• Irano šiaurė. Kalnai, Kaspijos jūra ir pašėlęs vietinis jaunimas

    Dienos tikslas buvo nuvykti į ZanJan miestą, turintį patį ilgiausią bazaar’ą Irane (keli žmonės sake, kad visame pasaulyje, bet sunku patikėti). Zanjan pasirinkom ne dėl bazaaro, o todėl, kad viena Zanjano gyventoja iš Couchsurfing.com sutiko mus priimti nakvynei.

    Važiavome autobusu, kuris įvertinus daug kriterijų Irane nedaug brangesnis už keliavimą stabdant pakeleivingas mašinas. Iranas turi daug naftos, todėl už vieną eurą galima įsigyti penkis litrus benzino. Vietiniai guodėsi, kad dar visai neseniai kuras buvo pigesnis.

    Kelionė praėjo sklandžiai. Netik gerai pailsėjom, bet ir smėlingų kalnų prisižiūrėjom į valias. Farah atsiuntė mums gana neaiškias nuorodas kaip rasti jos namus, bet vos išlipę iš autobuso susilaukėm pagalbos. Parke, kaip Irane labai įprasta, ilsėjosi ir arbatą kartu su žmona gėrė solidžiai atrodantis vyras. Negalėdamas laisvai kalbėti angliškai, šis paskambino giminaitei, kuriai paaiškinom situaciją, o ši išvertė sūnui. Sūnus nurodė kryptį, kuria turėtume eiti (kaip paskui paaiškėjo netiksliai) ir kartojo “Welcome to my country”. Jo prašymu pasidarėm su juo asmenukę (kurios Irane nemažiau populiarios nei Europos šalyse), bet paprašytas nusifotografuoti su mūsų fotoaparatu vyriškis nesutiko – sakėsi esąs kariškis ir negalintis to padaryti.

    Faros namus radom sunkiai. Pakeliui žmonės vaišino užkandžiais, kartojo “Sveiki atvykę” ir vis rodė klaidingą kryptį. Viename iš parkų sutiktas jaunuolis pasisiūlė padėti. Greta buvę taksi vairuotojai klausė jo, kur mums reikia ir kiek sutiktume sumokėt. Dar kartą paskambinom Farai ir įdavėm telefoną geradariui, kad ši jam paaiškintų kur mus nuvesti. Paskui Farah perspėjo, kad geradarys gali paprašyti pinigų, bet taip nenutiko ir sėkmingai pasiekėm jos namus.

    Tarpduryje mus pasitikusi Farah, kaip spėjam į antrą gyvenimo pusę perkopusi, bet labai jaunatviška, ramybę spinduliuojanti moteris. Pirmi Kamilės žodžiai buvo “Ji kaip angelas”. Įsisupusi į skarą ji priminė moterį iš Indijos (paskui prasitarė, kad lankantis Vokietijoj, buvo palaikyta čigone).

    Buvom įkurdinti gyvenimui pritaikytam rūsyje, su dušu, virtuve ir kitais būtiniausiais patogumais.  Susipažinom su dar vienu Faros svečiu – keliautoju iš Kinijos vardu Chu. Šis pasirodo iš centrinės Kinijos, per šalis, kurias ketinam aplankyti ir mes, į Iraną atvažiavo dviračiu. Kelionė truko penkis mėnesius ir tęsis dar bent kelis, kadangi įveikęs Aziją, Chu ketina dviračiu apkeliauti didelę dalį Europos.

    Kambarys Tabrize

    Mūsų kambarys Faros namuose 🙂

    Kitą rytą Chu išvažiavo, o mums reikėjo skubiai galvoti ką daryti toliau, nes  žmogus turėjęs mus priimti kitame mieste staiga pakeitė planus. Laimei mums parašė Mehdi iš Couchsurfing. com svetainės “Apgailestauju, bet jūsų priimti negaliu, nes išvykstu kelioms dienoms į Irano šiaurę, bet galiu pasiūlyti važiuoti kartu su manimi ir vienuolika kitų jaunų žmonių iš viso Irano. Planuojamos aplankyti vietos: Masuleh miestelis, Kaspijos jūra ir šiaurės Irano kalnai”.  Ar priėmėm tokį pasiūlymą iš visiškai nepažįstamo žmogaus? Žinoma.

    Zanjano turgus

    Zanjano bazaar’as 🙂

    Kamilė Zanjan mieste, Irane

    Zanjano mečetė 🙂

    Paprašėm Faros dar vienos nakvynės ir ruošėmės kitos dienos kelionei. Pasiėmėm su savimi tik būtiniausius daiktus. Pasiruošę kelionei aplankėm garsųjį Zanjan bazaarą.

    Vakare susitikom su Mehdi, kuris pasirodo buvo statybos inžinierius. Kartą net juokavom, kad turbūt trečdalis Irano vyrų inžinieriai, o visi like arba taksi vairuotojai arba pardavėjai.

    Mehdi paaiškino, kad visi tie žmonės, ketinantys kelias dienas praleisti šiaurinėje Irano dalyje yra pateikę paraiškas gauti leidimus gyventi Kanadoje. Per kelias artimiausias dienas pastebėjom, kad beveik visi jie vaizduotėj Kanadą piešia rožinėmis spalvomis it kokį išganymą. Žmonėms iš tokios turtingos savo tradicijomis ir savita kultūra, tokios saugios ir jaukios tėvynės su neabejotinai vienais draugiškiausių žmonių pasaulyje, nuvykus į išsvajotąją Kanadą gyvenimas gali ilgainiui tapti pilkas.

    Kitą dieną į Irano šiaurę kartu su Mehdi ir mumis išvažiavo ir Krisas – vaikinukas iš Šveicarijos, po Iraną klaidžiojantis jau tris savaites. Su Mehdi jis susipažino per tą pačią Couchsurfing.com svetainę. Planai keliauti į kalnus jo perdaug nežavėjo. “Kalnus aš turiu ir savo šalyje, atvykau pamatyt dykumą…” sake jis juokaudamas. Dar prasitarė, kad į kelionę įsidėjo labiausiai nudėvėtus rūbus, kokius turėjo “…Maniau, kad vykstant į Iraną geriau neatrodyti labai “turtingu” norint neišsiskirti iš aplinkinių. Tai buvo labai kvaila mintis”. Su tuo pilnai sutinkam, nes Irano žmonės (ypatingai jaunimas) labai mėgsta puoštis, net paprasti valytojai rengiasi naujais rūbais. Atvykęs į Iraną su gerokai padėvėtais, ne tik kad neprisitaikysi prie vietinių, bet ir išsiskirsi.

    clouds-in-North-Iran

    Pakeliui į Irano šiaurę

    Maršrutą pasirinkom per smėlėtus kalnus, kuriuos artėjant link Kaspijos jūros keitė kalnai paskendę miško tankmėje. Mehdi buvo itin atsargus (netgi baikštus) vairuotojas, o tai visiškai nebūdinga Iraniečiams. Nepaisant to, kelionė vyko sklandžiai ir linksmai. Ausyse, kylant į kalnus ir vėl leidžiantis, dėl slėgio pokyčių vyko keisti dalykai. Viename iš miestelių sustojom pavalgyti. Mehdi pavaišino sočiais pietumis. Tokiais sočiais, kad vos neišėjom su visom durų staktom. Iranietiškos porcijos džiuginančios, o patiekalų įvairovė stulbinanti. Daug kas klausė kaip vadinasi lietuviški tradiciniai patiekalai. Atsakėm, kad kitaip nei Irane, kur kiekvienam patiekalui egzistuoja atskiras pavadinimas, Lietuvoje patiekalai vadinami labai paprastai: jei tai kepsnys su bulvių koše ir daržovėm, jis vadinamas kepsniu su bulvių koše ir daržovėm. Panašu, kad Iraniečiams patiko toks genialumas paprastume.

    Pagaliau atvykom į vieną iš miestelių netoli Kaspijos jūros, kur Mehdi draugai jau laukė išnuomotame name. Nuo pirmos pažinties akimirkos buvom sutikti šiltai. Tiek Kamilei tiek man buvo keista visas merginas matyti be skarų. Skarą dėvėti būtina tik išėjus iš namų.

    Kamile su merginomis

    Merginos ruošiasi važiuoti į parduotuvę 🙂

    Chris-from-Switzerland

    Šveicaras Krisas 🙂

    Apie tolesnius įvykius geriausiai papasakos nuotraukos. Tą vakarą dar laukė skani vakarienė, žaidimai ir šokiai. Kaip žinia pats galiu pasigirt dviem kairėm kojom, bet Kamilė tokios problemos neturi ir parodė vietinėms merginom, kaip reikia šokti. O šoka Iraniečiai dažniausiai su tos pačios lyties atstovais.

    Pasisėdėjimo metu Kamilė netruko susirasti draugę – vieną iš susibūrime dalyvavusių merginų. Kamilei papasakojus apie mus toji prasitarė, kad ir ji turi beprotišką troškimą keliauti, bet tėvai neleidžia. Kamilė pasiteiravo “Bet jei turi tokį troškimą, esi suaugusi (apie 30 metų) moteris, gal vistik reiktų sukaupti drąsą ir įgyvendinti svajonę?“, bet šioji ir vėl pakartojo „Negaliu. Tėvai neleidžia“.

    Kitos dienos planas buvo aplankyti vieną senutėlę pilį, kurią pasiekti norintys turi įveikti ne vieną tūkstantį laiptų. Iki atvykstant į vietą spėjom bent keturis kartus sustoti „šokių pertraukėlėms“. Galiu pasakyti tokio pašėlusio jaunimėlio dar reikia paieškoti. Tam tikrose srityse supančiojamas jaunimo veržlumas ir vidinė energija kažkada turi prasiveržti. Tai buvo pats tinkamiausias tam laikas.  Šokiai, juokas, dainos ir šypsenos…

    Šokių pertrauka Irano šiaurėje

    Trumpa pertraukėlė. 🙂 Centre su mėlynais marškinėliais mus kartu vykti pakvietęs Mehdi.

    Porą valandų slidžiais laiptais kopę į kalną, išvydom niūrių atspalvių seną pilį (arba tai kas iš jos likę). Prie įėjimo įvyko rimtas pokalbis tarp darbuotojų ir mūsų draugų. Pasirodo turistams ir vietiniams kainos skiriasi net kelis kartus. Laimei mūsų kompanijoj pasitaikė diplomatinių sugebėjimų nestokojančių asmenų ir nebuvo pralietas kraujas. Pakako kelių litų „pakišiuko“.

    Pilis Irane

    Mehdi neįveikė kalno dėl skaudančios kojos ir turėjo laukti mūsų prie automobilio, kur atsitiktinai sutiko Ibrahimą – jauną vyruką iš Kuveito. Paskui busimieji emigrantai pakvietė jį prisijungti prie šaunios kompanijos ir su Ibrahimu spėjom susidraugauti. Vyrukas pasirodė ne iš kelmo spirtas ir daug žinojo apie Lietuvą, o mes džiaugėmės draugijoje turėdami mažos valstybėlės atstovą. Ibrahimas studijavo Amerikoje, o dabar gyvena ir dirba gimtąjame Kuveite. Paskui Ibrahim sutikom nuvykę į Irano sostinę Teheraną.

    Kitą dieną vykom aplankyti žymiojo Masuleh miestelio, įsikūrusio ant kalno šlaito. Sutikom nemažai turistų, kurie spėjo, kad mes iš Ispanijos, Vokietijos ar Rusijos. Stebėtina, kad mūsų kalba kažkam gali atrodyti panaši į rusų.

    Masuleh-miestelis

    Papusryčiavom vienoje iš kavinių įsikūrusių ant kalno stogo ir išeidami pastebėjom Mehdi kišantį servėtėles į kišenes: „Pusryčiai buvo labai brangūs. Imkim už tuos pinigus kaip galėdami daugiau“.

    Pats Masuleh miestelis buvo įdomus, bet ne toks, kaip istorijos apie jį. Vienas policininkas prieš išvykstant iš Irano klausė „Ar buvot Masuleh? Ta vieta kaip rojus…“ Mes rojų įsivaizduojam įspūdingesnį. 🙂

    Šokių dvikova

    Šokių dvikova. Lietuva Vs Iranas 🙂

    Antroje dienos pusėje kilome į kalnus ieškoti vietos nakvynei. Ausyse nuo kintančio slėgio vyko keisti dalykai. Greitai pakilom virš debesų.

    Nakvynei Mehdi su draugais išnuomavo vieną iš „kabinų“ – namelį su virtuve ir dviem patalpom skirtomis miegojimui kur iki antros valandos vyko vakarėlis. Būtų vykęs iki ryto, bet kalnuose elektra gaunama naudojant dyzelinius generatorius ir šeimininkas taupumo sumetimais išjungė mūsiškį. Kas miego nenorėjo, sėdėjo lauke po žvaigždėtu dangumi ir valgė saulėgrąžas iki ryto.

    Ryte vakarėlių liūtai kėlėsi vangiai. Mes pabudom vieni iš pirmųjų ir pasiryžom įkopti į pačią kalno viršūnę iš kurios mūsų namelis atrodė mažytis. Kiti ėjo keliuku juosiančiu kalną ir palengva kylančiu į viršų, bet mums tokiems keliautojams tai pasirodė mėgėjiška, todėl pasirinkom tiesiausią ir stačiausią kelią aukštyn. Pradėjom vos ne bėgdami, o baigėm šliaužte. 😀

    Pasibuvę kalnuose iki soties ir pavalgę vėlyvus pusryčius, kurie visame Irane beveik visada būna vienodi – vietinė duona ir tepami kremai, sūriai ir uogienės, pajudėjom link Kaspijos jūros. Kamilė trumpam persėdo į kitą mašiną, kadangi mūsiškėje langai atsidarė tik iki pusės ir nebuvo galima dainuoti ir šokti važiuojant išlindus per langą. Kitoje mašinoje tos problemos nebuvo. Važiavom keturiomis mašinomisiš kurių per langus išlindę šėliojo Irano merginos ir keli vaikinai ir atstovė iš Lietuvos – Kamilė. 😀 Kalnuose tai daryti buvo visiškai saugu, bet atvykus į artimiausią gyvenvietę teko slėptis: visų pirma dėl ten stovėjusio policininko, kuris laimei buvo nusisukęs, o antra, dėl gausaus eismo.

    Kaspijos jūra ir jos pakrantė nebuvo labai maloni Lietuviškai akiai, pripratusiai prie auksinio Palangos smėlio. Smėlis ten susimaišęs su juodžemiu, taigi milkšvos purvinos spalvos. Paplūdimys suskirstytas į tris dalis. Viena dalis skirta vien moterims, kita vyrams, o trečia – bendra, skirta valgymui, o pietavimas gamtoje Irane labai populiarus. Paplūdymio dalys atskirtos pertvaromis, o tvarką prižiūrėjo būrys policijos pareigūnų.

    Iranas. Merginos prie Kaspijos jūros

    Kiek žmonių matot šioje nuotraukoje? 😀 Kamilė ir iranietės merginos prie Kaspijos jūros 🙂

    Po pietų paplūdimyje sekė ilga kelionė atgal į Zanjan. 🙂 Atsisveikinimas buvo sunkus, nes spėjom prisirišti prie šių šiltų žmonių. Du iš jų paskui atsitiktinai sutikom Teherane. Itin įdomu pabendrauti buvo su šveicaru Krisu ir vaikinu iš Kuveito Ibrahimu. 🙂 Sekantis planas – vykti į Irano sostinę Teheraną ir susitikti su Shahramu – draugu sutiktu Gruzijoje , bet apie tai kitą kartą… 🙂

    Komentarai
    Post Tagged with , , , ,
Comments are closed.