KELIONĖ Į IRANO ŠIAURĘ – KALNAI, DŽIUNGLĖS IR KASPIJOS JŪRA

Nei viena kelionės diena dar nebuvo tokia varginanti, kaip pirmoji diena Irane. Jautėmės nusivylę ir emociškai išsunkti. Apie tai pasakojom praėjusį kartą. Laimei visos kitos keturios savaitės buvo pirmosios dienos priešingybė. Per visus 11 kelionės mėnesių, nei vienoj šaly nebuvom taip šiltai sutikti, kaip Irane. Šį kartą pasakosim apie neplanuotą kelionę į Irano šiaurę, su visiškai nepažįstamais iraniečiais. Jei įdomu, kuo Irano jaunimas skiriasi ir kuo yra panašus į mūsiškį – skaitykit iki galo.

Autobusu į Zandžaną

Tvarka tarpmiestinių autobusų stotyse Irane visiškai kitokia. Į kiekvieną miestą važiuoja bent kelių kompanijų autobusai. Kiekvienos kompanijos pagrindinė bilietų pardavimo kasa – autobusų stotyje, o aplink stotį zuja dešimtys „prekybos agentų“. Jei vienas iš jų palydės tave iki prekystalio ir susigundysi nusipirkti bilietą – „agentas“ gaus pinigėlį į kišenę. Geriausia tarpininkų paslaugų atsisakyti ir eiti tiesiai į vienos ar kitos kompanijos kasą. Autobusų, važiuojančių į tą patį miestą, gali būti keli, todėl neverta bilieto pirkti pačioj pirmoj pasitaikiusioj vietoj. Dar nežinodami, kokia Irane yra „gera kaina“, o kokia – „kaina turistams“, paskambinom iraniečiui bičiuliui Farzadui į Turkiją. Farzadas telefonu kaip mat sulygo geriausią kainą ir sėkmingai nusipirkom bilietus iš Tabrizo į Zandžaną. Valanda kelio puikiu autobusu kainavo apie 1 eurą. Viso važiavom beveik 4 valandas.

Kas tas Zandžanas?

Zandžanas (Zanjan) – miestas esantis „Irano Azerbaidžano“ regione, už  298 km. nuo sostinės Teherano. Turėdamas maždaug 430 tūkstančių gyventojų – Zandžanas yra 20 pagal dydį miestas Irane. Zandžano Senasis bazaras – ilgiausia turgavietė visoje šalyje. Tiesa, ne dėl bazaro į Zandžaną važiavom, o todėl, kad ten gyvenanti moteris vardu Fara (pers. Farah) pakvietė į svečius.

Nesutiko fotografuotis?

Kelionė iš Tabrizo praėjo sklandžiai. Ne tik pailsėjom, bet ir smėlingų kalnų prisižiūrėjom į valias. Fara atsiuntė gana neaiškias nuorodas, kaip rasti jos namus, bet vos išlipę iš autobuso susilaukėm pagalbos. Parke, kaip Irane labai įprasta, ilsėjosi ir arbatą kartu su žmona gėrė solidžiai atrodantis vyriškis. Negalėdamas laisvai kalbėti angliškai, šis paskambino giminaitei, kuriai paaiškinom situaciją, o ši išvertė sūnui. Sūnus nurodė kryptį, kuria turėtume eiti (kaip paskui paaiškėjo – neteisingai) ir kartojo “Sveiki atvykę į mano šalį”. Jam prašant nusifotografavom, bet paprašytas nusifotografuoti su mūsų fotoaparatu vyriškis nesutiko – sakėsi esąs kariškis ir to daryti negalintis.

Svečiuose pas Farą

Faros namus radom sunkiai. Pakeliui žmonės vaišino užkandžiais, kartojo “Sveiki atvykę” ir vis rodė klaidingą kryptį. Viename iš parkų sutiktas jaunuolis pasisiūlė padėt. Greta buvę taksi vairuotojai klausė jo, kur mums reikia ir kiek sutiktume sumokėt. Dar kartą paskambinom Farai ir įdavėm telefoną vienam vaikinui, kad ši jam paaiškintų kur mus palydėt. Paskui Fara Kamilę perspėjo, kad geradarys gali paprašyti pinigų. Taip nenutiko.

„Ji kaip angelas“

Tarpduryje pasitikusi Fara, kaip spėjam į antrą gyvenimo pusę perkopusi, bet labai jaunatviška, ramybę spinduliuojanti moteris. Pirmi Kamilės žodžiai buvo “Ji kaip angelas”. Įsisupusi į skarą Fara priminė moterį iš Indijos. Paskui prasitarė, kad kai lankėsi Vokietijoj, buvo palaikyta čigone. Susipažinom su Fara per anksčiau minėtą „svetingumo“ puslapį Couchsurfing.com.

Chu kelionė į Europą dviračiu

Buvom įkurdinti gyvenimui pritaikytam rūsyje, su dušu, virtuve ir kitais patogumais.  Susipažinom su dar vienu Faros svečiu – keliautoju iš Kinijos vardu Chu. Šis pasirodo iš centrinės Kinijos, atkeliavo į Iraną dviračiu. Kelionė truko penkis mėnesius ir tęsis dar bent kelis, kadangi įveikęs Aziją, Chu ketina dviračiu apkeliauti didelę dalį Europos.

Nepažįstamo žmogaus pasiūlymas

Kitą rytą Chu išvažiavo, o mums reikėjo skubiai galvoti ką daryti toliau. Planai vykti į Kazviną (Qazvin) žlugo, kai į svečius kvietusi Farzado draugė dėl neaiškių priežasčių atsisakė mus priimti. Laimei Mehdi iš Couchsurfing. com parašė “Apgailestauju, bet jūsų priimti negaliu, nes išvykstu kelioms dienoms į Irano šiaurę, bet galiu pasiūlyti važiuoti kartu su manimi ir vienuolika kitų jaunų žmonių iš viso Irano. Planuojam aplankyt Masuleh miestelį, Kaspijos jūrą ir Šiaurės Irano kalnus”.  Ar priėmėm tokį pasiūlymą iš visiškai nepažįstamo žmogaus? Žinoma!

Būsimi emigrantai

Pas Farą pasilikom antrai dienai. ruošėmės kitos dienos kelionei. Pasiėmėm su savimi tik būtiniausius daiktus. Pasiruošę kelionei aplankėm garsųjį Zandžano bazarą. Vakare susitikom su Mehdi, kuris pasirodo buvo statybos inžinierius. Kartą net juokavom, kad trečdalis Irano vyrų inžinieriai, o visi like arba taksi vairuotojai arba pardavėjai. Tą vakarą Mehdi paaiškino, kad visi jo draugai, su kuriais kelias dienas žadėjom praleisti šiaurinėje Irano dalyje – būsimi emigrantai. Visi jie buvo pateikę paraiškas gyventi Kanadoje. 

Šveicaro Kriso klaida

Ryte atsikėlėm anksti. Su Mehdi ir mumis važiavo ir Krisas – vaikinukas iš Šveicarijos, po Iraną bimbinėjantis jau tris savaites. Planai keliauti į kalnus Kriso labai nežavėjo. “Kalnus aš turiu ir savo šalyje, atvykau pamatyt dykumą…” juokavo jis. Taip pat Krisas prasitarė, kad į kelionę įsidėjo labiausiai nudėvėtus rūbus, kokius turėjo “…Maniau, kad vykstant į Iraną geriau neatrodyti “turtingu” norint neišsiskirti iš aplinkinių. Tai buvo labai prasta mintis”. Su tuo pilnai sutinkom, nes Irano žmonės, o ypatingai jaunimas, labai mėgsta puoštis. Net paprasti valytojai rengiasi naujais rūbais. Atvykęs į Iraną su gerokai padėvėtais, ne tik neprisitaikysi prie vietinių, bet ir išsiskirsi.

TRYS DIENOS SU PERSAIS

Populiariausias Invisus Mundi kelionių filmukas – 25.000 peržiūrų

Kamilės sukurtas filmukas, apie trijų ateinančių dienų įvykius, tapo populiariausiu mūsų Youtube video dienoraščio filmuku. Įrašas susilaukė 25 tūkstančių peržiūrų. Iš dalies taip nutiko dėl įsiplieskusių karštų diskusijų komentarų skiltyje. Palikti komentarą kviečiame ir jus. Sekti mūsų keliones galite spausdami „Subscribe„.

Per smėlėtus kalnus, link Kaspijos jūros

Maršrutą pasirinkom per smėlėtus kalnus, kuriuos, artėjant link Kaspijos jūros, keitė kalnai paskendę miško tankmėje. Mehdi buvo itin atsargus vairuotojas, o tai visiškai nebūdinga tipiniams Iraniečiams. Kelionė vyko sklandžiai ir linksmai. Ausyse, kylant į kalnus ir vėl leidžiantis, dėl slėgio pokyčių vyko keisti dalykai. Spengė lyg „pastabikę“ gavus. Viename iš miestelių sustojom pavalgyt. Mehdi pavaišino sočiais pietumis. Tokiais sočiais, kad vos neišėjom su visom durų staktom. Iranietiškos porcijos džiuginančios, o patiekalų įvairovė stebinanti. Daug kas klausė, kaip vadinasi tradiciniai lietuviški patiekalai. Atsakėm, kad kitaip nei Irane, kur kiekvienam patiekalui egzistuoja atskiras pavadinimas, Lietuvoje patiekalai vadinami labai paprastai: jei tai kepsnys su bulvių koše ir daržovėm, jis vadinamas kepsniu su bulvių koše ir daržovėm. Panašu, kad Iraniečiams patiko toks genialumas paprastume.

Merginos be skarų

Pagaliau atvykom į vieną iš miestelių netoli Kaspijos jūros, kur Mehdi draugai jau laukė išnuomotam name. Nuo pirmos pažinties akimirkos buvom sutikti taip šiltai, kaip niekur kitur. Tiek Kamilei tiek man buvo keista visas merginas matyti be skarų. Irane moterims dėvėti skarą būtina tik išėjus iš namų.

Vyras su vyru, mergina su mergina

Tą vakarą dar laukė skani vakarienė, žaidimai ir šokiai. Kaip žinia, pats galiu pasigirt dviem kairiosiom kojom, bet Kamilė tokios problemos neturi. Parodė vietinėms merginoms, kaip reikia šokti. O patys iraniečiai dažniausiai šoka su tos pačios lyties atstovu – vyras su vyru, mergina su mergina.

Griežtos Irano tradicijos

Kamilė netruko susirasti draugę – vieną iš susibūrime dalyvavusių merginų. Sužinojusi apie mūsų kelionę toji prasitarė, kad ir ji turi beprotišką troškimą keliauti, bet tėvai neleidžia. Kamilė pasiteiravo “Bet jei turi tokį troškimą, esi suaugusi (30 metų) moteris, gal vistik reiktų sukaupti drąsą ir įgyvendinti svajonę?“, bet šioji ir vėl pakartojo „Negaliu. Tėvai neleidžia“.

Tūkstantis laiptų į Rudkhano pilį

Kitos dienos planas buvo aplankyti senutėlaitę pilį, kurią norėdamas pasiekti, turi įveikti ne vieną tūkstantį laiptų. Iki atvykstant į vietą spėjom bent keturis kartus sustot „šokių pertraukėlėms“. Tam tikrose srityse pančiojamas Irano jaunimo veržlumas ir vidinė energija kažkokiu būdu turi prasiveržti. Tai buvo pats tinkamiausias tam laikas.  Šokiai, juokas, šypsenos ir dainos…

Turistams – kita kaina

Porą valandų slidžiais laiptais kopę į kalną, išvydom niūrių atspalvių seną pilį, o tiksliau, tai kas iš jos likę. Prie įėjimo įvyko rimtas pokalbis tarp darbuotojų ir mūsų draugų. Pasirodo turistams ir vietiniams įėjimo mokestis skiriasi kelis kartus. Laimei, mūsų kompanijoj pasitaikė diplomatinių sugebėjimų nestokojančių žmonių. Pakako kelių litų „pakišiuko“.

Arabas iš Kuveito žino Lietuvą

Pats Mehdi, būdamas vyriausias iš visos kompanijos, neįveikė kalno dėl skaudančios kojos ir turėjo laukt mūsų prie automobilio. Ten jis atsitiktinai sutiko Ibrahimą – jauną vyruką iš Kuveito. Iraniečiai pakvietė Ibrahimą prisijungti prie mūsų, o šis žinoma sutiko. Vyrukas pasirodė ne iš kelmo spirtas ir daug žinojo apie Lietuvą, o mes džiaugėmės draugijoj turėdami kitos mažos valstybėlės atstovą. Ibrahimas studijavo Amerikoj, o dabar gyvena ir dirba gimtąjame Kuveite. Paskui dar kartą Ibrahimą sutikom nuvykę į Irano sostinę Teheraną.

„Ar buvot Masuleh? Ta vieta kaip rojus…“

Kitą dieną vykom aplankyti žymiojo Masuleh miestelio, įsikūrusio ant kalno šlaito. Sutikom nemažai turistų, kurie spėjo, kad mes iš Ispanijos, Vokietijos ar Rusijos. Stebėtina, kad mūsų kalba kažkam gali atrodyti panaši į rusų.

Pusryčiavom vienoj iš Masuleh kavinių, įsikūrusių ant namo stogo. Išeidami pastebėjom Mehdi kišantį servėtėles į kišenes. „Pusryčiai buvo labai brangūs. Imkim už tuos pinigus kaip galėdami daugiau“ aiškino jis. Pats Masuleh buvo įdomus, bet ne toks, kaip istorijos apie jį. Irano žmonės labai didžiuojasi ta vieta. Vienas policininkas prieš išvykstant iš Irano klausė „Ar buvot Masuleh? Ta vieta kaip rojus…“.

Aukštai virš debesų

Antroj dienos pusėj pasukom į kalnus ieškot vietos nakvynei. Dėl kintančio slėgio, ausyse vyko keisti dalykai. Vingiuotais kalnų keliukais riedėjom gerą valandą, kol pakilom virš debesų. Nakvynei Mehdi su draugais išnuomavo vieną iš „kabinų“ – namelį su virtuve ir dviem patalpom skirtomis miegui, kur iki antros valandos vyko vakarėlis. Būtų vykęs iki ryto, bet kalnuose elektrą gamina dyzeliniai generatoriai. Taupumoo sumetimais 1 valandą šeimininkas išjungė mūsiškį. Kas miego nenorėjo, sėdėjo lauke po žvaigždėtu dangumi ir valgė saulėgrąžas iki ryto.

Aukštyn į viršukalnę

Ryte vakarėlių liūtai kėlėsi vangiai. Pabudom vieni iš pirmųjų ir susigundėm kopti į pačią kalno viršūnę. Turėjom tris galimybes: eiti takeliu, spirale juosiančiu visą viršukalnę, skristi arba kopti stačiu šlaitu. Eiti aplink pasirodė per daug mėgėjiška, aš skristi nemoku, o Kamilė tuo metu neturėjo savo šluotos, todėl pasirinkom trečią variantą. Pradėjom vos ne bėgte, o baigėm šliaužte. Iš viršaus mūsų namelis atrodė mažytis.

Lietuvos atstovė – Kamilė

Pasibuvę kalnuose iki soties, pavalgėm vėlyvus pusryčius, kurie visame Irane beveik visur vienodi – vietinė duona ir tepami kremai, sūriai ir uogienės. Užkandę pajudėjom Kaspijos jūros link. Kamilė persėdo į kitą mašiną, mat mūsiškėje langai atsidarė tik iki pusės ir nebuvo galima dainuoti ir šokti važiuojant išlindus pro langą. Važiavom keturiomis mašinomis iš kurių per langus išlindę šėliojo Irano merginos ir keli vaikinai. Lietuvos atstovė – Kamilė. Kalnuose tai daryti saugu, bet atvykus į artimiausią gyvenvietę teko slėptis: visų pirma dėl policijos, o antra, dėl gausaus eismo.

Kaspijos jūra

Kaspijos jūra ir jos pakrantė nelabai maloni Lietuviškai akiai, pripratusiai prie auksinio Palangos smėlio. Smėlis ten susimaišęs su juodžemiu, taigi milkšvos purvinos spalvos. Paplūdimys suskirstytas į tris dalis. Viena skirta vien moterims, kita vyrams, o trečia – bendra, skirta valgymui, o pietavimas gamtoje yra neatskiriama Irano kultūros dalis. Atskiros Kaspijos jūros paplūdimio dalys atskirtos pertvaromis, o tvarką prižiūri būrys pareigūnų.

Deja, visi geri dalykai kada nors baigiasi. Po pietų paplūdimyje laukė ilga kelionė atgal į Zanjan. Grįžom jau kitu keliu – per Kazviną. Spėjom prisirišt prie šių šiltų žmonių, todėl atsisveikinti buvo sunku. Likimas lėmė su dviem iš jų atsitiktinai dar kartą susitikti Teherane. Itin įdomu bendrauti buvo su šveicaru Krisu ir vaikinu iš Kuveito Ibrahimu. Sakoma, kad persai ir arabai nemėgsta vieni kitų, tačiau Ibrahimas buvo lygiai taip pat šiltai sutiktas, kaip ir mes su Krisu.

Sekantis nuotykis – kelionė į Teheraną. Teherane susitikom su bičiuliu Šahramu, su kuriuo susipažinom Gruzijoj. Apie Irano sostinę Teheraną, apie diskusijas su vietiniais apie Lietuvą ir sovietmetį ir apie viešnagę pas Šahramą ir jo šeimą papasakosim kitą kartą.

ĮDOMŪS FAKTAI APIE IRANĄ:

  • Persiškai „Iranas“ reiškia „Arijų žemė“
  • 14.2% žmonių Irane turi problemų su viršsvoriu
  • Oficialus Irano vardas yra Irano Islamo Respublika. Islamo respublika Iranas tapo 1979 m., kai monarchai buvo nuversti ir valdžią perėmė Ajatola Chomeinis
  • Per Irano – Irako karą, Jungtinės Amerikos valstijos palaikė Iraką ir spaudė kitas valstybes neparduoti Iranui ginklų. Po kiek laiko kilo didžiulis skandalas, vadinamas „Iran Contra„, kai paaiškėjo, kad patys amerikiečiai paslapčia ginklus pardavinėjo Iranui.

KATEGORIJOS

Share This

Dalintis

Dalintis straipsniu su draugais