AR TIKRAI PAKISTANO KALAŠAI – ALEKSANDRO MAKEDONIEČIO KARIŲ PALIKUONYS ?

Toli toli, kažkur Pakistano šiaurėje, gyvena mažai kam žinoma tautelė – kalašai (angl. Kalash). Sakoma, kad kadaise kalašų buvo per 50.000. Tada jie valdė visą Čitralio regioną – 16.000kv.km. Panašu katino dienos baigėsi ir dabar tenka spraustis vos trijuose Hindukušo kalnų slėniuose: Mumurete, Rampure ir Biriu. O ir išliko kalašų ne per daugiausiai – vos 4 tūkstančiai. Nepaisant menkos populiacijos, kalašų tauta ypatinga. Ypatinga ne vien tuo, kad tai bene mažiausia Pakistano etninė grupė – paskutinieji pagonys. Kita priežastis kur kas įdomesnė. Kalašai turi šviesią odą ir mėlynas akis. Karts nuo karto jų gretose išvysi šviesiaplaukių – tokių pačių, kokius sutinkam Europoj, o tai visiškai nebūdinga kitoms Pakistano tautoms. Įdomu kodėl? Kalašai išdidžiai atsakytų – „Mes paveldėjom tai iš protėvių – žmogaus, kurį jūs vadinat Aleksandru Makedoniečiu, karių“. Pasak legendos, Aleksandras Didysis atidavė šį regioną vienam iš savo generolų. Čia jis su visa kariauna ir pasiliko. Pagal Kalašų pasakosimus, netruko vyrai apsiženyt vietines moteris. Bet ar tikrai?

ŽMOGUS, KURIS TAPO KARALIUMI

Kalašams artimiausia gentis – nuristaniečiai, gyvenantys Nuristano provincijoje rytų afganistane. Anksčiau Nuristanas vadintas Kafiristanu – įsibrovėlių žeme. Pasak kalašų senolių, nuristaniečiai irgi turėjo savitą tikėjimą, bet buvo prievarta atversti į islamą. Tai padarė Afganistano karalius Amiras Abduremanas. 1975m. apie Kafiristaną ir jo gyventojus pastatytas nuostabus filmas pavadinimu „Žmogus, kuris tapo karaliumi“ (angl. The man who would be king), kuriame pagrindinius vaidmenis atlieka britų aktoriai Šonas Koneris ir Maiklas Keinas. Veiksmas prasideda Indijoje 1885 metais. Du bičiuliai nuotykių ieškotojai Denis ir Pyčis nusprendžia palikti britų kariuomenę ir traukti į legendinį Kafiristaną – žemę, į kurią joks baltasis nebuvo įkėlęs kojos nuo Aleksandro Makedoniečio laikų. Jų tikslas – betkokiais įmanomais būdais tapti Kafiristano karaliais. Kelionė per dykumas ir Hindukušo kalnus trunka kelis mėnesius. Tik daugybės netikėtų atsitiktinumų dėka jiems pavyksta pelnyti vietinių pasitikėjimą. Kafiristaniečiai įtiki, kad vienas iš bičiulių – Aleksandro Makedoniečio sūnus, kurį pastarasis buvo žadėjęs atsiųst prieš daugiau nei du tūkstančius metų. Vyrai įsijaučia į vaidmenį ir sėkmingai valdo kraštą, bet kas nutiks jei išaiškės tiesa? Puikus filmas apie senovinę kultūrą, prieš įsibrovėliams ją pakeičiant.

KOKIOS GRĖSMĖS TYKO VARGŠŲ KALAŠŲ

Nors keturiems tūkstančiams kalašų kolkas pavyko išsaugoti savo etninę tapatybę, pavojai tyko čia pat. Pagrindinės grėsmės pasirodo yra dvi. Pirmoji – krikščionių ir musulmonų misionieriai. Kaip prieš šimtus metų, taip ir dabar, jie bando atvesti kalašus į „doros kelią“. Kiekvienas ragina sekti savąją knygą. Kalašai juokauja – turbūt taip tikisi užsitikrint vietą rojuje. Kaip bebūtų, tokių misionierių vos keli. Daug pavojingesnė kita priežastis. O susijusi ji su viena iš kalašų tradicijų. Kai susituokia vyras ir moteris, kaip auka paskerdžiama visa ožkų banda. Dažniausiai – nuo 20 iki 40 individų. Tai dar ne viskas. Tas pats daroma ir laidotuvių atveju. Mirus žmogui, kalašai susirenka iš visų trijų Hindukušo kalnų slėnių. Mirusysis guli tris dienas, o žmonės vis eina ir neša aukas. Kaip per vestuves taip ir per laidotuves būna paskerdžiamos nuo 20 iki 40 ožkų. Tai nepaprastai brangu. Kai kurie įsigudrina atsiversti į islamą, o tai padaręs jau gali sakyti, kad aukot ožkų neprivalai.

KODĖL TRADICINIAI KALAŠŲ NAMAI BŪDAVO BE LANGŲ?

Ne paslaptis, kad kalašų kultūra unikali. Panašių papročių, tradicijų, tautinių rūbų, šokių, muzikos, tautosakos ir kitų elementų neturi nei viena kaimyninė gentis. Architektūra taip pat savita. Tipiškas tradicinis kalašų namas turi vos vieną kambarį. Vienintelė ventiliacijos anga be durų – skylė stoge. Langai senovėj nebuvo naudojami dėl dviejų priežasčių. Pirma – belangis namas gerokai šiltesnis, o antra – tokie namai geriau apsaugo nuo dulkių. Šios, esant dideliam vėjui, kaip reikalas kenkia akims. Žinoma, metams skriejant ir kalašų architektūra prisitaikė prie dabartinių laikų. Manoma, kad savitą kultūrą kalašams geriausiai sekėsi tausoti maždaug iki Xa. Būtent tada į kraštą įsiveržė Afganai ir teko trauktis gilyn į Čitralio slėnį. XVIIIa. kalašai buvo pavaldūs musulmoniškai Čitralio kunigaikštystei, su kuria sutarė gerai. Geri santykiai išsaugojo kalašų kultūrą nuo islamo įtakos. Jau minėtiems nuristaniečiams, gyvenantiems Kafiristane, kitoje Hindukušo kalnų pusėje, taip nepasisekė ir žmoneliai buvo atversti į islamą. Senojo tikėjimo kalašai garbina senovės protėvius ir gamtos reiškinius.

BLOGIAUSIAS PASAULYJE SANDORIS

Verčiasi kalašai daugiausiai žemės ūkiu – augina kviečius, kukurūzus, vynuoges, vaismedžius. Taip pat veisia ožkas, karves, arklius, avis. Kalnuose žemdirbystei tinkamų plotų nedaug. Dabar daugiausia pajamų teikia turizmas. Kadaise riešutmedžiais turtingos kalašų žemės palaipsniui ištuštėjo. Žmonės mena laikus, kai seneliai riešutmedžius pusvelčiui dalino. „Ateidavo koks svetimšalis, duodavo neišsilavinusiam mūsų senoliui kokią kepurę, o už tai prašydavo viso riešutmedžio. Taip vienas medis būdavo nuperkamas už kilogramą ryžių ar dėžutę degtukų. Ištisi miškai buvo iškirsti veltui“ apgailestauja jie. Labai daug medžių reikalinga naujų viešbučių ir svečių namų statyboms. Tiesa, jų savininkai dažniausiai pasiturintys atvykėliai, o kalašai juose triūsia kaip paprasti darbininkai.

MOTERŲ VAIDMUO KALAŠŲ BENDRUOMENĖJE

Įpatingą vietą kalašų bendruomenėje užima moterys. Kitaip nei kitose netoliese gyvenančiose gentyse, kalašų vyrai jokiu būdu nežiūri į moteris „iš aukšto“. Šios dažnai užima pagrindines roles religinėse apeigose ir socialiniame gyvenime. Dažniausiai ponios turi tvirtą nuomonę bet kokiu klausimu ir atvirai ją reiškia. Specialiuose, tik joms skirtuose namuose vadinamuose „bašali“, kalašų tautos moterys gyvena sunkiausiu joms metu: prieš gimdymą ir per mėnesines. Į „bašali“ įžengt vyro kojai draudžiama. Kol ten gyvena, damos atleidžiamos nuo bet kokio fizinio darbo. Esant kažkokioms komplikacijoms gali prisireikti keliaut į vietinę ambulatoriją, kurioje dirba keli „bendruomenės sveikatos darbuotojai“ (angl. community health workers). Žinoma, su rimtesnėmis ligomis jie susitvarkyt nepajėgūs. Tokiu atveju pacientė ar pacientas vežamas į artimiausią miestą, o tai padaryti kartais būna išties nelengva. Vietiniai sako „ne visi turi 10 rupijų arbatai, tai iš kur gaus 2000 transportui“. Vienintelis kelias – per uolingus kalnus.

VIENO DĖSTYTOJO ISTORIJA

Netikėtai aptikau vieno amerikiečio dėstytojo straipsnį, parašytą 2014.02.21. Savo bloge dėstytojas pasakoja apie tai, kaip Masačiuseco universitete dėstė istoriją. Per paskaitas vyriškis porindavo studentams apie didingiausias imperijas, kokias tik mena žmonijos istorija. Apie egiptiečius, babiloniečius, romėnus ir nuožmiuosius vikingus, tačiau daugiausiai studentų klausimų susilaukdavo apie Aleksandro Makedoniečio laikus. Kartą viena studentė paklausė dėstytojo „O kas nutiko Aleksandro kariams, kurie apsistojo tolimiausiuose imperijos kampeliuose? Ištisi pulkai graikų ir makedoniečių nusprendė užtarnautu poilsiu mėgautis svečiuose kraštuose. Dėstytojas atsakė „Iš jų beveik nieko neliko. Pasilikę Aleksandro kariai išnyko istorijos tėkmėje. Apie juos byloja tik viena kita moneta ar koks ietigalis“. Tai pasakęs po kiek laiko dėstytojas susimąstė. Prisiminė legendą apie kalašų tautą, gyvenančią kažkur Pakistane. „Aukštai, sniego kepurėmis pasipuošusiuose Hindukušo kalnuose, gyvena senovinė tauta, vadinanti save tiesioginiais Aleksandro palikuonimis… Nelaimei 19a. Kalašai buvo negailestingai nukariauti musulmonų afganų. Jų moterims buvo liepta sudeginti spalvingus tautinius kostiumus ir dėvėti veidus dengiančias burkas. Nepaliesta išliko tik nedidelė jų saujelė…“. Studentams buvo įdomu ar dėstytojas kada savo akimis matė tą paslaptimis apgaubtą kalašų tautą. „Neteko“ prisipažino jis. Po paskaitos priėjo vienas studentas ir papriekaištavo – „Daktare Viljamsai, jūs visada kartojat, kad kaip mat pasiimtume pasus ir išvyktume pamatyti pasaulio. Kodėl gi jums nepasinaudojus savo paties patarimu ir pačiam to nepadarius?“.

STRAIPSNIS „NEW YORK TIMES“. AR LIETUVIAI IR KALAŠAI TURI TUOS PAČIUS PROTĖVIUS?

Studento mestas iššūkis – dalykas rimtas. Kaip tarė, taip padarė. Pagrindinis dėstytojo tikslas buvo išsiaiškinti, kiek tiesos tuose kalašų mituose. Įdomu tai, kad be vakarietiškos šios genties išvaizdos, užuominų, bylojančių apie europietišką kalašų kilmę buvo ir daugiau. Muzika, tradiciniai rūbai, pasakos, simboliai, įsitikinimai ir mitologija turi daug bendro su senovės Makedonijos atitikmenimis. Bet palaukit. Įdomiausia dar prieš akis. 2014.02.13 „New York Times“ savo tinklapyje paskelbė straipsnį apie atliktus kalašų tautos DNR testus. Rezultatai stulbinantys. Taip, kalašų DNR tikrai slypi europietiškų pėdsakų, bet tai dar niekis. Labiausiai intriguoja „New York Times“ pateikta iliustracija, kurioje aiškiai pavaizduotas kalašų DNR fragmentų sutapimas su lietuvių DNR.

Vaikai paveldi vieną chromosomų rinkinį iš kiekvieno tėvo, o vėlesnėse kartose DNR supjaustoma į mažesnes ir mažesnes dalis. Matuojant vidutinį gabalėlių dydį, mokslininkai gali įvertinti, kiek kartų praėjo nuo tų laikų, kai skirtingų tautų protėviai susigiminiavo. Kituose šaltiniuose teigiama, kad kitų DNR testų metu, daugiausiai panašumų rasta su senovės germanų ar net Sibiro medžiotojų DNR. Jokie man žinomi testai neparodė kalašų graikiškų ar makedonietiškų šaknų. Žinoma, tai nepaneigia versijos, kad kalašų protėviai buvo Aleksandro armijos kariai. Šie galėjo būti pačių įvairiausių tautybių.

APIBENDRINIMAS

Apie šviešiaplaukius žydraakius Pakistano gyventojus pirmą kartą sužinojau iš Kamilės pasakojimų 2016m. sausį. Kaip jau žinot, tuo metu mūsų keliai trumpam išsiskyrė, Kamilei negavus vizos, nusprendėm, kad į Australiją vyksiu vienas, o Kamilė iš Balio salos skris į Malaiziją ir apsistos pas mūsų draugus. Pranešimui apie paruoštą vizą neatkeliavus ir po savaitės, Kamilė susirado laikiną darbą Kvala Lumpūre. Būtent ten pirmą kartą ir sutiko europietiškos išvaizdos pakistaniečius. Pasirodo be Kalašų šviesaus gymio tautelių Pakistane yra ir daugiau. Pavyzdiui Gilgito-Baltistano krašte gyvena burušai. Rasiškai burušai yra Euripidai. Kaip ir kalašai, burušai tiki, kad yra graikų palikuonys. Jokie genetiniai tyrimai burušų graikiškų šaknų kolkas neįrodė. Taip pat šviesią odą turėti gali kai kurie šinai, gyvenantys šiaurės Kašmyre (Pakistane ir Indijoje). Nepaisant visų legentų, tiek kalašų, tiek kitų šiaurinėje Pakistano dalyje gyvenančių genčių ryšys su Aleksandro Makedoniečio kariauna lieka neįrodytas.

KATEGORIJOS

Share This

Dalintis

Dalintis straipsniu su draugais