TRAUKINIU PER JAVOS SALĄ

Praėjusį kartą pasakojom apie kelionę autostopu per Sumatros salą ir kodėl nežinojom ar reiktų juoktis ar verkt. Šį kartą trumpai papasakosim apie nuotykius svarbiausioje Indonezijos saloje – Javoje, apie sostinę Džakartą, apie kelionių traukiniu ypatumus ir apie kelyje į žymųjį Borobuduro ugnikalnį sutiktus keliautojus iš Portugalijos.

JAVA – TANKIAUSIAI APGYVENDINTA SALA PASAULYJE

Java yra 13 pagal dydį sala pasaulyje. 132.000 kv.km. plote gyvena apie 114mln. gyventojų, o tai yra gerokai daugiau nei visame Australijos žemyne. Javoje nutiko dauguma svarbių Istorinių Indonezijai įvykių. Kadaise čia kūrėsi galingos budistų ir hinduistų karalystės, islamo sultonatai, europiečių kolonijos. Šiuo metu Java dominuoja Indonezijos ekonomikoje, socialiniame ir politiniame gyvenime. Nors pagrindinė religija saloje yra Islamas, ištikro tai tikras religijų ir kultūrų katilas.

ĮDOMŪS FAKTAI APIE JAVOS SALĄ:

  • Vakarų Javoje įsikūrusi Indonezijos sostinė Džakarta.
  • Javoje dominuoja tropinis musoninis klimatas.
  • Graikų-romėnų geografo Ptolemėjaus veikale „Geographia“, parašytame kažkur 150m., Java vadinama „Miežių sala“. Ten taip pat rašoma, kad ši vieta buvo turtinga auksu, o jos vakaruose buvo įsikūręs miestas, pavadinimu Argyra.

KODĖL PASIRINKOM TRAUKINĮ?

Lėktuvo bilietus iš Balio salos į Australiją nusipirkom dar būdami Malaizijoj. Iš anksto žinojom, kad įveikti Sumatros ir Javos salas turėsim per tris savaites. Sumatroj išmėginom keliavimą pakeleivingais automobiliais ir užtrukom kiek ilgiau nei tikėjomės. Kaip žinia, palyginus su Sumatra, Javos sala visokeriopai modernesnė: geresni keliai, geriau išvystyta viešojo transporto sistema, „Javanyzų“ taip keliautojai. Įveikus pusę kelio, laiko ir jėgų buvo maža, todėl su džiaugsmu išmėginom kitą keliavimo priemonę – Javos salos traukinius.

DŽAKARTA – 10MLN.GYVENTOJŲ MIESTE IR DAR 20MLN. PRIEMIESČIUOSE

Pirma mintis – beprotnamis. Nežinia nei kur eit, nei kur daryt. Palikau Kamilę saugoti kuprinių, o pats išėjau ieškoti vietos, kur galėčiau papildyt telefono sąskaitą. Internetas tokiam megamieste svarbus. Pirmyn ir atgal suvaikščiojau 5 kilometrus, bet nieko nepešiau. Vietiniai patarė važiuoti į kitą rajoną, kažkur už 10 kilometrų, o rajonų Džakartoj pasirodo yra 123. Galų gale bevielį internetą gavome vienoj iš kavinių, prieš tai užsisakę du šaukštus makaronų ir išleidę visos dienos biudžetą. Viskas gerai kas gerai baigiasi. Makaronai buvo skanūs, o internetas pravertė. Per penkiolika minučių Couchsurfing.com radom kur nakvoti. Traukiniu, o paskui autobusu dardėjom pusantros valandos. O dar skųsdavausi, kai Vilniuje iš Saulėtekio į Pilaitę 40 minučių važiuoti reikia.

Mergina buvo labai maloni, bet už kelių savaičių Kamilės Couchsurfing.com paskyroj radom pusiau neigiamą atsiliepimą. Viešėdami pas ją, visą dieną pratūnojom kambary ir pildėm Australijos vizai gaut reikalingas formas, ieškojom trumpalaikio darbo kengūrų žemėj. Neturėjom laiko daugiau pabendraut su namų šeimininke. Tai pasirodo jai labai nepatiko.

TURISTŲ GARBINAMA DŽOGJAKARTA

Džogjakarta – miestas Džogjakartos Specialiajame regione, turintis apie 388tūkst. gyventojų. Įdomu, kodėl šis rajonas vadinamas „Specialiuoju“? Net neįsivaizduojam. Pasirodo nuo 1946 iki 1949m. Džogjakarta buvo Indonezijos sostinė, kol Džakarta buvo okupuota išdykėlių olandų. Miesto pavadinimas reiškia „miestas, tinkamas klestėti“. Viena iš populiariausių Džogjakartos regiono lankytinų vietų yra Borobuduro šventykla – didžiausia budistų šventykla visame pasaulyje. Ten lankėsi Kamilė. Netrukus papasakosim apie tai daugiau.

KAIP ATRADOM SIELOS DRAUGUS?

Ir vėl pasisekė rast prieglobstį Couchsurfing.com. Seniai pametėm skaičių kelias dešimtis kartų ši „keliautojams prijaučiančių“ žmonių bendruomenė padėjo. Prie traukinių stoties pasitiko pora merginų spindinčiomis šypsenomis. Porai dienų apsistojome jų namuose, kur seserys gyvena kartu su tėvais, trečia seserimi ir jos sūneliu. Taip pat pavyko susipažini ir su jų broliu. Merginos kvotė Kamilę, kaip jos artimieji išleido į tokią kelionę, kraipė galvas ir kartojo „Kitokia kultūra… Kitokia kultūra…“ Dviejų dienų pakako, kad pajustume jog tos šeimos nariai – mūsų sielos draugai. Jautėmės jaukiai it namuose…

BOROBUDURAS – DIDŽIAUSIA PASAULYJE BUDISTŲ ŠVENTYKLA

Borobuduro šventykla yra pati didžiausia budistų šventykla trečia pagal dydį iš visų šventyklų, esančių plačiajame pasaulyje. Dydžiu Borobudurą pranoksta tik Egipte esanti Karnako šventykla ir Angkor Wat Kambodžoje. Būtent dėl Borobuduro ir atvykom į Džogjakartą. Valandą laiko dardėję ankštu autobusiuku su būriu vietinių, atvykom į Magelang miestelį. Tuktuko vairuotojui sumokėjom du litus, kad nuvežtų iki įėjimo į šventyklą. Kaip paskui paaiškėjo permokėjom. Nuo autobusų stoties iki Borobuduro – 300 metrų. Niekad nepasimokom…

KODĖL KAMILĖ APLANKĖ BOROBUDURĄ VIENA?

Nemaloniai nustebom išvydę turistų ordas, didesnes nei prie Drakulos pilies Rumunijoj. Vienintelė mintis jų galvose „reikia pasidaryt daugiau asmenukių… daugiau… daugiau… DAUGIAAAU!!!“ Prasibrovus pro tą beprotybę prieš akis atsivėrė kainoraštis. Vietiniams kaina vienokia, o atvykėliams kitokia – dešimt kartų didesnė. 275000 IDR – 20 Eurų. Mums tai dideli pinigai, todėl teko priimti sunkų sprendimą. Nusprendėm, kad Kamilė apsilankys Borobuduro šventykloj viena, o aš aplankysiu Angkor Wat Kambodžoj. Tada dar nežinojom, kad greitu metu apsilankyti Kambodžoj nebus lemta. Už poros valandų Kamilė grįžo įdegusi ir visiškai išsekusi. Pasirodo užpuolė armijos perdėtai draugiškai nusiteikusių moksleivių.

ĮDOMŪS FAKTAI APIE BOROBUDURO ŠVENTYKLĄ:

  • Nėro jokio rašytinio šaltinio, paaiškinančio, kokiu tikslu šventykla buvo statyta ar kas ją pastatė.
  • Apskaičiuota, kad statybos turėjo trukti apie 75 metus.
  • Borobuduro šventykloje viso suskaičiuojamos 504 Budos statulos.
  • Manoma, kad šventykla buvo pastatyta kažkur 8 ar 9 amžiuje.

KELIONĖ PRIE BROMO UGNIKALNIO

Pirmiausiai atvykom į Probolingo. Iš ten lengviausia nuvykt prie Bromo. Pirmą kartą per kelis mėnesius sustreikavo sveikata. Pirmuosius pokyčius pajutau ryte pajutęs nenugalimą norą aplankyti patalpą, kur ir karaliai ir tarnai lygūs. Važiuojant traukiniu iš Džogjakartos į Probolingą apėmė silpnumas, ėmė svaigti galva. Į kelionės pabaigą pradėjo krėst stiprus šaltis. Pajutau, kad pakilo temperatūra. Kai atėjo metas palikti traukinį vos pakėliau kuprinę. Gerai nesupratau, kas aplink vyksta. Sekiau paskui Kamilę ir tiek.

PIRMĄ KARTĄ SUSTREIKAVO SVEIKATA

Prie stoties įėjimo, it lietuviai per bananų išpardavimą Lidle, dėl klientų kovojo keleiviams vežti pritaikytų triračių vairuotojai. Po ilgų Kamilės ir vieno iš jų derybų (trukusių dvi minutes) dardėjom į viešbutį už trečdalį pradinės kainos. Stipriai lijo, todėl lopšį, kuriame sėdėjau manasis vairuotojas uždengė plėvele. Kamilės „ekipažą“ mačiau tik viena akimipro skylę plėvelėj. Dešimt minučių gerokai prailgo. Galva linko tai į vieną, tai į kitą pusę. Vargais negalais pasiekėm kambarį. Vakaro kulminacija buvo, kai pasimatavau temperatūrą. 39 laipsniai. Per visą naktį „kur karaliai su tarnais lygūs“ lankiausi gal 20 kartų.

KODĖL EKSPEDICIJĄ TEKO ATIDĖTI?

Kita diena buvo ne ką geresnė. Planuotą ekspediciją prie Bromo ugnikalnio atidėjom. Temperatūra nekrito, o Kamilės brolio Augustino į kelionę įdėti „miltukai“ kokteiliams, atsigavimui po pasibuvimo „tam tikroj patalpoj“, ėjo į pabaigą. Ryte Kamilė atnešė į lovą pusryčius, o paskui visą dieną virė arbatą. Sunkiausia buvo nežinomybė. Neturėjom žalio supratimo, kokia galėjo būti to priežastis. Vandenį gėrėm tik pirktą parduotuvėj, maistą pastarąsias tris dienas valgėm kasdien tokį patį, bet anksčiau jokių negalavimų nei vienas nepajutom.

BROMO UGNIKALNIS

Trečiąją dieną prisikėlęs iš numirusių nebejutau galvos svaigimo ir pakilusi temperatūra nebekankino. Atėjo laikas aplankyti vieną aktyviausių ugnikalnių Indonezijoje – Bromo ugnikalnį. Mikroautobusiukas iš Probolingo į kaimelį esantį arčiausiai Bromo išvažiuoja tik, kai surenka pakankamai keleivių. Laukėm bent porą valandų. Galima sakyt pasisekė, nes sutikti Portugalai atėjo patys pirmieji ir laukė dviem ar trim valandom ilgiau.

NA IR SUTAPIMAS!

Cemoro Lawang – paskutinė stotelė prieš įžengiant į nacionalinį parką. Į Cemoro Lawangą atvykom gruodžio 18 dieną. Lygiai 5 mėnesiai nuo kelionės pradžios. Užsiminėm apie tai jau minėtai portugalų porelei. „Mums taip pat!“ atsakė jie. Pasirodo, tiek mes tiek jie, kelionę pradėjom 2016m. liepos 18 dieną… Puiki vieta „gimtadieniui“.

RŪKAS IT SIENA

Kitą rytą kėlėmės 3 valandą. Keli keliautojai perspėjo, kad Bromo ugnikalnis labai aktyvus. Užlipus į viršūnę gamtos didybe  ilgai džiaugtis nesinorės. Akis graužiančios dujos iš ugnikalnio tądien veržėsi kamuoliais. Nusprendėm kopt į greta esantį kalną. Iš apžvalgos aikštelės „viewpoint 1“ dažniausiai atsiveria puikūs vaizdai, o ypač tekant saulei. Laukėm dvi valandas kol išsisklaidys rūkas. Galiausiai neištvėrę nusifotografavom su savo draugais portugalais „prie bromo kalno“.

GALINGASIS BROMAS

Vietinės moterytės, pardavinėjančios arbatą, įspėjo, kad turbūt laukimas nepasiteisins. Galų gale likom tik mes, portugalai ir dar keli kiti kantriausieji. Jau stojausi sakydamas, kad laikas eit, kai pamačiau Kamilę, netekusią žado. Aklina rūko siena išsisklaidė akimirksniu ir atsivėrė nuostabūs vaizdai.

SAKĖ MES NENORMALŪS!

Tą dieną dar turėjom nuotykių, kai ieškojom būdo  grįžti į Probolingą. Liko vienintelis „mikriukas“, kurio vairuotojas nenorėjo vargintis dėl 5 užsilikusių žioplinėtojų. Viskas išsisprendė sėkmingai, bet vairuotojas burbtelėjo „You are not normal. Normal people left Cemoro two hours ago“ (Jūs nenormalūs. Normalūs žmonės išvyko prieš dvi valandas). Ir tada portugalė Sofia ištarė… „Maybe we are not normal, but not normal always find a solution…“ (Galbūt mes nenormalūs, bet nenormalūs visada randa išeitį…“). Tik keli žodžiai, bet taip puikiai apibūdina, ką reiškia būti keliautoju… Privalai būti nenormalus!!!

ĮDOMŪS FAKTAI APIE INDONEZIJĄ:

  • Indonezija turi daugiau ugnikalnių, nei bet kuri kita valstybė pasaulyje.
  • Javos raganosis yra gyvūnas, sutinkamas tik Javos saloj, Indonezijoje. Viso šių gyvūnų išlikę vos 50.
  • Indonezijoje yra didžiausia pasaulyje Grasbergo aukso kasykla.

KODĖL BALIS MUMS NEPATIKO?

Tiek apie mūsų kelionę per Javos salą. Toliau istorija kelsis į gerai Lietuvos turistams žinomą Balį. Tai turbūt labiausiai nuvilianti vieta per visus  11 mėnesių. Kodėl – papasakosim kitame kelionių dienoraščio įraše „Kodėl Balis mums nepatiko„.

Share This

Dalintis

Dalintis straipsniu su draugais