• Javos sala, Indonezija. Borobuduro šventykla ir Bromo ugnikalnis


    Lėktuvo bilietus iš Balio salos į Australiją (Perth) nusipirkom dar būdami Malaizijoj. Iš anksto žinojom, kad įveikti Sumatros ir Javos salas turėsim per tris savaites. Sumatroje išmėginom keliavimą pakeleivingais automobiliais ir užtrukom kiek ilgiau nei tikėjomės. Kaip žinia, palyginus su Sumatra, Javos sala visokeriopai modernesnė (geresni keliai, geriau išvystyta viešojo transporto sistema, „Javanyzų“ taip nestebina tokie keliautojai, kaip mes), bet laiko (ir kantrybės) buvo per mažai. Sumatra išgręžė paskutines jėgas, todėl per Javą keliavom traukiniu.

    marsrutas-kelione-per-javos-sala

    Mūsų kelionės maršrutas: iš Dumajaus Sumatroje į Denpasarą Balyje  (3000 km.)

    3-kelione-per-indonezija

    Keltas „Sumatra – Java“. Džiugesio nedaug ir vaizdai ūkanotą dieną neįspūdingi.

    Džakarta

    Pirmas didelis Javoje „sutiktas“ miestas – Indonezijos sostinė Džakarta. Nepaisant visų stiklinių pastatų ir dešimties milijonų gyventojų (plius 20 milijonų priemiesčiuose) Džakarta pasirodė gana neįdomi ir „bedvasė“. Palikau Kamilę saugoti kuprinių, o pats išėjau ieškoti vietos, kur galėčiau papildyti mobiliojo telefono sąskaitą. Internetas tokiame megamieste gyvybiškai svarbus. Pirmyn ir atgal suvaikščiojau bent 5 kilometrus nieko nepešiau. Vietiniai patarė važiuoti į kitą rajoną, kažkur už 10 kilometrų (rajonų Džakartoje 123). Galų gale bevielį internetą gavome vienoje iš kavinių, prieš tai užsisakę du šaukštus makaronų ir jiems išleidę visos dienos biudžetą. Viskas gerai kas gerai baigiasi. Makaronai buvo skanūs, o internetas pravertė. Per penkiolika minučių Couchsurfing.com radom kur nakvoti. Traukiniu, o paskui autobusu dardėjom pusantros valandos. O dar skųsdavausi, kai Vilniuje iš Saulėtekio į Pilaitę 40 minučių važiuoti reikėdavo.

    Džakarta

    Dar viena „Couchsurfing’o“ patirtis Indonezijos sostinėje Džakartoje. Mergina buvo labai maloni, bet už kelių savaičių Kamilės Couchsurfing.com paskyroje radom pusiau neigiamą atsiliepimą. Viešėdami pas ją visą dieną pratūnojom savo kambaryje ir pildėm įvairias Australijos vizai gauti reikalingas formas ir ieškojom trumpalaikio darbelio kengūrų žemėje, todėl neturėjom laiko daugiau pabendrauti su namų šeimininke. Tai pasirodo jai labai nepatiko.

    Yogyakarta

    Yogyakarta (dar žinoma kaip Džogla ar Džog Džakarta) yra vienas svarbiausių ne tik Javos salos, bet ir visos Indonezijos mokslo ir meno centrų. Šiame 388 tūkst. gyventojų turinčiame mieste ir vėl pasisekė rasti prieglobstį Couchsurfing.com. Jau seniai pametėm skaičių kelias dešimtis kartų ši „keliautojams prijaučiančių“ žmonių bendruomenė mums padėjo. Prie traukinių stoties mus pasitiko pora merginų spindinčiomis šypsenomis. Porai dienų apsistojome jų namuose, kur seserys gyvena kartu su tėvais, dar viena seserimi ir jos sūneliu. Taip pat pavyko susipažinti ir su jų broliu. Dviejų dienų pakako, kad pajustume jog ta šeima mūsų sielos draugai. Jautėmės jaukiai it savuose namuose…

    couchsurfing Java Island Mūsų sielos seserys ir mažasis broliukas. 😀

    Borobuduras

    Borobuduro šventykla (arba tiesiog Borobuduras) – didžiausia budistų šventykla visame pasaulyje . Borobudurą dydžiu pranoksta tik dvi šventyklos: Egipte esanti Karnako šventykla ir Angkor Wat Kambodžoje. Būtent dėl Borobuduro ir atvykom į Yogyakartą. Valandą laiko dardėję ankštu autobusiuku su būriu vietinių atvykom į Magelang miestelį. Tuktuko vairuotojui sumokėjom du litus, kad nuvežtų iki įėjimo į šventyklą. Kaip paskui paaiškėjo permokėjom. Nuo autobusų stoties iki Borobuduro – 300 metrų. Niekad nepasimokom…

    36-kelione-vietiniu-indonezijos-autobusu-tautvydas-slevas-netelpa-autobuse

    Yogyakartos viešasis transportas lietuviams nepritaikytas. Kaip kažkas mūsų kelionės metu yra pasakęs „Jūsų tik trys milijonai. Privalot būt dideli…“

    Nemaloniai nustebom išvydę turistų ordas didesnes nei prie Brano (Drakulos) pilies Rumunijoj. Ordas… spiečius… ištisas armijas… nėra tinkamų žodžių. Vienintelė mintis jų galvose „reikia pasidaryt daugiau „selfių“… daugiau… daugiau… DAUGIAAAU!!!“ Prasibrovus pro tą beprotybę prieš akis atsivėrė kainoraštis. Vietiniams kaina vienokia, o atvykėliams kitokia (gal dešimt kartų didesnė). 275000 IDR – 20 Eurų. Mums tai dideli pinigai, todėl teko priimti sunkų sprendimą. Nusprendėm, kad Kamilė apsilankys ten viena. Aš tuo metu džiaugiausi bevieliu internetu ir užsiėmiau darbo Australijoj paieška. Už poros valandų Kamilė grįžo gerokai įdegus ir visiškai išsekusi…

    Pažiūrėję Kamilės sukurtą trumpą filmuką apie jos nuotykius Borobuduro šventykloje suprasit kodėl… Nepamiškit LIKE ir SUBSCRIBE!

    Probolinggo

    Į Probolinggo atvykome, nes iš ten lengviausia nuvykti prie Bromo ugnikalnio. Pirmą kartą per kelis mėnesius sustreikavo sveikata. Pirmuosius pokyčius pajutau ryte pajutęs nenugalimą norą aplankyti patalpą, kur ir karaliai ir tarnai lygūs. Važiuojant traukiniu iš Yogyakartos į Probolinggo apėmė silpnumas, ėmė svaigti galva. Į kelionės pabaigą pradėjo krėsti stiprus šaltis. Pajutau, kad pakilo temperatūra. Kai atėjo metas palikti traukinį vos pakėliau kuprinę ir gerai nesupratau kas aplinkui vyksta. Sekiau paskui Kamilę ir tiek.

    Prie stoties įėjimo it lietuviai per bananų išpardavimą Lidle dėl klientų kovojo keleiviams vežti pritaikytų triračių vairuotojai. Po ilgų Kamilės ir vieno iš jų derybų (trukusių dvi minutes) dardėjom į viešbutį už trečdalį pradinės kainos. Stipriai lijo, todėl lopšį, kuriame sėdėjau manasis vairuotojas uždengė plėvele. Kamilės „ekipažą“ mačiau tik viena akimi pro skylę plėvelėje. Dešimt minučių gerokai prailgo. Galva linko tai į vieną tai į kitą pusę. Vargais negalais pasiekėm viešbučio kambarį. Vakaro kulminacija buvo, kai pasimatavau temperatūrą. 39 laipsniai. Per visą naktį „kur karaliai su tarnais lygūs“ lankiausi gal 20 kartų.

    Kita diena buvo ne ką geresnė. Planuotą ekspediciją prie Bromo ugnikalnio atidėjom. Temperatūra nekrito, o Kamilės brolio Augustino į kelionę įdėti „miltukai“ (kokteiliams atsigavimui po pasibuvimo „tam tikroj patalpoj“) ėjo į pabaigą. Ryte Kamilė atnešė į lovą pusryčius, o paskui visą dieną nešė arbatą. Sunkiausia buvo nežinomybė. Neturėjom žalio supratimo, kokia galėjo būti to priežastis. Vandenį gėrėm tik pirktą parduotuvėje, maistą pastarąsias tris dienas valgėm kasdien tokį patį, bet anksčiau jokių negalavimų nei vienas nepajutom.

    Bromo ugnikalnis

    Trečiąją dieną prisikėlęs iš numirusių nebejutau galvos svaigimo ir pakilusi temperatūra nebekankino. Atėjo laikas aplankyti vieną aktyviausių ugnikalnių Indonezijoje – Bromo ugnikalnį. Mikro autobusiukas iš Probolinggo į kaimelį esantį arčiausiai Bromo išvažiuoja tik kai surenka pakankamai keleivių. Teko palaukti porą valandų. Pasisekė, nes sutikti Portugalai atėjo patys pirmieji ir laukė dviem ar trim valandomis ilgiau.

    Cemoro Lawang miestelis – paskutinė stotelė prieš įžengiant į nacionalinį parką. Į Cemoro Lawangą atvykom gruodžio 18 dieną. Lygiai 5 mėnesiai nuo kelionės pradžios. Užsiminėm apie tai jau minėtai portugalų porelei. „Mums taip pat!“ atsakė jie. Pasirodo tiek mes tiek jie kelionę pradėjom 2016m. liepos 18 dieną… Puiki vieta „gimtadieniui“.

    Kitą rytą kėlėmės 3 valandą. Kiti keliautojai perspėjo, kad Bromo ugnikalnis labai aktyvus ir užlipus į viršūnę gamtos didybe džiaugtis nesinorės. Akis graužiančios dujos iš ugnikalnio tądien veržėsi kamuoliais. Nusprendėm kopti į greta esantį kalną. Iš apžvalgos aikštelės „viewpoint 1“ dažniausiai atsiveria puikūs vaizdai (ypač tekant saulei).

    Prie bromo ugnikalnio :D su sutuoktiniais Portugalais

    Prie bromo ugnikalnio 😀 su sutuoktiniais Portugalais

    Laukėm kartu su kitais keliautojais gal dvi valandas, bet rūkas nesisklaidė. Vietinės moterytės pardavinėjančios arbatą įspėjo, kad turbūt laukimas nepasiteisins. Galų gale likom tik mes, portugalai ir keli kiti išrinktieji. Jau stojausi sakydamas, kad laikas eiti, kai pamačiau Kamilę netekusią žado. Aklina rūko siena išsisklaidė akimirksniu ir atsivėrė nuostabūs vaizdai.

    005-keliautoja-kamile-joksaite-bromo-ugnikalnis

    Bromo ugnikalnis tas iš kurio veržiasi dūmai. 🙂

     Tą pačią dieną dar turėjom nuotykių su savo naujais draugais portugalais, kai ieškojom būdo  grįžti į Probolinggo. Liko vienintelis „mikriukas“, kurio vairuotojas nenorėjo vargintis dėl 5 „užsilikusių žioplinėtojų“. Tranzavimas „neišdegė“. Per valandą laiko civilizacijos link važiavo gal du automobiliai, kurių vairuotojai linkę remti vietinius verslininkus. Likti Cemoro Lawange dar vienai nakčiai nesinorėjo. Portugalai planavo keliauti kito ugnikalnio link, o mums buvo laikas skubėti į Balį. Viskas išsisprendė sėkmingai, bet vairuotojas burbtelėjo „You are not normal. Normal people left Cemoro two hours ago“ (Jūs nenormalūs. Normalūs žmonės išvyko prieš dvi valandas). Ir tada portugalė Sofia ištarė… „Maybe we are not normal, but not normal always find a solution…“ (Galbūt mes nenormalūs, bet nenormalūs visada randa išeitį…“). Tik keli žodžiai, bet taip puikiai apibūdina ką reiškia būti keliautoju… Privalai būti nenormalus!!!

    http://invisusmundi.lt

    http://youtube.com/invisusmundi

    Komentarai
Comments are closed.