• Brasov miestas Rumunijoje. Grafo Drakulos pilis

    Brasov – vienas gražiausių Rumunijos miestų

    Šios dienos tikslas aplankyti vieną gražiausių mūsų matytų Rumunijos miestų – Brasov (Brašov). Mus pavežti sutiko rumunas visiškai nekalbantis angliškai. Supratome, kad vairuotojas su sėdinčiu šalia kolega aptarinėja iš kur mes galime būti. „Lituania“ paaiškinom. Kai sakome angliškąjį „Lithuania“ su galūne -einia dažniausiai žmonės gūžčioja pečiais, taigi tariame taip kaip rašome. „Aaa“ tarė vairuotojas ir palinksėjo, taip parodydamas, kad puikiai žino kur yra Lietuva. „Lituania – Romania – autostop“ tęsėme pokalbį. „Ojoj“ kraipė galvą nustebęs rumunas.

    Kelionė į Brasov praėjo be didelių netikėtumų. Žinoma vairuotojas nepraleido progos pademonstruoti savo sportinio vairavimo sugebėjimų su savo mikro autobusiuku vingiuotais kalnų keliukais. Pakeliui jis sustojo ir kitiems žmonėms, mat visi jie atsidėkodami duodavo jam keletą lėjų (vietinė valiuta). Mes deja neturėjome grynųjų, o ir šiaip nelabai galėjome sau leisti taip atsidėkoti vairuotojui, bet šis panašu be jokio pykčio palinkėjo mums geros kloties.

    Kaip ir beveik kiekvieną dieną karštis buvo alinantis. Tiesiu taikymu patraukėm į artimiausią McDonald‘ą. Šį kartą nakvoti planavome pas žmogų su kuriuo Kamilė susisiekė per Couchsurfing.org svetainę. Turėjome penkias ar šešias valandas iki mus priimti sutikęs žmogus baigs darbą. Eiti tyrinėti miesto su kuprinėmis šį kartą nebuvo nei menkiausio noro. Laukėme vakaro.

    Apie 20:30 pasirodė ilgai lauktasis Valentinas. Kuprines pasidėjome jo automobilyje ir kartu su juo išėjome į ekskursiją po Brasov senamiestį. Nepaisant to, kad jau buvo vakaras ir temo, ore tarytum trūko deguonies. Valentinas paklausė ar norime eiti kurnors pavalgyti. Atsakėme, kad nenorime. Dažniausiai atsakom, kad kątik pavalgėme. Tai lengviau nei mėginti aiškinti. Deja mūsų kelionė galima tik tokiu atveju jei kruopščiai skaičiuosim ir neišlaidausim. Valgyti restorane sau leisti negalime.

    Brasov architektūra

    Labai gaila, kad naktį gerų nuotraukų padaryti nepavyko. Pakilome į piliakalnį, nuo kurio atsivėrė puikus vaizdas. Valentinui pasakojome savo planus. „Nekenčiu jūsų… Nekenčiu, nes kai buvau jūsų metų nieko panašaus nenuveikiau. Man rūpėjo tik linksmintis ir leisti laiką su draugais“ sakė Valentinas. „Tik niekaip nesuprantu ką ketinate veikti Bulgarijoje… „

    Kalbėjomės apie Rumunijos istoriją. Nepaisant to, kad rumunai sakosi vengrams neapykantos nejaučiantys, bet panašu jog laikas neužgydė kaikurių praeityje padarytų žaizdų. Daugiau šios temos nekomentuosiu, nes kiekviena pusė turi savo istorijos versiją.

    Kalbėjome ir apie Lietuvos istoriją. Pasakojome Valentinui apie mūsų istoriją nuo pat karaliaus Mindaugo laikų. „Kas buvo jūsų pagrindinis priešas? Ar rusai?“ Kaip mokėdami tiksliau atsakinėjom į klausimus apie karus su „Teutonic ordin“ (kryžiuočių ordinu), pagrindinius mūsų valdovus, apie Lietuvos sąsajas su Lenkija.

    Namuose pas Valentiną žiūrėjome laidą apie mirusią Rumunijos karalienę ir apie karalių, kuris rumunijos žmonių mylimas ir gerbiamas. Šis prieš daugel metų rusų valdžios buvo priverstas išvykti iš Rumunijos. Pasak mus priėmusio šeimininko „Karaliui buvo pasakyta, kad jei jis nepaliks Rumunijos – žus tūkstantis žmonių“. Į Rumuniją karalius grįžo po kelių dešimtmečių.

    Grafo Drakulos (Brano) pilis

    Ryte atsikėlę galutinai nusprendėme aplankyti Brano pilį, priklausiusią Vladui Tepešui (dar žinomam Grafo Drakulos vardu). Aplankyti pilies važiavome autobusu. Rumunijoje keliauti autobusu labai nebrangu.

    Grafo drakulos pilis

    Brano (Grafo drakulos) pilis nepasirodė tokia įspūdinga, kokios tikėjomės. Turistai aplankyti Brano pilies plūdo miniomis. Neabejotinai dėl išpūstų ir mažai su realybe turinčių bendro legendų. Bilieto kaina buvo 7 eurai, o stovint eilės gale jos priekio nei nesimatė. Nusprendėm negaišti laiko ir į pačią pilį neiti. Laikas keliauti Bulgarijos link…

    Keliaujame per Rumuniją

    Lietuvos vėliava Rumunijoje

    Pasiekti Rumunijos sostinę Bukareštą tą dieną neturėjome nei menkiausios svajonės, bet  pavežti mus sustojęs žmogus važiavo kaiptik ten. Išgirdęs „Lituania – Romania – autostop“ negalėjo nesistebėti. O pavežė mus iki pat Bukarešto. Į traukinių stotį nuvykome autobusu ir viską apsvarstę nusipirkome kitai dienai traukinio bilietus į Bulgarijos miestą Varna, esantį Juodosios jūros pakrantėje. Nakvojome išsinuomotame kambaryje, rastame Booking.com svetainėje, kadangi palapinės Bukarešto centre taip paprastai nepasistatysi. Maisto kainos Rumunijoje gana nedidelės. Už pusę euro stoties parduotuvėje nupirkau daugiau nei kilogramą bananų. Vakarop ėmiau gailėtis kam tiek nedaug. Taksi kaina Rumunijos sostinėje Bukarešte – 1 litas už kilometrą. Vilniuje tokia kaina turbūt buvo pries kokius dešimt ar daugiau metų. Nepaisant to už nakvynę sumokėti teko daugiau nei tikėjomės, bet už tą kainą skalbimo mašina išsiskalbėme rūbus. Turėjome netgi lygintuvą, o vėlyviems užkandžiams šeimininkė atnešė vaisių.

    Kitą kartą papasakosiu ką patyrėme būdami Bulgarijoje… 🙂

    Komentarai
Comments are closed.