• Gruzija. Kutaisi miestas. Gruzijos kalnai ir kanjonai

    Autostopu po Gruziją

    Atsisveikinę su draugais iš Irano ketinome iškart keliauti į antrą pagal dydį Gruzijos miestą Kutaisi, bet planai pasikeitė. Kamilė daug lengviau pakelia karštį nei aš bet tą dieną net ji nenorėjo pasitraukti iš pavėsio. Buvo taip karšta, kad net ir taip būdamas įdegęs, tą dieną mums begulint medžio pavėsyje sugebėjau nudegti iki raudonumo. Galiausiai prieglobstį radom kavinėje, kurioje slėpėmės nuo saulės kelias valandas. Atėjus vakarui įsikūrėm pievoje vienoje gražiausių miesto vietų.

    Vaizdas iš palapinės Batumyje, Gruzijoje

    Batumyje nieko su palapine ar kuprine nenustebinsi. Tokių kaip mes čia šimtai.
    Kitą rytą, kad aplenktume alinantį karštį atsikėlėm anksti. Tikslas buvo autostopu nuvažiuoti apie 150 kilometrų iš Batumi į Kutaisi dar prieš saulei parodant savo įniršį. Gruzinai malonūs žmonės. Visi sutiktieji žinojo Lietuvą ir buvo geros nuomonės apie lietuvius, todėl kelionė Gruzijoje buvo labai paprasta.
    Deja Gruzijoje nelabai kas kalba angliškai. Dažniausiai pavyksta kalbančių rasti bankuose ar panašiose įstaigose. Laimei pasirodo visiškai nebūtina puikiai mokėti rusų kalbą, kad galėtum be didelio vargo susišnekėti. Ką mums sako suprantam, savo mintis dėstyti pavieniais žodžiais (nors ir gramatiškai neteisingai) mokam ir gana. Koks skirtumas pasakysi „vakar“ ar „viena diena atgal“. Kaip sakydavo vienas mano dėstytojas „Nesvarbu bulka ar batonas. Svarbu pavalgyt“.

    Kutaisi – antras pagal dydį miestas Gruzijoje

    Kutaisi didelio įspūdžio nepaliko. Nors prieš tai sutikti Kutaisi aplankę keliautojai sakė „it;s very nice… it‘s very nice…“ nesupratom kuo ten reiktų taip labai žavėtis.

    Menas Kutaisi mieste Gruzijoje

    Statula Kutaisyje. Gruzija

    Poilsio metas. Kelionė aplink pasaulį

    Sukirtus arbūzą (kuris Gruzijoj tekainuoja pusantro lito) ir kepinant 38 laipsnių karščiui nesinori nieko kito… 🙂

    Vieną naktį pernakvoję pigiausiame rastame hostelyje (keturi eurai žmogui) išvykom grožio ieškoti gamtoje. Galiu pasakyti pavyko.

    Matvili kanjonai

    Pirmiausia vargais negalais nuvykome į Martvili kanjoną. Autobusų stotyje beveik kiekvienas vairuotojas stengėsi ne patarti kaip ten nuvykti greičiausiai, o kaip nuvykti naudojantis jų ar jų draugų transportu, nors tektų laukti ir porą valandų. Taksi vairuotojai prisiekinėjo, kad autobusu ten nuvykti išvis neįmanoma. Laimei į pagalbą atėjo pro šalį einanti, materialios naudos sau nesiekianti moteris ir padėjo išsiaiškint koks variantas mums tinkamiausias.
    Tuo pačiu autobusiuku važiavo trys merginos iš Uzbekistano. Klausė kur keliausime toliau ir sakė „Turbūt žinot tokį lietuvį keliautoją, kuris trejus metus po pasaulį keliauja neturėdamas nei cento kišenėj?“ Pasirodo jos pažįsta šį lietuvį, kuris keliauja improvizuodamas: t.y. maisto ir pinigų prasimano tuo metu ir toje vietoje kai reikia. Kartais sustoja kur padirbėti ir keliauja toliau. Mes šio keliautojo nepažįstam, bet tikimės gal kada pavyks susipažinti.
    Apie gaujas šunų ir palaidas karves Gruzijoje jau buvom girdėję, bet nemanėm, kad gyvuliai besiganantys vidury pagrindinių kelių čia toks dažnas reiškinys.

    Karvės Gruzijoje

    Arkliai. Gruzija

    Karvės miestelių gatvėse, kiaulės bėgančios nuo gaujų šunų, arklių kaimenės ir vištos visur kur pasisuksi. Kartą matėm kaip karvė, nieko apart mūsų nenustebindama, nueina į ligoninės kiemą.

    Kanjono grožis kerintis, bet geriau kartą parodyti nei dešimt kartų pasakoti 🙂

    Martvili kanjonai. Gruzija

    Vieta kurią vertą aplankyti Gruzijoje. Martvili Canyons

    Keliautoja Kamilė Jokšaitė

    Keliautojas Tautvydas Šlevas

    Krioklys-Gruzijoje

    Kamilė Martvili kanjonuose

    Nuotykiai svečiuose pas gruziną

    Apžiūrėję kanjoną pėsti keliavom toliau, nes tikėjomės prieiti krioklį apie kurį pasakojo vietinė moteriškė, kai užklupo lietus. Viename kaime prisėdom pailsėti po medžiais įrengtoj poilsiavietėj. Bešnekinant visą gaują mus atsekusių šunų iš kitos kelio pusės ranka pamojo galimai į antrą gyvenimo pusę peržengęs žmogelis. „Iš Lietuvos? Autostopu? Kur paskui keliausit? Kur tas Nepalas? Kinijoj?“. Žmogelis pasakojo, kad Lietuvoj nėra buvęs, bet pamena, kad kai tarnavo armijoje lietuviai, latviai, estai ir gruzinai sutardavo broliškai. „Reikia vietos palapinei? Turiu gerą vietą prie upės. Eime“ tepasakė žmogus ir nuėjom su juo, o šis visiems sutiktiems pasakojo kas ir iš kur mes esame.
    Žmogelio klype nakvojom vieną naktį ir iki to laiko kol išvykom šis spėjo ir supykdyti ir prajuokinti ir nustebinti šimtą kartų. Iš pradžių žmogus mėgino užkurti laužą iš vandeniu permirkusių šakų ir niekaip neišėjo paaiškinti, kad reikia sausų prakurų. Galiausiai išėjo atsinešti „saliarkos“ laužui įžiebti. Su dyzeliniu kuru laužą be abejonės užkurti pavyko, bet į jau degantį laužą supilti paskutinį puslitrį degalų, neikiek nepasiliekant atsargai buvo bloga mintis. Kol puode virė žmogelio auginti kukurūzai ir cukinijos išėjom apžiūrėti apylinkių.

    Verdame kukurūzus ir cukinijas vakarienei Gruzijoje

    Kelione autostopu GruzijojeSenolio žemė buvo aukštai, o o nusileidus stačiu šlaitu pasitiko panašus reginys į tą už kurį prieš kelias valandas nacionaliniame parke mokėjom pinigus.

    Kopinejimas kalnuose ieškant upės. Gruzija

    Gamtos grožis

    Gruzijos-gamta

    Kamilei išėjus pasifotografuoti atokiau senolis atsiskleidė visu gražumu. Iš pradžių klausė ar mes vyras ir žmona. Paskui po truputi ėmė aiškėti, kad kitokiomis aplinkybėmis (nebūtų manęs) garbusis norėtų susipažinti su Kamile artimiau. Ak tie senoliai… Grįžus Kamilei visom išgalėm bandė pasakyt, kad Kamilė sėstūsi prie jo.

    Invisus Mundi

    Neilgai trukus jam paskambino pikta žmonikė ir šis it vijurkas nuskubėjo jos pašauktas namo, matyt baimindamasis jog jei susivėlins gaus nuo šios per ausį. 🙂

    Po kurio laiko pilietis grįžo ir pradėjom vakarieniauti su vietinių „užpilų nuo peršalimo“ degustavimo pertraukomis. Kukurūzai ir cukinijos virtos ant laužo pavyko puikiai, bet „vaistukai“ kokakolos buteliuke nesužavėjo. Reikėjo pasiskolinti šiektiek – būtume panaudėję kaip kurą viryklėlei. Garantuoju, kad būtų degęs puikiai. 🙂

    Vakarui einant į pabaigą pažadų daugėjo. Senolis pasakojo apie „žaliąjį taką“, ežerą ir krioklį, kurį mums parodys kitą dieną. Taip jų ir nepamatėme. Ryte „šnekta“ pasisuko kita linkme. Vyriokas pareiškė jog šiandien jo gimtadienis, taip leisdamas suprasti, jog metas jį seikinti su vaišėmis. Technikai nepasiteisinus ir mums baigiant susikrauti mantą tiesiai šviečiai pasitelkė tarptautinį „pinigo ženklą“, tai yra ėmė trinti pirštus ir sakyti „Reikia alaus. Dešimt rublių… penkis rublius… nesvarbu… kiek turi?“ „Nėra pinigų“ paskėsčiojom rankom ir parodėm kreditinę kortelę. Šis nusiminęs pamojavo mums išeinantiems ir palinkėjo sėkmės.

    Mus priėmęs gruzinas

    Keliaujame atgal į Kutaisi

    Kelionių draugas

    Kalnai. Autostopu per Gruzija

    Atsisveikinę su senoliu grįžom į Kutaisi, o iš ten autostopu keliavom atgal į Batumi. Batumyje nusprendėm praleisti porą dienų ir grįšti į Trabzon miestą Turkijoje, nes gavome laišką iš Irano kelionių agentūros, kad mūsų atėjo mūsų „Authorisation“ kodai ir po trijų dienų galėsime kreiptis į konsulatą dėl vizų išdavimo. Netveriam savam kaily, bet dar daug netikėtumų gali iškilti. Tikimės kuo greičiau pasiekti tą spalvingą šalį. 🙂

    Komentarai
Comments are closed.