KELIONĖ Į KUTAISĮ

Batumyje su palapine ir kuprine nieko nenustebinsi. Tokių kaip mes ten šimtai. Palapinę pasistatėm tiesiog pievoj, už pusantro šimto metrų nuo pajūrio tako. Lenktyniaudami su negailestinga saule, atsikėlėm dar prieš aušrą. Konkrečių planų neturėjom. Nusprendėm, iš Batumio autostopu nuvažiuot apie 150 kilometrų į Kutaisį dar prieš saulei parodant savo įniršį.

Gruzinų nuomonė apie lietuvius

Gruzinai – malonūs žmonės. Visi sutiktieji puikiai žinojo Lietuvą ir buvo geros nuomonės apie lietuvius. Kelionė per Gruziją autostopu buvo vienas malonumas. Kelios valandos ir mes jau vietoj. Angliškai kalbančių sutikom nedaug. Daugumu gruzinų kalba tik gimtąja kalba ir rusiškai. Pasirodo visiškai nebūtina puikiai mokėt rusų kalbą, kad galėtum susišnekėt. Ką mums sako suprantam, savo mintis dėstyt, pavieniais raktažodžiais, mokam ir gana. Koks skirtumas pasakysi „vakar“ ar „viena diena atgal“. Kaip sakydavo vienas mano dėstytojas „Nesvarbu bulka ar batonas. Svarbu pavalgyt“.

Kutaisis – antras pagal dydį Gruzijos miestas

Nuo sostinės Tbilisio per 190 kilometrų nutolęs Kutaisis yra antras pagal dydį Gruzijos miestas, turintis apie 190 tūkstančių gyventojų. Įdomu tai, kad antikos laikais, tuo metu vadintas Aea arba Aia, Kutaisis buvo Kolchidės karalystės sostinė. 806 m. miestas tapo Abchazijos karalystės sostine, o nuo 975 m. iki 1122 m. – Gruzijos karalystės sostine.

Nors Tarybų Sąjungoj pagyvent neteko (tikėkimės jau ir nebeteks) – Kutaisyje jautėm tų laikų dvasią. Apsamanoję, metų išvarginti monumentai, pilkos gatvės ir atgyvenusios šaligatvių plytelės prisimena tas dienas. Už nakvynę hostelyje sumokėjom po 4 eurus. Už tai gavom atskirą dvivietį kambarį be langų ir de deguonies. Kadangi didieji Gruzijos gamtos turtai slepiasi toliau nuo didžiųjų miestų, jau kitą dieną išvykom į martvilio kanjoną.

MARTVILI KANJONAS

Viešasis transportas ar „vargo vakarienė“?

Iš Kutaisio į legendinį Martvili kanjoną vargais negalais kapstėmės viešuoju transportu. Autobusų stoty kiekvienas vairuotojas stengėsi ne patarti, kaip ten nuvykti greičiausiai, o kaip nuvykti naudojantis jų transportu, nors tektų laukt, kad ir porą valandų. Taksi vairuotojai dar įžūlesni – be atvangos prisiekinėjo, kad autobusu ten nuvykti išvis neįmanoma. Laimei į pagalbą atėjo pro šalį einanti moteriškė ir paaiškino, koks variantas mums tinkamiausias. Iš Kutaisio į Khoni – mikroautobusiuku, o iš Khoni į Martvili kanjoną – taksi.

Kelionė aplink pasaulį be cento kišenėj

Tuo pačiu autobusiuku važiavo trys merginos iš Uzbekistano. Taksi į kanjoną samdėm kartu. Klausė kur keliausim toliau ir sakė „Turbūt žinot tokį lietuvį keliautoją, kuris trejus metus po pasaulį keliauja neturėdamas nei cento kišenėj?“ Pasirodo jos pažįsta tokį lietuvį.  Mūsų tautietis keliauja improvizuodamas: t.y. maisto ir pinigų prasimano tuo metu ir toje vietoje kai reikia. Kartais sustoja kur padirbėti ir keliauja toliau.

Karvė ligoninėj

Apie gaujas šunų ir palaidas Gruzijos karves jau buvom girdėję, bet nemanėm, kad čia jos toks dažnas reiškinys. Karvės miestelių gatvėse, kiaulės bėgančios nuo alkanų šunų, arklių kaimenės ir vištos visur kur pasisuksi. Kartą net matėm kaip karvė nueina į ligoninės kiemą,  savo įžūliu elgesiu, apart mūsų, daugiau nieko nenustebindama.

Vakarų Gruzijos brangakmenis – Martvili kanjonas

Martvili kanjonas yra natūralus gamtos stebuklas Semegrelo regione. Kafrtais vadinamas Gachedili kanjonu, iki pat 2000 m. Martvili kanjonas buvo nugrimzdęs į nežinomybę. Situacija pasikeitė, kai keliautojai atrado šį Gruzijos brangakmenį ir vienas po kito pradėjo skelbti nuotraukas socialiniuose tinkluose. 2016 m. Gruzijos valdžia investavo $500,000 į visą kanjoną supančią infrastruktūrą, kad šios vietos lankymas turistams taptų saugesnis.  Buvo nutiesti takai, įrengti laiptai, sumontuotos apsauginės pertvaros.

KO TIKĖTIS SVEČIUOSE PAS GRUZINĄ

Prie kanjono sutikta moteriškė papasakojo apie mažai kam žinomą krioklį, esantį už kelių kilometrų. Išsiruošėm į krioklio paieškas. Kai toks kraštovaizdis – pasivaikščiot vienas džiaugsmas. Vienam kaime netikėtai užklupus lietui, slėpėmės po medžiais. Bešeriant visą gaują mus apsupusių šunų, iš kitos kelio pusės ranka pamojo į antrą gyvenimo pusę peržengęs linksmas diedukas. „Iš Lietuvos? Autostopu? Kur paskui keliausit? Kur tas Nepalas? Kinijoj?“. Žmogelis pasakojo, kad Lietuvoj nėra buvęs, bet pamena armijos laikus, kai lietuviai, latviai, estai ir gruzinai sutardavo broliškai. „Reikia vietos palapinei? Turiu gerą vietą prie upės. Eime“ tepasakė žmogus. Žinoma nuėjom su juo, o šis visiems žmonėms kaime pasakojo kas ir iš kur mes esam. Kvepėjo nuotykiu…

Vos nenusvilo antakių

Žmogelio sklype prie upės nakvojom vieną naktį. Iki mums išvykstant seneliukas spėjo ir supykdyt, ir prajuokint, ir nustebint šimtą kartų. Iš pradžių mėgino užkurt laužą iš vandeniu permirkusių šakų. Nesisekė paaiškint, kad būtinai reikia sausų prakurų. Galiausiai išėjo atsinešti „saliarkos“ laužui įžiebti. Su dyzeliniu kuru laužą be abejonės užkūrėm, bet seneliuko idėja supilt puslitrį kuro į jau liepsnojantį laužą – švelniai tariant bloga. Vos nenusvilo antakių. Kol puode virė ką tik nuskinti kukurūzai ir cukinijos išėjom apžiūrėt apylinkių.

Gašlus seniokas

Kamilei nuėjus atokiau, senolis atsiskleidė visu gražumu. Iš pradžių klausė ar mes vyras ir žmona. Ilgainiui ėmė aiškėt, kad kitokiom aplinkybėm senas gašlūnas norėtų susipažint su ja artimiau. Paskui visom išgalėm ragino Kamilę bendrai nuotraukai įsitaisyt šalia jo. Po kiek laiko senoliui paskambino įsiutusi žmonikė ir šis, it vapsvos įgeltas, išskubėjo namo. Aiškiai baiminosi gauti per ausį…

Prie vakarienės – spiritas

Po valandžiukės gruzinas grįžo ir vėl – šį kartą nešinas buteliuku, skaidraus it krištolas, spirito. Kukurūzai ir cukinijos virtos ant laužo pavyko puikiai, bet gruziniškas užpiliukas labai nesužavėjo. Tokiu besigydant ir dvasią prarasti gali. Reikėjo pasiskolint šiek tiek – būtume panaudėję kaip kurą savadarbei viryklei.

„Šnekta“ pasisuko kita linkme

Vakarui einant į pabaigą, pažadų daugėjo. Senolis pasakojo apie „žaliąjį taką“, ežerą ir krioklį, kurį mums parodys kitą dieną. Ryte „šnekta“ pasisuko kita linkme. Taip jų ir nepamatėm. Vyriokas pareiškė jog šiandien jo gimtadienis, taip leisdamas suprast, kad metas dovanoms. Taktikai nepasiteisinus, tiesiai šviečiai pasitelkė tarptautinį „pinigo ženklą“, kai pirštai trinami vienas į kitą. „Reikia alaus. Dešimt rublių… penkis rublius… nesvarbu… kiek turi?“ pristojo gruzinas. Parodėm tuščias kišenes ir kreditinę kortelę. Šis nusiminęs pamojavo mums išeinantiems ir palinkėjo sėkmės. Teks prasimanyt kitų būdų padaryti burnelę… Tokia ta mūsų kelionė į Kutaisį, pažintis su Martvili kanjonu ir gašliu gruzinu. Toliau skaitykit „Kelionė į Iraną„.

GRUZINŲ PATARLĖS:

  • Draugą kritikuok jo akivaizdoj, priešą – už nugaros
  • Žinojimas brangesnis už pinigus, aštresnis už kardą, galingesnis už patranką
  • Kuo giliau po mėšlą kapstaisi, tuo labiau jis smirda :DD

KATEGORIJOS

Share This

Dalintis

Dalintis straipsniu su draugais