IRANO IR VAKARŲ PASAULIO NESANTAIKOS PRIEŠISTORĖ

1911m. liepos 19d. prie Prancūzijos okupuoto Maroko krantų pasirodė kaikas grėsmingo. Tai buvo tiems laikams labai ypatingas laivas, dislokuotas vokiečių kariuomenės. Kuo jau toks ypatingas? Ogi tuo, kad galėjo plaukti net 25 mazgų greičiu, kai įprasti Didžiosios Britanijos karo laivai tesugebėdavo išstenėt vos 10. Šią bauginančią naujieną sužinojo garsusis Vinstonas Čerčilis, tuo metu atvykęs į Vestministerio rūmus, kad pradėtų eiti pirmojo lordo pareigas, kad ir kas tai būtų. Čerčiliui nerimą kėlė tai, kad lėti ir nerangūs Didžiosios Britanijos laivai buvo varomi anglimi, kuria buvo grįsta visa imperijos galybė. Tuo metu vokiečių mažulis buvo varomas du kartus daugiau karščio nei anglis išspjaunančiu benzinu. Čerčilio galvoje kirbėjo viena mintis – žūt būt reikia gauti naftos!

GUDRUSIS LAPINAS ČERČILIS

Viena problemėlė – Britanija neturėjo išteklių. Laimei Čerčilis žinojo, kur jos buvo į valias. Vidurio rytuose. 1914m. birželio 17d. įvyko tiems laikams neįtikėtinos svarbos sandoris. „Anglo Persian Oil“ kompanija gavo išskirtines teises išgauti naftą tuometinės Persijos teritorijoje. Šaliai pakeitus pavadinimą įmonė imta vadinti „Anglo Iranian Oil“, o dabar puikiai žinoma „British Petroleum“ vardu. Pagrindinė sąlyga – 51proc. įmonės akcijų, t.y. kontrolinis paketas, turėjo priklausyt Anglijos vyriausybei.

NAFTOS KARAI

Metai bėgo. Britai sau patenkinti pumpavo naftą beveik nemokamai. 1939m. įsipliestė Antras Pasaulinis karas. Tiek oro tiek žemės mūšiai buvo varomi nafta. Visai kitas kariavimo lygis nei Pirmojo Pasaulinio karo metu. Hitlerio karo mašinoms gyvybę palaikyt kiekvieną mėnesį reikėdavo 7.000.000 barelių naftos. Praėjus metams mėnesiniai ištekliai nesiekė nei pusės to kiekio. 1944m. Vokietija liko beveik be degalų. Naujausio modelio itin greiti lėktuvai taip niekada ir nepaliko nuo pakilimo takų. Tuo metu vis daugiau naftos gaminių ėmė naudot ne tik Didžiosios Britanijos gyventojai, bet ir amerikancai. Žmonoms prisireikė naujausių rūbų, iš iki tol negirdėtos medžiagos nailono, gaminamo naftos gaminio benzeno pagrindu. Vaikai zyzė trokšdami žaislų pagamintų iš plastiko. Šiam išgauti taip pat buvo reikalingi naftos produktai.

ARABO LENGVAI NEAPGAUSI

Situacija ėmė keistis po vieno lemtingo nutikimo Saudo Arabijoj. Iš Saudo dykumų vakarų pasaulis siurbė naftą, kaip siurbia pigų „Cento“ vynelį Vilniaus „žibutės“. Besimėgaujant pigiu kuru vienas arabas susigraibė, kad yra maustomas. Vieną rytą ramiai sau sėdėjo ir skaitė laikraštį, kai staiga jo veidas pakeitė spalvą, o plaukai ėmė žilt iš pykčio ir nuostabos neregėtu greičiu. Straipsnyje buvo džiaugiamasi naujais Saudo Arabijoje rastais naftos telkiniais. Apie šią sėkmę žmogelis puikiai žinojo, nes tai buvo Abdula Suleimanas – žmogus prieš 20m. pasirašęs naftos sutartį su JAV. Jį pribloškė ne tai. Suleimaną lyg žaibu nutrenkė skaičiai. Buvo rašoma, kad per tuos 20 metų nuo 1932 iki 1952m. Saudo vyriausybės pelnas padidėjo nuo 5 iki 50mln. dolerių. Toks faktas visiškai nedžiugino, nes taip pat buvo rašoma, kad naftą išgaunanti įmonė daugiau sumoka mokesčių į JAV iždą nei Saudo Arabijai. Per keletą pastarųjų metų JAV pelnas išaugo net 40 kartų. Saudo vyriausybei nuo tos sumos nubyrėdavo tik saujelė pelų. Šis Abdulo Suleimano prabudimas sukėlė seisminius pokyčius. JAV buvo priversta pasirašyti naują sutartį, pagal kurią pelnas buvo dalinamas per pus.

KONFLIKTO PRADŽIA. KODĖL BRITAI Į KELNES SISIOJO

Tai pakurstė permainas ir kaimyninėse šalyse. Iranas taip pat prabudo iš žiemos miego. Nuo 1914m. Čerčilio sutarties pasirašymo „Anglo Persian Oil“ vežė Irano naftą pusvelčiui ir vargo nematė. 1951m. kovą buvo nušautas premjeras Chadžas Ali, lig pat galvos padėjimo palaikęs britų kolonijinę kontrolę. Į jo vietą atėjo bičelis vardu Mohametas Mosadega. Mosadega tikėjo, kad Iranas turi teisę pats valdyti savo paties naftos išteklius ir sutartis turėtų būti perrašyta. Britai išgirdę tokius svaičiojimus sisiojo į kelnes iš juoko. Iki pat rimtesnio konflikto pradžios jie manė, kad vis dar bus suderėtos jų pusei labiau naudingos sąlygos. Mosadegos kantrybė išseko ir Didžioji Britanija taip gavo per nagus, kad paskui dar ilgai negalėjo atsigaut. Kraneliai kaip mat buvo užsukti, britų darbininkai išsiųsti namo, o Didžiosios Britanijos savimeilė, šiaulietiškai tariant, gavo pastabikę iš kojikės į patį tarpkojį.

SUKTAS GALINGIAUSIŲ PASAULIO VALSTYBIŲ PLANAS NUVERSTI IRANO PREMJERĄ

Visiškai neseniai buvo išslaptintas iki tol paslaptyje JAV nacionalinio saugumo archyvuose laikytas dokumentas, kurį būtų galima pavadinti „Kaip nuversti Irano premjerą Mosadegą?“. Operacijos kodinis pavadinimas buvo „AJAX“. Po planu sau patenkinti puikuojasi įtakingiausių to meto pasaulio vyrų parašai: 1953m. liepos 11d. planą patvirtino CŽV vadovas. Po juo – SIS vadovo pavardė (dabar MI6). Premjeras Čerčilis autografą padėjo liepos 1d., o JAV prezidentas Dvaitas Eizenhaueris – liepos 11d. Atėjo laikai, kai politinė klasta tapo priimtina priemone. O žaidžiama buvo išties nešvariai. Buvo skleidžiami gandai, kad premjeras Mosadega homoseksualus, antireliginis veikėjas, žydas ir t.t. Kilus neramumams Irano monarchas šachas Reza laikinai paliko šalį. Didžiosios Britanijos ir JAV sąjunga siekė pakurstyt suirutę šalies viduje ir išplatino žinią, kad „karalių karalius“ buvo išvytas premjero. Smurtas irgi buvo aktyviai skatinamas. Toks žaidimas pasiteisino. Vargšas Mosadega galiausiai buvo suimtas ir įkištas į belangę visam likusiam gyvenimui. Valdžia buvo atiduota vakariečiams palankiam generolui Fazlolai Zahedžiui. Perversmas pavyko, bet tai buvo didelės nesantaikos tarp Irano ir vakarų pasaulio pradžia.

PRAĖJUS KETVIRČIUI AMŽIAUS. SVARBIAUSI ŠIOS ISTORIJOS VEIKĖJAI

Visi puikiai žinom šachmatų žaidimą, bet kas gi yra tas šachas? Žaidimo pavadinimas kilęs iš persiškos frazės „Shah Met“, kuri reiškia „karalius miręs“ arba „karalius negali judėti“. Kaip žinia, nuo 1935m. Persija buvo imta vadinti Iranu. Daugybę metų šachais buvo vadinami visi šios šalies karaliai. Vienas iš žymiausių – paskutinysis Irano šachas Mohamedas Reza, karaliavęs beveik 4 dešimtmečius. Būtent Reza ir buvo vienas iš pagrindinių istorijos apie nesantaiką tarp vakarų pasaulio ir Irano veikėjų. Kiti herojai – dvasinis šalies lyderis Ajatola Chomeinis, JAV prezidentas Džimis Karteris, jau konfliktų priešistorėje paminėtas Vinstonas Čerčilis, Irako lyderis Sadamas Huseinas ir daug kitų bachūriukų, palikusių savo antspaudą šios istorijos tėkmėje. Situacija, kokią turime dabar, susiklostė per keletą dešimtmečių, tačiau daugiausiai įtakos dabartiniam Irano įvaizdžiui daugelio iš mūsų akyse turėjo aštuntojo praėjusio amžiaus dešimtmečio įvykiai.

KUO ŠACHAS PRASIKALTO

Daugel metų gyvenimas šachui Rezai buvo it rožėm klotas ir čiobreliais pabarstytas. Sakoma, kad pietūs atgabenami jam būdavo asmeniniu konkordu iš paties Paryžiaus. Užsienio bankuose šachas džiaugsmingai štabeliavo milijardus dolerių. Paprasti Irano žmonės tuo metu skurdo. Valdžią šiam gudručiui padėjo išlaikyti draugystė su vakarų šalių vadovais, žiauri apsaugos tarnyba ir jam pavaldi armija, apginkluota amerikietiškais ginklais. Žmogelis atsipūtęs sau prekiavo beribiais Irano naftos ištekliais vos su keliais išrinktaisiais ir džiaugėsi vakarų pasaulio malonumais. Jeigu manot, kad per amžius amžinuosius Irano moterys į skaras suposi – labai klystate. Imamo rezos laikais, kiekviename kino teatre laisvai galėjo būti rodoma pornografija. Nepatinka? Kaip mat gausi į skūrą ir sėdėsi patenkintas. Bet ilgainiui nepatenkintų ėmė rastis it grybų po lietaus. Nuogų papų nuotraukos ant kiekvienos sienos ir nepagarba religijai siutino milijonus musulmonų, o priespauda ir neturtas – visus kitus.

NAUJI ŽAIDĖJAI: AJATOLA CHOMEINIS IR SADAMAS HUSEINAS

Tokia situacija padėjo į sceną išeiti kitam garsiam veikėjui – dvasiniam Irano lyderiui Ajatolai Chomeiniui. Tarp kitko, Ajatola yra ne vardas, o aukštas musulmonų šiitų dvasinis rangas. Taigi paprasta darbo liaudis įtikėjo, kad jei kas ir gali išlaisvinti juos iš priespaudos tai Chomeinis. Kiekvieną revoliucijos užuomazgą šachas malšindavo itin žiauriai. Kartą Teherano gatvėse buvo nužudyta per 100 protestuotojų. Čia į šokių aikštelę įžengė visiems puikiai žinomas buvęs Irako prezidentas ir diktatorius – Sadamas Huseinas. Jo patarimu Ajatola Chomeinis turėjo būti nužudytas arba ištremtas. Taip buvo tikimasi numalšinti revoliuciją jai net neprasidėjus. Šachas nužudyti dvasinį šalies vadovą atsisakė, bet pilnai sutiko su Huseino pasiūlyta alternatyva. 7-ąjame dešimtmetyje Chomeinis buvo išvytas iš tėvynės. Tai buvo religinio karo prieš šachą Mohamedą Rezą pradžia.

DVASINIO VADOVO GYVENIMAS TREMTYJE

Tuo metu didžiausia problema ištremtiesiems – nelabai kas norėjo priimti. Kuveitas netgi buvo atvirai spaudžiamas Ajatolai nepadėt. Užsienio reikalų ministras Ebrahimas Yazdi patarė Chomeiniui „Turėtume vykt į Europą. Patekti į Paryžių mums vizos nereikia, o tai yra tarptautinis politikos Europoje lopšys“. Kaip vyrai tarė, taip ir padarė. Įdomu tai, kad per visą viešnagę Prancūzijoje, Chomeinis Paryžiaus taip ir neaplankė, o apsistojo nedideliam miestely už kelių dešimčių kilometrų. Toks gegučiukas lizde neramino tuometinį Prancūzijos prezidentą, kuris buvo šacho Rezos sąjungininkas. Kartą jis pasiuntė pas Chomeinį diplomatą Claude Chayet. Pastarasis po daugel metų pasakojo vienam žurnalistui, kaip atėjęs pamatė sukryžiuotomis kojomis ant grindų sėdintį vyrą su juodu turbanu, balta barzda ir gyvomis smalsiomis akimis. Diplomamas pasakė Chomeiniui „Jūs esate pasakęs keletą neigiamų teiginių prie šalies valdovą, su kuriuo mūsų santykiai normalūs. Esant Prancūzijos žemėje taip elgtis nėra tinkama“. Chomeinis atsakė „Vienintelis dalykas ką darau – siunčiu laiškus į Iraną. Ką Irano liaudis daro su mano laiškais nėra Prancūzijos rūpestis“. Įdamu kas su tais laiškais nutikdavo? Juos gavę asmenys padarydavo kopijų, kurias gavę kiti asmenys kiekvienas taip pat padarydavo po keletą kopiju. Taip žinia sklido po šalį it pirkimo manija Akropoly prieš Kalėdas.

KODĖL KARALIENEI RAMINANČIŲJŲ PRIREIKĖ

Va tada Irano šachas kaip reikiant ėmė kraut į kelnes. Vienas iš jo generolų panikavo „Revoliucija užgoš mus… Mes prarandam šalį…“. Buvo nuspręsta, kad metas imti veikti nepaisant konstitucijos. Kadangi šachas Reza 30 metų ėjo petys petin su vakarų šalių prezidentais, šie buvo jo pusėj. Nepaisant to, pastovūs mitingai pranašavo liūdną pabaigą. Galų gale vyrukas neatlaikė spaudimo ir rėžė kalbą, prasidėjusią žodžiais „Kaip Irano šachas negaliu nesutikti su žmonių revoliucija…“ Po jos, paskutinysis Irano karalius pranešė, kad kuriam laikui išvyks atostogų. Kad neišduotų žurnalistams sielvarto, karalienė turėjo kaip priklauso užvartoti raminančiųjų. Einant link lėktuvo vienas pulkininkas krito po monarcho kojomis ir maldavo pasilikt, o šis teatsakė „Aš dar sugrįšiu“…

IRANO REVOLIUCIJA

Šachui išvykus valdžią perėmė ministras pirmininkas. Tas pats diplomatas Claude Chayet ir vėl buvo pasiųstas pas Ajatolą su žinute „JAV prezidentas Džimis Karteris tikisi, kad atidėsit grįžimą į Iraną ir suteiksit laiko naujajam ministrui pirmininkui atstatyti tvarką“. Chomeinis atsakė „Prezidentas Karteris turėtų suprasti Iraną. Jeigu jis nori normalių santykių su mumis, turėtų liautis remti jėgas, kurios priešinasi žmonių valiai“. Tuo metu revoliucionieriai dovanojo kareiviams gėles ir kvietė prisijungt prie revoliucijos. Netgi buvo įsteigti punktai, kuriuose kariai galėjo persirengt civilių rūbais. Policija ėmė medžiot dezertyrus suimdama visus vaikinus trumpais plaukais. Revoliucijos vadai sugalvojo genialią taktiką ir įsakė visiems jaunuoliams nusikirpti trumpai.

IRANO ISLAMO RESPUBLIKOS GIMIMAS

Šachui ištikimi karininkai kariuomenei davė įsakymą sustabdyt Ajatolą Chomeinį bet kokiais būdais. Kažkam netgi kilo idėja numušti Ajatolos lėktuvą ar sraigtasparnį. Savo patarėjui Mohamedui Yazdi Chomeinis sakė „Tu neturi keliaut su manimi. Tai gali būti pavojinga“. Į lėktuvą vyrai pakvietė žurnalistus. Tai buvo savotiškas apsidraudimas, sumažinantis riziką, kad bus numušti. Išvykdamas Chomeinis prancūzams sakė „Aš nepamiršiu Prancūzijos vadovybės svetingumo, svetingumo jos žmonių ir jų laisvės jausmo“. Skrydžio metu Ajatola perdavė savo artimąjam Sabantui Tabatabai knygą, su naujos konstitucijos eskizais ir tarė „Jei būsiu sulaikytas ar nužudytas – paslėpk“. Dokumentas įkūnijo Chomeinio viziją, kokia turėtų būti būsima Irano Islamo Respublika.

2500m. senumo monarchijai atėjo galas. Iranas buvo it Atlanto vandenynas uragano metu. Savo lyderio laukė dešimtys tūkstančių revoliucionierių. Automobilis vos galėjo pajudėti. Galiausiai artimiausi Ajatolos bendražygiai praskyrė minią ir padarė vietos sraigtasparniui nusileisti. Taip Chomeinis buvo išgelbėtas nuo savo paties pasekėjų. Reikalas įgavo pagreitį. Liaudis užiminėjo policijos nuovadas ir kariuomenės punktus vieną po kito. Kiekvieną kartą tai padarę, perimdavo vis daugiau ginklų. Naujasis ministras tepė slides, o šachui artimi žmonės buvo nužudyti. Referendume iraniečiai nubalsavo, kad Iranas taptų Islamo Respublika.

OPERACIJA „ARGO“

Vargšas šachas it dvasia klajūnė bejėgiškai blaškėsi po pasaulį. Niekas nenorėjo suteikt jam prieglobščio. Amerika irgi sutiko ne iš karto. Karteris sakė „Šachas Reza buvo sąjungininkas gerais laikais, todėl turim jį apsaugot blogais“. Paaiškėjo, kad buvęs Irano valdovas sirgo vėžiu. Tai nuo išorinio pasaulio buvo slepiama net 4 metus. Žinia nesušvelnino revoliucionierių įniršio. Buvo reikalaujama gražinti šachą namo, kur jis būtų nuteistas už nusikaltimus. 1979m. nutiko kai kas netikėto. Turbūt puikiai žinot režisieriaus Beno Afleko filmą „Operacija Argo„. Paremtas tikrais faktais filmas pasakoja apie Amerikos ambasadą Teherane, į kurią įsiveržia vietiniai revoliucionieriai ir visus ten buvusius Amerikos piliečius paima įkaitais. Tik šešiems iš jų pavyksta pabėgti ir pasislėpti Kanados ambasadoriaus namuose. Iš tikro tie revoliucionieriai buvo minia studentų, kuriems vadovavo toks Ibrahimas Asgharzadekas. Iš pradžių apie kilusią idėją vyrutis papasakojo keturiems kolegoms. Du iš jų nesutiko. Vienas iš nesutikusių buvo būsimasis Irano prezidentas Mahmudas Ahmadinedžadas. Palaikymo Ibrahimas turėjo prašyt tokio Ajatolos Mousavio. Mousavis buvo gudrus seniokas ir patarė tik tiek „Pirmyn, tik nesakykit Imamui“. Žodis „Imamas“ reiškia vadą.

JAV AMBASADOS ŠTURMAS

Studentai kaip reikiant išdūrė policiją ir suvaidino, kad tai eilinis mitingas prie JAV ambasados vartų. Sulaukę tinkamo momento, netikėtai pasileido veržtis vidun it bičių spiečius. Ajatola Chomeinis tuo metu buvo Kome – Irano religiniame centre, kuriame savo kelionių po Iraną metu turėjom daug nuotykių. Religinis lyderis nieko neįtardamas laimingas sau miegojo pokaituko, kai sutrukdė sraigtasparniu atskridęs užsienio reikalų ministras Ebrahimas Yazdi ir pranešė naujieną. Chomeinis supyko, kad tai vyksta be jo žinios ir užstaugė it liūtas „Vykit juos lauk!“ Po kiek laiko veiksme vėl pasirodė išdykėlis gudročius Ajatola Mousavis. Jis paskambino Chomeinio sūnui ir perdavė žinią Chomeiniui nuo „gerų musulmonų“, „šaunių studentų“, „revoliucijos sąjungininkų“. Mousavio gražbyliavimai pakeitė Chomeinio požiūrį tuo klausimu. Jis atšaukė užsienio reikalų ministrui duotą įsakymą ir pridūrė „Perduokit jiems, kad užėmė tinkamą vietą! Tegul laiko!“. Daug Imamui nepritarusių aukštas pareigas užimančių chebrantų atsistatydino. Taip Chomeinis tapo vieninteliu ir nepakartojamu aukščiausiuoju vadu (angl. Supreme leader).

JAV prezidentas Džimis Karteris ėmė svaidytis grasinimais. „Jei bent vienas iš įkaitų bus sužeistas – bus užblokuota bet kokia Irano prekyba su išoriniu pasauliu. Jei bent vienas įkaitas bus nužudytas – bus atsakyta kariuomenės veiksmais“. 1979m. lapkričio mėnesį Chomeinis davė interviu amerikietiškai „CBS“ televizijai. Reporteriui paklausus ar Iranas šiuo metu kariauja su Amerika jis atsakė „Ką turite omeny? Jei turit omeny karą „kariuomenė prieš kariuomenę“, tai ne – nėra tokio karo. Jei kalbat apie nervų karą – kažkas panašaus“. Bet kokie amerikiečių bandymai išlaisvint įkaitus buvo atremti. Nepadėjo netgi sankcijos: įšaldytas užsienio bankuose esantis Irano turtas, uždraustas naftos importas iš šios šalies. Buvo nuspręsta imtis rimtesnių veiksmų.

SLAPTAS SPECIALIŲJŲ PAJĖGŲ BANDYMAS IŠLAISVINTI ĮKAITUS

Apie tai žinojo tik prezidentas Karteris ir keli artimiausi jo patikėtiniai. Buvo nuspręsta išvaduoti įkaitus jėga. Norint išgabent iš Teherano 52 įkaitus, reikėjo 6 karinių sraigtasparnių. Apsidraudžiant į misiją buvo išsiųsti 8. Galiojo taisyklė „arba visus arba nei vieno“, kadangi išgelbėjus tik dalį įkaitų – kiti būtų kankinami arba nužudyti. 500 mylių į Iraną amerikiečių sraigtasparniai skrido pažeme. Tai buvo daroma siekiant nepakliūt į radarus, bet privertė kaktomuša susidurti su smėlio audra. 2 iš jų kaip mat sugedo ir buvo priversti misiją nutraukt. Trečiojo gedimai pastebėti buvo tik nusileidus užsipilti kuro. Užduotis buvo atšaukta. Tada įvyko sukrečianti nelaimė. Vienas iš sraigtasparnių kildamas susidūrė su kliūtimi ir sudužo. Žuvo 5 įgulos ir 3 specialiųjų pajėgų nariai. Karteriui tai buvo šokas. Kongresas nieko apie tokią misiją lig tol nebuvo girdėjęs. Chomeinis pakomentavo situaciją taip „Kas nuleido Karterio sraigtasparnius? Ne mes! Tai buvo Dievo darbas!“.

Irane vyravo netvarka. Šacho generolai arba nešė muilą iš ten arba su jais buvo atitinkamai atsiskaityta. Dėl Karterio sankcijų, kariuomenei trūko atsarginių dalių. Šaunią galimybę pagrasinti karu suuodė mūsų senas draugas Sadamas Huseinas. Nujausdami audrą Ajatolos įgaliotiniai pradėjo derybas, vykusias Vakarų Vokietijoj. Reikalaujama buvo 3 dalykų: sugrąžinti įšaldytą 5.5 milijardo turtą, atiduoti pinigus, kurie buvo sumokėti už ginklus, kurie niekada neatvyko ir perleisti Iranui 20 mlrd. dolerių, kuriuos kadaise užsienio bankuose pasikavojo išdykėlis šachas.

IRANO – IRAKO KARAS

Derybos stojo 1980m. rugsėjo 22d., kai Irakas pradėjo bombarduoti Iraną. Taip Sadamas Huseinas paskelbė karo pradžią. 70.000 Irako karių kirto sieną. Nuo tos pragaištingos dienos karas užsitęsė dar 8 metus, per kuriuos žuvo 1.000.000 žmonių. Jungtinės Tautos ne tik nesustabdė Sadamo, bet savotiškai dar ir palaikė. Tai ir yra vienas skaudžiausių šios istorijos faktų Irano žmonėms, kurio galutinai negali pamiršti iki šiol. Chomeinis sakė „Amerika žinojo apie invaziją, bet nieko nedarė. JT nepasmerkė šalies, įsiveržusios į kitą šalį“. Net neslepiama, kad Amerika tuo metu padėjo Irakui, ne tik teikdama svarbią žvalgybinę informaciją bet galimai ir kitais būdais. Didžiausias skandalas kilo JAV valdant prezidentui Reiganui, kai Jungtinės Amerikos Valstijos paragino kitas šalis neparduoti Iranui ginklų, o pačios tai darė slapta. Ši afera dar vadinama Iran-Contra.

ŠIOKS TOKS KOMPROMISAS

Nepaisant didelių nesutarimų, derybos dėl įkaitų paleidimo ir sankcijų panaikinimo privalėjo būti atnaujintos. Šį kartą jos persikėlė į Algeriją. Karterio patikėtiniai pasiūlė Iranui 7,9mlrd. dolerių. Sakė „Protingiausia būtų sutikti, nes į valdžią atėjus Reiganui – susitart gali būti sunku“. Sutartis pasirašyta 1981m. lapkričio 19d., tačiau prieš paleisdamas įkaitus, Chomeinis tikėjosi pirma gaut pinigus. Įdomus įvykis nutiko, kai vienas iš JAV iždo valdybos narių pareiškė nepasitenkinimą sutartimi ir išvažiavo namo nepasirašęs. Prezidentas Kartetis pasinaudojo įgaliojimais ir tarė „Tas žmogus atleistas!“. Taip kliūtis įvykti sandoriui buvo pašalinta. Taip po 15 mėnesių įkalinimo įkaitai buvo paleisti. Tai nutiko likus 2 valandoms iki Reigano inauguracijos. Lėktuvas iš Teherano oro uosto pakilo praėjus 20 sekundžių po naujojo prezidento priesaikos, kai valstybės vairas iš Karterio rankų buvo perduotas Reiganui.

KITŲ KELIAUTOJŲ IR MŪSŲ PATIRTIS IRANE

Vytaro Radzevičiaus ir Martyno Starkaus gerbėjai puikiai mena keliautojų 10.000km. ekspediciją pavadinimu „Šilko kelias„. Tai nutiko 2008m. Man geriausiai įsiminė Marčiaus ir Vytaro kelionė per Iraną. Lietuvių pastebėtas iraniečių vaikinų ir merginų susipažinimo būdas buvo tiesiog genialus. Taisyklių ir akylų pareigūnų varžomi jaunuoliai susipažindavo sukdami ratus žieduose. Atviri susitikimai kažkur gatvėje nesusituokusiems būdavo draudžiami, tai jie šnekučiuodavosi pro atvirus greta važiuojančių automobilių langus. Būtent „Šilko kelias“ prieš beveik 10 metų pirmą kartą pasėjo mintį kada nors aplankyt šitą šalį. Ateity išgirsdavau vis daugiau istorijų. Kamilė kartą pasakojo apie vieną lietuvaitę, į Iraną keliavusią autostopu. Mergina keliavo visiškai viena, o palapinėj nakvojo vos vieną naktį. Vienintelė priežastis – norėjo atsikvėpt nuo beribio žmonių svetingumo ir apmąstyt ką sužinojo ir patyrė. Galiausiai apie kelionę į Iraną perskaitėm lietuvių Evelinos ir Karolio knygoj „Iter Vitae arba gyvenimo kelionė aplink pasaulį“. Porelė pusantrų metų keliavo per 6 kontinentus 45 šalis 720 įvairiausių transporto priemonių, bet Iranas įrėžė vieną giliausių prisiminimų.

Mes Iraną aplankėm 2016m. spalį. Jei atmestume pirmąją dieną, kai buvom „išmaudyti“ kelių smulkių sukčių, trys likusios savaitės maloniai nustebino. Zandžano mieste susipažinom su tokiu Mechdi, kuris pakvietė kelioms dienoms važiuot į kalnus šiaurės Irane su juo ir jo draugais. Žinoma sutikom. Kartu buvo vienas šveicaras ir vienas vaikinas iš Kuveito. Dar kelias dienas praleidom su bičiuliais Šahramu ir Džalalu su kuriais atsitiktinai susipažinom Gruzijoj. Taip pat viešėjom Kome, kuriame kadaise studijavo Ajatola Chomeinis. Gyvenom pas vieną paryžiaus universiteto dėstytoją, o miegojom ant jo tėvų namo stogo, tiesiai po žvaigždėmis. Susipažinom su dėstytoju parke. Tik Isfahane apsistot turėjom viešbutuky. Nieko keista. Tai bene labiausiai turistų dievinamas Irano miestas. Širaze gyvenom pas vyruką iš svetingumo programos „Couchsurfing.com“, o Bušehre – nakvynę ir vėl suradom atsitiktinai. Panašu, kad reikalai šalyje sparčiai keičiasi. Iraną radom kitokį, nei Martynas ir Vytaras savo ekspedicijos laikais. Žinoma, mūsų patirtis labiau susijusi su paprastais žmonėmis. Kokia situacija valdžios lygmenyje?

VIENO BĖGLIO ISTORIJA

Čia istorija tampa įdomesnė. Turkijoj sutikom tokį vaikiną. Vyrutis kilęs iš Irano, bet jau keletą metų priverstas prieglobsčio prašytis Turkijoj. Įdomiausia, kaip jis ten pateko. Pabrėžiu, kad šie faktai nėra patikrinti. Pasakoju tokią istoriją, kokia buvo papasakota mums. Pagrindinis istorijos herojus – žmogaus teisių aktyvistas. Be architektūros studijų vaikinas užsiėmė laisvės idėjų skleidimu socialiniuose tinkluose. Kaip patiems teko įsitikint – „Facebook“ ir „Youtube“ Irane blokuojami, bet yra būdų „barikadas“ apeiti. Herojaus teigimu, jo fanų puslapis turėjo 50.000 sekėjų. Kartą žmogus sulaukė netikėto skambučio. Sunerimęs bičiulis perspėjo jį, kad vaikinas yra ieškomas ir turėtų tept slides kaip įmanoma greičiau. Valdžia ketino jį suimti. Kadangi prieš keletą metų vieno mitingo metu, beskleisdamas laisvės idėjas, žuvo vaikino brolis, didelis pavojus grėsė ir jam. Sekančias 48 valandas vienintelis rūpestis buvo nešt muilą į kaimyninę Turkiją. Vargais negalais pavyko visiškai paslapčia kirst sieną, o ten – prašytis prieglobsčio. Kadangi Irano vyrai pasus gauna tik po 2 metų tarnybos kariuomenėj, vaikinas neturėjo jokio rimtesnio dokumento. Kai su juo susipažinom teturėjo Turkijos institucijų išduotą kortelę ir privalėjo kartą per savaitę pasirodyt policijos nuovadoj ir nuskenuoti pirštų antspaudus, taip įrodant, kad neišvyko iš miesto. Kartą iš Irano pareigūnų vaikinas gavo laišką, kuriame buvo kviečiama grįžti ir taikiai viską su valdžia išsiaiškinti. Vyrukas atšovė „Jūs nukovėt mano brolį, o dabar tikitės, kad aš ateisiu pas jus atsigert arbatos?“. Tai ne vienintelis prieglobsčio svečioj šaly ieškantis iranietis su kuriuo turėjom garbės susipažint kelionės metu.

APIBENDRINIMAS

Kartą JAV prezidentas Džordžas Bušas pasakė „Iranas yra grėsmė taikai pasaulyje“. Barakas Obama vienoje iš savo kalbų pareiškė „Aš padarysiu viską, kas mano galioje, kad neleisčiau Iranui gauti branduolinį ginklą“. Irano valdžios atstovai skalambija „Amerika stovi už visko, kas mums nutiko blogo“. Šiuo metu daugiausiai valdžios Irane turi aukščiausiasis vadas (angl. supreme leader) ajatola Chamenėjus, kurio nuotraukos dažniausiai kabaliuoja greta Chomeinio. Po jo – Irano prezidentas ir visi kiti. Tokiai santvarkai įsitvirtinti tam tikra prasme padėjo vakarų pasaulis pradedant Vinstono Čerčilio laikų beprotišku naftos troškimu, baigiant parama monarchui, kuris pralobo iš savo šalies turtų, kai paprasti žmonės skurdo. Tiesa, tada tai niekam nerūpėjo. Buvo toleruojamos bet kokios priemonės siekiant savo  pačių gerovės. Grėsmė taikai augo daugelį metų. Jos tėvai – godumas ir trumparegiškumas. Šiuo atveju, nei viena pusė nėra nekalta. Visi įdėjo savo indėlį į dabartinę situaciją. Svarbiausia nepamiršti, kad ne visada viskas yra taip kaip atrodo: virveles tampo ne tie kaip atrodo, valdančiųjų kėslai ne visada yra tokie kaip atrodo, o istoriją galiausiai rašo nugalėtojai žiūrėdami iš savo perspektyvos. Neabejoju, kad šimtai faktų ir interesų niekada taip ir neišėjo į dienos šviesą. Svarbiausia šioje istorijoje tai, kad nei vienas iš jos veikėjų nėra visiškai nekaltas ir toli gražu žibutėm nesituština.

IRANAS PRIEŠ REVOLIUCIJĄ

 

KATEGORIJOS

Share This

Dalintis

Dalintis straipsniu su draugais