KELIONĖ Į TEHERANĄ

AZADI BOKŠTAS | DISKUSIJOS APIE SOVIETMETĮ

TEHERANAS – 10 MILIJONŲ GYVENTOJŲ MIESTAS

Teherano simbolis – Azadi bokštas

Kamilei sakiau „Nepamatyt Azadi bokšto Teherane, tas pats kas neaplankyt piramidžių būnant Egipte“. Man Teheranas pirmiausiai asocijuojasi su Azadi bokštu – 45 metrų aukščio statiniu, pastatytu 50,000 m² ploto Azadi aištėje, dar vadinamu Shahyad bokštu. Architektas Hossein Amanat projektuodamas Azadi bokštą 1971 m. panaudojo tiek senuosius Sasanidų ir Achmenidų eros, tiek post islamiškosios architektūros elementus. Aplankėm Azadi iškart atvykę į Teheraną, po savo nuotaikingos 3 dienų kelionės į Irano šiaurę.

Realybėj Azadi bokštas pasirodė mažesnis nei mūsų vaizduotėj. Apžiūrėjus reikėjo kuo greičiau ieškot kelio į Mehdi, vyro sutikusio mus priimti nakvynei, namus. Atstumas iki Mehdi namų – apie dešimt kilometrų. Kryptį maždaug žinojom, bet atstumas didelis, o miestas nepažįstamas.

Mehdi namų beieškant

Gatvėj sutikti žmonės patarė važiuoti metro. Tereikėjo susirast vieną iš požeminių stočių. Vienas vyriškis, sunkiai kalbėjęs angliškai, pavargo aiškint, kaip rasti stotelę ir pasisiūlė palydėti mus pats. Žmogus nepatingėjo važiuot dešimt kilometrų į priešingą pusę nei jam pačiam reikėjo. Negana to, dar ir sumokėjo už mūsų bilietus. Iraniečiai myli atvykėlius ir noriai padeda.

Keistas sutapimas

Atvykus į reikiamą stotelę, teliko susirast reikiamą gatvę ir Mehdi namus. Telefonas išsikrovė – Mehdi paskambint negalėjom. Ruošėmės pakraut telefoną prijungę prie vos gyvo kompiuterio, kai išgirdom pažįstamą balsą. Tai buvo Ebrahimas iš Kuveito – žmogus su kuriuo susipažinom prieš porą dienų Irano šiaurėje. Pasirodo ir jis ėjo pas tą patį žmogų kaip ir mes. Anksčiau pas jį yra nakvojęs ne kartą, todėl kelią žinojo mintinai.

DISKUSIJOS APIE LIETUVĄ, SOVIETMETĮ IR ŽMONIŲ LAIMĘ

Rusų pasipiktinimas lietuviais ir senų žmonių nostalgija

Mehdi – vyriškis, su kuriuo susisiekėm per Couchsurfing.com svetainę. Kelis pastaruosius metus Mehdi nakvynei priėmė daugiau nei pusantro šimto keliautojų. „Užeikit. Vakarienė spėjo atšalti“ paragino jis. Mehdi būdamas gana jaunas, sakė esąs verslininkas, jau išėjęs į pensiją. „Turiu minčių užsiimti verslu jūsų šalyje. Nesvarbu kokiu – svarbu, kad uždirbčiau pinigų. Dar galutinai neapsisprendžiau – noriu geriau susipažinti su jūsų kultūra.“ Mehdi didis keliautojas, aplankęs tolimiausius pasaulio kampelius. Prasitarė, kad lankydamasis Rusijoje pastebėjo vietinių gyventojų pasipiktinimą lietuviais, kam šie paliko sovietų sąjungą. „Jie jautėsi išduoti“ sakė Mehdi. „Žinau, kad vyresni Lietuvos žmonės su nostalgija prisimena sovietmetį“ barstė „faktus“. Juokais (o gal ir ne) atsakėm, kad tie patys žmonės aukštinantys sovietmetį, tame pačiame sakinyje nuomonę pakeičia kelis kartus „Geri buvo laikai, visi darbo turėjom… nešėm ką galėjom iš kolektyvinių ūkių, nes kitaip sunku buvo pragyventi, nuo penkių ryto eilėj nusipirkti muilo stovėjom…“ (itin sutrumpinta versija). Išsakėm savo nuomonę, kad garbesnio amžiaus žmonės atkūrus nepriklausomybę ne visi  prisitaikyti mokėjo. Anksčiau jiems darbas būdavo paskiriamas, dabar nebeliko kas tuos darbus dalina – patiems darbo vietas reikėjo kurti, prisitaikyti, naujų dalykų mokytis, savo verslą pradėti“. Atsiras gudručių, kurie mestels pačio žemiausio lygmens, bukiausią, bet labai populiarią frazę „Jūs negyvenot sovietmečiu. Jūs per jauni, kad ką nors apie tai žinotumėt“.

Sovietmečio žala visuomenei

Nuklysiu nuo temos, bet negaliu nepasidalinti pavyzdžiu iš mokyklos laikų. Turbūt visi pamenat, kaip mokytoja liepdavo mokytis skaityti „skiemenuojant“, paskui skaityti „balsu normaliu tempu“. Taip, vargu ar be skaitymo balsu pradiniame mokymosi skaityti lygmenyje išsiverstume, bet taip pat jis atsakingas ir už tai, kad žmogus galbūt visą likusį gyvenimą gebės skaityti dešimtis, o gal ir šimtą kartų lėčiau nei jo smegenys pajėgios (tokiu pačiu greičiu, kokiu skaitė būdamas dešimties metų). Liovęsi skaityti balsu, skaitydami mintyse, dėl išsivysčiusio įpročio vis tiek girdim savo įsivaizduojamą balsą ir nesam pajėgūs skaitydami jo aplenkti. (Sakinys iš wikipedijos: klausos kanalo praleidžiamasis pajėgumas priimant informaciją yra tūkstančius kartų mažesnis už regėjimo kanalo pajėgumą). Kai kurie žmonės nuolat treniruodamiesi sugeba „užgesinti“ tą vidinį nereikalingą balsą, išlavina periferinį regėjimą ir geba perskaityti pastraipa, o kartais ir visą puslapį per sekundę. Ką noriu tuo pasakyti? Mano nuomone sovietmetis atliko tokį patį vaidmenį, kaip ta mokykla šiame pavyzdyje: gerai, kad visi žmonės turėjo darbo, bet tokia sistema pavertė juos neįgalius adaptuotis, savarankiškai kūrybiškai mąstyti ieškant išeities iš padėties, įskiepijo mąstymą, kad reikia ieškoti lengvesnių kelių (t.y. „mokėti suktis“), dėl sovietmečio žalos „pakišiukai“ Lietuvoj toks dažnas reiškinys. Jei nesutinkat, visada galit išsakyt savo nuomonę po straipsniu komentarų skiltyje, bet sugalvokit kąnors originaliau nei „Jūs per jauni… Sovietmečiu negyvenot… Nieko nežinot…“.

Kas per paukšteliai esam

Visą vakarą Mehdi provokavo diskusijas tiesmukiškais savo komentarais, bala žino iš kur ištrauktais „faktais“ apie mūsų šalį, iš kurių dalis turbūt buvo teisingi, dalis nelabai. Nors kelios temos buvo gana nemalonios, susidariau įspūdį, kad Mehdi yra didžiai intelektuali asmenybė, tokiu būdu tiesiog žaidžiantis psichologinį žaidimą ir norintis išsiaiškinti, kas per „paukšteliai“ esam ir ar išvis turim kokią nors nuomonę. Ilgainiui paaiškino, kad ir Irane žmonės visais laikais ilgėjosi tų „senų gerų laikų“ vietoj to, kad mėgintų džiaugtis ir naudotis šių laikų privalumais.

Kur gyvena laimingiausias žmogus pasaulyje?

Kalbėjom apie žmonių laimę. Mehdi pasakojo „Laimingiausias žmogus, kokį esu sutikęs buvo Indijoje. Stovėjau prieš jį su savo dviejų tūkstančių dolerių vertės kamera prie jo sukirmijusios lūšnelės. Visa ką jis turėjo buvo senas dviratis, du puodai ir žmona su devyniais vaikais. Užklausiau jo ar šis nenorėtų konors daugiau, o šis atsakė „Tai kad aš viską turiu ir esu laimingas… Nors… norėčiau dar vieno vaikelio„. Aš turėdamas atrodytų viską ko žmogus galėtų trokšti, nesijaučiau toks laimingas, kaip tas žmogus“. Ta tema baigėm pokalbį ir ėjom ilsėtis.

Centre – šeimininkas Mehdi. Šalio jo žmona ir du keliautojai iš Turkijos.

Atsisveikinę su Mehdi, išvykom aplankyti Šahramo, su kuriuo susipažinom Gruzijoje. Metro atsitiktinai sutikom dar vieną bičiulį iš Irano šiaurės. Kokie šansai pagal tikimybių teoriją daugiamilijoniniame mieste antrą dieną iš eilės atsitiktinai sutikti pažįstamą žmogų?

ŠAHRAMAS IR JO ŠEIMA

Šahramas pasitiko metro stotelėje netoli namų. Sunku apsakyti, kaip smagu buvo vėl pamatyti tą žmogų. Įėję į didelius ir jaukius namus susipažinom su 17 metų sūnumi ir 7 metų dukryte, kuri buvo tokia drovi, kad ilgą laiką slėpėsi. Kamilė žiūrėjo į ją su pasigėrėjimu ir kartojo „kokie gražūs plaukai“. Susipažinome ir su Šahramo seserimi – labai šaunia moterimi, tą dieną peržiūrėjusia visus mūsų filmukus ir skaniai prisijuokusia iš filmuko apie jos brolį ir draugus Gruzijoje. Paskui Šahramas prigrasino šykštu nerodyti žmonai scenos kurioje jis rūko – sutuoktinė nežino apie šį vyro įprotį.

Vakare grįžo Šahramo žmona, mokykloje dirbanti literatūros mokytoja. Galiu pasakyti, paruošė tokią skanią vakarienę, kad negalėjau sau atleisti, kad tas skrandis toks netalpus. Būčiau kimšęs dar daugiau. Grįžus mamai įsidrasino ir mažoji. Po vakarienės atsinešė parodyti savo naujutėlaičius blizgančius pirmaklasio reikmenis. Žiūrėjom su Kamile į ją ir svarstėm, kad vaikai visur vienodi, visur nuoširdūs ir mokantys džiaugtis paprastais dalykais. Vakaro kulminacija buvo žaidimas „Bingo“. Tėtis žaisti nenorėjo, bet mažoji nenusileido, kol šis sutiko. Negaliu prisiminti kuri laimėjo, bet pagrindinės varžovės buvo Kamilė ir mažoji.

Kitą dieną iškeliavom į Irano pietus, kur netikėtai sutikom iranietį, Paryžiaus universitete dirbantį dėstytoją, atostogoms grįžusį namo į Komą – religingiausią Irano miestą. Su juo neplanuotai praleidom net kelias dienas, susipažinom su šaunia afganistaniečių šeima ir patyrėm daug kitų nuotykių. Būtent apie tai ir pasakosim kitame „Kelionių blogo“ straipsnyje „Komas – Irano Vatikanas„.

ĮDOMŪS FAKTAI APIE TEHERANĄ:

  • Nepaisant to, kad Teheranas buvo sostine pastaruosius 220 metų, prieš tai ši šalis turėjo dar 31 sostinę. Kaip žinia anksčiau Iranas buvo vadinamas Persija.
  • Aukščiausias pastatas Teherane yra 162 m. aukščio Teherano Tarptautinis bokštas, turintis 56 aukštus.
  • Azadi sporto kompleksas yra vienas didžiausių sporto kompleksų pasaulyje. Vien Azadi futbolo stadionas vienu metu gali talpinti 78,116 žiūrovų.

KATEGORIJOS

Share This

Dalintis

Dalintis straipsniu su draugais