• Irano sostinė Teheranas. Azadi bokštas, diskusijos apie sovietmetį ir kiti kelionės nuotykiai

    Teheranas – Irano sostinė turinti beveik 10 milijonų gyventojų

    Azadi bokštas. Teheranas

    Garsusis Azadi bokštas Teherane pasirodė esąs mažesnis nei įsivaizdavom. 🙂 Architektas Hossein Amanat projektuodamas Azadi bokštą panaudojo tiek senuosius Sasanidų ir Achmenidų eros, tiek post islamiškosios architektūros elementus. 45 metrų aukščio Azadi bokštas pastatytas 50,000 m² Azadi aištėje.

    Į Teheraną atvykom autobusu. Kamilei sakiau „Nepamatyti Azadi bokšto Teherane taspats kas piramidžių Egipte“ ir buvau neteisus. Nors Teheranas asocijuojasi su Azadi bokštu, šis pasirodė kelis kartus mažesnis ir gerokai mažiau įspūdingas nei įsivaizdavom, bet pamatyti buvo verta.

    Apžiūrėjus bokštą reikėjo kuo greičiau ieškoti kelio į Mehdi (vyro sutikusio mus priimti nakvynei) namus. Atstumas nuo Azadi bokšto iki jo namų apie dešimt kilometrų. Teheranas turi apie 8 milijonus gyventojų, o jo priemiesčiuose dar 15 milijonų. Kryptį žinojom, bet atstumas didelis, o miestas nepažįstamas.

    Ieškom Mehdi namų Teherane

    Gatvėje sutikti žmonės patarė važiuoti metro, tereikėjo susirasti vieną iš požeminių metro stotelių. Vienas vyriškis, sunkiai kalbėjęs angliškai, pavargo aiškinti kaip rasti stotelę ir pasisiūlė palydėti mus iki aikštės šalia Mehdi namų. Žmogus nepatingėjo važiuoti su mumis dešimt kilometrų į priešingą pusę nei jam pačiam reikėjo ir sumokėjo už mūsų autobuso bilietus. Iraniečiai myli atvykėlius ir apart kelių smulkių sukčių, visi kiti noriai padeda.

    Atvykus į reikiamą stotelę teliko susirasti gatvę ir Mehdi namus. Telefonas išsikrovė – Mehdi paskambinti negalėjom. Ruošėmės pakrauti telefoną prijungę prie baigiančio išsikrauti kompiuterio, kai išgirdom pažįstamą balsą. Tai buvo Ebrahimas iš Kuveito – žmogus su kuriuo susipažinom prieš porą dienų Irano šiaurėje. Pasirodo ir jis ėjo pas tą patį žmogų kaip ir mes, pas kurį anksčiau nakvojo nekartą, todėl kelią žinojo puikiai.

    Diskusijos apie Lietuvą, sovietinius laikus ir žmonių laimę

    Mehdi – vyriškis, su kuriuo susisiekėm per Couchsurfing.com svetainę, per kelis pastaruosius metus nakvynei priėmės daugiau nei pusantro šimto keliautojų. „Užeikit. Vakarienė spėjo atšalti“ paragino jis. Mehdi būdamas gana jaunas, sakė esąs verslininkas, jau išėjęs į pensiją. „Turiu minčių užsiimti jūsų šalyje verslu. Nesvarbu kokiu – svarbu, kad uždirbčiau pinigų. Dar galutinai neapsisprendžiau – noriu geriau susipažinti su jūsų kultūra.“ Mehdi didis keliautojas, aplankęs tolimiausius pasaulio kampelius. Prasitarė, kad lankydamasis Rusijoje pastebėjo vietinių gyventojų pasipiktinimą lietuviais, kam šie paliko sovietų sąjungą. „Jie jautėsi išduoti“ sakė Mehdi. „Žinau, kad vyresni Lietuvos žmonės su nostalgija prisimena sovietmetį“ barstė „faktus“. Juokais (o gal ir ne) atsakėm, kad tie patys žmonės aukštinantys sovietmetį, tame pačiame sakinyje nuomonę pakeičia kelis kartus „Geri buvo laikai, visi darbo turėjom… nešėm ką galėjom iš kolektyvinių ūkių, nes kitaip sunku buvo pragyventi, nuo penkių ryto eilėj nusipirkti muilo stovėjom…“ (itin sutrumpinta versija). Išsakėm savo nuomonę, kad garbesnio amžiaus žmonės atkūrus nepriklausomybę ne visi  prisitaikyti mokėjo. Anksčiau jiems darbas būdavo paskiriamas, dabar nebeliko kas tuos darbus dalina – patiems darbo vietas reikėjo kurti, prisitaikyti, naujų dalykų mokytis, savo verslą pradėti“. Atsiras gudručių, kurie mestels pačio žemiausio lygmens, bukiausią, bet labai populiarią frazę „Jūs negyvenot sovietmečiu. Jūs per jauni kad ką nors apie tai žinotumėt“.

    Nuklysiu nuo temos, bet negaliu nepasidalinti pavyzdžiu iš mokyklos laikų. Turbūt visi pamenat, kaip mokytoja liepdavo mokytis skaityti „skiemenuojant“, paskui skaityti „balsu normaliu tempu“. Taip, vargu ar be skaitymo balsu pradiniame mokymosi skaityti lygmenyje išsiverstume, bet taip pat jis atsakingas ir už tai, kad žmogus galbūt visą likusį gyvenimą gebės skaityti dešimtis, o gal ir šimtą kartų lėčiau nei jo smegenys pajėgios (tokiu pačiu greičiu, kokiu skaitė būdamas dešimties metų). Liovęsi skaityti balsu, skaitydami mintyse, dėl išsivysčiusio įpročio vistiek girdime savo įsivaizduojamą balsą ir nesame pajėgūs skaitydami jo aplenkti. (Sakinys iš wikipedijos: klausos kanalo praleidžiamasis pajėgumas priimant informaciją yra tūkstančius kartų mažesnis už regėjimo kanalo pajėgumą). Kai kurie žmonės nuolat treniruodamiesi sugeba „užgesinti“ tą vidinį nereikalingą balsą, išlavina periferinį regėjimą ir geba perskaityti pastraipa, o kartais ir visą puslapį per sekundę. Ką noriu tuo pasakyti? Mano nuomone sovietmetis atliko tokį patį vaidmenį, kaip ta mokykla šiame pavyzdyje: gerai, kad visi žmonės turėjo darbo, bet tokia sistema pavertė juos neįgalius adaptuotis, savarankiškai kūrybiškai mąstyti ieškant išeities iš padėties, įskiepijo mąstymą, kad reikia ieškoti lengvesnių kelių (t.y. „mokėti suktis“), dėl sovietmečio žalos „pakišiukai“ Lietuvoj toks dažnas reiškinys. Jei nesutinkat, visada galit išsakyt savo nuomonę po straipsniu komentarų skiltyje, bet sugalvokit kąnors originaliau nei „Tu per jaunas… Sovietmečiu negyvenai… Nieko nežinai…“.

    Visą vakarą Mehdi provokavo diskusijas tiesmukiškais savo komentarais, bala žino iš kur ištrauktais „faktais“ apie mūsų šalį, iš kurių dalis turbūt buvo teisingi, dalis nelabai. Nors kelios temos buvo gana nemalonios, susidariau įspūdį, kad Mehdi yra didžiai intelektuali asmenybė, tokiu būdu tiesiog žaidžiantis psichologinį žaidimą ir norintis išsiaiškinti, kas per „paukšteliai“ esam ir ar išvis turim kokią nors nuomonę. Ilgainiui paaiškino, kad ir Irane žmonės visais laikais ilgėjosi tų „senų gerų laikų“ vietoj to, kad mėgintų džiaugtis ir naudotis šių laikų privalumais.

    Kalbėjom apie žmonių laimę. Mehdi pasakojo „Laimingiausias žmogus, kokį esu sutikęs buvo Indijoje. Stovėjau prieš jį su savo dviejų tūkstančių dolerių vertės kamera prie jo sukirmijusios lūšnelės. Visa ką jis turėjo buvo senas dviratis, du puodai ir žmona su devyniais vaikais. Užklausiau jo ar šis nenorėtų konors daugiau, o šis atsakė „Tai kad aš viską turiu ir esu laimingas… Nors… norėčiau dar vieno vaikelio“. Aš turėdamas atrodytų viską ko žmogus galėtų trokšti, nesijaučiau toks laimingas, kaip tas žmogus“. Ta tema baigėm pokalbį ir ėjom ilsėtis.

    Mehdi namai Teherane

    Centre – Mehdi, jam iš dešinės jo žmona, o vyrukai kairėje – keliautojai iš Turkijos 🙂

    Ryte mus pakeitė pas Mehdi apsistoti pasiprašę du keliautojai iš Turkijos, o mes išvykom aplankyti savo draugo Šahramo (su kuriuo susipažinome Gruzijoje) ir jo šeimos. Metro atsitiktinai sutikom dar vieną bičiulį iš Irano šiaurės. Kokie šansai pagal tikimybių teoriją daugiamilijoniniame mieste antrą dieną iš eilės atsitiktinai sutikti žmogų su kuriuo susipažinom Irano šiaurėj? 😀

    Aplankome Šahramą

    Šahramas pasitiko metro stotelėje prie savo namų. Sunku apsakyti, kaip smagu buvo sutikti tą geraširdį žmogų. Įėję į jo didelius ir jaukius namus susipažinom su 17 metų sūnumi ir 7 metų dukryte, kuri buvo tokia drovi, kad ilgą laiką slėpėsi. Kamilė žiūrėjo į ją su pasigėrėjimu ir kartojo „kokie gražūs plaukai“. 🙂 Susipažinome ir su Šahramo seserimi – labai šaunia moterimi, tą dieną peržiūrėjusia visus mūsų filmukus ir skaniai prisijuokusia iš filmuko apie jos brolį ir jo draugus (Gruzijoje, Batumi mieste).


    Vakare grįžo Šahramo žmona, mokykloje dirbanti literatūros mokytoja. Galiu pasakyti paruošė tokią skanią vakarienę, kad negalėjau sau atleisti, kad tas skrandis toks netalpus ir negalėjau suvalgyti dar daugiau. Grįžus mamai įsidrasino ir mažoji. Po vakarienės ji atsinešė parodyti savo naujutėlaičius blizgančius pirmaklasio reikmenis. Žiūrėjom su Kamile į ją ir svarstėm, kad vaikai visur vienodi, visur nuoširdūs ir mokantys džiaugtis paprastais dalykais. Vakaro kulminacija buvo „Bingo“ žaidimas. Tėtis žaisti nenorėjo, bet mažoji nenusileido, kol šis sutiko. Negaliu prisiminti kuri laimėjo, bet pagrindinės varžovės buvo Kamilė ir mažoji.

    Teheranas. Kelionė aplink pasaulį

    Mūsų draugas Šahramas ir jo šeima 🙂

    Kitą dieną palikom Irano sostinę Teheraną ir pradėjom kelionę į karščiu alsuojančius Irano pietus, kur netikėtai sutikom iranietį Paryžiaus universitete dirbantį dėstytoją, atostogoms grįžusį namo į Iraną. Su juo neplanuotai praleidom kelias dienas, susipažinom su šaunia afganistaniečių šeima ir patyrėm kitų nuotykių, bet apie tai kitą kartą… 🙂

     

    Komentarai
Comments are closed.