• Išvykstame iš Zakopanės. Pagaliau pasiekiame Slovakiją

    2016-07-22

    Puikiai išsimiegoję ir papusryčiavę pas svetingą Zakopanės ūkininką patraukėme ieškoti bevielio interneto. Restorane McDonalds užtrukome kelias valandas pildydami dienoraščių puslapius, rašydami straipsnius ir bendraudami su draugais ir artimaisiais. Nusprendėme jog kitą dieną atsikelsime anksčiau ir kilometrų įveiksime daugiau.

    Kelionė į Slovakiją

    Baigę šiuos darbus ir papietavę, autostopu išvykome iš Zakopanės. Mus pavežti sutikusi mergina nuvežė mus keturis kilometrus į kitą Zakopanės pakraštį. Tuomet keletą kilometrų ėjome pėsti. Neteisinga linkme nuėjome tris kilometus. Vietoje ėjimo Lenkijos ir Slovakijos pasienio link, nupėdinome iki turistų mėgstamo kampelio kalnų apsuptyje. Pernelyg nesikrimtome, nes dėl šios klaidos ir gražias vietas aplankėme ir pabraidyti gaivinančiai vėsiame uželio vandenyje suspėjome.

    Upelis Zakopanėje

    Keliautojas SlovakijojePastebėjome jog kuprinės kasdien atrodo vis lengvesnės. Stiprėjame ir tampame ištvermingesni. Iki sienos buvo likę apie 23 kilometrus. Apie 21 valandą jau statomės palapinę, nes tokiu metu ima temti. Turėjome daugiau nei dvi valandas. Nemažai kilometrų įveikmėme eidami. Didelio nuovargio nejautėme. Vandens atsargų netrūko, o besižvalgant į mus supančio kraštovaizdžio grožybes, laikas skriejo nepastebimai.

    Eilinį kartą sustojus pailsėti prie mūsų sustojo jaunuolis su autobusiuku. Iš pradžių sunkiai sekėsi susikalbėti. Buvo neaišku ar mums pakeliui. Kaip bebūtų neilgai trukus išsiaiškinome jog „kolega“ paveš mus kelis kilometrus. Kaip ir kiekvienam geradariui papasakojome jam apie savo ketinimus. Turbūt nenuostabu jog buvo nustebęs. Palikome jam savo vizitinę, pasidarėme bendrą nuotrauką. Malonus žmogus…

    Autostopu per Lenkiją

    Istorija kartojosi dar porą kartų. Sekančiam mus pavežusiam vairuotojui prisipažinome – „We are crazy people…“. Pastarasis atsakė – „Crazy is good :D“. Įvardino mus kaip „Real hitchhikers“. Išleido mus neapsakomo grožio vietoje. Buvo jau visiškai sutemę. Jau senokai laikas statytis palapinę.

    Netikėtai mus pavežėti sutiko linksma porelė – vyras ir žmona. Kaip visada paklausė iš kur mes esame. „Iš Lietuvos. Ar žinote kur yra Lietuva? Ne visi žino. “ – atsakėme mes. Vyriškis pareiškė – „Amerikoje gal ir nežino. Tik ne čia.“ O kad jis būtų teisus…

    Išlipome prie Lenkijos – Slovakijos sienos. Sieną kirtome pėsti. Nusifotografavę prie ženklo, skubiai patraukėme ieškoti vietos palapinei. Įsigalėjo mirtina tamsa. Palikau Kamilę saugoti kuprinių ir vienas broviausi pro krūmus ieškodamas nors „iš bėdos“ tinkamos vietos. „Neįsivaizduoji kokioje vietoje nakvosime šianakt“ – pranešiau grįžęs. Ir iš tiesų – miegojome visai greta upės, kalnų apsuptyje, vos keli šimtai metrų nuo sienos. Vieta buvo palanki tuo, jog iki jos ateiti ne pyragai. Tikimybė jog mūsų ramybę sudrums prašalaičiai maža.

    Apgraibomis pasistatėme palapinę ir pasiruošėme miegui. Miegoti teko išsiraičius neįprastomis figūromis mat po mumis gulėjo vienas kitas akmuo.

    Palapine slovakijoje

    Prieš einant miegoti išsimaudžiau upėje. Bialka negili, bet srauni. Apimirksniu nusinešė mano guminę šlepetę. Kaip bebūtų, buvau laimingas išsimaudęs. Akimirksniu atgavau jėgas. Taip ir baigėsi dar viena mūsų kelionės diena… 🙂

     

    Komentarai
    Post Tagged with , , ,
Comments are closed.