KAPADOKIJA – DIEVULIS GERAI PASISTENGĖ

Gamtos išdaiga ar žmogaus kūrinys?

Kapadokija – stulbinantis gamtos stebuklas Turkijoje, Centrinėje Anatolijoje. Prieš milijonus metų išsiveržus Erciyes ir Hassan ugnikalniams storas pelenų sluoksnis ilgainiui kietėjo ir virto minkštu akytu akmeniu. Veikiant erozijai, per tūkstančius metų susiformavo kalvos vadinamos „fėjų kaminais“. Pirma mintis atvykus į Kapadokiją – „o tu ožka pipirine!!!“

Kelionė į Kapadokiją. Fėjų kaminai

Kelionė į Kapadokiją

Turkijos sostinės Ankaros keliavom tiesiai į Nevšehirą, esantį pačiame Kapadokijos regiono pakraštyje. Apsistoję Nevšehire planavom aplankyti visas įdomiausias Kapadokijos regiono vietas. Visa Kapadokija pilnutėlė tokių gamtos stebuklų, kokių nėra beveik niekur kitur pasaulyje. Pamėginom parašyti keliems žmonėms iš Couchsurfing.org svetainės. Pasidomėjom gal kas sutiktų priimti dienai kitai. Vienas žmogus sutiko akimirksniu. Tada dar nežinojom, kad kelionė į Kapadokiją bus tik pati neužmirštamų nuotykių pradžia…

SVEČIUOSE PAS FARZADĄ

Ieškodami Farzado namų, paprašėm pagalbos vietinio taksi vairuotojo. Buvome pavargę nuo kuprinių, o Nevšehiro gatvės painios. Vairuotojas, kaip ir daug kitų iki tol sutiktų, stebėjosi mūsų kelione. „Jūs lengvai kvaištelėję! Bet man patinkat!“ šypsodamasis nuo ausies iki ausies linkčiojo jis.

Paprašėme vairuotojo pakalbėti su Farzadu – vaikinu sutikusiu mus priimti. Farzadas paaiškino jam, kur mums reikia atvykti. „Ar tas jūsų draugas tikrai turkas? Jūs įsitikinę? Man atrodo jis iš Irano“ pastebėjo Farzado akcentą vairuotojas. Mums net akys ant kaktos iššoko iš džiaugsmo. Apie neįtikėtiną Irano žmonių svetingumą buvome girdėję ne vieną legendą. Visą likusį kelią spirgėjom kaip ant žarijų – taip stipriai norėjom susipažinti.

„Sveiki, aš Farzadas“ pasisveikino žmogus, kurį dabar jau galime laikyti geru draugu. „Ar tu iš Irano?“ nieko nelaukdami akiplėšiškai pasiteiravom ir spinduliavom džiaugsmu išgirdę teigiamą atsakymą. Buvome pakviesti į Farzado namus, kur apžiūrėję savo kambarį, sėdom gerti  iranietiškos arbatos.

Nevšehiras – namai ne savo noru

Kapadokija – Farzado namai jau porą metų. Jis krikščionis. Iraną jam teko palikti ne savo noru. Farzadas laisvai kalba gimtąja persų (farsi), kurdų, turkų ir anglų kalbomis, žino daug kitų kalbų pavienių žodžių ir terminų. Prieš išvykdamas gyventi į Turkiją, Farzadas studijavo architektūrą Irano sostinėje Teherane. Apie tai byloja architektūros knygos jo kambaryje ir neįtikėtinai tikroviški trimačiai pastatų ir patalpų modeliai Farzado sukurti kompiuterinėmis programomis. Taip pat iranietis aktyviai sportuoja: kas antrą dieną lanko kikbokso treniruotes, o kitomis dienomis treniruojasi treniruoklių salėje. Domisi fotografija. Turi savo fotografijų Instagram puslapį.

Kamilei ir Farzadui baigus diskutuoti jiems abiems artima architektūros tema, kalbėjomės apie Lietuvą. Jam mūsų kalba pasirodė sunki, tačiau įdomi. Per kelias artimiausias dienas išmoko nevieną lietuvišką žodį ir frazę. Žinoma nepraleidau progos dar vienam žmogui parodyti senojo Vytauto laikų Lietuvos žemėlapio.

Smagiausios kelionės akimirkos

Sunku dabar būtų prisiminti visas temas, kuriomis diskutavome, visus kartus kai juokėmės kol paskausdavo žandikaulius, bet jei atsiminčiau nepakaktų dienos tam užrašyti. Neužtektų nei abiejų rankų pirštų kiek apgailėtinų stereotipų apie Iraną ir Irano žmones subyrėjo per šias kelias dienas. Kadangi pavyko susipažinti su visu pulkeliu Farzado draugų abu su Kamile galime teigti – jie vienas už kitą įdomesni ir nuoširdesni. Lyg visą gyvenimą pažinoti.

Pirmąjį vakarą praleidome apžiūrinėdami Nevsehir (Nevšehiro) grožybes. Labiausiai nustebino islamiškų maldos namų gausa. Pasirodo vien artimiausioje apylinkėje yra apie 40 mečečių. Tai patvirtina karts nuo karto vienu metu nugriaudintys „islamiškieji“ garsai. Mums europiečiams sunku priprasti prie eismo sąlygų. „Stop“ ženklas ar perėja čia nelabai ką reiškia. Tiesa Nevsehire situacija daug geresnė nei it skruzdėlynas knibždančiame ir niekada nemiegančiame Stambule.

Kamilė rašo "Invisusmundi.lt" ant sienos

Vakare užsukom į vienintelį Nevšehiro prekybos centrą. Farzadas sakė „Jeigu norit fotografuot – nesigėdykit“. Kamilė įamžino mūsų vardus ant sienos. Paskui aplankėme Farzado draugus Semą (tikras vardas Mehmetas) ir jo žmoną Shabnam. Nors jie sunkiai kalbėjo angliškai, vienas kitą supratom, o ir Farzadas nepatingėjo išversti.

Kaip iraniečius greitakalbių mokėm

Tą vakarą valgėme vaisius ir mokėme vieni kitus gimtųjų kalbų subtilybių. Mes mokėme iraniečius greitakalbių „geri vyrai geroj girioj gerą girą geria“ ir „šešios žasys su šešiais žasyčiais“. Nesužavėtų neliko… Prajuokinom vakaro šeimininkus ir savo giliu įsitikinimu („rimtų“ šaltinių dėka), jog Irane griežtai draudžiama valgant naudoti kairę ranką. Juokingiausia jog iš mūsų penkių vakarieniaujančių, tik aš ir Farzadas buvom dešiniarankiai. 😀 „Visą gyvenimą naudojam kairę ranką ir nieko apie tai nesame girdėję“ sakė mūsų draugai.

SVetingi Irano žmonės

Ekskursija po Goreme

Goreme – miestelis Kapadokijos regiono centre su dviejų tūkstančių žmonių populiacija. Kada pirmieji žmonės apsigyveno toje vietoje neaišku, bet manoma jog daugiau nei prieš tris tūkstančius metų hetitų eros laikais. Antrąją viešnagės Kapadokijoje dieną skyrėme apžiūrėti Goreme miestelį ir jo apylinkes.

Šalis: vidurinė Turkija
Tautos: chatai > hetitai > luviai > graikaiturkai
Valstybės: Hetitų imperija
Kapadokijos karalystė (332 m. pr. m. e. – 17 m.)

Pasak Farzado, Goreme uolose iškirstose olose gyveno iš Romos imperijos pabėgę krikščionys, todėl pagrindinė religija regione ir buvo krikščionybė. Tokią neįprastą gyvenamąją vietą gyvenimui rinktis ir slėptis privertė krikščionis medžioję musulmonai.

Kapadokijos žemėlapis

Po „lėktuvo istorijos“ turistų mažiau

Pastebėjom, kad šiame gamtos stebukle arba buvom vieni, arba mus supo vos vienas kitas žmogus. Pasirodo prieš keletą metų turistų Kapadokijoje buvo dešimtis kartų daugiau, tačiau po pastarųjų įvykių („lėktuvo istorijos“ ir kitų) turistų pastebimai sumažėjo. Dėl šios priežasties darbą prarado mūsų Goreme miestelio gidas – Farzado draugas Ibo (Ibrahimas).

Iraniečiai Farzadas ir Ibrahimas

Farzadą ir Ibrahimą linksmino mano ir Kamilės bendravimo būdas nuolat juokaujant – kartais ir su juodojo humoro priemaišom, bet iš Farzado pasakojimų supratom, kad ir Irano jaunimas (ypač vaikinai) turi puikų humoro jausmą. Juokėmės be perstojo ir tebesijuokiam dabar išgirdę Farzado pasakojimą kaip vieni iš pas jį viešėjusių svečių buvo giliai įsitikinę, kad Irane (tokioje daugelyje sričių pažangioje valstybėje su moderniais didmiesčiais) žmonės jodinėja kupranugariais. „Kodėl žmonės taip galvoja? Kodėl mes turėtume taip daryti?“ neatsistebėjo Farzadas. Na kas jau kas jei ne mes lietuviai juos turėtume suprasti. Didelė dalis pasaulio tebemano, kad Lietuva yra Rusijos dalis, o lietuviai kalba rusiškai.

Nepraleidome progos nusiūsti linkėjimų vieni kitų artimiesiems. Farzadas ir Ibo lietuviškai perdavė linkėjimus mūsų tėvams ir pasakė jog myli Lietuvą. Mes su Kamile persų kalba pasakėme „Farzado mama mes Tave mylim“. Vėliau Farzado mama pažiūrėjusi įrašą pareiškė savo sūnui „Turėtum susirasti žmoną iš Lietuvos“., o mums perdavė, kad ir ji mus myli.

TREČIOJI DIENA

Kur tai matyta? Iranietiški patiekalai Turkijos vidury

Sekančią dieną skyrėm poilsiui ir savo įprastai rutinai. Nuotraukų redagavimas, vaizdo įrašų montavimas ir kiti dalykai. Vakare buvom pakviesti į svečius pas Ibrahimą. Ibo gyvena daugiabučio namo viršutiniame aukšte. Vakarienė vyko dideliame balkone. Ten ir kepėm vištieną, kuri paskui buvo patiekta su ryžiais ir daržovėmis. Pasirodo Irane ryžiai labai mėgstami. „Ant stalo bus padėta mėsos, kitų patiekalų ir kalnas ryžių“ paaiškino Farzadas.

Vakaro metu pagrindinis linksmintojas buvo Ibo prižiūrimas šunelis Blacky (Juodukas), besivaikantis pelę. Pastarąją paskui bendromis jėgomis pagavom, bet neilgai tesidžiaugėm – vėl paspruko į laisvę nelaboji.

„Islamiškieji“ garsai. Ar jie mums patinka?

Kartas nuo karto nugriaudėdavo sutartinai iš visų mečečių už dešimčių kilometrų girdimi islamiškieji garsai. „Ar jie jums patinka?“ paklausė Ibo. „Mums tai egzotika“ atsakėme. „O mums nepatinka“ prasitarė vakaro šeimininkas. „Irane tokiame mieste yra tik keturios ar penkios mečetės – ne keturiasdešimt“.

Simbolizuoja užuojautą

Negalėjom nepastebėti Ibo tatuiruotės. Pasirodo prieš kurį laiką jo pažįstama mergina turguje buvo pagrobta ir kelias dienas prievartauta. Tik praėjus nemažai laiko papasakojo savo istoriją. Ibo tatuiruotėje pavaizduota lelija, simbolizuojanti užuojautą.

KETVIRTOJI DIENA

Ketvirtoji diena Kapadokijoj taip pat nenuėjo veltui. Turėjom progą patyrinėt urvus iš vidaus. Įėjus nesinorėjo išeiti. Svilino kokių trisdešimt šešių laipsnių karštis, o viduje buvo maloniai vėsu.

Goreme apylinkės Kapadokijos regione

Netoliese poilsiavo keletas kupranugarių. „Turbūt jie atgabenti iš Irano, nes Turkijoje kupranugarių nėra“ tarė Farzadas ir vėl prapliupom juokais, prisiminę žmogų galvojusį, kad kupranugaris Irane – pagrindinė transporto priemonė. Nepaisant to, kad tai netiesa – automobilis Irane prabangos dalykas. Pasirodo valdžia už kiekvieną automobilį nori didelių mokesčių. Parodžiau prieš kelionę parduoto savo automobilio nuotrauką. „Toks Irane kainuotų apie 16 tūkstančių eurų“ paaiškino Farzadas. Tai yra net kelis kartus daugiau, nei jo vertė Lietuvoje.

Irane kainos mažesnės

Nepaisant didelių automobilių kainų, važiavimo viešuoju transportu kaina tiesiog juokinga. Kelis kartus mažesnė už kainas Turkijoje, kurios ir taip nėra labai didelės. Taip yra todėl, kad Iranas turi savo naftos, todėl ir naftos produktų kainos nedidelės.  Nebrangios ir kitos prekės. Pavyzdžiui pakelis cigarečių (nors mums tai neaktualu) – 1 euras. Elektros kaina lyginant su Turkijos kainomis mažesnė mažiausiai dešimt kartų. Važiuojant pačiu moderniausiu autobusu – valandos važiavimo kaina vidutiniškai apie vieną eurą. Žemesnės klasės autobusu galima važiuoti už keliasdešimt centų.

Geri vyrai geroj girioj…

Farzadas padėjo Kamilei pakoreguoti jos Couchsurfing.org profilį taip, kad Irane žmonės mus noriau priimtų. Parašė apie mus atsiliepimą. Viename iš Irano miestų viešėsime pas jo draugę anglų kalbos mokytoją. Internetu pasisveikinome su ja ir nusiuntėme balso įrašą su lietuvių kalbos pavyzdžiu „geri vyrai geroj girioj…“ ir atsiuntė mums balso žinutę, kurioje mėgino atkartoti „Guri guri…“ ir sakė kad mūsų laukia.

PENKTOJI DIENA

Iranietiškų piršlybų ypatumai

Domėjomės vieni kitų papročiais. Farzadui įdomiausi vyro ir moters santykiai. Kartą manęs paklausė, kaip Lietuvoj kviečiam merginas į pasimatymą. Irane vaikinas patinkančiai merginai palieka kortelę su savo numeriu ir jei ši to nori – jam paskambina. Taip užsimezga bendravimas. Norėdami pasipiršti vaikinai kartu su savo tėvais eina pas merginą ir jos tėvus prašyti jos rankos. Merginos tėvai paprastai užduoda kelis klausimus: ar jis nerūko, ar negeria, ar neturi kitų žalingų įpročių. Vienas iš svarbiausių klausimų – ar vaikinas tarnavęs kariuomenėj. Tai labai svarbu, nes tik kariuomenėje tarnavę vaikinai Irane gauna pasą. Netarnavusiems daug durų uždarytos…

Piknikas vėžlių apsupty

Viename iš apleistų Nevšehiro parkų, su Farzadu ir jo draugais, kepėm vištieną ir tęsėm kultūrinius mainus. Apie iraniečių kulinarinius sugebėjimus turbūt nieko sakyt nereikia. Iranas garsėja savo prieskonių gausa. Nors ir neturėdami tam tikrų iranietiškų produktų, jie puikiai pagamina bet kokį patiekalą. Kol kepė mėsa nagrinėjom vietinius vėžlius, kurių čia laisvėj gyvena šimtai. Draugai iš anksto perspėjo – reikia saugotis. Vėžliai stipriai kandžiojasi. Pričiups – bus riesta.

Vėžlys ir šuo

Ne kasdien Turkijoj lietuvaitę pamatysi

Netoliese sėdėję turkai nuolat žiūrėjo į mūsų pusę. Kamilė sakė „Jie žiūri į mus“, o man pasirodė, kad aš jiems mažiausiai rūpiu. Padarėm eksperimentą. Aš pasitraukiau ir stebėjom ar smalsuoliai kreipia dėmesį į mane. Pasirodo buvau teisus. Turkams buvo įdomi Kamilė. Ne kasdien Turkijoj šviesiaplaukę mėlynakę lietuvaitę pamatysi.

Kamilė Jokšaitė su iraniete Nevšehire

ŠEŠTOJI DIENA

Kitą dieną praleidom planuodami maršrutą Irane. Iranas didelė valstybė. Mūsų Google pagalba sudarytas planelis pasirodė neoptimalus. Farzadas patarė, kuriuo maršrutu keliauti geriausia. „Štai ši vietą garsėja karšto vandens versmėmis, o štai ta vietovė kalnuota“ pasakojo jis. Pasižymėjom, kuriose vietose galim tikėtis jo draugų pagalbos. Farzado mama apgailestavo, kad negali mums aprodyti Irano, mat visiškai nekalba angliškai. Žiūrėdami modernių Irano miestų nuotraukas ir vaizdo įrašus vis juokavome „o kur kupranugariai? Tikriausiai ilsisi…“

Iš anksto patikrinom, koks valiutos kursas. Panašu, kad Irane būsime milijonieriai. Pasitikrinom ir viešojo transporto kainas, mat nesąžiningų žmonių yra visur ir vietiniai gali naudotis proga pasipelnyti iš pasimetusių svetimšalių. Išmokom jų skaitmenis ir kelias svarbiausias frazes: „ar pavešite į Teheraną?“, „kiek kainuoja?“,“be pinigų“ ir taip toliau. Farzadas paaiškino kokia SIM kortelė tinkamiausia. Kainos nėra labai didelės, bet tiek Turkijoje tiek Irane už internetą mokėti reikia nemažai, o bet kur prisijungti prie bevielio ryšio, kaip Europoje, galimybės nėra. Nieko tokio, nes internetu naudosimės nedaug. Socialiniai tinklai ten blokuojami.

Be architektūros paminklų ir Persų imperijos istorijos Iranas asocijuojasi su skaniu maistu. Bent valandą praleidom žiūrėdami kulinarijos laidas, o Farzadas su dideliu užsidegimu ir pasididžiavimu komentavo, kaip tai vadinasi, kaip  gaminama, kuriuo metu įprasta valgyti. Ir tikrai, nors ką tik buvom prišveitę iranietiškų blynų, matant tuos patiekalus skrandis prašėsi į Iraną.

„Šis žmogus matyt iš Irano, nes storas..“ rodė į laidos vedėją kalbantį angliškai su Amerikietišku akcentu. Maistas ten nebrangus, nepaprastai skanus ir jo visada daug.  „Ir jūs iš Irano išvažiuosit stori…“ perspėjo Farzadas.

Svetingi Irano žmonės

SEPTINTOJI DIENA – LAIKAS KELTI SPARNUS

Planavę Kapadokijoj pabūt porą dienų – pasilikom ten visai savaitei. Kaltas Irano žmonių svetingumas. Net ir po septynių dienų, Farzadas ragino pasilikti. Gaila, bet laikas keliauti. Dar daug nuotykių mūsų laukia. Toliau – kelionė  į Turkijos šiaurę, kur autostopu keliausim palei Juodosios jūros pakrantę. Sekanti stotelė – karingųjų amazonių gimtinė Samsunas.

ĮDOMŪS FAKTAI APIE KAPADOKIJĄ:

  • Kapadokijos regionas apima net tris Centrinės Anatolijos provincijas – Nevşehir, Keyseri ir Niğde. Bendras Kapadokijos regiono plotas – 5.000 kvadratinių kilometrų.
  • Pavadinimas Kapadokija kildinamas iš Persiško žodžio „Katpaktukya“, reiškiančio – „gražių žirgų žemė“.
  • Arabų invazijos metu bėgantys krikščionys slėpėsi pačių išskaptuotose olose Göreme  slėnyje. Pavadinimas Göreme reiškia – „Jūs čia nematot“.

KATEGORIJOS

Share This

Dalintis

Dalintis straipsniu su draugais