• Kapadokija. Svetingieji Irano žmonės


    Kapadokija

    Kapadokija – kvapą gniaužiantis gamtos stebuklas Centrinėje Anatolijoje, Turkijoje. Prieš milijonus metų išsiveržus Erciyes ir Hassan ugnikalniams storas pelenų sluoksnis ilgainiui kietėjo ir virto minkštu akytu akmeniu. Veikiant erozijai per tūkstančius metų susiformavo kalvos vadinamos „fėjų kaminais“.

    Uolienos Kapadokijoje

    Keliavome į Nevsehir miestą esantį Kapadokijos regiono pakraštyje. Iš ten planavome aplankyti visas įdomiausias vietas. Visa Kapadokija pilnutėlė gamtos stebuklų. Pamėginome parašyti keliems žmonėms iš Couchsurfing.org svetainės – gal kuris sutiktų priimti nekvynei kitai. Vienas žmogus sutiko akimirksniu ir tai buvo neužmirštamų nuotykių pradžia…

    Pas Farzadą važiavome taksi. Buvome pavargę nuo ne pačių lengviausių kuprinių, o gatvės painios. Vairuotojas, kaip ir daug kitų iki šiol sutiktųjų negalėjo nesižavėti mūsų nutrūkgalviškumu. „You are Crazy !!! But I like it“ linkčiojo jis šypsodamasis nuo ausies iki ausies.

    Paprašėme vairuotojo pakalbėti su Farzadu – žmogumu sutikusiu mus priimti. Farzadas paaiškino kur mums reikia atvykti. „Ar tas jūsų draugas tikrai turkas? Jūs įsitikinę? Man atrodo jis iš Irano“ pastebėjo Farzado akcentą vairuotojas. Mums akys ant kaktos iššoko iš džiaugsmo. Apie neįtikėtiną Irano žmonių svetingumą buvome girdėję ne vieną istoriją. Spirgėjom kaip ant žarijų likusį kelią – taip stipriai norėjom susipažinti.

    „Sveiki, aš Farzadas“ pasisveikino žmogus, kurį dabar jau galime laikyti geru savo draugu. „Ar tu iš Irano?“ nieko nelaukdami pasiteiravom mes ir spinduliavom džiaugsmu išgirdę teigiamą atsakymą.

    Buvome pakviesti į jo namus, kur gavome kambarį ir sėdome gerti  iranietiškos arbatos.

    Kapadokija – Farzado namai jau porą metų. Jis krikščionis. Iraną jam teko palikti ne savo noru. Jis laisvai kalba gimtąja persų (farsi), kurdų ir anglų kalbomis, žino daug kitų kalbų pavienių žodžių ir terminų. Prieš išvykdamas gyventi į Turkiją, Farzadas studijavo architektūrą Irano sostinėje Teherane. Apie tai byloja architektūros knygos jo kambaryje ir man neįtikėtino tikroviškumo trimačiai pastatų ir patalpų modeliai sukurti kompiuterinėmis programomis. Taip pat jis aktyviai sportuoja: kas antrą dieną lanko kikbokso treniruotes, o kitomis dienomis treniruojasi treniruoklių salėje. Domisi fotografija. Turi savo fotografijų Instagram puslapį.

    Kamilei ir Farzadui baigus diskutuoti jiems abiems artima architektūros tema, kalbėjomės apie Lietuvą. Jam mūsų kalba pasirodė sunki, tačiau įdomi. Per kelias artimiausias dienas išmoko nevieną lietuvišką žodį ir frazę. Žinoma nepraleidau progos dar vienam žmogui parodyti senojo Vytauto laikų Lietuvos žemėlapio.

    Sunku dabar būtų prisiminti visas temas, kuriomis diskutavome, visus kartus kai juokėmės kol paskausdavo žandikaulius, bet jei atsiminčiau nepakaktų dienos tam užrašyti. Neužtektų nei abiejų rankų pirštų kiek apgailėtinų stereotipų apie Iraną ir Irano žmones subyrėjo per šias kelias dienas. Kadangi pavyko susipažinti su visu pulkeliu Farzado draugų abu su Kamile galime teigti – jie vienas už kitą įdomesni ir nuoširdesni. Lyg visą gyvenimą pažinoti.

    Pirmąjį vakarą praleidome apžiūrinėdami Nevsehir (Nevšehiro) grožybes. Labiausiai nustebino islamiškų maldos namų gausa. Pasirodo vien artimiausioje apylinkėje yra apie 40 mečečių. Tai patvirtina karts nuo karto vienu metu nugriaudintys „islamiškieji“ garsai. Mums europiečiams sunku priprasti prie eismo sąlygų. „Stop“ ženklas ar perėjo čia nelabai ką reiškia. Tiesa Nevsehire situacija daug geresnė nei it skruzdėlynas knibždančiame ir niekada nemiegančiame Stambule.

    Meno valandėlė

    Kamilė Nevsehir prekybos centre 🙂 įamžino mūsų vardus.

    Vakare aplankėme Farzado draugus Sam (Mehmetas) ir jo žmona Shabnam. Nors jie sunkiai kalba angliškai vienas kitą supratom, o ir Farzadas nepatingėjo išversti. Tą vakarą valgėme vaisius ir mokėme vieni kitus gimtųjų kalbų subtilybių. Mes mokėme savųjų „geri vyrai geroj girioj gerą girą geria“ bei „šešios žasys su šešiais žasyčiais“. Nesužavėtų neliko… Prajuokinome vakaro šeimininkus ir savo giliu įsitikinimu („rimtų“ šaltinių dėka), jog Irane griežtai draudžiama valgant naudoti kairę ranką. Juokingiausia jog iš mūsų penkių vakarieniaujančių, tik aš ir Farzadas buvom dešiniarankiai. 😀 „Visą gyvenimą naudojam kairę ranką ir nieko apie tai nesame girdėję“ sakė mūsų draugai.

    Nuoširdūs Irano žmonės

    Goreme

    Goreme – miestelis Kapadokijos regiono centre su dviejų tūkstančių žmonių populiacija. Kada pirmieji žmonės apsigyveno toje vietoje neaišku, bet manoma jog daugiau nei prieš tris tūkstančius metų hetitų eros laikais. Antrąją viešnagės Kapadokijoje dieną skyrėme apžiūrėti Goreme miestelį ir jo apylinkes.

    Kapadokija. Čia senovėje gyveno žmonės

    Pasak Farzado, Goreme uolose iškirstose olose gyveno iš Romos imperijos pabėgę krikščionys, todėl pagrindinė religija regione ir buvo krikščionybė. Tokią neįprastą gyvenamąją vietą gyvenimui rinktis ir sleptis privertė krikščionis medžioję musulmonai.

    Kamilė, Farzadas ir Tautvydas šalia Goreme miestelio Kapadokija

    Nustebome jog šiame gamtos stebukle arba buvome vieni arba mus supo vienas kitas žmogus. Pasirodo prieš keletą metų turistų Kapadokijoje buvo sausakimša, tačiau po pastarųjų įvykių („lėktuvo istorijos“ ir kitų) turistų pastebimai sumažėjo. Dėl šios priežasties darbą prarado ir mūsų šios dienos gidas – Farzado draugas Ibo (Ibrahimas).

    Mūsų draugus turbūt linksmino mano ir Kamilės bendravimo būdas nuolat juokaujant (kartais ir su juodojo humoro priemaišom), bet iš Farzado pasakojimų supratome, kad ir Irano jaunimas (ypač vaikinai) turi puikų humoro jausmą. Juokėmės be perstojo ir tebesijuokiam dabar išgirdę Farzado pasakojimą kaip vieni iš pas jį viešėjusių svečių buvo giliai įsitikinę, kad Irane (tokioje daugelyje sričių pažangioje valstybėje su nevienu moderniu didmiesčiu) žmonės jodinėja kupranugariais. „Kodėl žmonės taip galvoja? Kodėl mes turėtume taip daryti?“ neatsistebėjo Farzadas. Na kas jau kas jei ne mes lietuviai juos turėtume suprasti. Didelė dalis pasaulio tebemano, kad Lietuva tai Rusijos dalis, o lietuviai kalba rusiškai.

    Goreme miestelis

    Nepraleidome progos nusiūsti linkėjimų vieni kitų artimiesiems. Farzadas ir Ibo lietuviškai perdavė linkėjimus mūsų tėvams ir pasakė jog myli Lietuvą. Mes su Kamile persų kalba pasakėme „Farzado mama mes Tave mylim“. Vėliau Farzado mama pažiūrėjusi įrašą pareiškė savo sūnui „Turėtum susirasti žmoną iš Lietuvos“., o mums perdavė, kad ir ji mus myli. 🙂

    Vakarienė vyko Farzado namuose. Be mūsų dar dalyvavo Ibrahimas, Sam ir jo žmona Shabnam bei Hasanas – dar vienas Farzado draugas. Prieš vakarienę Ibo pagrojo gitara ir dainavo persų kalba.

    Sekančią dieną skyrėme poilsiui ir savo įprastai rutinai. Nuotraukų atrinkimas, vaizdo įrašų karpymas ir kiti dalykai. Vakare buvome pakviesti į svečius pas jau minėtąjį Ibo. Ibo gyvena daugiabučio namo viršutiniame aukšte. Vakarienė vyko dideliame balkone. Vietoje kepėme vištieną, kuri paskui buvo patiekta su ryžiais ir daržovėmis. Pasirodo Irane ryžiai labai mėgstami. „Ant stalo bus padėta mėsos, kitų patiekalų ir kalnas ryžių“ paaiškino Farzadas.

    Vakaro metu pagrindinis linksmintojas buvo Ibo prižiūrimas šunelis Blacky (Juodukas), besivaikantis pelę. Pastarąją paskui pagavome bendromis jėgomis, bet neilgai tesidžiaugėm – vėl paspruko į laisvę nelaboji.

    Kartas nuo karto nugriaudėdavo sutartinai iš visų mečečių už dešimčių kilometrų girdimi islamiškieji garsai. „Ar jie jums patinka?“ paklausė Ibo. „Mums tai egzotika“ atsakėme. „O mums nepatinka“ prasitarė vakaro šeimininkas. „Irane tokiame mieste yra tik keturios ar penkios mečetės – ne keturiasdešimt“.

    Negalėjom nepastebėti Ibo tatuiruotės. Pasirodo prieš kurį laiką jo pažįstama mergina turguje buvo pagrobta ir kelias dienas prievartauta. Tik praėjus nemažai laiko papasakojo savo istoriją. Ibo tatuiruotėje pavaizduota lelija, simbolizuojanti užuojautą.

    Ketvirtoji diena Kapadokijoje taip pat nenuėjo veltui. Turėjome progą patyrinėti urvus iš vidaus. Įėjus nesinorėjo išeiti. Svilino kokių trisdešimt šešių laipsnių karštis, o viduje buvo maloniai vėsu.

    Kamilė senovinėje Kapadokijos gyvenvietėje

    Netoliese poilsiavo keletas kupranugarių. „Turbūt jie atgabenti iš Irano, nes Turkijoje kupranugarių nėra“ tarė Farzadas ir vėl prapliupom juokais, prisiminę žmogų galvojusį, kad kupranugaris Irane pagrindinė transporto priemonė. Nepaisant to, kad tai netiesa – automobilis Irane prabangos dalykas. Pasirodo valdžia už kiekvieną automobilį nori kažkokių didelių mokesčių. Parodžiau prieš kelionę parduoto savo automobilio nuotrauką. „Toks Irane kainuotų apie 16 tūkstančių eurų“ paaiškino Farzadas. Tai yra net kelis kartus daugiau, nei jo vertė Lietuvoje.

    Nepaisant didelių automobilių kainų, važiavimo viešuoju transportu kaina tiesiog juokinga. Kelis kartus mažesnė už kainas Turkijoje, kurios ir taip nėra labai didelės. Taip yra todėl, kad Iranas turi savo naftos, todėl ir naftos produktų kainos nedidelės.  Nebrangios ir kitos prekės. Pavyzdžiui pakelis cigarečių (nors mums tai neaktualu) – 1 euras. Elektros kaina lyginant su Turkijos kainomis mažesnė mažiausiai dešimt kartų. Važiuojant pačiu moderniausiu autobusu – valandos važiavimo kaina vidutiniškai apie vieną eurą. Žemesnės klasės autobusu galima važiuoti ir už keliasdešimt centų.

    Farzadas padėjo Kamilei pakoreguoti jos CouchSurfing.org profilį taip, kad Irane žmonės mus noriau priimtų. Parašė apie mus atsiliepimą. Viename iš Irano miestų viešėsime pas jo draugę anglų kalbos mokytoją. Internetu pasisveikinome su ja ir nusiuntėme balso įrašą su lietuvių kalbos pavyzdžiu „geri vyrai geroj girioj…“ ir atsiuntė mums balso žinutę, kurioje mėgino atkartoti „Guri guri…“ ir sakė kad mūsų laukia. 🙂

    Turbūt nereikia aiškinti, kad kasdien domimės vieni kitų papročiais. Farzadui įdomiausi vyro ir moters santykiai. Kartą manęs paklausė, kaip mes kviečiame merginas į pasimatymą. Irane vaikinas patinkančiai merginai palieka kortelę su savo numeriu ir jei ši to nori – jam paskambina. Taip užsimezga bendravimas. Norėdami pasipiršti vaikinai kartu su savo tėvais eina pas merginą ir jos tėvus prašyti jos rankos. Merginos tėvai paprastai užduoda kelis klausimus: ar jis nerūko, ar negeria, ar neturi kitų žalingų įpročių ir vienas iš svarbiausių klausimų – ar vaikinas tarnavęs kariuomenėje. Tai labai svarbu, nes tik kariuomenėje tarnavę vaikinai Irane gauna pasą. Netarnavusiems daug durų būna uždaros.

    Vakar su Farzadu ir jo draugais ėjome kepti vištienos ir tęsti kultūrų mainų. Apie jų kulinarinius sugebėjimus turbūt nieko nebereikia sakyti. Iranas garsėja savo prieskonių gausa. Nors ir neturėdami tam tikrų iranietiškų produktų puikiai pagamina betkokį patiekalą.

    Kol kepė mėsa nagrinėjom vietinius vėžlius, kurių čia laisvėje gyvena gana daug. Mūsų draugai iš Irano perspėjo, kad reikia saugotis. Vėžliai stipriai kandžiojasi.

    Lietuvos ir Irano jungtinė komanda

    Netoliese sėdėję turkai nuolat žiūrėjo į mūsų pusę. Kamilė sakė „Jie žiūri į mus“, o man pasirodė, kad aš jiems mažiausiai rūpiu. Nusprendėm padaryti eksperimentą. Aš pasitraukiau ir galėjome stebėti ar jie kreipia dėmesį į mane. Pasirodo buvau teisus. Jiems terūpėjo Kamilė.

    Vakarą praleidom planuodami mūsų maršrutą Irane. Iranas didelė valstybė. Mūsų Google pagalba sudarytas planelis pasirodė neoptimalus. Farzadas patarė kuriuo maršrutu geriausia keliauti. „Štai ši vietą garsėja karšto vandens versmėmis, o štai ta vietovė kalnuota“ pasakojo jis. Pasižymėjome, kuriose vietose galim tikėtis jo draugų pagalbos. Farzado mama kalbėdama telefonu apgailestavo, kad negali mums aprodyti Irano, mat visiškai nekalba angliškai.

    Žiūrėdami modernių Irano miestų nuotraukas ir vaizdo įrašus vis juokavome „o kur kupranugariai? Tikriausiai ilsisi…“

    Iš anksto pasižiūrėjome koks valiutos kursas. Panašu, kad Irane būsime milijonieriai. Pasitikrinom ir viešojo transporto kainas, mat nesąžiningų žmonių yra visur ir vietiniai gali naudotis proga pasipelnyti iš turistų. Užsirašėme jų skaitmenis ir nusifotografavome kitus reikalingus duomenis. Farzadas išsiaiškino kokia SIM kortelė Irane mums bus tinkamiausia. Kainos nėra labai didelės, bet tiek Turkijoje tiek Irane už internetą mokėti reikia nemažai, o betkur prisijungti prie bevielio ryšio taip kaip Europoje galimybės nėra. Nieko tokio, nes internetu naudosimės nedaug. Socialiniai tinklai ten blokuojami.

    Man be architektūros paminklų ir didingos istorijos Iranas asocijuojasi su skaniu maistu. Bent valandą praleidome žiūrėdami kulinarijos laidas, o Farzadas su dideliu užsidegimu ir pasididžiavimu komentavo, kaip tai vadinasi, kaip  gaminama ir kuriuo metu įprasta valgyti. Ir tikrai, nors kątik valgėme iranietiškų Farzado keptų blynų, matant tuos patiekalus pilvas prašėsi į Iraną.

    „Šis žmogus matyt iš Irano, nes storas..“ rodė į laidos vedėją kalbantį angliškai su Amerikietišku akcentu. Maistas ten nebrangus, nepaprastai skanus ir jo visada daug.  „Ir jūs iš Irano išvažiuosit stori…“ perspėjo Farzadas. Na… aš nieko prieš šiektiek riebalinio  audinio neturiu. 😀

    Jei pavyks Irane praleisime tiek laiko kiek viza leis (trisdešimt dienų). Iranas, tai viena iš didžiausių mūsų priežasčių keliauti. Po viešnagės Irane ketinome lėktuvu skristi į Kirgiziją, geja dėl nesuprantamų priežasčių tiesioginio skrydžio Iranas-Kirgizija jei gerai suprantame nėra. Mėginsime aiškintis vietoje. Tačiau yra galimybė skristi atgal į Stambulą, o iš ten į Kirgiziją. Bilietai nėra labai brangūs, tačiau tikslių planų kurti dar negalime. Kasdien sutinkam naujus žmones, kasdien planai keičiasi, kuriami nauji.

    Rytoj planuojame palikti Kapadokiją ir tęsti kelionę po Turkiją. Jeigu viskas gerai, tikimės vizą į Iraną gauti po geros savaitės, bet procesas gali užtrukti ir gerokai ilgiau. Laukite naujienų 😀 …

    Iranas

    Pabaigai norėčiau pasakyti keletą dalykų apie Iraną. Nepatingėkim pasidomėti prieš pasiduodami išankstiniams nusistatymams. Graudu kiek žmonių Lietuvoje net nežino skirtumo tarp Irano ir Irako, nors tarp jų nėra beveik nieko bendro. Gėda. Supraskime, kad dauguma stereotipų kyla iš tarptautinių konfliktų politikos lygmenyje, o geros naujienos žurnaluose niekada nebus tokios paklausios kaip blogosios. Tai neliečia paprastų Irano gyventojų, kurie garsėja svetingumu ir kurie patys puikiai supranta, kad jų valstybėje dar ne viskas gerai, bet pokyčiams reikia laiko (visai kaip Lietuvoje). Jaunimo mados irgi tos pačios kaip mūsų: asmenukių (selfie) lazdos ir merginų pozavimas papūtus lūpas (vadinamoji „ančių medžioklė“) ten įprastas dalykas. 😀

    Viešnagės Irane metu žymėsiuosi kiekvieną detalę, kruopščiai aprašysiu kiekvieną pastebėjimą ir nutikimą tik kažin ar bus tuo susidomėjusių. Juk paprasčiau bukai pasiduoti išankstiniams nusistatymams ir bandos jausmui (juk „visi taip sako“).

    Sunku apsakyti kaip laukiame progos pamatyti Persepolį, paragauti vietinių patiekalų ir įamžinti Irano gamtos grožį. Laukite naujienų 🙂

    Lietuvos vėliava Turkijoje

    InvususMundi.lt Turkijoje

    Daugiau nuotraukų rasite puslapyje InvisusMundi.lt Facebook Nuotraukos. Sekite mūsų kelionę 🙂

     

    Komentarai
    Post Tagged with , ,
Comments are closed.