• Paskutiniai nuotykiai Irane. Irano šiaurė

    Kelionė į Jalalo gimtinę

    Shahramas ir Jalalas – mūsų draugai, su kuriais susipažinome kelionėje po Gruziją. Smagu, kad pasitaikė proga su šitais jaunatviškais vyručiais praleisti paskutines dienas Irane. Jalalas pasiūlė apsilankyti jo gimtajame miestelyje Kaspijos jūros pakrantėje. Nedvejodami sutikom ir kelionė prasidėjo jau už poros dienų. Visas nuotykis truko tris dienas, bet apie viską nuo pradžių…

    Jalalas – statybos inžinierius turintis savo statybų verslą. Darbo dieną jį beveik visada matysi kalbantį telefonu ir kažkur skubantį, bet kai jis nusprendžia praleisti dieną ar dvi su draugais, situacija pasikeičia ir jis tampa „mamyte“. Būtent taip jį juokais pravardžiuoja artimiausi draugai, nes Jalalas mėgsta rūpintis beveik visais kelionės klausimais. Jis vairuoja mašiną (itin ekstremaliai), gamina pusryčius, pietus ir vakarienę ir tvarko visus kitus reikalus. Nors Jalalui sunkiai sekasi kalbėti anglų kalba, su juo puikiai sutarėme ir vienas kitą supratom, o šis greitai mokėsi – greičiau nei mes mokėmės persų kalbos subtilybių.

    Į Irano sostinę Teheraną Jalalas atvyko, nes Teherane buvo palankesnė situacija kurti verslui, bet gimtinėje jis turi nusipirkęs žemės sklypelį ir planuoja pasistatyti naujutėlaitį namą kalnuotoje vietovėje greta ten žaliuojančių miškų., nepaisant to, kad jam priklauso netoliese to sklypelio esantis jo tėvų namas.

    Iranas. Irano kalnuotos vietovės

    Shahram, Jalal ir Kamilė. Sustojome pailsėti pakeliui į Jalalo gimtąjį miestelį Irano šiaurėje Kaspijos jūros pakrantėje. Prieš kelionę sušveitėm po pusmetrinį iranietišką sumuštinį su pačiais įvairiausiais priedais, kuriuos galėjom pasirinkti mes patys. Pakeliui į Jalalo gimtinę sustojom pailsėti kalnuotoje vietovėje, nes nuo didelio greičio ir nuolatinio siūbavimo aukštyn ir žemyn, mūsų organizmai buvo nualinti ir nepranašavo nieko gero. Kelionė truko apie keturias valandas.

    Sustabdeme kelionę ir laukėme kada Shahramas su Jalalu pasimels

    Shahramas ir Jalalas laikosi religinių papročių ir meldžiasi, kada įprasta melstis musulmonams. Prieš pasimeldžiant įvyko trumpa diskusija su vietiniais. Kiekvienas norėjo įrodyti, kad jis geriau žino kurioje pusėje Meka ir kuria kryptimi atsisukus pridera melstis.

    Pakeliui į Jalalo namus iraniečiai uždavinėjo kiek įmanoma klausimų prieš mums išvykstant. Daugiausiai klausė apie kaimynines mūsų valstybes – Latviją, Estiją, Lenkiją, netgi apie Kailiningrado sritį. Apie Lietuvą jau buvo gerokai pasiskaitę ir dar daugiau skaitė per tas tris dienas. Vos perskaitydavo kokį faktą iškart prašydavo papasakoti daugiau „Jūsų karaliaus vardas buvo Mindaugas? Jis buvo nužudytas? Wau… Visai kaip „toks ir toks“ svarbus Persijos imperijos asmuo…“.

    Kaspijos jūra, šaudymas šratiniu šautuvu ir iranietiški kebabai pietums

    Kaspijos jūra

    Kitą dieną kėlėmės anksti ir po pusryčių važiavom į pajūrį. Tai buvo antras kartas, kai mes su Kamile lankėmės prie Kaspijos jūros. Shahramas ir Jalalas klausė ar mūsų paplūdimys atrodo taip pat. Kaspijos jūros pakrantės smėlis buvo pilkšvas ir mūsiškiam neprilygo nei iš tolo.

    Šaudymas į taikinį

    Jalalas turi leidimą turėti ginklą. Buvom lengvoj šoko būsenoj, kai atsinešė savo šratinį šautuvą į pajūrį, o keli netoliese buvę žmonės nesipiktino nei dėl garso, nei dėl paties fakto, kad greta jų kažkas turi ginklą ir šaudo į taikinį. Lietuvoje turbūt greitai sulauktume pareigūnų.

    Iranietiški kebabai

    Irano girios, kriokliai ir kanjonai

    Jalalas ir Shahramas norėjo mums parodyti, kad Iranas – ne vien dykumos ir dulkingi pilkšvi kalnai. Nors tuo įsitikinti galimybių turėjom ir anksčiau sutikom kartu važiuoti su mielu noru. Shahramas prasitarė, kad kiekvieną kartą kai vairuoja Jalalas, jis jaučia baimę dėl savo gyvybės. Tai vis dėl Jalalo vairavimo stiliaus. Dėl šios priežasties Shahramas užleido vietą Kamilei ir tyliai man kuždėjo „Kamelia dabar labai išsigandusi…“. Kamilė tuo tarpu sėdėjo sau rami ir nerodė jokių išgasčio ženklų.

    Piknikas gamtoje ir atsisveikinimas su draugais

    Trečiąją dieną apie mūsų prisijungė Akhbaras ir Hamanas – Shahramo ir Jalalo draugai ir Teherano. Vyručiai pasirodė ne iš kelmo spirti. Iki vėlumos žaidėm gana kvailokus, bet linksmus žaidimus, o kitą dieną visi kartu surengėm pikniką prie upės. Geriau kartą parodyti nei tris kartus papasakoti, todėl pažiūrėkite patys…

    Piknikas prie upės

    Kamilė, Shahramas, Akhbaras,Tautvydas, Hamanas ir Jalalas

    Kelias dienas praleidę Irano šiaurėje grįžom į Teheraną iš kurio po kelių valandų lėktuvu skridom į Nepalo sostinę Kathmandu, su persėdimu Šardžoje Jungtiniuose Arabų Emiratuose. Tokioje šalyje kaip Nepalas lankėmės pirmą kartą. Ten gamtos grožis, šiukšlės ir vargas, smilkalų kvapas ir žmonių gerumas neatsiejami vienas nuo kito, bet apie tai kitą kartą…

    Komentarai
    Post Tagged with , , ,
Comments are closed.