PASKUTINĖS DIENOS IRANE

Kokie būna Irano vyrai, kai žmonų nėra šalia?

KELIONĖ Į DŽALALO GIMTINĘ

Šahramas ir Džalalas – mūsų draugai, su kuriais susipažinom, keliaudami po Gruziją. Smagu, kad pasitaikė proga paskutines dienas Irane praleist su šitais jaunatviškais vyručiais. Džalalas pasiūlė apsilankyt jo gimtąjame miestelyje, netoli Kaspijos jūros. Nedvejodami sutikom ir kelionė prasidėjo po įvykių apie kuriuos pasakojom „Kelionės po Iraną pabaiga„. Įdomu, kaip elgiasi Irano vyrai, kai jų nestebi smerkiančios žmonų akys? Norit sužinot, ko Kamilė nemėgsta labiau už viską pasaulyje? Apie viską nuo pradžių…

Džalalo transformacija

Džalalas – statybos inžinierius turintis nuosavą statybų verslą. Darbo dieną jį beveik visada matysi kalbantį telefonu ir kažkur skubantį, bet kai Džalalas nusprendžia praleist dieną ar dvi su draugais, situacija pasikeičia ir jis tampa „mamyte“. Būtent taip jį juokais pravardžiuoja artimiausi bičiuliai. Mamytės pareiga rūpintis visomis kelionės detalėmis. Mamytė vairuoja – tiesa itin ekstremaliai. Ji gamina pusryčius, pietus ir vakarienę ir tvarko visus kitus reikalus. Nors Džalalas sunkiai čiulba angliškai, susikalbėt su juo nesunku. Tereikia pasitelkt tarptautinę ženklų kalbą. O šis greitai mokosi – greičiau nei mes mokėmės persų kalbos subtilybių.

Koks planas?

Į Irano sostinę Džalalas gyventi atvyko, nes Teherane palankesnė situacija kurti verslui. Nepaisant to, gimtinėje jis turi nusipirkęs žemės sklypelį ir planuoja ten statytis namą. Taip pat jam priklauso, netoli to sklypelio esantis, senutėlis tėvų namas. Ten mes ir keliavom.

Kalnų keliukais beskriejant

Sustojom pailsėti pakeliui į Džalalo gimtinę. Prieš kelionę sušveitėm po pusmetrinį iranietišką sumuštinį su pačiais įvairiausiais priedais, kuriuos galėjom pasirinkti mes patys. Persivalgydami padarėm klaidą. Nuo viršgarsinio greičio, skriejant kalnų keliukais, ir nuolatinio siūbavimo aukštyn ir žemyn, organizmai kaip reikiant išseko. Kelionė truko apie keturias valandas. Nuotraukoje Šahramas, Džalalas ir Kamilė.

Kurioj pusėj Meka?

Kaip žinia, Šahramas ir Džalalas yra musulmonai. Jie uoliai laikosi religinių papročių ir meldžiasi, kada įprasta melstis musulmonams. Šį kartą maldai vyrai sustojo kažkur aukštai kalnuose. Įvyko diskusija su vietiniais. Kiekvienas norėjo įrodyti, kad geriau žino, kurioje pusėje Meka, kuria kryptimi atsisukus pridera melstis.

„Jūsų karaliaus vardas Mindaugas?“

Kelionės metu mūsų bičiuliai klausinėjo apie Lietuvą. Taip pat apie kaimynines valstybes – Latviją, Estiją, Lenkiją, netgi apie Kailiningrado sritį. Apie Lietuvą jau buvo gerokai pasiskaitę ir dar daugiau skaitė per tas tris dienas. Vos perskaitydavo kokį faktą iškart prašydavo papasakoti daugiau „Jūsų karaliaus vardas buvo Mindaugas? Jis buvo nužudytas? Wau… Visai kaip „toks ir toks“ svarbus Persijos imperijos asmuo…“.

NUOTYKIAI IRANO ŠIAURĖJE

Kitą dieną kėlėmės anksti ir po pusryčių važiavom į pajūrį. Tai buvo antras kartas, kai mes su Kamile lankėmės prie Kaspijos jūros. Šahramas klausė ar mūsų paplūdimys atrodo taip pat. Kaspijos jūros pakrantės smėlis pilkšvas ir mūsiškiam neprilygo nei iš tolo. Sakėm, kad panašus.

Ko Kamilė nemėgsta labiau už viską pasaulyje?

Džalalas turi leidimą ginklui. Buvom lengvoj šoko būsenoj, kai jis atsinešė savo šratinį šautuvą į paplūdimį. Keli netoliese buvę žmonės nesipiktino nei dėl garso, nei dėl paties fakto, kad greta jų kažkas šaudo. Lietuvoj turbūt greitai sulauktume pareigūnų vizito. Šaudėm į taikinį – vandens pripiltą plastikinį butelį. Būtent ginklų Kamilė ir nemėgsta labiausiai pasaulyje.

Kuo skiriasi persiški kebabai nuo turkiškų?

Pietums „mamytė“ kepė kebabus. Kebabu ten vadinama viskas, kas sudėtyje turi mėsos. Šis kebabas – apie iešmą aplipinta malta mėsa kepama ant laužo, kartu su daržovėmis. Irane juos vadino persiškais kebabais. Kai juos valgėm Turkijoj, ten jie buvo vadinami turkiškais. Tiesa, iranietiški patiko labiau. Džalalas ne veltui dar vadinamas kulinarijos asu.

Irano girios, kriokliai ir kanjonai

Džalalas norėjo mums parodyt, kad Iranas – ne vien dykumos ir pilki dulkingi kalnai. Nors tuo įsitikinti galimybių turėjom ir anksčiau, pasivažinėt sutikom. Kelionės metu Šahramas prasitarė, kad kiekvieną kartą, kai vairuoja Džalalas, jis jaučia baimę dėl savo gyvybės. Tai vis dėl Džalalo vairavimo stiliaus. Dėl šios priežasties Šahramas užleido vietą Kamilei ir tyliai man kuždėjo „Kamelija dabar labai išsigandusi…“. Kamilė tuo tarpu sėdėjo sau rami ir nerodė jokių išgasčio ženklų.

Įdomu tai, kad Šahramas nežinojo angliško žodžio „forest“, reiškiančio mišką. „Mes tai vadiname džiunglėmis“ sakė jis. Taip pat nežinojo žodžio „pig“, reiškiančio kiaulę. Tiek paršus, tiek kiaules jie vadina šernais.

Piknikas gamtoje ir atsisveikinimas su draugais

Trečią dieną apie mūsų prisijungė Akhbaras ir Hamanas – Šahramo ir Džalalo draugai. Vyručiai pasirodė ne iš kelmo spirti. Iki vėlumos žaidėm gana kvailokus, bet linksmus žaidimus, surengėm paraolimpines tinklinio žaidynes. Pralaimėjęs gaudavo per kuprą. Kitą dieną surengėm pikniką prie upės. Geriau kartą parodyti nei tris kartus papasakoti. Pažiūrėkit patys ir rasit atsakymą kaip elgiasi Irano vyrai, kai šalia nėra žmonų ir kodėl užsitraukiau Kamilės mamos rūstybę, paminėjęs filmuke Skuodo moteris feministes.

Kamilė, Šahramas, Akhbaras, aš (Tautvydas), Hamanas ir Džalalas

Į KOKIĄ ŠALĮ KELIAUSIM TOLIAU?

Kelias dienas praleidę Irano šiaurėj grįžom į Teheraną. Mūsų laukė kelių valandų skrydis į Katmandu – Nepalo sostinę. Atrodo vos spėję priprasti prie Turkijos ir Irano kultūrinių skirtumų, vėl nėrėm į naujus išbandymus šalyje, nepanašioje nei į vieną iki šiol lankytą.

Sakoma žmogus geriausiai prisimena paskutines įvykio akimirkas. Paskutinis įsimintinas nuotykis įvyko mums grįžus į Teheraną. Prie pat Šahramo namų prie mūsų priėjo vyriškis. „Sveiki. Ar galiu Jums kaip nors padėti? Ar užsuksite pas mane pietų? Gyvenu netoliese“ sakė jis. Paaiškinom, kad turim spėt į lėktuvą, o laiko nedaug. Pasirodo, tai buvo vienas iš Teherano oro uosto pilotų. Vyras nepaprastai apgailestavo, kad negalim pas jį pasisvečiuoti. Jis paskambino asmeniniam vairuotojui, kuris nuvežė mus tiesiai į Imamo Chomeinio tarptautinį oro uostą, esantį už 50 kilometrų ir atsisveikindamas pasakė „Linkiu Jums sėkmės, o jei ko reikės, prašykit vairuotojo. Aš įdaviau jam savo kreditinę kortelę. Nupirks viską ko tik paprašysit…“

Tai tokie mūsų nuotykiai mitais ir stereotipais apgaubtame Irane. Toliau mūsų istorija keliasi į Nepalą – materialine prasme vieną vargingiausių pasaulio valstybių, kurioje gyvenantys žmonės tokie draugiški ir geri, kad gali paliest tavo sielą…

KATEGORIJOS

Share This

Dalintis

Dalintis straipsniu su draugais