KELIONĖ Į IRANĄ

Atgal į Turkiją Irano vizų…

Keliaudami po Gruziją, gavom laišką iš kelionių agentūros Irane, kad vizų gavimui reikalingi autorizacijos kodai paruošti ir po trijų dienų galim kreiptis į Irano ambasadą Turkijoje. Porą dienų pasiilsėję Batumio paplūdimyje grįžom į Trabzoną. Visą dieną sekėsi – ilgiausiai laukt kol sustos vairuotojas teko penkioliką minučių.

Pasienietės ir policininkas

Gruzijos – Turkijos sieną kirtom be didelių nuotykių. Jaunos pareigūnės iš Turkijos susidomėjo iš kurios šalies esame ir kur keliaujam. Buvom prie pat sienos, todėl nusiteikėm, kad pastovėt teks bent porą valandų. Tiek ilgai laukti neteko – tik iškėlėm ranką ir sustojo uniformuotas policininkas. Pavežė iki artimiausio miesto. Žmonės Turkijoj draugiški ir noriai su kartu fotografuojasi – pareigūnai ne išimtis.

Maži žmogeliukai – didelis smalsumas

Kelionė į Trabzoną truko neilgai. Turėjom garbės pasivažinėt su grupele jaunų žmonių važiavusių į gamtą. Galiu pasakyti, kolegos nepasižymėjo dideliu ūgiu, bet galėjo pasigirt dideliu smalsumu ir draugiškumu. Lietuvos jie nežinojo, bet laimei, kaip visada po ranka turėjom Europos žemėlapį.

„Škoda Superb mašina gud“

Paskutinis tą dieną pavežęs vyriškis toks smalsus nebuvo. Visą kelią iki dugno spaudė pedalą, tuo pačiu metu kalbėdamas telefonu (turbūt koks verslininkas). Vienintelis dalykas dėl ko abu sutarėm – „Škoda Superb mašina gud“.

Keliaujant į Iraną – naujas garderobas

Nepajutom, kaip atvažiavom į Trabzoną. Eiti į ambasadą buvo vėlu, todėl pasilikom šį darbą kitai dienai. Vykstant į Iraną abiems buvo reikalingi papildomi rūbai. Laikas apsipirkti.

Irane moterys privalo dėvėti skaras ir sukneles primenančius drabužius, pusilgėmis rankovėmis, dengiančiomis bent du trešdalius rankos, o vyrai į gatvę išeiti negali su šortais ar su marškinėliais be rankovių. Tokia apranga priimtina tik vaikštant namuose, nors dalis Iraniečių moterų dėvi skarą visą laiką, ypač svečiuose esant svetimiems vyrams.

Irano vizos belaukiant prie Irano ambasados Trabzone

Kaip sekėsi Irano ambasadoj

Ambasados paieškos

Kitą dieną, į Irano ambasadą, nuskubėjom pasišokinėdami. Neramino tik tai, kad sutikom keletą keliautojų laukiančių Irano vizos jau ne vieną mėnesį. Į ambasadą pėdinom, tai kylančiomis aukštyn, tai besileidžiančiomis žemyn siauromis gatvelėmis. Kas šimtą metrų klausėme žmonių į kurią pusę eit, kol prieš akis išdygo plevėsuojanti ambasados vėliava.

Gera žinia

Irano ambasadoj galioja tos pačios taisyklės, kaip ir pačiame Irane. Kamilė privalėjo po skara paslėpti plaukus. Įėję vidun pro metalinius vartus išvydom nedidukę moteriškę, dirbančią prie langelio be menkiausio džiugesio veide. Nepaisant pastarosios rimtumo žinią moteris mums pranešė džiugią – kadangi atsinešėme visus reikalingus dokumentus ir sparčiai užpildėm duotas anketas, Irano vizos turėtų būti padarytos tą pačią dieną. Vos slėpėm džiaugsmą po suvaidintu rimtumu. Viskas ką turėjom padaryti – sumokėt tam tikrame banke po 75 eurus ir grįžti kvitu per dvi valandas. Darbuotoja įspėjo – jei nespėsim, teks ateit kitą dieną.

Neprisipažįsta, kad nežino kelio

Banką rast nebuvo lengva. Kelio teiravomės bent dvidešimt kartų – daugiausiai kituose bankuose. Panašu, kad dalis turkų, nenorėdami pripažinti, kad nežino kelio, tiesiog nurodo neteisingą kryptį. Mums atėjus, jau buvo prasidėjus pietų pertrauka. Po pertraukos pusvalandį prastovėję eilėje sužinojom, kad kreditine kortele atsiskaityt neįmanoma, todėl stojom į kitą eilę prie vienintelio ten buvusio bankomato išsiimt grynųjų. Buvo nuskaičiuotas 4,5% mokestis, kuriuo daugelyje kitų Turkijos bankų netaikomas. Dar kartą išlaukę eilėj prie mokėjimo punkto, susitaikėm su mintim, kad vizas atsiimsim tik kitą dieną.

Autostopu į Iraną

Taip dar nėra buvę

Kitą dieną, gavę leidimą būt Irane 30 dienų, daugiau nei dešimt valandų keliavom vingiuotais keliukais link Irano sienos. Nustebino nukvežimio vairuotojas – pamatęs mus einančius gatve, pats pasisiūlė pavežt. Kelias toli gražu nuobodus nebuvo. Kartais riedant vingiuotais kalnų keliukais greitį tekdavo sumažint iki 40 kilometrų per valandą. Pasiskubint nepadėjo ir tai, kad vairuotojas, kas penkias minutes turėjo dezinfekuojančiomis servėtėlėmis nusivalyti vairą ir prietaisų skydelį, apsižvalgyti ar kur nenutūpė kokia dulkelė. Pakeliui sustojom į restoraną, kur valgėm labiausiai Turkijoje man patikusį patiekalą – keptą žuvį su salotomis. Deja kiti Turkiški patiekalai nepasirodė priimtini mūsų Lietuviškiems skrandžiams.

Kelionė į Iraną autostopu

Intelekto neišdarkyti tamsuoliai

Agri turi savo universitetą, todėl gatvėse knibždėte knibždėjo studentų. Pėdinom per visą miestą ieškodami kokio hostelio. Sustojom pailsėt, kai priėjo jaunuolis kartodamas vienintelį žodį „Welcome“. Vaikinas paieškojęs kažko išmaniajame telefone ir pasikrapštęs pakaušį pakvietė į automobilį. Nuvažiavom į patį Agri centrą, kur vienintelis buvęs viešbutis tuo  metu nedirbo. Vyrukas tarptautine gestų kalba parodė sekti paskui jį.

Vos įžengus į jo butą, naudodamas „Google Translate“ programą paaiškino „Galite čia nakvoti, bet tik vieną naktį, nes šis butas kartu yra ir biuras, o mano viršininkas yra mano brolis“. Vakarienei užvalgėme turkiškų picų su „šlapenke“ ir likusį laiką prieš miegą diskutavom apie Islamo religiją ir skirtumus tarp musulmonų ir krikščionių. „Google Translate“ programa išvertėm dešimt Dievo įsakymų į turkų kalbą ir padarėm išvadą, kad nesam tokie jau skirtingi. Bičiulis apgailestavo, kad tam tikros grupuotės blogai interpretuoja musulmonų Šventąją knygą Koraną ir iškraipo šį tikėjimą, o mes apgailestavom, kad mūsų gretose atsiranda intelekto neišdarkytų tamsuolių aklai dedančių tarp Islamo ir blogio lygybės ženklą.

Lietuviai ir turkas Agri mieste

Užsislaptinę iraniečiai

Ryte autostopu pasiekėm pasienio miestelį. Pavežė du vyriškiai tvirtinantys, kad yra turkai, bet tiek laiko buvę turkų ir iraniečių apsupty supratom, kad tarpusavy kalbėjosi ne turkiškai, o persų kalba. Kita įtartina smulkmena buvo prie veidrodėlio prikabintas persiškais mėlynais raštais ir arabiškais rašmenimis išpuoštas pakabukas. Sustojus pakelės kavinėj vienas iš vyriškių paaiškino – pavaišins mus karšta sriuba ir arbata ir važiuosim toliau. Jo draugas gerdamas arbatą įsidėjo gabalėlį cukraus į burną, o ne į arbatą. Taip daroma būtent Irane. Kartu nusifotografuot sutiko tik vienas iš vyrų.

Turkijos-Irano pasienis

Kodėl raudonavau iš gėdos

Neaišku, kodėl tie vyrai norėjo nuslėpti savo tikrąją kilmę, bet esam jiems dėkingi. Nepatingėjo mūsų nuvežt iki pat Gürbulak autobusų stoties iš kur, likusius kelis kilometrus, į pasienį važiavom mikroautobusiuku. Vos įlipę susilaukėm iraniečių susidomėjimo. Teko raudonuot iš gėdos, kai pagyriau vieną vyrą, kad šis puikiai kalba angliškai, o šis teatsakė „ačiū pone“, Paskui jo sūnus paaiškino, kad šis daug metų buvo anglų kalbos mokytojas, taigi neabejotinai išmano anglų kalbą daug geriau nei aš.

Nuotykiai Irano pasienyje

Po kelių valandų pasienyje, turkas pareigūnas pasiūlė tapti „Facebook“ draugais, iraniečiai atsiprašė, kad taip ilgai užtruko pasų tikrinimo procedūra. Jie netgi pasitikėjo mūsų žodžiu, kad kuprinėse vien rūbai, o išgirdę, kad esam iš pačios „Lituanijos“, praleido nei netikrinę daiktų.

Irano pinigai Rialai

Į Iraną patekom lengviau nei tikėjomės, o ir pirmą kartą turėti tiek milijonų buvo puiku. Juokavau, kad pagaliau esu turtingesnis už tėtį… Tada dar nežinojom, kad tuoj patirsim didelių nemalonumų. Įdomu, kokių nemalonumų patyrėm? Sekit mūsų nuotykius toliau.

KATEGORIJOS

Share This

Dalintis

Dalintis straipsniu su draugais