Kelionė į Košicę. Nemalonumai su pareigūnais

– Ar galiu jums padėti? – paklausiau Kamilę užkalbinusio pareigūno.

– Iš kur esate ir kur keliaujate ? – rūsčiu balsu paklausė jis.

– Iš Lietuvos. Rytoj važiuosime į Vengriją.

– Kur jūsų bilietai, kurią valandą išvykstate?

– Dar neturime. – atsakiau.

– “We have a problem. “– pareiškė pareigūnas – Parodykite pasus

 -… O.. Iš Lietuvos… Tai turite laisvai kalbėti rusiškai (prakalbo rusų kalba).

 – Geriau angliškai  – atsakėme, o pareigūnas sumurmėjo nepatenkintas.

Košicė – Rytų Slovakijos perlas

Turėdama 234 tūkstančius gyventojų, Košicė yra antras pagal dydį miestas Slovakijoje. Miestas buvo įkurtas prieš 8 šimtus metų, kai per dabartinę jo buvimo vietą ėjo svarbus prekybos kelias tarp Konstantinopolio ir Europos. Tuomet iškilo ir suklestėjo it Donaldas Trampas politikoj. Šimtmečiams bėgant šis rytų Slovakijos miestas buvo mėtomas ir vėtomas. Praėjusiame amžiuje Košicė priklausė Austrijos – Vengrijos imperijai. Vėliau tapo Čekoslovakijos dalimi, o Pirmojo Pasaulinio karo metais – buvo prijungta prie Vengrijos. Palaukit – tai dar ne viskas. Paskui ir vėl tapo Čekoslovakijos dalimi, kol galiausiai 1993 metais Čekijos Respublikai ir Slovakijai taikiai atsiskyrus liko Slovakijos sudėtyje. Šį kartą mūsų patirtis čia turėjo neigiamą atspalvį, tačiau į Košicę dar būtinai sugrįšim. Itin norėtųsi aplankyti didžiausią Rytų Europoje zoologijos sodą…

Kelionė į Košicę autostopu. Ar Slovakai linkę padėti?

Kaip jau pasakojau praėjusį kartą, naktį praleidom Lenkijos – Slovakijos pasienyje. Palapinę pasistatėm Lenkiją ir Slovakiją skiriančio miniatiūrinio upeliūkščio salelėj. Dienos tikslas – Košicė. Kelionė į Košicę autostopu sekėsi neblogai.

Kepinant kaitriai saulei stovėti ant įkaitusio asfalto ir laukti pravažiuojančių malonės malonumas menkas, bet dviese smagiau. Kelionė – puikus laikas geriau pažinti vienas kitą. Laiko marios. Tiek tą dieną, tiek visus likusius 11 kelionės mėnesių, vienas kitam kartojom „Tai mūsų pasirinkimas… Mes jauni… Mes stiprūs… Galim įgyvendint ką tik norim,,, Tai mūsų pasirinkimas…

150 kilometrų kelionė truko gerą pusdienį. Keletas vairuotojų pavežė po 5 – 10 kilometrų. Visi buvo malonūs, linkę bendrauti. Buvom labiau klausytojais nei pasakotojais. Slovakijos kalnai džiugino akį. Paskutiniai tą dieną pavežė vaikinas ir mergina, važiavę tiesiai į Košicę. Pakeliui man paklausus, koks tų kalnų aukštis, vaikinas netgi specialiai surado informacinę lentą, kad pasitikslintų.

Išleido mus pačiame miesto centre – prie McDonald’s. Reikėjo pasikraut elektroninius prietaisus ir pasinaudoti internetu. Pasidarėm bendrą nuotrauką ir atsisveikinom. Į klausimą „Ar slovakai buvo linkę padėti?“ galim atsakyti – tikrai taip.

Kelionė į Košicę

Pirmoji kelionės klaida

Septinta valanda vakaro. Reikėjo nuspręst ką daryti toliau. Vėliau tą patį vakarą pasimokėm – vakarop į miesto centrą brautis nevalia. Tai buvo pirmoji mūsų kelionės klaida.

Norint stabdyti mašinas reikia išeit iš miesto. Iki tam tinkamos vietos buvo septyni kilometrai kelio. Iki ten nupėdinant su visa manta devinta valanda būtų atėjusi. Mieste, kur daug perėjų ir šviesoforų nepaskubėsi. Autobusų stotis dirbo iki vienuoliktos valandos vakaro. Nusprendėm iki vienuoliktos vakaro pasėdėti ten, o per naktį – Košicės traukinių stotyje. Tada dar nežinojom, kad toks planas nepasiteisins.

Nevykęs bandymas apvogti

Autobusų stoty pildėm dienoraščius, ilsėjomės po ilgos dienos. Kuprines pasidėjom po laiptais. Iš vienos pusės jas jaugojo siena, iš kitos laiptai, iš trečios informacijos centro kabina, o iš kitvirtos pusės kuprines užtvėrėme suolu ant kurio įsitaisiau aš. Kamilė užsnūdo ant suolo esančio priešais.

Neilgai trukus, įtarimą ėmė kelti moteris, su savo kelioniniu lagaminiu nuolat šmirinėjanti aplink. Po kurio laiko (galbūt atsitiktinai, o gal ir ne), būtent tada kai stotyje buvome tik mes su Kamile, “gerbiamoji” įsidrasino prieit. Kaip supratau, klausė ar vieta šalia mūsų neužimta. Kaip jau minėjau stotyje buvome vieni. Dar koks šimtas laisvų vietų. “Only English” atsakiau ir moteriškė nustebusi atsitraukė.

Praėjo kokia valanda iki antro pasirodymo. Kamilė vis dar snūduriavo. Moteriškė priėjo ir angliškai paklausė kiek dabar valandų. „Devynios keturiasdešimt“ atsakiau. Garbioji apsimetė nesupratusi ir pasilenkusi pakreipė mūsų kompiuterį “norėdama pažiūrėti pati”. Situacija truputį kėlė šypseną. Vienintelis jai pasiekiamas brangesnis daiktas buvo kompiuteris, kurį laikiau savo rankose. Prie kompiuterio prijungtas krovėsi menkavertis mobilusis telefonas, pridengtas kepure. Veikiausiai jis ir buvo jos taikinyje. Jau nevaldydamas šypsenos sekiau jos veiksmus. Manau ji tai suprato. “Sužinojusi kiek valandų” prisėdo šalia, nors aplinkui buvo daugybė kitų vietų. Perkėliau telefoną į kitą pusę toliau nuo jos. “Kelkis Kamile. Ji kažką sugalvojo” – pasakiau. Abu stebėjom akis įbedę į savo naują draugę, kol galiausiai ši matyt tiek dėmesio sulaukusi , tempdama lagaminą ant ratelių paliko stotį. Tą vakarą ji jokiu autobusu neišvažiavo, o mes laimei nieko nepasigedom.

Nemalonumai su policija Košicės traukinių stotyje

Vienuoliktą valandą persikėlėme iš autobusų stoties į Košicės traukinių stotį. Jokios informacijos apie stoties uždarymą nakčiai neradom, todėl ketinom ten sulaukti ryto, o tada keliauti toliau. Kamilė įsitaisė viršutiniam stosties. Su ja buvo ir mūsų daiktai. Aš tuo metu buvau aukštu žemiau ir rašiau straipsnį, kai pro mane it viesulas praėjo du policijos pareigūnai ir stoties sargas. Kamilė buvo vienintelis žmogus tuo metu buvęs trečiame aukšte. Būtent ten jie ir pakilo. Supratau, kad kažkas negerai

– Ar galiu jums padėti? – paklausiau Kamilę užkalbinusio pareigūno.

– Iš kur esate ir kur keliaujate ? – rūsčiu balsu paklausė jis.

– Iš Lietuvos. Rytoj važiuosime į Vengriją.

– Kur jūsų bilietai, kurią valandą išvykstate?

– Dar neturime. – atsakiau.

– “We have a problem. “– pareiškė pareigūnas – Parodykite pasus

 -… O.. Iš Lietuvos… Tai turite laisvai kalbėti rusiškai (prakalbo rusų kalba).

 – Geriau angliškai  – atsakėme, o pareigūnas kažką sumurmėjo nepatenkintas.

Paklausiau ar padarėm ką nors neleistino. Pasirodo policininkus į talką pasikvietė stoties sargas.  Jam kilo įtarimas jog mes neturime bilietų, o taip ir buvo. Po dvyliktos valandos Košicės traukinių stotyje leidžiama būti tik asmenims artimiausiu metu išvykstantiems traukiniu.

Pareigūnas galimai patikėjo, kad ryte ketinam važiuoti į Vengriją. Kurį laiką jis kalbėjosi su stoties sargu ir šiam nenusileidus pareiškė, kad nedelsiant turim palikti patalpas. Atrodė jog sako tai apgailestaudamas. Su “iškilminga” palyda palikom stotį. Jau minėtas “labiau šnekus” pareigūnas pasivedė mus į vietą, kur niekas nemato ir kuri galimai nepatenka į vaizdo kamerų matomumo lauką. Jau visai kitu, maloniu ir padėti norinčio žmogaus tonu, patarė mums ”Štai ten yra hostelis. Pernakvokite ir ateikite ryte. Išvykti galite rytiniu traukiniu. Naktį tikriname ar visi turi bilietus, nes taip saugome keleivius nuo vagių…”

Padėkoję už patarimą patraukėm nuošaliau apsvarstyti tolesnį veiksmų planą. Kadangi nuomotis hostelio nenorėjom, pavalgėm ir patraukėm automobilių stabdymui tinkamos vietos link. Navigacija rodė septynis kilometrus. Daugiau nuotykių tą vakarą nepatyrėm. Kol pasiekėm tikslą, pailsėti sustojom kokius septynis kartus. Palikę miestą dairėmės tinkamos vietos palapinei. Visur kukurūzų laukai. Kadangi švinta apie penktą valandą ryto, išsitraukėme kilimėlius, miegmaišius ir dvi valandas nusnūdome po atviru dangumi, už kokių trisdešimties metrų nuo pagrindinio kelio.

Naktis. Skambutis į duris:
– Kas ten?
– Vagys!
– Ko norit?
– 100 kilogramų aukso.
– O 105 kilogramai gerai bus?
– Tai aišku!
– Aukseli mano, kelkis, atėjo svečių…

Laikas keliauti į Vengriją

Visus tuos mėnesius kiekviena diena atnešė vis naujų nuotykių. Toliau mūsų kelionės dienoraštyje – Vengrija. Jau kitą dieną atvykom į šalį, kur buvom priversti landžioti melioracijos tuneliais ir kur mus pavežė keistuolis prancūzas, 130km. per valandą greičiu važiuojantis be rankų. Apie tai – kitą kartą…

Kelionė autostopu į Slovakiją

KELIONĖ Į SLOVAKIJĄ AUTOSTOPU Rytas Zakopanėje Išmiegoję palapinėj ant kalvos šlaito ir visą naktį kovoję su gravitacija, pavalgėm pusryčius pas vietinį ūkininką. Apie tai pasakojom įraše "Kelionė į Zakopanę". Vakare įvyko sprogimas. Per visą dieną termose buvusi košė...

Kelionė į Zakopanę

PASLAPČIA Į POILSIAVIETĖS DUŠĄ Naktis Krokuvos parke praėjo ramiai. Atokiai pastatytos žalios palapinės niekas nepastebėjo. Na gal nebent koks pavienis šunelis... Pabudau 5:30 ryto. Palikau Kamilę ilsėtis ir išėjau praustis ir papildyt vandens atsargų į gretimą...

KATEGORIJOS

Share This

Dalintis

Dalintis straipsniu su draugais