• Kelionė į Zakopanę. Mūsų nauji draugai

    2016 liepos 21d.

    Rytas

    anksti rytePabudau 5:30 ryto. Palikau Kamilę ilsėtis ir patraukiau praustis ir papildyti vandens atsargų į gretimą stovyklavietę. Jame nenakvojome, nes už vieną palapinę ir du žmones būtų tekę pakloti 50 zlotų. Įėjau pro vartus – išėjau nesakysiu kaip.

    Pusryčiams ir pietums – datulės ir arbata. Labai maistinga, bet Kamilei primena karkvabalius. Džiovintos slyvos taip pat ne prie širdies. Sakė „perkandu pusiau.. jau taip suvimdys… bet nuryju ir vėl gerai“. Procedūra kartojama užgeriant dideliu kiekiu vandens.

    Prieš vykdami į Zakopanę užsukome į „Cinema City“. Prisijungėme prie interneto, parašėme artimiesiems.

    Kelionė autostopu į Zakopanę

    Kelione autostopu į ZakopanęToliau sekė kelios valandos ėjimo ir tinkamos vietos automobilių stabdymui paieškos. Išmėginome įvairias taktikas. Pirmiasia klausinėjome žmonių degalinėje kelio į Zakopanę (nors puikiai jį Žinojome) ir teiravomės ar kuris nevažiuoja ta linkme. „No English.. No English“ sutartinai kartojo jie… Vienas „kolega“ netgi pirštu parodė jog Zakopanė tiesiai. „O aš suksiu į dešinę“ – rodydamas į kairę tarė jis.

    Labai miela moteris lenkiškai mums paaiškino jog tranzuoti eitume toliau. Mat į šią degalinę užsuka daugiausiai vietiniai.

    Stabdydami automobilius susipažinome su kitais „nežinančiais ką daro“ jaunuoliais iš Vokietijos, taip pat traukiančiais į nuostabiąją Zakopanę…

    Pažintis su Wieslavu

    Eilinį kartą pakeitus tranzavimo vietą, vos Kamilei elegantiškai mostelėjus rankele… sustojo mūsų išgelbėtojas – malonus „į antrą pusę perkopęs“ vyriškis. Kaip paskui paaiškėjo, tai buvo Wieslavas – įmonės, prekiaujančios darbiniais rūbais ir avalyne vadybininkas.

    Wieslavas buvo sužavėtas mūsų pasiryžimo. Klausė ką apie tai mano mūsų artimieji. Jo dukra taip pat keliautoja. Šiuo metu atostogauja rusijoje. Teiravosi ką veikiame gyvenime. Vardino pažįstamų iš Vilniaus vardus. Išgirdęs jog keliausime į Aziją patarė: „You should better stay in Europe. Italy, Portugal, Spain – very beautiful countries. Asia is „not good“ now… But you are young – it’s up to you.“

    pakeliui i ZakopaneKadangi toliau keliauti mums buvo nepakeliui, apsikeitėme vizitinėmis ir Wieslavas išleido mus degalinėje 20 kilometrų iki Zakopanės. Žinoma padarėme bendrą nuotrauką. Mūsų naujas draugas prašė siųsti jam savo kelionių nuotraukas elektroniniu paštu ir liepė kreiptis jei kada ištiks bėda bebūnant Lenkijoje.

    Dovanų gavome lėmenę bei jo įmonės ženklų pažymėtą krepšį (mat Kamilė baisi krepšių krepšelių mylėtoja). 🙂 Kokia maloni pažintis…

    Pasiemiame tikslą. Atvykstame į Zakopanę

    …Likusius dvidešimt kilometrų mus pavežė mergina sunkiai kalbanti angliškai, o ir mes patys buvome nieko prieš patylėti.

    Atvykę į Zakopanę pasipildėme maisto atsargas ir patraukėme ieškoti vietos nakvynei. Maistui ir vėl išleidome iki dviejų eurų. Šį kartą dėkoti galime iš namų atsivežtiems riešutams, džiovintoms slyvoms bei datulėms.

    kelione

    16Nakvynės vietos paieškos prailgo abiems. Zakopanės miestelis stebino savo grožiu. Eilinį kartą sustojome stojome pailsėti, kadangi nuolat lipome aukštyn. Šalia avių aptvaro užkandę skanios lenkiškos duonos patraukėme toliau.

    Neilgai trukus priėjome kelio galą. Toliau – ant kalvos šlaito plytintys dirbami laukai. Jei ne Kamilė veikiausiai būčiau pasistatęs palapinę anksčiau matytoje pievoje. Negaliu nesižavėti šitos merginos ryžtu ir teigiamu užsispyrimu.

    Nekalbėjome. Visas jėgas atidavėme kopimui ir po valandėlės atsisukę netekome amo. Atsivėrė nuostabus vaizdas – apačioje Zakopanės miestelis, o tolumoje didingi kalnai. Be žodžių apsikabinome ir džiaugėmės kokie esame laimingi…

    Netikėtas svečias ir jo penki šunys

    Stovyklavietę įsirengėme vietoje su mažiausiu nuolydžiu. Nepaisant to vistiet miegodami nuolat slydome žemyn. Bevalgant vakarienę sulaukėme svečių. Į kokia penktą dešimtį įkopęs vyras su penkiais šunimus atėjo su mumis pasisveikinti.

    Apsikeitėme keliais sakiniais. Mes kalbėjome lietuviškai, o jis tam kraštui būdinga tarme – lenkiškai. Pasirodo mūsų pašnekovas šios žemės savininkas. Mes jo ir jo keturkojų bičiulių teritorijoje. Nepaisant to, supratome jog esame jo svečiai ir kad mums leidžiama pasilikti. Paaiškino kur rasti vandens ir kur galime esant reikalui pasislėpti nuo lietaus.

    …Prieš tai matėme šį žmogų tik iš tolo, varantį keturių šimtų avių bandą. Laikėme špygas ir tikėjomės jog nesame įsikūrę jų kelyje…

    2016 liepos 22d.

    Keisti sapnai

    Miegojome neblogai, tik nuolat „slydome šlaitu žemyn“. Ryte pasipasakojom vienas kitam jog teko vis kopti ir kopti į viršų.

    Sapnavau jog su Kamile perkame miegojimui skirtus kelioninius kilimėlius. Pardavėjas tvirtino jog jo kilimėliai šešių milimetrų storio, o buvo akivaizdu jog jie kokių trijų milimetrų („gamtoje“ tokie ploni kilimėliai veikiausiai neegzistuoja). Kamilė sapnavo jog plaukų kirpimo mašinėle per sklastymą nusiskuto plaukus ir paskui mąstė ką dėl to reiks daryti…

    Nuostabūs Lenkijos žmonės. Nepamirštama pažintis

    Vargais negalais „išsiritome iš lovos“. Ruošėmės išsivirti arbatos, kaip tolumoje išvydome anksčiau minėtą ūkininką, važiuojantį traktoriumi. Ūkininkas pamojo mums ranka. Supratome jog esame laukiami.

    Šį kartą jis buvo ne vienas. Su juo buvo ūkio darbuotojas bei ūkininko draugas kalbantis angliškai. Jį vadinu „kaimo šviesuoliu“. Taip pat mus pasitiko pastarojo sesers sūnus.

    Įvyko „kultūrų mainai“. Žemėlapyje parodėme jog esame kilę iš Lietuvos. Šviesuolio vardas berods Jakobas. Prasitarė jog kai dirbo Škotijoje jį vadino Džeiku. Kamilė negalėjo atsidžiaugti ūkyje gyvenančiais gyvūniukais. Buvome pavaišinti jų gamybos įvairių rūšių ožkos sūriu, nepaprastai gardžiomis, gaminant sūrį atlikusiomis pasukomis, kurios galimai savyje turėjo laipsnelį kitą…

    Jakobas ragino mane nesivaržyti ir gerti šį gėrimą tiesiai iš medinio indo – kai baigsime atneš kitą. Mūsų naujas draugas šypsojosi ir rodė man per alkūnę sulenktą ranką ir suspaustą kumštį. 😀 Prasitarė „Drink von – ap ol nait… drink tu – ap tu naits“… kad ir ką tai reiškia…

    Visi garsiai kvatojomės, kai Jakobas užsiminė, kad jei norėčiau keliauti vienas – ne bėda. Kamilė būtų labai laukiama paviešėti pas jį…

    Sunku apsakyti kokie nepaprastai malonūs ir svetingi šie žmonės. Jautėmės jaukiai it namuose apsupti senų draugų.

    Pavalgę ir atsigėrę kavos ėjome susikrauti mantos. Prieš išvykdami dar kartą užsukome atsisveikinti. Buvome pakvieti užsukti ir kitais metais. Nuostabūs žmonės !!! 🙂

    11

    13

    15

    14

    Komentarai
    Post Tagged with , ,
Comments are closed.