KELIONĖ Į ZAKOPANĘ

NEPATIKĖSIT KAS NUTIKO...

PASLAPČIA Į POILSIAVIETĖS DUŠĄ

Naktis Krokuvos parke praėjo ramiai. Atokiai pastatytos žalios palapinės niekas nepastebėjo. Na gal nebent koks pavienis šunelis… Pabudau 5:30 ryto. Palikau Kamilę ilsėtis ir išėjau praustis ir papildyt vandens atsargų į gretimą stovyklavietę. Nakvojom ne stovyklavietėj, o parke, nes už vieną palapinę ir du žmones būtų tekę paklot 50 zlotų. Įėjau pro vartus, o nusiprausus stovyklavietės duše išeiti teko paslapčia per tvorą. Sargas išėjo į lauką parūkyti ir tikrai būtų pažinęs svetimą veidą.

Pusryčiams ir pietums – datulės ir arbata. Labai maistinga, bet Kamilei priminė karkvabalius. Džiovintos slyvos taip pat ne prie širdies. Kamilė prasitarė „perkandu datulę pusiau.. jau taip suvimdys…, bet nuryju ir vėl gerai“. Kamilė prasitarė „perkandu datulę pusiau.. jau taip suvimdys…, bet nuryju ir vėl gerai“.

KELIONĖ Į ZAKOPANĘ AUTOSTOPU

Toliau sekė kelios valandos ėjimo ir tinkamos vietos paieškos. Ko tik neišbandėm… Pirmiasia klausinėjom žmonių degalinėje kelio į Zakopanę (nors ir taip jį puikiai žinojom). Tada teiravomės ar kuris nevažiuoja ta linkme. „No English.. No English“ sutartinai kartojo jie kinkuodami dalvomis it bėriai… Vienas vyriškis netgi mėgino mus įtikinti, kad suks į kairę, tuo metu rodydamas pirštu į dešinę. Galiausiai nuvažiavo tiesiai…

Labai miela moteriškė lenkiškai paaiškino, kad tranzuoti eitume toliau. Mat į šią degalinę dažniausiai užsuka vietiniai. Paklausėm jos ir paėjom kelis kilometrus į priekį. Pakeliui sutikom kelis taip pat autostopu į Zakopanę keliaujančius vokiečius.

Per visus 11 mėnesių ilgiausiai tranzavom Lenkijoj

Per visus 11 ilgų mėnesių klajonių po Europą, Aziją ir Australiją, ilgiausiai tranzavom Lenkijoj. Kepinant beveik 30 laipsnių karščiui, automobilius stabdėm 6 valandas, kai eilinį kartą pakeitus tranzavimo vietą ir Kamilei elegantiškai mostelėjus rankele… sustojo mūsų išgelbėtojas – malonus „į antrą pusę perkopęs“ vyriškis. Kaip paskui paaiškėjo, tai buvo Wieslavas – įmonės, prekiaujančios darbiniais rūbais ir avalyne vadybininkas važiavęs namo.

Vieslavas atrodė sužavėtas mūsų pasiryžimo, bet turbūt mintyse ties smilkiniu sukiojo pirštą. Klausė ką apie mūsų kelionę mano artimieji. Jo dukrataip pat keliautoja. Tuo metu atostogavo Rusijoj. Vyriškis teiravosi ką veikiam gyvenime. Vardino pažįstamų iš Vilniaus vardus. Išgirdęs jog keliausime į Aziją susirūpino: „Geriau pasiliktumėt Europoj. Italija, Portugalija, Ispanija – labai gražios šalys. Azijoj nesaugu… Bet jūs jauni – nuspręsti galit patys.“

Kelionė į Zakopanę autostopu

Vieslavas išleido mus likus 20 kilometrų iki Zakopanės. Kaip matyti iš nuotraukos – „sudžiuvimu“ kelionės pradžioj nesiskundžiau. Per sekančius 5 mėnesius netekau 15 kilogramų.

Mūsų naujas draugas prašė siųsti jam savo kelionių nuotraukas elektroniniu paštu ir liepė kreiptis jei kada ištiks bėda bebūnant Lenkijoj. Dovanų gavom liemenę ir jo įmonės ženklų pažymėtą krepšį (mat Kamilė baisi krepšių krepšelių mylėtoja). Kelis ateinančius mėnesius jis puikiai tarnavo kaip pirkinių krepšys, o ryški fosforinė spalva padėjo išsiskirt iš minios. Kokia maloni pažintis…

TATRŲ PAPĖDĖJE ĮSIKŪRUSIAM KURORTE

Ką veikti Zakopanėje?

Likusius 20 kilometrų mus pavežė mergina sunkiai kalbanti angliškai, o ir mes patys buvom nieko prieš patylėti. Jeigu ieškot informacijos ką veikti Zakopanėje, galim atsakyti – veikit ką jūs norit, o mes atvykę pirmiausiai pasipildėm maisto atsargas. Tada jau patraukėm ieškoti vietos palapinei pasistatyti. Maistui ir vėl išleidom mažiau nei 2€. Dėkoti galėjom iš namų atsivežtiems riešutams, džiovintoms slyvoms ir datulėms.

Kur apsistoti Zakopanėje?

Booking.com duomenimis, nakvynės kainos šiame Mažosios Lenkijos kurorte prasideda nuo 17€. Tikiu, kad ieškant kur apsistoti atvykus į vietą, kokiuose nors „neoficialiuose nakvynės namuose“ kambarį būtų galima gauti ir pigiau. Ieškantiems dar pigesnių nakvynės Zakopanėje alternatyvų lieka du variantai – miegoti automobilyje (jeigu tokį turit) arba daryti kaip darėm mes – statytis palapinę.

Zakopanė
Jokio oficialaus kempingo neradom. Valandžiukę pasivaikščioję, užmiestyje radom puikią vietą aukštai ant kalvos. Aš  Atsivėrė puikus vaizdas – auksu tviskančios miesto šviesos, o už jų – Tatrų kalnų grandinė. Vienintelė problema – tai privati teritorija
Tatrų kalnai

Netikėtas svečias ir jo penki šunys

Stovyklavietę įsirengėm vietoje su mažiausiu nuolydžiu. Nepaisant to – miegodami vistiek nuolat slydom žemyn. Netikėtai tolumoj išvydom žmogų, varantį kelių šimtų avių bandą. Laikėm špygas ir tikėjomės jog nebūsim sutrypti su visa savo palapine. Laimei sutrypti nebuvom, bet bevalgant vakarienę sulaukėm svečių. Į kokia penktą dešimtį įkopęs vyras su penkiais grėsmingais šunimis šalia išdygo staiga it koks džinas patrynus butelį. Pamanėm „va dabar tai patekom į bėdą„.

Apsikeitėm keliais sakiniais. Mes kalbėjom lietuviškai, o jis  – lenkiškai, su tam kraštui būdinga tarme. Pasirodo mūsų pašnekovas buvo tos žemės savininkas. Įsikūrėm jo ir jo keturkojams bičiuliams priklausančioj teritorijoj. Nepaisant to supratom, kad esam jo svečiai ir kad mums leidžiama pasilikti. Vyriškis pirštu parodė kur rasti geriamo vandens ir kur reikalui esant galim pasislėpti nuo lietaus.

Svečiuose pas lenkus gyvulių ūkyje

Kamilė džiaugėsi ūkyje gyvenančiais gyvūniukais.

Keisti sapnai

Miegojom neblogai, tik nuolat slydom šlaitu žemyn ir vėl kopėm į viršų. Kamilė sapnavo, kad plaukų kirpimo mašinėle per sklastymą nusiskuto plaukus, o paskui suko galvą ką dėl to reikės daryti… Aš susapnavau jog su Kamile perkam kelioninius kilimėlius. Pardavėjas tvirtino, kad jo kilimėliai šešių milimetrų storio. Buvo akivaizdu, kad jie nesiekia nei trijų milimetrų. „Gamtoje“ tokie ploni kilimėliai turbūt neegzistuoja.

Svečiuose pas Lenkus. Pažintis su kaimo šviesuoliu

Vargais negalais „išsiritom iš lovos“. Ruošėmės išsivirti arbatos, kai tolumoje išvydom vėl tą patį ūkininką. Šis važiuodamas traktoriumi mojo mums ranka. Supratom, kad esam laukiami. Šį kartą ūkininkas buvo ne vienas. Su juo buvo ūkio darbuotojas draugas kalbantis angliškai. Draugą juokais pavadinom „kaimo šviesuoliu“. Šis pasirodo dirbęs užsieny, todėl kalba angliškai.

Tautvydas Šlevas. Kelionių dienoraštis

Įvyko „kultūrų mainai“. Žemėlapyje parodėm iš kur esam kilę, o Šviesuolis Jakobas prasitarė, kad kai šis dirbo Škotijoje jį pravardžiavo Džeiku.

Buvome pavaišinti įvairių rūšių naminiais ožkos sūriais, gardžiomis ir gaminant sūrį atlikusiomis pasukomis, kurios galimai savyje turėjo laipsnelį kitą… Jakobas ragino mane nesivaržyt ir gert šį taurų gėrimą tiesiai iš medinio „uzbono“. „Kai baigsime atneš kitą“ paaiškino jis. Jakobas šypsojosi ir rodė per alkūnę sulenktą ranką ir suspaustą kumštį.  Prasitarė… „Drink von – ap ol nait… drink tu – ap tu naits„… kad ir ką tai reikštų.

Naminės pasukos

Visi garsiai kvatojomės, kai Jakobas užsiminė, kad jei norėčiau keliauti vienas – ne bėda. Kamilė būtų labai laukiama paviešėti pas jį… Sunku apsakyti kokie svetingi buvo šie, mums visiškai svetimi žmonės. Jautėmės jaukiai it namuose, apsupti senų draugų.

Tai tokia ta mūsų kelionė į Zakopanę ir nuotykiai joje. Pavalgę ir atsigėrę kavos ėjom krautis mantos. Prieš išvykdami dar kartą užsukom atsisveikinti. Buvome pakvieti užsukti ir ateityje. Nuostabūs žmonės !!! 🙂

Lenkas ūkininkas Zakopanėje

Vieną naktį išmiegoję Krokuvos parke, o kitą – privačioj teritorijoj Tatrų apsupty, šaunesnės vietos palapinei pasistatyt jau nebesitikėjom. Nepaisan to, kitos dienos nakvynės vieta viršijo visas fantazijas. Apie papasakosim straipsnyje „Kelionė į Slovakiją autostopu„.

Nutarė vilkas ir lapė varyt į Kiniją gyvent. Prie jų panoro prisijungt ir chamiakas. Kad būtų lengviau su vietiniais kinais bendraut, nutarė visi pasikeist vardus į lengviau suprantamus.
Vilkas sako:
– Aš būsiu Vui.
Lapė:
– O aš Lui.
Chamiakas:
– O aš tada išviso niekur nebevažiuosiu.

KATEGORIJOS

Share This

Dalintis

Dalintis straipsniu su draugais