• Kelionė į Iraną. Gauname Irano vizas

    Autostopu atgal į Trabzoną

    Būdami Gruzijoje gavome laišką iš kelionių agentūros Irane, kuriame sakoma, kad vizų gavimui reikalingi kodai paruošti ir po trijų dienų galime kreiptis į Irano ambasadą Turkijoje (Trabzon mieste). Porą dienų pasiilsėję Batumi paplūdimyje patraukėm į Trabzoną. Visą dieną labai sekėsi – ilgiausiai laukti kol sustos vairuotojas teko ne daugiau nei penkioliką minučių.
    Gruzijos – Turkijos sieną kirtom be didelių nuotykių. Turkijos pusėje prie metalo detektoriaus dirbusios jaunos pareigūnės susidomėjo iš kurios šalies esame ir kur keliaujam. Be abejonės davėm savo kontaktus ir su gera nuotaika išėjom ieškoti tinkamos vietos stabdyti automobiliams.
    Buvom prie pat Turkijos – Gruzijos sienos, taigi nusiteikėm bent porą valandų stabdyti kas dvidešimt minučių pravažiuojančius automobilius. Tiek ilgai laukti neteko – tik iškėlėm ranką ir sustojo uniformuotas policijos pareigūnas, kuris sutiko pavežti mus iki artimiausio miesto. Žmonės Turkijoj draugiški ir noriai su mumis fotografuojasi – laimei pareigūnai ne išimtis.

    pareigunas-turkijoje

    Šis pareigūnas sutiko pavežėti net nesudvejojęs ir puikiai žinojo kur yra Lietuva 🙂

    Kelionė į Trabzoną truko neilgai. Turėjom garbės pasivažinėti su grupele jaunų žmonių važiavusių į gamtą. Galiu pasakyti kolegos nepasižymėjo dideliu ūgiu, bet galėjo pasigirti dideliu smalsumu ir draugiškumu. Lietuvos jie nežinojo, bet laimei kaip visada po ranka turėjom Europos žemėlapį.

    autostop-turkey

    Nedideli žmogeliai didelėmis širdimis 😀

    Paskutinis tą dieną pavežęs vyriškis toks smalsus nebuvo. Visą kelią iki dugno spaudė pedalą, tuo pačiu metu kalbėdamas telefonu (turbūt koks verslininkas). Vienintelis dalykas dėl ko abu sutarėm – „Škoda Superb mašina gud“.
    Pusiau ekstremaliai pasivažinėję nepajutom, kaip atvažiavom į Trabzoną. Eiti į ambasadą buvo vėlu, todėl pasilikom šį darbą kitai dienai ir išsiruošėm apsipirkti, nes vykstant į Iraną abiems buvo reikalingi papildomi rūbai. Irane moterys privalo dėvėti skaras ir sukneles primenančius rūbus, pusilgėmis rankovėmis (dengiančius bent du trešdalius rankos), o vyrai į gatvę išeiti negali su šortais ar marškinėliais be rankovių. Tokia apranga priimtina tik vaikštant namuose, nors dalis Iraniečių moterų dėvi skarą visą laiką, ypač svečiuose esant svetimiems vyrams. Laimei garderobo papildymas kišenės labai nenuskriaudė, nes rūbai mūsų aplankytose parduotuvėse kainavo bent du ar tris kartus pigiau nei esame įpratę mokėti Lietuvoje. Taip yra todėl, kad rūbai pagaminti pačioje Turkijoje, o ne importuoti.

    Nuotykiai atsiimant Irano vizas

    Kitą dieną į Irano ambasadą nuskubėjom su dideliu džiaugsmu. Neramino tik tai, kad buvome sutikę keletą keliautojų laukiančių vizos jau nevieną mėnesį dėl nuolat ambasadoje iškylančių nesklandumų. Iki ambasados tai kylančiomis aukštyn tai besileidžiančiomis žemyn gatvėmis ėjome pėsti ir kas šimtą metrų klausėme žmonių į kurią pusę eiti kol išvydom plevėsuojančią ambasados vėliavą. Irano ambasadoje galioja tos pačios taisyklės kaip pačiame Irane, taigi Kamilė privalėjo paslėpti plaukus. Įėję vidun pro metalinius vartus, išvydom nedidukę moteriškę, dirbančią prie langelio be menkiausio džiugesio veide. Nepaisant pastarosios rimtumo žinią moteris mums pranešė džiugią – kadangi atsinešėme visus reikalingus dokumentus ir sparčiai užpildėm duotas anketas, vizos turėjo būti padarytos tą pačią dieną. Vos paslėpėm džiaugsmą po suvaidintomis rimtomis veido išraiškomis. Viskas ką turėjom padaryti – sumokėti tam tikrame banke po 75 eurus ir grįžti per dvi valandas. Darbuotoja įspėjo, jog jei nespėsim, teks ateiti kitą dieną.

    Iranietiška suknelė

    Irano ambasadoje galioja Irano įstatymai – moterims būtina dėvėti skarą 🙂

    Banką rasti nepasirodė lengva. Kelio klausėmė bent dvidešimties žmonių (daugiausia kituose bankuose). Panašu, dalis turkų nenorėdami prisipažinti, kad nežino tiesiog nurodydavo neteisingą kryptį. Banką pasiekėm katik prasidėjus pietų pertraukai. Po pertraukos pusvalandį prastovėję eilėje sužinojom, kad kreditine kortele atsiskaityti neįmanoma, todėl stojom į kitą eilę prie vienintelio ten buvusio bankomato norėdami išsiimti grynųjų. Deja buvo nuskaičiuotas 4,5% mokestis, kuriuo daugelyje kitų bankų Turkijoje netaikomas. Dar kartą laukę eilėje prie mokėjimo punkto susitaikėm su mintimi, kad vizas atsiimsim kitą dieną.

    Irano viza Trabzone

    Taip atrodo Irano vizos, kurias atsiėmėme Trabzone

    Kelionė autostopu į Iraną

    Sekanti diena buvo laimingesnė. Turėdami naujutėlaites vizas trisdešimčiai dienų daugiau nei dešimt valandų keliavom per beveik visa Turkiją iki Agri, esančio 150km nuo Irano sienos. Labai nustebino nukvežimio vairuotojas, pamatęs mus einančius gatve su kuprinėmis ir pasisiūlęs pavežti. Kelias toli gražu nuobodus nebuvo. Kartais riedant vingiuotais kalnų keliukais greitį tekdavo sumažinti iki 40 kilometrų per valandą.

    Turkijos kalnų kelias

    Vaizdai pro langą kelionėje į Iraną 🙂

    Paskubėti nepadėjo ir tai, kad vairuotojas kas penkias minutes turėjo dezinfekuojančiomis servėtėlėmis nusivalyti vairą ir prietaisų skydelį, apsižvalgyti ar kur nenutūpė kokia dulkelė. Pakeliui sustojom į restoraną, kur valgėm labiausiai Turkijoje man patikusį patiekalą – keptą žuvį su salotomis. Deja kiti Turkiški patiekalai nepasirodė priimtini mūsų Lietuviškiems skrandžiams.

    Turkiška vėliava ant kalno
    Agri mieste išsilaipinom prie trijų žvaigždučių viešbučio, kuriame kambario kaina nakčiai keturiasdešimt eurų, kitaip sakant gerokai ne mūsų kišenei. Tikėjomės rasti pigesnių kambariukų Agri centre, bet ėję daugiau nei valandą taip nieko ir neradom.

    Nakvynė pas geraširdį Turką

    Agri turi savo universitetą, todėl gatvėse knibždėte knibždėjo studentų. Sustojom pailsėti, kai prie mūsų priėjo jaunuolis kartodamas „Welcome“. Mėginom paaiškinti, kad ieškom viešbučio ir šis paieškojęs kažko išmaniajame telefone ir pasikrapštęs pakaušį pakvietė į automobilį. Nuvažiavome į patį Agri centrą, kur vienintelis buvęs viešbutis šiuo metu buvo remontuojamas. Jaunuolis parodė sekti paskui jį.
    Vos įžengus į jo butą naudodamas „Google Translate“ programą paaiškino „Galite čia nakvoti, bet tik vieną naktį, nes šis butas kartu yra ir namų biuras, o mano viršininkas yra mano brolis“. Vakarienei užvalgėme turkiškų picų su „šlapenke“ ir likusį laiką prieš miegą diskutavom apie Islamo tikėjimą ir skirtumus tarp musulmonų ir krikščionių. „Google Translate“ programa išvertėm dešimt Dievo įsakymų į persų (farsi) kalbą ir padarėm išvadą, kad nesame tokie jau skirtingi. Mūsų naujas draugas apgailestavo, kad tam tikros grupuotės blogai interpretuoja musulmonų Šventąją knygą Koraną ir iškraipo šį tikėjimą, o mes apgailestavom, kad mūsų gretose atsiranda intelekto neišdarkytų tamsuolių aklai dedančių tarp Islamo ir blogio lygybės ženklą.

    Keliautojai pas turką

    Šis vaikinas angliškai temokėdamas tris žodžius nesudvejojęs pakvietė pernakvoti jo namuose 🙂 Kaip sako jis „svečias – Dievo draugas“

    Iraniečiai apsimetę turkais

    Ryte autostopu pasiekėme arčiausiai pasienio esantį miestelį. Pavežti sustojo du vyriškiai tvirtinantys, kad yra turkai, bet tiek laiko buvę turkų ir iraniečių apsuptyje ėmėm skirti, kad tarpusavyje jie kalbėjosi ne turkiškai, o farsi kalba. Kita įtartina smulkmena buvo prie veidrodėlio pritvirtintas persiškais mėlynais raštais ir arabiškais rašmenimis išpuoštas pakabukas. Kai sustojome pakelės kavinėje vienas iš vyriškių paaiškino, kad pavaišins mus sriuba ir arbata ir važiuosime toliau. Jo draugas gerdamas arbatą įsidėjo gabalėlį cukraus į burną, o ne į arbatą. Taip arbata geriama būtent Irane.

    Iranietis ir lietuviai. Kelionė autostopu aplink pasaulį

    Iranietis apsimetęs turku 🙂

    Neaišku, kodėl tie vyrai norėjo nuslėpti savo tikrąją kilmę, bet esame jiems dėkingi, nes nepatingėjo mūsų nuvežti iki pat autobusų stoties iš kur į pasienį važiavome mikroautobusiuku. Vos įlipę susilaukėm kartu važiavusių iraniečių susidomėjimo. Teko raudonuoti iš gėdos, kai pagyriau vieną vyrą, kad šis puikiai kalba angliškai (šis teatsakė „ačių pone“), o paskui jo sūnus paaiškino, kad šis daug metų buvo anglų kalbos mokytojas, taigi neabejotinai išmano anglų kalbą daug geriau nei aš.

    Pereiti Irano sieną lengviau nei tikėjomės

    Irano valiuta

    Džiaugiausi „pagaliau turiu daugiau pinigų už tėtį…“ 🙂 😀

    Tikėjomės pasienyje sutikti daug rūsčių pareigūnų norinčių po vieną siūlelį išnarstyti mūsų kuprines ir jų turinį. Niepo panašaus nenutiko. Turkas pareigūnas tikrinęs mūsų pasus prasitarė, kad vienas jo draugas šiuo metu studijuoja Lietuvoj, o jis pats mūsų šalį planuoja aplankyt po kelių mėnesių. Kitiems stoviniems eilėje teko palaukti kol pakvietėm vienas kitą į Facebook‘ą.
    Irano pusėje vienas senolis labai norėjo iškeisti mums pinigų duodamas mums kelis kartus mažiau nei priklauso. Jo kompanijos atsikratyti padėjo dar apsukresnis paukštelis, prisišaukęs mus arbatos ir įsiūlęs pinigų išsikeisti pas jį. Iškeitėm Gruzijos larius į Irano rialus. Dar kartą patikrinau valiutų kursus, bet taip ir nesupratau kur buvo „užslėptas kabliukas“, nes iškeitė dar palankesniu kursu nei turėjo.
    Prieš įkeldami koją į Iraną daugiau nei dvi valandas stovėjome eilėje. Pasų kontrolės punkte dokumentai buvo tikrinami itin nuodugniai. Eilinį kartą susiradom daug draugų. Ypatingai moteris domino Kamilė ir jos meškiukas Kevinas. Buvome girdėję, kad irankietės dažosi ryškiau nei europietės, bet kelios vistiek sugebėjo mus nustebinti. Nepaisant storo makiažo sluoksnio, iranietės neabejotinai vienos gražiausių merginų. Iš dalies taip yra todėl, kad tiek vyrams tiek moterims įprasta darytis plastines operacijas. Pati populiariausia nosies operacija.
    Po kelių valandų praleistų pasienyje pareigūnas atsiprašė, kad taip ilgai užtruko mūsų pasų tikrinimo procedūra, o jo kolega pasitikėdamas mūsų žodžiu, kad mūsų kuprinėse vien rūbai ir išgirdęs, kad esame iš pačios „Lituanijos“ praleido net nepatikrinęs mūsų daiktų.
    Į Iraną patekom lengviau nei tikėjomės, o ir pirmą kartą turėti tiek milijonų buvo puiku. Juokavau, kad pagaliau esu turtingesnis už savo tėtį… Tą pačią dieną patyrėm labai nemalonių nuotykių, bet sekančios dienos praleistos Irane buvo kupinos nepertraukiamo džiaugsmo. Kolkas tai mėgstamiausia mūsų aplankyta šalis. Apie tai kitą kartą… 🙂

    Komentarai
    Post Tagged with , , ,
Comments are closed.