Kelionė per Transilvaniją

Jau pasakojau, kaip Turdoje pažadino arklių kaimenė ir čigonai piemenys, o vienas keturkojis netgi įsigudrino surupšnoti mūsų žalią palapinę.  Tą kartą pakuotis reikėjo itin sparčiai. Išsišiepę nuo ausies iki ausies aviganiai šunys savo urzgimu parodė, kad ilgiau nelauks – turim tuoj pat pasišalinti.

Laikas keliauti toliau. Kerkurėja Čiuke (rumun. Miercurea Ciuc) mūsų laukė žmogus. Iki ten – tolimas kelias. Keliavimas autostopu tuo ir yra įdomus, kad niekada nežinai,kiek tą dieną pavyks nukeliauti ir kur kur praleisi kitą naktį. Trumpas filmukas apie mūsų keliones po Rumuniją, jei dar nematėte.

Pirmas sustojo tamsaus gymio vidutinio amžiaus vyriškis su autobusiuku. Vos įsėdus paklausė „Te habla espaniol?“ Turbūt pasirodėm panašūs į ispanus. Pavežė iki Ludušo (rumun. Luduș).

Luduše teko palūkėt. Galiausiai sustojo jaunas vyriškis su turbūt naujausiu automobiliu, kokiu teko važiuoti nuo kelionės pradžios. „Kamilei patinka Volvo. Liūdėjo, kodėl nei vienas nesustoja.“ – pasakiau jam. „Aš mačiau iš tolo, kad šiai merginai patinka Volvo. Tai viena iš priežasčių dėl ko sustojau“ – pajuokavo vairuotojas Andrėjus. Antra priežastis buvo mūsų kuprinės.Pamatęs jas sustojo, nes pats yra daug keliavęs: tiek autostopu, tiek motociklu,tiek kitais būdais. Andrėjus norėjo išgirst mūsų istoriją, o mes jo.

Andrėjaus istorja

Andrėjus kilęs iš Moldovos Respublikos. Yra gyvenęs ir Rumunijoje. Šiuo metu dirba Švedijoj, o kai sustojo  mūsų pavežti važiavo aplankyti šeimos. Prieš keletą metų jis motociklu apkeliavo visą europą. Pabaltijo šalyse taip pat yra buvęs ir susidarė įspūdį jog Lietuva yra tikrų tikriausias žemės ūkio kraštas – kiek važiuosi visur beribiai auksiniai laukai.

Pigiau grybo

Andrėjus taip pat pasakojo apie savo kelionę į Bulgariją. Tuomet negalėjo atsidžiaugt kainomis. Kartą jis pasiklydo ir artėjant vakarui teko klausti vietinių kur galėtų pernakvoti. Navigacija vedė gilyn į mišką, o keliukas tapo vis siauresnis ir siauresnis, kai prieš akis išdygo didžiulis prabangus viešbutis. Andrėjus buvo nuspręndės, kad jeigu nakvynė kainuos daugiau nei 150 eurų, ieškosis kitos vietos. Viešbučio darbuotojas, nuo galvos iki kojų nužvelgęs potensialų klientą tarė „Kainuos 40”. Andrėjus apsidžiaugė pamanęs jog kaina yra keturesdešimt eurų už naktį, bet kaip paskui paaiškėjo – kaina buvo 40 Bulgarijos levų, t.y. vos 20 eurų.

Taip pat Andrei yra buvęs Nepale, kurį ketiname aplankyti ir mes su Kamile. „Žmonės ten tokie geri, kad gali paliesti tavo sielą…“ pasakojo jis. Rekomendavo mums pasivaikščioti Anapurnos kalnų maršrutu ir palinkėjo nepatirti tokių buvimo didelyje aukštyje pasekmių, kokias patyrė jis. „… mano kvėpavimas buvo normalus, bet širdis plakė kaip pašėlusi. Naktį negalėjau miegoti…“ patirtimi dalinosi keliautojas.

Kelionė į Mierkurėja Čiuką

Kokio miesto neaplankėm

Kadangi Andrėjus pasisiūlė pavežti toliau nei buvome suplanavę tai dienai, taip ir nepamatėm Tirgu Murešo (rumun. Târgu Mureș). Gal ir gerai, nes keliaujant autostopu, dideli miestai didelė problema. Situacija būtų kitokia jei biudžetas būtų ne toks ribotas. Viešuoju transportu važiuojam retai, todėl iš didelių miestų išeinam. O ir žmonės visuose didžiuosiuose miestuose labai panašūs. Ne kartą įsitikinom – jei nori ištikro pažinti vietines tradicijas, šalies kultūrą ir išgirsti nuoširdžių istorijų, pažinčių ieškoti reikia kaime.

Vengriškoji Rumunija

Sekantis tikslas buvo nuvykti į Mierkurėja Čiuk miestelį. Tai „vengriškojo“ Rumunijos regiono didžiausias miestas. Vietiniai šį regioną kartais juokais vadina „šalis šalyje“. Ten turėjom susitikti su žmogumi žinančiu apylinkes ir galinčiu duoti patarimų. Tai anksčiau minėto vengro Ištvano draugas. Vairuotojas mus išleido degalinėje ir nuvažiavo savais keliais į Moldovą, o mums iki MIerkurėja Čiuko buvo likę kokie penkiasdešimt kilometrų. Pasidžiaugę kalnais ir žaliuojančiais laukais susistabdėm pagyvenusią sutuoktinių porą, važiuojančią namo į Brašovą per Mierkurėja Čiuką. Šie klausinėjo mūsų, kokias vietas Rumunijoje aplankėm, ką pamatėm. Supratome kiek daug gražių vietų neįtraukėme į maršrutą, tačiau tikiu kad grįšime į Rumuniją ir vėl ir vėl.

Svarbu neprarast budrumo

Didžioji Rumunijos dalis tiesiog kupina architektūros, gamtos ir visokiausių kitų turtų. Žmonės čia šilti ir norintys padėti. Taip – „čigonų“ Rumunijoje daug (kaip ir kitų tautinių mažumų: vengrų, vokiečių), bet didžiausia jų koncentracija susitelkusi tik kai kuriuose regionuose, o ir patys romų tautybės žmonės nevisi vienodi. Yra kelios jų atšakos. Kai kurie pasidabinę ilgais ūsais, tam tikrais rūbais. Vienas žmogus minėjo, kad jei kasnors tokiam vyriškiui nukirptų ūsus, jis neišeitų iš namų, kol šie vėl ataugtų. Daug jų dirbantys žmonės. Pasisaugoti turbūt reiktų tokių, kurie nenešioja ūsų, tautinių rūbų ir beveik nesiskiria nuo tikro rumuno. Juos išduoda tik šiektiek tamsesnė odos spalva. Svarbu nepamiršti, kad jų kitokia kultūra ir kad turėdami galimybę jie turbūt mėgins jus pergudrauti. Nuo to apsisaugoti galima tiesiog neprarandant budrumo. Bet mes su Kamile jokių problemų neturėjom.

Rumunijos architektūra

Apgavo

Atvykę į Mierkurėja Čiuką ėjom pasivaikščioti. Ir vėl tas alinantis karštis… Teko slėptis nuo saulės kavinėje. Nusipirkome šaltų gėrimų ir sėdom rašyti dienoraščių, tvarkyti sukauptos vaizdinės medžagos. Laukėm žinių iš jau minėto asmens, kuris prieš tai pranešė mums, kad laukia mūsų atvykstančių į Mierkurėja Čiuką. Deja, atėjo vakaras ir nei skambučio nei žinutės taip ir nesulaukėm. Leisti pinigų nakvynei hostelyje nebuvom nusiteikę. Patraukėm ieškoti vietos palapinei.

Kelionė į Rumuniją

Aukštai aukštai…

Palapinę pasistatėm pačioj kalvos viršūnėj. Lipom stačiu šlaitu, brovėmes pro dilgėles ir bruzgynus, bet pasiekę viršūnę įsitikinom, kad vertėjo. Vieta buvo gana saugi. Galėjom miegot ramiai. Nuo kalvos atsivėrė viso miesto vaizdas. Prieš užmigdami girdėjom gyvulius genančių piemenų šūksnius. Užmigom nusprendę, kad kitą dieną vyksim į garsųjį Brašovą – vieną gražiausių Rumunijos miestų…

ANEKDOTAS:

JT surengė pasaulinę apklausą ir uždavė įvairių šalių atstovams klausimą: “Išreiškite, prašau, savo nuomonę apie maisto stoką, žmonėms iš kitų šalių.”
Visame pasaulyje kilo problemų atsakant į šį klausimą dėl šių priežasčių:
Afrikoje niekas nežinojo žodžio “maistas” prasmės.
Vakarų Europoje, niekas nežinojo žodžio “trūkumas” prasmės.
Rytų Europoje, niekas nežinojo žodžio “nuomonė” prasmės.
Pietų Amerikoje, niekas nežinojo žodžio “prašau” prasmės.
Ir, pagaliau, JAV niekas supranto, ką reiškia “žmonės iš kitų šalių”.

KATEGORIJOS

Share This

Dalintis

Dalintis straipsniu su draugais