KELIONĖ Į INDONEZIJĄ

Kelionę į Indoneziją planavom jau seniai. Neturėjom žalio supratimo, ko galim tikėtis. Įsivaizdavom kažką panašaus į Malaiziją su didesniu gyventojų skaičiumi ir žemesniu gyvenimo lygiu. Indonezijoj praleidom daugiau nei tris savaites, kurių metu pakeleivingais automobiliais keliavom per Sumatros salą, traukiniu apkeliavom Javą ir galiausiai atsidūrėm, gerai tiek Lietuvos, tiek viso pasaulio turistams žinomoj, Balio saloj. Iš ten ketinom skrist į išsvajotąją Australiją. Tuomet dar nežinojom, kad tai padaryti pavyks tik vienam iš mūsų, bet apie viską iš pradžių…

KELTU IŠ MELAKOS Į DUMAJŲ

Iš Melakos – vieno pagrindinių Malaizijos uostamiesčių į Indonezijai priklausančią Sumatros salą kėlėmės keltu. Į uostą pavežė Muhamedas Amiras apie kurį jau esam pasakoję. Tai nutiko iškart po dviejų dienų kelionės į Singapūrą. Po keturių valandų ir dviejų pusėtinų veiksmo filmų išsilaipinom Dumajaus uoste. Įdomu, kokie keliavimo keltu privalumai lyginant su skrydžiu lėktuvu? Ogi jokių privalumų nėra. Iš Malaizijos į Indoneziją skrist lėktuvu gerokai saugiau. Indonezijos keltai neretai skęsta. Vaizdais pasidžiaugt irgi nepavyks. Keleiviai susodinami uždaroj patalpoj priešais televizoriaus ekranus, be galimybės įkvėpt gryno oro. Ypatingu pigumu kelto bilietas irgi nepasižymi. Už bilietus sumėkėję po 120 Malaizijos ringitų (25eur.), atvykom į miestą, kuris grožiu negarsėja ir mažai ką turi pasiūlyt atvykusiam. Jei iš Dumajaus į artimiausią dėmesio vertą miestą keliausit autobusu, išleisit nemenką krūvelę pinigų ir sugaišit brangaus laiko. Turistai dažniausiai renkasi skrydį lėktuvu iš Kuala Lumpuro ar Singapūro į Indonezijos sostinę Džakartą. Kodėl mes rinkomės kelionę keltu? Todėl, kad lengvesnių kelių neieškom. Iš kitų keliautojų buvom girdėję, kad keliaut per Sumatros salą autostopu – itin didelis iššūkis. Būtent tai išbandyt ir pasiryžom. Kur dideli iššūkiai, ten ir prisiminimai ilgai neišdylantys…

ĮDOMŪS FAKTAI APIE SUMATRĄ:

  • Sumatros saloj gyvena daugiau nei 50mln. gyventojų. Salos plotas yra 473,481 km2 – 7 kartus didesnis nei Lietuvos.
  • Sumatroje auga viena didžiausių gėlių pasaulyje, vadinama Rafflesia arnoldii. Pagrindinė Raflesijos savybė – smirdi, kaip pūvanti mėsa. Dėl šios priežasties ji kartais vadinama „lavonų gėle“.
  • Sumatros tigrai – patys mažiausi tigrai pasaulyje, turintys daugiausiai dryžių. Deja šie gražuoliai yra ties išnykimo riba.

SAVANORYSTĖ DUMAJAUS ANGLŲ KALBOS MOKYKLOJE

Pirmieji nuotykiai prasidėjo vos išlipus iš kelto. Saulė kepino kaip reikiant. Porą kilometrų pasivaikščioję pėsti galiausiai sumokėjom porelei vietinių „baikerių“, kad pavežtų iki stoties. Norėjom sužinotibilietų kainas. Vyručiai nepraleido progos pauždarbiaut rimčiau ir nuvežė į vienintelį autobusą turinčią kelionių agentūrą. Sutartiniais ženklais vyrai rodė, kaip patogiai galėsim atsilenkti sėdynes ir pamiegot. Pagundai nepasidavėm. Bilietai pasirodė per brangūs. Vietoj to pasukom link artimiausios valgyklėlės. Pilnu skrandžiu galva dirba geriau. Tokia porcija Dumajaus gatvės maisto kainuoja apie 10000 – 12000 Indonezijos rupijų, o tai yra 0.80 Eur.

Susitikimas įvyko ne atsitiktinai…

Pasistiprinus, kur buvęs kur nebuvęs prisistatė neaukštas plačiapetis vyriškis su žmona. Kolega prasitarė esąs anglų kalbos mokytojas ir pasisiūlė mums nakvynę, už pagalbą mokykloj. Žinoma sutikom. Likusią dienos dalį praleidom privačioj anglų kalbos mokykloj bendraudami su mokiniais. Mokytojo žmona Kamilei prasitarė, kad susitikimas įvyko ne atsitiktinai. Vienas mokytojo draugas paskambino ir pranešė apie du po Dumajų klaidžiojančius svetimšalius.  Siūlydamas nakvynę mainais į pagalbą jis nuolat prisivilioja būrius keliautojų. Kviečiam pamatyti viską patiems trumpame Kamilės filmuke „Savanorystė Indonezijoje“.

KUR SAVANORIAUTI INDONEZIJOJ?

Domitės, kaip ir kur būtų galima savanoriauti Indonezijoj? Visada galit tai padaryti Dumajuje, pas mokytoją Pemudą Lautą. Tik neužmirškit perduot linkėjimus. Pateikiam mokytojo kontaktinius duomenis. Kortelėje parašyta „Nemokama nakvynė užsienio keliautojams, mainais už dalyvavimą anglų kalbos pamokose. Jei per naktį pasilikti negalit, bet vistiek norėtumėt padėt, skambinkit numeriu 081371275956 ar rašykit elektroniniu paštu grandenglishcourse (@) gmail.com. Didieji anglų kalbos kursai nuo 1990m. Jl Pemuda Laut No 21Pangkalan Sesai Dumai.

ĮDOMŪS FAKTAI APIE INDONEZIJĄ:

  • Turėdama 238mln. gyventojų, Indonezija yra 4 vietoje pasaulyje, po Kinijos, Indijos ir Jungtinių Amerikos valstijų.
  • Manoma, kad Markas Polas buvo pirmasis europietis keliautojas, aplankęs Indoneziją 1292m.
  • Indonezija turi daugiau nei 400 aktyvių ugnikalnių. Per dieną įvyksta bent 3 žemės drebėjimai.
  • Sakoma, kad  Indonezijos Borneo ir Sumatros salose gyvenantys suaugę orangutanų patinai yra maždaug 8 kartus stipresni už vidutinį suaugusį vyrą.

AUTOSTOPU PER SUMATRĄ. NEŽINIA DŽIAUGTIS AR VERKT

Kitą dieną prasidėjo nuotykiai, kuriuos pavadint būtų galima „Pora savaičių streso su džiaugsmo pertraukomis“. Pagrindinė priežastis – Sumatros saloj beveik niekas nėra girdėjęs apie keliavimą autostopu, o užsienietis jiems atrodo kaip dar viena galimybė užsidirbt. Mokytojas Pemudas buvo dėkingas už pagalbą mokykloj. Pasisiūlė sumokėt už kelionę užmiestin. Pasiekę miesto pakraštį, užsiėmėm puikiai pažįstama veikla – stovėjimu pakelėj su iškeltu nykščiu. Čia ir prasidėjo mūsų bėdos.

Ar policija nesuima?

Vairuotojai stojo. Bėda tik ta, kad visi iki vieno pinigėlių už pagalbą norėjo daugiau nei taksi vairuotojai!  Pasirodo musulmoniškas svetingumas ne visur vienodas. Tokių atvejų Turkijoj nepasitaikė, nors pakeleivingais automobiliais ten įveikėm apie 2000 kilometrų. Pasirodo istorijos, kad Sumatra įveikiama tik patyrusiems „hitchhikeriams“ ne iš piršto laužtos. Ilgainiui supratom, kad nei stabdyt nereikia. Sėdėjom ant kuprinių ir atsakinėjom į ne itin gudrius pravažiuojančių vairuotojų klausimus. Ekipažai stojo vienas po kito ir kvietė „Hey mister! Come come sit!“ (pone, ateikit ateikit sėskit). „Gratis?“ (nemokamai?) paklausdavom jų ir susilaukdavom lavinos nemalonių klausimų. Keli net klausė kaip mūsų policija nesuima už tai, kad nemokamai važiuoti norim. Ką reiškia „Mister“ gerbiamieji matyt irgi nelabai suprato, nes Mister vadino ir mane ir Kamilę.

KELIONĖ Į PEKANBARU

Galų gale, kur buvęs kur nebuvęs, prisistatė vienas iš pirmųjų tą dieną kalbintų vairuotojų. Pasirodo vyrą sąžinė užgraužė (veikiausiai žmonos pavidalu) ir kolega apsisuko mūsų paimt. „Gratis?“ teiravomės. „Gratis gratis“ atsakė jis. „Taip keliauti pavojinga. Negaliu jūsų čia palikt“ paaiškino vyriškis. „Tai nieko tokio. Mes tūkstančius kilometrų taip keliaujam“ paaiškinom. „Vistiek lipkit“ ragino vairuotojas.

Taip dar nebuvo…

Dienos tikslas buvo nukeliaut į artimiausią, bent šiek tiek įdomų miestą Pekanbaru, kur mūsų jau laukė viena mergaitė iš Couchsurfing.com. Atstumas nedidelis, bet Sumatros saloj nuvažiuoti 200 kilometrų vingiuotais kalnų keliukais gali trukt visą dieną, net jei vairuotojas lekia it Michaelis Šumacheris, kaip buvo mūsų atveju. Dabar geriausia istorijos dalis – šis vyras, kuris iš pradžių už pavežėjimą norėjo daugiau pinigų už taksi, galų gale už dyką mus pavežė iki pat Pekanbaru, nors pats gyveno kažkur pusiaukelėj. Taip! Supratot teisingai! Jis pavežė mus iki pat Pekanbaru ir turėjo grįžt 100 kilometrų atgal. Kuras indonezijoj nebrangus, bet tai kainavo jam bent kelias valandas laiko. Visą kelią įtarinėjom, kad kažkur slypi „kabliukas“, bet šį kartą apsirikom.

„Kaip jums gerai…“

Daugiau tokių nuotykių tą dieną nepatyrėm. Mergina iš Couchsurfing.com mūsų priimt nebegalėjo, todėl nakvojome pas jos draugą – Pekanbaru universiteto fizikos profesorių. Miestą trumpai aprodė jos draugės studentės. Įsiminė tai, kad dauguma Indonezijos gyventojų mano, jog Europos sąjungos šalyse lyja pinigais. „Kokie jūs laimingi. Jūsų euras daug kartų didesnis už Indonezijos rupiją…“ garsiai mąstė jie. „Taip, bet jūs atlyginimą gaunate milijonais, o mes tik šimtais“ atsakėm jiems.

Profesorius pasakojo kiek Pekanbaru kainuoja namo nuoma. Miestas Vilniaus didumo, o namo nuomos kaina tokia pati, kaip vieno kambario buto nuomos kaina Vilniuj. „Atleiskit, kad mano namai tokie kuklūs – statausi didesnius“ apgailestavo profesorius mums įžengiant į gana erdvų dviejų aukštų namą, kuriam gyvena vienui vienas. Naująjį namą taip pat parodė. Pasirodo pastatyti erdvų namą Pekanbaru miesto centre kainuoja apie 60 tūkst. eurų.

KELIONĖ Į BUKITINGĮ

Antra diena Sumatroj atnešė naujų nuotykių. Pirmoj dienos pusėj istorija kartojosi. Dešimtys vairuotojų stojo tik tam, kad mums paaiškintų, kad esam nenormalūs ir kad taip keliaut neįmanoma. Vienos Kamilės palikti tokioje vietoje nesinorėtų. Vietinių vyrų žvilgsniai it grobuonių. Matyt šviesiaplaukė lietuvaitė Indonezijoj retenybė.

Nuovargis labiau psichologinis nei fizinis

Taigi prastovėjom geras dvi valandas. Pirmoji šalis, kur nuovargis labiau psichologinis nei fizinis. Kadangi už trijų savaičių privalėjom būti Balyje, taip stovyniuot valandų valandas negalėjom. Nusprendėm, kad jei sekantis vairuotojas už pavežėjimą paprašys mažiau, nei kainuotų autobuso bilietas – sutiksim. Taip ir nutiko. Sustojo du jauni vyrukai ir pasisiūlė pavežėt už pusę autobuso bilieto kainos.

Kodėl neapsisprendžiam?

Norit sužinot, kodėl neapsisprendėm ar keliaujant per Sumatrą reiktų verkt ar džiaugtis? Tai puikiai paaiškina tolesni dienos įvykiai. Po kelių nemalonių valandų, už pusę kainos mus pavežėti sutikę vyrukai, išgirdę mūsų istoriją pasakė „Mums nereikia jūsų pinigų. Mes tik norim būti jūsų draugais, jūsų istorijos dalimi“. Ačiū jiems!

ĮDOMŪS FAKTAI APIE INDONEZIJĄ:

  • 87.2% Indonezijos gyventojų yra musulmonai.
  • Komodo varanai – didžiausi džiežai pasaulyje, randami tik Indonezijoj. Kartais jie dar vadinami Komodo drakonais. Dažniausiai šie dičkiai suaugę sveria apie 70kg., bet didžiausias kada nors užfiksuotas varanas svėrė net 166kg. ir buvo 3,13m. ilgio.
  • Indonezija yra pirmaujanti varlių kojyčių eksportuotoja. Per pastarąjį dešimtmetį Prancūzija, Belgija ir Olandija nupirko jų net 4.600t.

KELIONĖ Į PADANGĄ

Sekanti stotelė Padangas – Vakarų Sumatros provincijos sostinė, Indijos vandenyno pakrantėj. Padange gyvena 757 tūkstančiai gyventojų. Pavyko susisiekt su vienu vaikinu, kuris maloniai sutiko priimt nakvynei. Pasirodo vyrutis ir pats nemažai keliavęs. Prieš metus laiko net sutiko palydėt vieną keliautoją 2,5tūkst. km. iki pat Balio salos. Paskui tuo pačiu būdu turėjo grįžti.

Santuokos liudijimas būtinas

Vyrutis davė keletą patarimų. Kaip žinia, vienas iš Sumatros salos regionų garsėja sausumos „piratais“. Vairuotojai stengiasi tos vietos išvengt arba kirst ją dienos metu. Tranzuoti ten gali būt pavojinga. Nusprendėm keliaut kitu keliu. Grįžt iš pasivaikščiojimo Indijos vandenyno pakrante turėjom iki tam tikros valandos, kai musulmonai meldžiasi. Sužinojom įdomų faktą, kad Indonezijoj sutuoktiniai turi nuolat su savimi nešiotis santuokos liudijimo kopiją. Nesusituokusioms porelėms viešumoj kartu vaikščiot yra nepadoru. Tiesa, svetimšaliams ši taisyklė negalioja.

SVEČIUOSE PAS MOKYKLOS DIREKTORIŲ

Kelyje į Bengkulu istorija kartojosi. Mes pakelėj su iškeltais nykščiais ir įkyrūs vairuotojai, nusiteikę kaip reikiant užsidirbt. Frazė „No money“ tik dar labiau kurstė vietinių smalsumą. „Užsieniečiai be pinigų turbūt nusikaltėliai“ mąstė jie. Kantrybė galiausiai baigėsi. Sustojus vienam vyriškiui vos ne piktai paklausėm kiek pinigų šis nori, o jis pasimetęs atsakė, kad nieko nenori. Negalėjom patikėti ir sukom galvą, kur gali būti paslėptas „kabliukas“, bet  surizikavom. Kaip paskui paaiškėjo -neapsirikom.

Kaip reikiant davė velnių

Vyriškis buvo vienos iš vietinių mokyklų direktorius. Ir vėl papasakojom savo istoriją, ir vėl žmogus panoro tapti jos dalimi. „Šiandien nakvosit pas mane, o rytoj aplankysime mano mokyklą. Pailsėję galėsite keliauti toliau“ – pareiškė jis. Kelionė į jo namus truko amžinybę. Keliai Sumatroje nepritaikyti dideliems greičiams, o gyventojų tiek daug, kad nesuprasi kur baigiasi viena gyvenvietė ir prasideda kita. Pamačiusi mus mokytojo žmona nebuvo patenkinta. Kaip reikiant davė vyrui velnių. Laimei po valandžiukės moteris „suminkštėjo“ ir atėjo susipažinti.

GYVENIMAS INDONEZIJOS MOKYKLOJ

Kitą dieną apsilankėm mokykloj. Direktorius užsiminė, kad mes esam pirmieji svečiai iš užsienio. Angliškai kalbėjo tik pora mokytojų. Klasė po klasės apžiūrėjom visą mokymo įstaigą. „Ar visi lietuviai tokie aukšti?“ klausė mokytojai. „Žinoma“ atsakėm. Vienas iš dvyliktokų atėjo palyginti ūgius. Skyrėmės vos ne per pusę metro. „Jo ūgis Indonezijoj yra normalus“ paaiškino mokytoja. Pamatysit viską patys Kamilės sukurtame filmuke…

ĮDOMŪS FAKTAI APIE INDONEZIJOS MOKYKLAS:

  • 92.8% Indonezijos gyventojų yra raštingi, t.y. moka skaityti ir rašyti.
  • Kaip ir Lietuvoje, Indonezijos mokyklose mokomasi 12metų. Privaloma baigti bent 9 klases.
  • 1940m. skaityti Indonezijoje mokėjo tik 4% šalies gyventojų. Tuometinė valdžia varžė mokyklas ir sudarė sąlygas išsimokslinti tik tokiam žmonių skaičiui, koks tais laikais buvo reikalingas valstybinėms įstaigoms.

SEKANTI STOTELĖ – JAVOS SALA

Tiek trumpai apie mūsų keliones autostopu po Sumatros salą. Norėtumėt pabandyt ir jūs? Įsimintini gamtos vaizdai ir keblumai garantuoti. Kaip bebūtų – kiekviena patirtis yra gera patirtis. Užsistovėti vienoj vietoj laiko nebuvo. Vizos – mūsų didžiausias limitas. Kitą kartą paspasakosim apie kelionių traukiniu ypatumus Indonezijoj. Kita stotelė – gerokai modernesnė Javos sala.

KATEGORIJOS

Share This

Dalintis

Dalintis straipsniu su draugais