• Indonezija. Autostopu per Sumatros salą. Nežinia džiaugtis ar verkti


    Kelionė į Indoneziją

    Kelionę į Indoneziją planavome jau seniai, bet neturėjome žalio supratimo ko galime tikėtis. Įsivaizdavome kažką panašaus į Malaiziją su didesniu gyventojų tankiu ir žemesniu gyvenimo lygiu. Indonezijoje praleidom daugiau nei tris savaites, kurių metu pakeleivingais automobiliais kirtome Sumatros salą, traukiniu apkeliavome Javą ir galiausiai atsidūrėme gerai tiek Lietuvos tiek viso pasaulio turistams žinomoje Balio saloje iš kurios ketinome skristi į išsvajotąją Australiją. Tuomet dar nežinojome, kad tai padaryti pavyks tik vienam iš mūsų, bet apie viską iš pradžių…

    Keltu iš Malaizijos į Indoneziją

    Iš vieno pagrindinių Malaizijos uostamiesčių į Indonezijai priklausančią Sumatros salą kėlėmės keltu. Po keturių valandų kelionės ir dviejų pusėtinų veiksmo filmų išsilaipinome Dumajaus uoste. Įdomu, kokie keliavimo į Indoneziją keltu privalumai lyginant su skrydžiu lėktuvu? Ogi jokių privalumų nėra. Iš Malaizijos į Indoneziją skristi lėktuvu būtų gerokai saugiau. Indonezietiški keltai kaip žinia neretai skęsta. Vaizdais pasidžiaugti irgi nepavyks, nes keleiviai susodinami uždaroje patalpoje priešais televizorių, be teisės įkvėpti gryno oro. Ypatingu pigumu kelionė irgi nepasižymi. Už bilietus sumėkėję maždaug po 120 Malaizijos ringitų (po 25 eurus) atvykom į miestą, kuris grožiu nepasižymi ir mažai ką turi pasiūlyti keliautojams. Jei iš Dumajaus į artimiausią dėmesio vertą miestą keliausite autobusu išleisite nemenką krūvelę pinigų ir sugaišite daug brangaus laiko. Turistai dažniausiai renkasi skrydį lėktuvu iš Kuala Lumpuro ar Singapūro į Indonezijos sostinę Džakartą ar kitą didesnį miestą. Kodėl mes rinkomės kelionę keltu? Todėl, kad mes NE TURISTAI, o KELIAUTOJAI! ;D Lengvesnių kelių neieškom, o iš kitų keliautojų buvome girdėję, kad keliauti per Sumatros salą pakeleivingais automobiliais itin didelis iššūkis. Būtent tai padaryti ir pasiryžome. Kur dideli iššūkiai, ten ir prisiminimai greitai neišdylantys…

    Savanorystė Dumajaus anglų kalbos mokykloje

    Pirmieji nuotykiai prasidėjo vos išlipus iš kelto. Saulė kepino kaip reikiant, todėl pasivaikščioję porą kilometrų pėsčiomis galiausiai sutikome sumokėti porelei vietinių „baikerių“, kad pavežėtų iki autobusų stoties. Norėjome sužinoti kokios bilietų kainos. Vyručiai nepraleido progos pauždarbiauti rimčiau ir atvežė mus į vienintelį autobusą turinčią kelionių agentūrą. Sutartiniais ženklais vyrai rodė, kaip patogiai galėsime atsilenkti sėdynes ir miegoti. Pagundai nepasidavėm, nes bilietai pasirodė per brangūs. Vietoj to pasukom link artimiausios valgyklėlės. Pilnu skrandžiu galva dirba geriau.

    Maistas Indonezijoje

    Tokia porcija vietinėje Dumajaus „Street food“ valgyklėlėje kainuoja apie 10000 – 12000 Indonezijos rupijų (0.80 Eur.).

    Pasistiprinus, kur buvęs prisistatė neaukštas plačiapetis vyriškis su žmona. Kolega prasitarė esąs anglų kalbos mokytojas ir pasisiūlė mus priimti nakvynei, jei šiektiek padėsime jam mokykloje. Žinoma sutikome. Pirmoji diena Sumatros saloje buvo labai sėkminga. Likusią dienos dalį praleidome privačioje tam vyriškiui priklausančioje priklausančioje anglų kalbos mokykloje bendraudami su mokiniais.

    Tautvydas Šlevas ir Kamilė Jokšaitė Dumai anglų kalbos mokyklojeMokytojo žmona Kamilei prasitarė, kad susitikimas įvyko ne atsitiktinai. Vienas mokytojo draugas paskambino jam ir pranešė apie du netoliese matytus svetimšalius.  Siūlydamas nakvynę ir galimybę susipažinti su vietiniu jaunimu jis nuolat prisivilioja būrius keliautojų. Kamilės sukurtas filmukas apie mūsų savanorystę mokykloje.

    Jei ketinate lankytis Dumajuje ir domina savanorystė šioje mokykloje už nemokamą nakvynę, tereikia susisiekti su mokytoju. Perduokite nuo mūsų linkėjimus! 🙂

    Volunteering in Indonesia

    Dumajaus Anglų kalbos mokytojo kontaktiniai duomenys

    Autostopu per Sumatrą. Nežinia džiaugtis ar verkti

    Kitą dieną prasidėjo mūsų nuotykiai, kuriuos pavadinti būtų galima „Pora savaičių streso su džiaugsmo pertraukomis“. Pagrindinė priežastis – Sumatros saloje beveik niekas nėra girdėjęs apie keliavimą autostopu, o užsienietis jiems atrodo kaip pinigų maišas.

    Mokytojas buvo dėkingas už pagalbą mokykloje, todėl net pasisiūlė sumokėti už kelionę užmiestin. Pasiekę miesto pakraštį pradėjom užsiimti puikiai mums pažįstama veikla – stovėjimu pakelėje su iškeltu nykščiu. Čia ir prasidėjo mūsų bėdos. Vairuotojai stojo. Bėda tik ta, kad visi iki vieno pinigėlių už pagalbą norėjo daugiau už taksi!  Pasirodo musulmoniškas svetingumas ne visur vienodas. Tokių atvejų Turkijoje nepasitaikė, nors pakeleivingais automobiliais ten įveikėm apie 2000 kilometrų. Pasirodo istorijos, kad Sumatra įveikiama tik patyrusiems „hitchhikeriams“ ne iš piršto laužtos. Ilgainiui supratom, kad nei stabdyti nereikia. Sėdėjom ant kuprinių ir atsakinėjom į neitin gudrius pravažiuojančių vairuotojų klausimus. Ekipažai stojo vienas po kito ir kvietė „Hey mister! Come come sit!“ (pone, ateikit ateikit sėskit). „Gratis?“ (nemokamai?) paklausdavom jų ir susilaukdavom lavinos nemalonių klausimų. Keli net klausė kaip mūsų policija nesuima už tai, kad nemokamai važiuoti norim. Ką reiškia „Mister“ gerbiamieji matyt irgi nelabai suprato, nes Mister vadino ir mane ir Kamilę.

    Kelionė į Pekan Baru

    Galų gale kur buvęs kur nebuvęs prisistatė vienas iš pirmūsų tą dieną sutiktų vairuotojų. Pasirodo vyrą sąžinė užgraužė (veikiausiai žmonos pavidalu) ir kolega apsisuko mūsų paimti. „Gratis?“ teiravomės. „Gratis gratis“ atsakė jis. „Taip keliauti pavojinga. Negaliu jūsų palikti čia“ paaiškino vyriškis. „Tai nieko tokio. Mes tūkstančius kilometrų taip keliaujam“ paaiškinom. „Vistiek lipkit“ ragino vairuotojas. 😀

    Dienos tikslas buvo nukeliauti į artimiausią bent šiek tiek įdomų miestą Pekan Baru, kur mūsų jau laukė vieną mergaitė iš Couchsurfing.com svetainės. Atstumas buvo nedidelis, bet Sumatros saloje nuvažiuoti 200 kilometrų vingiuotais kalnų keliukais gali trukti visą dieną, net jei jūsų vairuotojas lekia it Michaelis Šumacheris, kaip buvo mūsų atveju. Dabar geriausia istorijos dalis – šis vyras, kuris iš pradžių už pavežėjimą norėjo daugiau pinigų už taksi , galų gale už dyką mus pavežė iki pat Pekan Baru, nors pats gyveno pusiaukelėje. Taip! Supratote teisingai! Jis pavežė mus iki pat Pekan Baru ir turėjo grįžti 100 kilometrų atgal. Kuras indonezijoje nebrangus, bet tai kainavo jam bent kelias valandas laiko. Visą kelią įtarėm, kad kažkur slypi „kabliukas“, bet matyt apsirikom.

    kelione-per-sumatra

    Vyriškis su žmona Sumatros saloje pavežę mus iš Dumajaus į Pekan Baru

    Daugiau didelių nuotykių tą dieną neturėjome. Mergina iš Couchsurfing.com mūsų priimti nebegalėjo, todėl nakvojome pas jos draugą – Pekan Baru universiteto fizikos profesorių, o miestą trumpai aprodė dvi studentės.

    Musulmonu universitetas Sumatros saloje Pekan Baru

    Kamilė, dvi anglų kalbą studijuojančios studentės ir mus nakvynei priėmęs fizikos profesorius prie Musulmoniškojo Pekan Baru universiteto.

    Iš daugybės aptartų temų įstrigo tai, kad dauguma Indonezijos gyventojų mano jog Europos sąjungos šalyse lyja pinigais. „Kokie jūs laimingi. Jūsų euras daug kartų didesnis už Indonezijos rupiją?..“ garsiai mąstė jie. „Taip, bet jūs atlyginimą gaunate milijonais, o mes tik šimtais“ atsakėm jiems.

    Profesorius pasakojo kiek Pekan Baru kainuoja namo nuoma. Miestas Vilniaus didumo, o namo nuomos kaina tokia pati kaip vieno kambario buto nuomos kaina Vilniuje. „Atleiskit, kad mano namai tokie kuklūs – statausi didesnius“ apgailestavo profesorius mums įžengiant į gana erdvų dviejų aukštų namą, kuriame jis gyvena vienui vienas. Naująjį namą taip pat parodė. Pasirodo pastatyti erdvų namą Pekan Baru miesto centre kainuoja apie 60 tūkst. eurų. Lietuvoje nei pašiūrės Vilniuje už tiek nepastatysi. Ką jau kalbėti apie kitas Europos šalis. Vistiek nepavyko įtikinti, kad jis ne vargšas. Gerbiamajam svarbiau, kad jų algos mažesnės nei mūsų, o ne tai ką už tą algą galima nuveikti. Kur benuvyktum, nuo logikos „visur geriau tik ne čia“ niekur nepabėgsi.

    Kelionė iš Pekan Baru į Bukittinggi

    Antra kelionės autostopu per sumatrą diena atnešė naujų nuotykių. Pirmojoje dienos pusėje istorija kartojosi. Dešimtys vairuotojų stojo tik tam, kad mums paaiškintų, jog esame nenormalūs ir kad taip keliauti neįmanoma. Vienos Kamilės palikti tokioje vietoje nesinorėtų. Vietinių vyrų žvilgsniai it grobuonių. Matyt šviesiaplaukė lietuvaitė ten retenybė.

    Ananasai Pekan Baru. Autostopu per Sumatrą

    Pėdinant į užmiestį kelią pastojo štai toks ananasų kalnas. Ko jau ko, bet jų Sumatroje tikrai netrūksta

    Taip prastovėjom geras dvi valandas. Indonezija buvo pirmoji šalis kur nuovargis buvo labiau psichologinis nei fizinis. Kadangi už trijų savaičių privalėjom būti Balyje, taip stovyniuoti valandų valandas negalėjom. Nusprendėm, kad jei sekantis vairuotojas už pavežėjimą paprašys mažesnės sumos nei kainuotų autobuso bilietas – sutiksim. Taip ir nutiko. Sustojo du jauni vyrukai ir pasisiūlė pavežėti už pusę autobuso bilieto kainos.

    Kamilės filmukas apie kelionę iš Pekan Baru į Bukittinggi.

    Norit sužinoti, kodėl neapsisprendėm ar keliaujant per Sumatrą reiktų verkti ar džiaugtis? Tai puikiai paaiškina tolesni tos dienos įvykiai. Po kelių nemalonių valandų už pusę kainos mus pavežėti sutikę vyrukai išgirdę mūsų istoriją pasakė „Mums nereikia jūsų pinigų. Mes tik norime būti jūsų draugais“. Vyručiai tenorėjo būti mūsų istorijos dalimi. Ačiū jiems!

    Lietuviai Sumatroje

    Kelyje Pekan Baru – Bukittinggi

    Pakeliui į Bukittinggi, sustojome viename iš kaimelių, kur vairuotojas ir jo draugas turėjo reikalų. Nepraleidom progos apsilankyti vietiniame turguje. Indonezijos gyventojai itin mėgsta fotografuotis su atvykėliais. Asmenukių jie irgi darosi gerokai daugiau nei Europiečiai.

    Sumatros mokyklos mokytoja ir dvi mokines

    Kamilė su vienos iš Sumatros salos mokyklų mokytoja (ruda uniforma) ir dviem jos mokinėmis

    Indonezijos mokinukes

    Mokinukės ir Kamilė 🙂

    Galiausiai atvykus į Bukittinggi nustebino vietinė architektūra. Pasirodo šie buivolo ragų formos stogai būdingi būtent vakarų Sumatrai. 🙂 Daugiau informacijos apie vieną svarbiausių vakarų sumatros miestų rasite čią –> Bukitingis

    Vakaru sumatros architektura

    Vakarų sumatros architektūra

    Kelionė į vakarų Sumatrą

    Buivolo ragų formos stogai

    Pėsčiomis iš Bukitingio

    Bukitingio priemiestyje

    Kelionė link Javos salos. Padang

    Sekanti stotelė Padangas – Vakarų Sumatros provincijos sostinė, esanti ant Indijos vandenyno kranto. Padange gyvena 757 tūkstančiai gyventojų. Pavyko susisiekti su vienu vaikinuku, kuris maloniai sutiko mus priimti nakvynei. Pasirodo vyrutis ir pats nemažai keliavęs. Prieš metus laiko netgi sutiko palydėti tokius pat keliautojus kaip mes iki Balio salos.

    Vyrutis davė keletą neblogų patarimų. Kaip žinia vienas iš Sumatros salos regionų garsėja savo „piratais“. Vairuotojai stengiasi tos vietos išvengti arba kirsti ją dienos metu. Tranzuoti ten gali būti šiek tiek pavojinga. Nusprendėm keliauti kitu keliu.

    Žvejų valtys Padange. Vakarų sumatra

    Pakeliui link Indijos vandenyno pakrantės

    Ypatingų nuotykių Padange neturėjom. Porelė skubėjo grįžti iki tam tikros valandos, kai musulmonai meldžiasi, todėl Indijos vandenyno pakrantę aplankėme tik trumpam.

    Banglentininkas Indijos vandenyne

    Indijos vandenynas

    24-couchsurfing-padang-

    Su sutuoktinių pora, priėmusia mus nakvynei 🙂

     

    Santuokos liudijimas Indonezijoje

    Indonezijoje sutuoktiniai turi nuolat su savimi nešiotis santuokos liudijimo kopiją. Nesusituokusioms porelėms viešumoje kartu vaikščioti nepadoru. Tiesa atvykėliams iš kitų šalių ši taisyklė negalioja.

    Svečiuose pas mokyklos direktorių

    Keliaujant į Bengkulu (sekantį miestą Indijos vandenyno pakrantėje) istorija kartojosi. Mes pakelėje su iškeltais nykščiais ir įkyrūs vairuotojai, nusiteikę kaip reikiant užsidirbti. Frazė „No money“ tik dar labiau kurstė vietinių smalsumą. Užsieniečiai be pinigų turbūt nusikaltėliai. Kantrybė galiausiai baigėsi. Sustojus vienam vyriškiui vos ne piktai paklausėm kiek pinigų šis nori, o jis pasimetęs atsakė, kad nieko nenori. Negalėjom patikėt ir vėl mąstėm kur gali būti paslėptas kabliukas, bet vistik surizikavom. Kaip paskui paaiškėjo neapsirikom.

    Vyriškis pasirodo buvo vienos iš vietinių mokyklų direktorius, puikiai kalbantis angliškai. Ir vėl papasakojom savo istoriją, ir vėl žmogus panoro tapti jos dalimi. „Šiandien nakvosite pas mane, o rytoj aplankysime mano mokyklą ir pailsėję galėsite keliauti toliau“ – pareiškė vyriškis. Kelionė į jo namus truko bent tris valandas. Keliai Sumatroje nepritaikyti dideliems greičiams, o gyventojų tiek daug, kad nesuprasi kur baigiasi viena gyvenvietė ir prasideda kita.

    Kelionė į Indoneziją

    Sumatros salos grožis

    Atvykę buvom apstulbinti prabangos. Mokytojo žmona buvo mums maloni, bet iš pradžių jutome, kad nelabai džiuginam ją savo buvimu. Laimei neilgai trukus tai pasikeitė.

    Mokyklos direktorius. Kelionė per Sumatros salą

    Kamilė su mokyklos direktoriumi ir jo žmona 🙂

    Tiek apie nuotykius Sumatros saloje. Apsilankykit patys. Kvapą gniaužiantis gamtos grožis ir keblumai keliaujantiems autostopu garantuoti! Kitą kartą papasakosim apie kelionę traukiniais per gerokai modernesnę Javos salą. 🙂 Sekit naujienas mūsų Youtube kanale http://youtube.com/invisusmundi bei facebook puslapyje http://facebook.com/invisusmundi

    Iki 😉

    Komentarai
Comments are closed.