KELIONĖ PRIE JUODOSIOS JŪROS

Planas chuliganas

Norėdami gaut Irano vizą, turėjom sulaukt kol Irano kelionių agentūra atsiųs autorizacijos kodą. Su kodu reikėjo eiti į Ankaroje arba Trabzone esančią Irano ambasadą ir užpildyti paraišką. Kadangi Ankaroj jau buvom, nusprendėm keliauti į Trabzoną. Planas chuliganas – iš Nevšehiro autobusu keliauti prie Juodosios jūros į Samsuną, o iš ten autostopu palei jūrą iki pat Trabzono. Tada dar nežinojom, kad Trabzone kils netikėtumų ir kelionę autostopu pratęsim iki pat Gruzijos gilumų, bet apie tai papasakosim kitą kartą…

Tarpinė stotelė – Sivasas

Nevšehirą ir Samsuną skiria 540 kilometrų. Nusprendėm vienai dienai apsistoti tarpinėje stotelėje – Sivase. Sivasas – centrinės Turkijos miestas turintis 300 tūkstančių gyventojų. Žmonės gyvenantys Sivase sako jog tai istorinis miestas. Mes juokaujam, kad beveik visi Turkijos miestai gali būti vadinami istoriniais. Vietiniai pastebi, kad „ko turi daug – nesaugai“. Kai kurių Sivaso tvirtovių sienos aprašinėtos šių dienų „menininkų“. Rajonuose, kur Europoje nebūtų leista nei inkiliuko pakabinti – Turkijoje dygsta naujos statybos pastatai.

Savasas, Turkija

Svečiuose pas Eminą

Sivase pasitiko Eminas ir jo mergina. Eminas – 22 metų vaikinas studijuojantis Sivaso universitete. Su juo susisiekėm per Couchsurfing.com svetainę. Kad nereiktų klaidžioti dideliame mieste, porelė atėjo pasitikti. Maloniai nustebino pasisiūlę panešt mūsų kuprines. Eminas gyvena su savo mergina ir draugu Yavuzu. Visi jie pasirodė draugiški ir šilti. Kiti sutikti Sivaso gyventojai nuo jų neatsiliko. Užėję į vietinę greito maisto užkandinę vakariene buvom pavaišinti. Savininkui patiko Emino pasakojimas apie „žmones iš Litvanijos“  ir tai, kad domimės jų miestu. Kitą dieną istorija pasikartojo. Apsilankius vienoj istoriškai svarbioj vietoj ir Išklausę prižiūrėtojo pasakojimo buvom pakviesti arbatos su turkišku desertu.

Tautvydas, Eminas ir jo mergina

Sivaso etnografinis muziejus

Viena iš svarbesnių aplankytų vietų buvo Sivaso etnografinis muziejus. Gyvenimas tame regione verda jau tūkstančius metų. Hetitų civilizacija didelėje, dabartinės Turkijos, teritorijoje klestėjo dar II tūkstantmetyje prieš mūsų erą. Beveik visi Sivaso etnografinio muziejaus eksponatai – hetitų palikimas.

Sivaso etnografinis muziejus

Samsunas – nuotykis prie Juodosios jūros

Praleidę vieną dieną Sivase, pagaliau atvykom į Samsuną – miestą ant Juodosios jūros pakrantės. Nors viešojo transporto kainos Turkijoj juokingos – kelionė autobusu šiame kalnuotame regione trunka labai ilgai. Tris šimtus kilometrų važiavom šešias valandas. Iš dalies kalti sustojimai tarpiniuose miestuose ir kelių policija, sustabdžiusi autobusą ir nusprendusi patikrinti visų keleivių dokumentus. Samsune planavom pabūti bent porą dienų. Apsilankyti šiame mieste patarė iranietis Farzadas. Buvo verta.

Samsun turi savo universitetą, taigi ir daug jaunimo. Žaliuojantys beribiai parkai džiugina akį, o naudotis viešuoju miesto transportu paprasta. Kadangi miestas išsitiesęs išilgai pakrantės – turi vieną pagrindinį maršrutą.

Sivasas - karingųjų amazonių gimtinė

Couchsurfing.com vėl gelbsti mus

Nakvynę, kaip ir Sivase, radom per Couchsurfing.com. Pasitikti turėjo vaikinas vardu Kaganas. Vietoj Kagano pasirodė jo draugas – viršininkas Bulent Kaptan, kurį vadinome tiesiog kapitonu (angl. captain).  Pasirodo, ne mes vieninteliai ketinom nakvot Kagano namuose. Mums atvykus, šeimininkas ruošė vakarui vyną. Jam talkino Valentina ir Pavelas – keliautojai iš Ukrainos.

Dviračiais aplink Juodąją jūrą

Nieko nelaukę, su puodu vyno ir užkandžiais, atvažiavom į prieplauką. Čia pat plūduriavo Kapitono laivelis „Kaptan“. Valentina ir Pavelas pasirodė ne iš kelmo spirti. Iš gimtosios Ukrainos keliautojai dviračiais atmynė į Turkiją ir ruošėsi apvažiuoti visą Juodąją jūrą. Jų kelionė irgi prasidėjo prieš mėnesį. Kaganas irgi ne namisėda. Pagal studentų mainų programą, kurį laiką studijavo Lenkijoje. Jo darbavys Kapitonas būdamas jaunesnis taip pat aplankė solidų skaičių valstybių.

Kas ta „kamera“?

Kitą dieną mūsų ir ukrainiečių keliai išsiskyrė. Mes su Kaganu dieną pradėjom maidynėmis, o Pavelio ir Valentinai prireikė atsarginių dalių dviračiams. Kaganas Pavelo prašymu paskambino į vieną iš vietinių parduotuvių ir paklausė ar turi kamerų (taip Ukrainoje ir Lietuvoje vadinama guminė pūslė įmontuota po dviračio padanga į kurią pučiamas oras). Angliškai kamera vadinama tiesiog „tube“. Nei pats Kaganas, nei parduotuvės savininkas ką mes vadiname kamera nežinojo. Vietoj to siūlė pirkti „GoPro“ ar kito gamintojo vaizdo kamerą.

Plešku plešku

Samsuno pakrantė švari ir tvarkinga. Keista, bet nekilnojamo turto kaina šiame mieste du kartus mažesnė nei būtų panašioje vietoje Lietuvoje. Mums Lietuviams, pratusiems prie geltono paplūdymio smėliuko, didžiausias nusivylimas turbūt buvo pilkšvas dulkingas Samsuno smėlis – toks karštas, kad kiaušinienę galėjai kept. Vanduoirgi neįprastai šiltas. Tokiam šimtam vandeny karštą dieną atsigaivinti sunku. Kviečiu pažiūrėti Kamilės sukurtą filmuką.

Po maudynių Kaganas nuskubėjo į darbą Kapitono kavinėje Captain’s Cafeteria, o mes nužingsniavom ieškot parduotuvės. Radom už kelių kilometrų. Lietuvoje prekybos centrai stovėtų kas kelis šimtus metrų. Radę mini prekybos centrą be maisto pietums nusipirkome ir vaisių užkandžiams, kuriuos paskui sušveitėme atsisėdę ant suoliuko Juodosios jūros pakrantėje. Kaina džiugino mūsų širdis. Už vieną eurą nusipirkom pilną kuprinėlę persikų ir vynuogių. Žalių vynuogių kilogramas kainavo 50 euro centų. Alkis veikiausiai prisidėjo prie pagerinto skonio jutiklių darbo, o ir vaizdai kur pasisuksi nuostabūs. Jei grėstų būti ištremtiems į Turkiją, turbūt apsigyventume Samsune.

Amazonės

Sakoma, kad kadaise, dabartinio Samsuno teritorijoje, gyveno legendinės amazonės – bebaimių moterų karių gentis. Eidami Juodosios jūros pakrante aptikom milžinišką amazonės statulą. Teigiama, kad jos netgi pasišalindavo vieną krūtį, kad būtų patogiau persijuosti diržą su lanku ar kitu ginklu.

Moteris karė amazonė Samsune

Sakoma, amazonės grobdavo vyrus, juos išnaudodavo, kad pratęstų giminę, o tada nužudydavo. Jeigu gimdavo ne mergaitė, o berniukas – vargas jam.

Legendų apie amazones ir jų kilmę yra įvairių. Viena iš versijų teigia, kad amazonių gentis šioje vietoje gyveno maždaug 2000 – 1000 metų prieš Kristų. Pasak legendos, 1200 metų prieš Kristų Trojos karo metu, amazonės kovėsi trojėnų pusėje gindamos Anatoliją nuo graikų. Joms vadovavo karalienė Pentesilėja. Priešų kariuomenei vadovavo graikų karalius Agamemnonas. Vėliau karalienę Pentesilėją nužudė narsiausias Agamemnono karys – Achilas.

Anatolijos liūtas

Prie Anatolijos liūto Kamilė išlaisvino savo vidinį žvėrį. Liūto vidus tuščiaviduris. Viduje – vaškinių figūrų muziejus, atkuriantis tam tikras scenas iš amazonių gyvenimo: įkalinti vyrai ir t.t. Skulptūroms panaudoti tikri žmonių plaukai.

Vakaras su Kapitonu

Kapitono kavinėj pavalgę vakarienę persikėlėm į prieplauką. Turėjom garbės susipažint su Kapitono draugais. Paklausus kuo šie verčiasi Kapitonas atsakė „Visi jie svarbūs žmonės. Šiam dirba penkiasdešimt žmonių, anam dar daugiau, o štai šis paprastas darbininkas, bet labai geras žmogus. Visada būnu tik tokių veiklių žmonių apsuptyje. Juk jei kas paklaus ką tavo draugai veikia, o  jie neveikia nieko – jie yra niekas. O jei mane supantys žmonės yra niekas – ir aš esu niekas“.

Kapitono bičiuliams pasirodėm įdomūs. Turbūt net kažkiek egzotiški. Juk kalbam keista kalba, keliaujam autostopu. Negalėdami ištart mano vardo – vadino tiesiog Timūru. Vienas iš stalo draugų nesuprato kokia prasmė taip keliauti, bet Kapitonas įsiterpė „Jie pažįsta pasaulį taip kaip nepadės pažinti nei viena knyga. Naujos pažintys, potyriai ir kitų kultūrų suvokimas – tokia jų kelionės prasmė“.

Lietuviai su turkais

Kairėje – Kapitonas ir Kaganas, dešinėje – Kapitono draugas verslininkas. Po vieno kito turkiškos Rakės stikliuko prasidėjo šokiai. Linksma ir neįprasta buvo stebėt vyrus šokančius vienas su kitu ir spragsinčius pirštais, bet žmonės jie šaunūs. Vienas iš pobūvio kolegų už šokį iš draugų susirinko net septyniasdešimt Turkijos lirų (apie dvidešimt eurų). 😀

Pasėdėję iki kokios antros valandos patraukėme į namus. Turkijos miestai niekada nemiega. Ilgainiui tas visas automobilių chaosas gatvėse ima atrodyti įprastas. Supranti, kad prie jų savitos vairavimo kultūros reikia priprasti. Europiečiams turbūt sunkiausia susitaikyti su tuo, kad pėsčiųjų perėjos čia mažai ką reiškia. Automobiliai prie pėsčiųjų prerėjos tikrai nestos, nebent pastebės tave pačiame kelio viduryje. Įprasta nuolat naudoti garso signalą. Pėstiesi irgi į gatves plūsta be jokios tvarkos ir kur panorėję.

Ar sunku tranzuoti Turkijoj?

Kitą rytą atsisveikinom su Kaganu, Valentina ir Pavelu. Ukrainiečiai tęsė kelionę dviračiais, o mes pakeleivingais automobiliais. Tada dar nežinojom, kad atsitiktinai susitiksim dar kartą. Įdomu ar sunku tranzuoti Turkijoj? Ar žmonės draugiški? Ar saugu? Apie tai pasakosim kitame kelionių dienoraščio įraše. Sekantis nuotykis – 325 kilometrų kelionė autostopu, Juodosios jūros pakrante, iš Samsuno į Trabzoną.

Ar sunku tranzuoti turkijoj?

ĮDOMŪS FAKTAI APIE TURKIJĄ

  • Šv. Nikolas, dar žinomas kaip Santa Klausas arba Kalėdų senelis, gimė Turkijoje 3 amžiuje
  • Žodis „haremas“ reiškia – uždraustas. Topkapio rūmų hareme Sultonas Suleimanas turėjo daugiau nei 1000 moterų.
  • Maždaug ketvirtadamis pasaulio rožių užauginama Turkijoje
  • Vidutinis turkas išgeria daugiau nei 10 arbatos puodelių per dieną
  • Per pastaruosius 2000 metų Stambulas buvo trijų imperijų sostinė: Romos, Bizantijos ir Osmanų

KATEGORIJOS

Share This

Dalintis

Dalintis straipsniu su draugais