KELIONĖS PO IRANĄ PABAIGA

Kelionė autobusu iš Bušehro į Teheraną truko 18 valandų. Atstumas – apie 1100 km. Vienas bendrakeleivis pavaišino vakariene. Ant duonos tepėm trintas bulves su virtu kiaušiniu. Labai populiarus užkandis Irane. Grįžtant į šalies šiaurę, temperatūra smarkiai krito. Alinantį karštį keitė žvarbus šaltukas.

Biudžetas senka

Tikslaus plano, ką veiksim atvykę į sostinę, neturėjom. Žinojom viena – teks pataupyt. Paskutinę savaitę turėjom išsiverst su likusiais 40 dolerių. Visa ir Mastercard kortelės Irane bevertės. Veikia tik vietinės banko kortelės. Kelių laimingų atsitiktinumų dėka, tokios sumos savaitei užteko. Artėjo kelionės po Iraną pabaiga.

Galėjo baigtis liūdnai

Vos atvykom į Teheraną, lyg žinodamas paskambino bičiulis Šahramas. Susitikom su juo ir Džalalu. Valandėlę padėjom Džalalui darbuotis. Prireikė sename name išardyti tam tikrą metalinę konstrukciją. Tempiant konstrukcijos elementus laiptais į lauką, vienam Džalalo bičiuliui iš rankų išslydo metalinis profiliuotis. Kokių 50 kilogramų geležies gabalas, pasišokinėdamas ir niokodamas plytelėmis išklijuotas laiptų pakopas, artėjo link manęs. Laiku spėjau pasitraukt.

Mūsų įsivaizduojami draugai

Vakare aplankėm Šahramo tėvus. Pas juos ir praleidom naktį. Matėm, kad tiek Šahramo šeima, tiek ir pats Šahramas tomis dienomis buvo labai užsiėmę, todėl,  nors ir buvom pakviesti pasilikti kiek norim, atsisakėm ir paaiškinom, kad esam susitarę aplankyti draugus – tiesa neegzistuojančius. Susitarėm, kad už poros dienų kartu vyksim į Džalalo gimtinę Irano šiaurėj prie Kaspijos jūros. Turėjom sugalvot, kur tas porą dienų galėtume apsistot.

KAIP IŠGYVENTI IRANE SU 5 EURAIS PER DIENĄ?

Pirmoji diena

Palikę Šahramo namus, improvizavom, kaip jau buvom įpratę. Žemėlapyje išsirinkom atsitiktinę vietą – vieną didžiausių Teherano parkų. Pirmas sutiktas duonos pardavėjas pavaišino šviežia duona. Tiksliau, padovanojo duonos gaminių tiek, kad užteko visai dienai. Nustebo, kiek Irano miestų jau aplankėm. Statistiškai, dauguma iraniečių aplanko vos kelis didžiuosius savo tėvynės miestus per visą gyvenimą. Nenuostabu – atstumai milžiniški. Tarytum keliautum po atskiras Europos valstybes. Irano plotas – 1 648 000 km². 25 kartus didesnis nei Lietuvos.

Atsisveikinę su pardavėju, nužingsniavom kokį šimtą metrų. Šį kartą pasisveikino kanceliarinių prekių parduotuvės darbuotojai. Buvom pakviesti arbatos. Vienas vyrukas pagyrė Kamilę ir jos natūralius plaukus, o jo kolegos pritariamai linkčiojo. Sakė „Mūsų merginos dažosi plaukus ir naudoja per daug makiažo. Paslepia natūralų grožį. Kaip šita…“ parodė pirštu į kolegę, bet šioji neįsižeidė, o tik juokėsi kartu su visais. Tada, kažkuris iš jų atnešė iranietiško jogurto ir visi kikendami stebėjo, kaip jį ragauju. Nuo rūgštumo susirakino žandikauliai.

Svečias – Dievo draugas

Teherano parkas džiugino mus gamtos mylėtojus. Vyko vaikučių šventė ir mes, kaip vieni didžiausių iš jų, nusprendėm sudalyvaut. Vienos mergaitės balionėliui susprogus, Kamilė jai atidavė saviškį. Tiek šventės metu, tiek po jos, žmonės ėjo vienas po kito pasisveikinti, paklausti ar nereikia pagalbos. Vienas vyriškis, paklaustas, kodėl Irano žmonės tokie draugiški atsakė, kad kitaip būti ir negali. Persijos kultūra viena seniausių ir turtingiausių pasaulyje. Svečias – Dievo draugas. Taip buvo nuo seno.

Vienas vyriškis užrašė netoliese esančio restorano adresą. Sakė, jei ateisim už poros valandų – supažindins su draugu keliautoju, kuris mus priims nakvynei. Supratom, kad jei esi Irane ir neturi kur dėtis, sėdėk parke, kur yra daug žmonių ir lauk… Išeitis susiras tave pati.

Nesąžiningas apsaugos darbuotojas

Irane labai populiaru pietaut parkuose, pasitiesus kilimą ant pievelės. Būtent tame parke nematėm nei vienos pietaujančios šeimos, todėl kilo įtarimas, kad tai neleistina, bet surižikavom. Įsitaisėm po medžio pavėsyje. Neilgai trukus priėjo apsaugos darbuotojas ir pareiškė, kad turim problemų. Mums susikrovus daiktus „gerbiamasis“ parodė tarptautinį ženklą, kad turim duoti pinigų (sumokėti „baudą“). Įtarėm, kad bauda neoficiali, todėl tamstai pasakėm „No English“ (nekalbame angliškai) ir nuėjom.

Nakvynė pas atsitiktinai sutiktus žmones

Ieškodami to restorano ilgai klaidžiojom. Galiausiai atsitiktinai susipažinom su vienu universiteto dėstytoju ir jo kambarioke gide. Viskas įvyko žaibiškai. Jie paklausė „Sveiki. Ar turite kur apsistoti. Ne? Ne problema. Būsit mūsų svečiai.“

Šeimininkai buvo itin įdomūs žmonės. Vyriškis pasakojo, kaip išmoko penkias kalbas. Pirmąją užsienio (anglų) kalbą jis išmoko sunkiomis sąlygomis. Irako – Irano karo metu jo brolis buvo nužudytas, o jis pats, būdamas vos 16 metų kareivis, buvo paimtas į nelaisvę. Būdamas karo belaisviu net aštuonerius metus, išnaudojo laiką savarankiškam anglų kalbos mokymuisi, o šiek tiek įgudęs mokė ir kitus. Dabar dėsto anglų kalbą universitete.

Antroji diena

Ką veikėm Teherano parke?

Kitą dieną istorija kartojosi. Pasukom į kitą parką ir spėliojom, kokių nuotykių atneš ši diena. Kadangi Irane stalo žaidimai labai populiarūs, iš akmenukų pasidarėm šaškes ir dieną pradėjom žaidimais.

Pajutome, kad keliaudami tampam vis išmintingesni ir brandesni. Na bent jau pusė iš mūsų…

Kamilė pademonstravo, kaip entuziastingai turi atrodyti keliautojas…

Iranietės merginos ir Kamilė maitina kates geresniu maistu nei valgom mes patys…

Mohametas davė verslininkų vizitinių. Sakė „Jei nuvažiuosit į vieną iš šių įmonių ir pasakysit, kad jus siuntė Mohametas – visos durys bus atviros“. Nežinia kiek tame teisybės. Žmogelis linksmino mus kelias valandas…

Kviesti į svečius pernelyg nesiveržė

Prabimbinėję parke iki pat vakaro ir pamaitinę kokias trisdešimt benamių kačių, susirūpinom, kad niekas pernelyg nesiveržia kviesti mūsų į svečius. Griebėmės kraštutinių priemonių. Parašėm visiems žmonėms iš Couchsurfing.com svetainės, su kuriais buvom kalbėję anksčiau ir klausėm gal jie turi pažįstamų, kurie galėtų padėt. Pavyko.

MEDIJA IR KHOSRO

Dvi valandas metro ir vietiniais autobusiukais dardėję per visą Teheraną, atvažiavome į patį miesto pakraštį. Pasitiko Medija ir Khosro – puikaus humoro jausmo sąvininkai ir šiaip malonūs žmonės. Neplanuotai su jais praleidome ne vieną, o dvi dienas. Dėl nesiliaujančio juoko per tą laiką kentėm nuolatinį skausmą žandikauliuose.

„Kaip aš galiu būt karaliene…?!“

Kartą prasitariau Khosro, kad Kamilė manim nusivylusi. „Aš noriu būti karaliene… Bet kaip aš galiu būti karaliene jei tu ne karalius?!“ sakydavo ji. Khosro mane suprato. „Aš irgi namuose turiu vieną karalienę…“ pasiguodė mano likimo brolis.

Į KOKIĄ ŠALĮ KELIAVOM TOLIAU?

Įdomu, kaip išgyventi Irane su 5 eurais per dieną? Pasitikėk žmonių gerumu. Taip kelias dienas pasibastę ir patyrę neplanuotų nuotykių, vėl sulaukėm Šahramo skambučio. „Važiuosim į Irano šiaurę. Praleisim kelias dienas Džalalo gimtinėj“ sakė jis. Apie kelias paskutines dienas prieš išvykstant iš Irano ir papasakosim kitą kartą staripsnyje „Kas būna, kai Irano vyrai be žmonų pailsėt išvažiuoja?„. Taip pat sužinosit į kokią šalį keliavom toliau…

KATEGORIJOS

Share This

Dalintis

Dalintis straipsniu su draugais