• Kelionės Irane pabaiga. Teherano parkai

    Kelionė aplink pasaulį. Paskutiniai nuotykiai Irane

    Atgal į Teheraną

    Kelionė autobusu iš Bušero į Teherano autobusų stotį truko 18 valandų. Atstumas – apie 1100 km. Tikslaus plano ką veiksime atvykę neturėjom, bet žinojom viena – teks pataupyti, nesužsibrėžėm tikslą paskutinę savaitę išgyventi su likusiais 40 dolerių (išvertus iš Irano rialų).

    Kamile-laukia-autobuso-irane

    Kamilė laukia, kada sugrįš autobuso vairuotojas. Keleivių autobuse buvo vos keli, todėl kiekvienas galėjo užsiimti visą sėdynių eilę. Tualeto ar užkandžių pertraukos buvo daromos vos ne kas valandą.Vienas vyrukas pavaišino namie ruoštais naktipiečiais – persiška duona,virtais kiaušiniais ir bulvėmis.

    Atvykus į Teheraną lyg žinodamas paskambino mūsų draugas Šahramas. Tą dieną susitikome su juo ir kitu draugu Jalalu, padėjom Jalalui darbuotis, o vakare aplankėme Šahramo tėvus. Pas juos ir praleidom naktį.

    Matėm, kad tiek Šahramo šeima, tiek ir pats Šahramas tomis dienomis buvo labai užsiėmę, todėl  nors ir buvom pakviesti pasilikti kiek norim, atsisakėme ir pasakėme, kad esame susitarę aplankyti (neegzistuojančius) draugus, bet susitarėme, kad su Šahramu ir Jalalu už poros dienų vyksim į Jalalo gimtinę Irano šiaurėje prie Kaspijos jūros.

    Kaip pavyko išgyventi Irane su keliais eurais per dieną

    Palikę Šahramo namus improvizavom kaip jau buvom įpratę. Žemėlapyje išsirinkom kelionės tikslą – vieną didžiausių Teherano parkų. Pirmas sutiktas duonos pardavėjas pavaišino šviežia duona. Daugelis iraniečių nustebdavo išgirdę kiek miestų Irane jau aplankėme. Daugelis jų Irane gyvena visą gyvenimą, bet yra lankęsi tik keliuose iš jų.

    Už šimto metrų sustojome susikrauti į kuprines duonos gaminius, kai ir vėl buvom užkalbinti. Šį kartą arbatos pakvietė kanceliarinių prekių parduotuvės darbuotojai. Vienas vyrukas pagyrė Kamilę ir jos natūralius plaukus, o kolegos pritariamai linkčiojo.Sakė“Mūsų merginos perdaug dažosi plaukus ir naudoja perdaug makiažo. Paslepia natūralų savo grožį. Kaip šita…“ parodė pirštu į kolegę, bet šioji neįsižeidė ir juokėsi kartu su visais.

    Žmonės sutikę atspausdinti mūsų kelionės bilietus

    Buvome pavaišinti arbata ir persišku geriamu jogurtu iš stiklinių buteliukų, nuo kurio rūgštumo susirakino žandikauliai.

    Teherano parkas džiugino du gamtos mylėtojus. Tą dieną vyko vaikučių šventė ir mes, kaip vieni didžiausių iš jų, nusprendėme sudalyvauti. Tiek šventės metu, tiek po jos žmonės ėjo vienas po kito su mumis pasisveikinti, paklausti ar nereikia pagalbos. Vienas vyriškis paklaustas, kodėl Irano žmonės tokie draugiški atsakė, kad kitaip būti ir negali. Persijos kultūra viena seniausių ir turtingiausių pasaulyje. Taip buvo nuo seno.

    Vienas iš sutiktų žmonių užrašė netoliese esančio restorano adresą. Sakė jei ateisime už poros valandų – supažindins su draugu keliautoju, kuris mus priims nakvynei. Supratom, kad jei esi Irane ir neturi kur dėtis, sėdėk parke, kur yra daug žmonių ir lauk…

    Nesąžiningas apsaugos darbuotojas

    Irane labai populiaru pietauti parkuose pasitiesus kilimą ant pievelės. Tame parke nematėm nei vienos tokios šeimos, todėl kilo įtarimas, kad tai neleistinam bet surižikavom ir įsitaisėm po medžiu pietauti. Neilgai trukus priėjo parko apsaugos darbuotojas ir pareiškė, kad turim problemų. Mums susikrovus daiktus „gerbiamasis“ parodė tarptautinį ženklą, kad turime jam duoti pinigų (sumokėti „baudą“). Įtarėm, kad ši bauda neoficiali, todėl tamstai pasakėm „No English“ (nekalbame angliškai) ir nuėjom.

    Nakvynė pas gatvėje sutiktus žmones

    Ieškodami nurodyto restorano ilgokai vargom. Galiausiai atsitiktinai susipažinom su vienu universiteto dėstytoju ir turistų gide. Pokalbis įvyko žaibiškai. Jie paklausė „Sveiki. Ar turite kur apsistoti. Ne? Ne problema, galite apsistoti pas mus.“

    Svečiuose jautėmės kaip namuose, o ir šeimininkai buvo itin įdomūs žmonės. Vyriškis pasakojo, kaip išmoko net penkias kalbas. Pirmąją užsienio (anglų)kalbą jis išmoko sunkiomis sąlygomis. Irako – Irano karo metu jo brolis buvo nužudytas, o jis pats būdamas vos 16 metų kareivis buvo paimtas į nelaisvę. Būdamas karo belaisviu net aštuonerius metus išnaudojo laiką savarankiškam anglų kalbos mokymuisi, o šiektiek įgudęs mokė ir kitus.

    Teherano parkas

    Kitą dieną istorija kartojosi. Pasukom į kitą milžinišką Teherano parką ir laukėm, kol išeitis iš padėties mus susiras pati.

    Prabimbinėję parke iki pat vakaro ir pamaitinę kokias trisdešimt kačių susirūpinom, kad visi tik pakalbina, bet pernelyg nesiveržia kviesti mūsų į svečius. Griebėmės kraštutinių priemonių ir parašėme visiems žmonėms iš Couchsurfing.com svetainės, su kuriais buvom kalbėję anksčiau ir klausėm gal jie turi pažįstamų, kurie galėtų mus priimti. Pavyko.
    Dvi valandas keliavę per visą Teheraną metro ir vietiniais autobusiukais atvažiavome į patį miesto pakraštį. Ten mus pasitiko Mediia ir Khosro – puikaus humoro jausmo sąvininkai ir šiaip malonūs žmonės. Su jais praleidome tris dienas ir dėl nesiliaujančio juoko per tą laiką kentėm nuolatinį skausmą žandikauliuose.

    Draugai iš Teherano Mediia ir Khosro

    Mūsų bičiuliai keliautojai ir sportininkai iš Teherano Mediia ir Khosro.

    Skaityti toliau –> http://invisusmundi.lt/kebabai-saudymas-zaidimai-irano-siaureje

    Komentarai
    Post Tagged with , ,
Comments are closed.