KODĖL Į BALĮ DAUGIAU NEGRĮŠIM

KAS SUGRIOVĖ MŪSŲ PLANUS | iŠSISKYRIMAS VISAM MĖNESIUI

KODĖL Į BALĮ DAUGIAU NEGRĮŠIM

Praėjusį kartą pasakojom apie kelionę traukiniu per Javos salą, apie žygį prie Bromo ugnikalnio ir apie keliautojus iš Portugalijos. Taip pat užsiminėm, kodėl į didžiausią pasauly budistų šventyklą Borobudurą Kamilė ėjo viena. Šį kartą papasakosim, kuo nuvylė Balis ir kodėl turbūt į Balį daugiau negrįšim. Taip pat paaiškinsim, kokios aplinkybės privertė išsiskirt net 5 savaitėms. Balio sala turėjo būt paskutinė stotelė prieš paliekant Aziją. Bilietus iš Balio į išsvajotąją Australiją pirkom dar būdami Malaizijoj. Pagal planą, turėjom Kalėdas švęst lėktuve į Pertą. Tada dar nežinojom, kad šventes praleisti kartu nebuvo lemta.

DAR VIENAS ĮRODYMAS, KAD NIEKADA NEPASIMOKOM

Nuotykiai prasidėjo dar Javos saloj. Paprasčiausias būdas patekti į Balį – keltis Keltu iš nedidelio uosto prie Benyuwangi miestelio. Aplankę Bromo ugnikalnį, į Benyuwangi atriedėjom traukiniu. Kitų keliautojų bloguose buvom skaitę, kad uostas nuo traukinių stoties visai netoli. Ką reiškia „netoli” iš anksto neišsiaiškinom. Tokie „nežiniukai” puikus taikinys vietiniam uždarbiautojam. Tuktuko vairuotojas įkalbėjo pasinaudot jo paslaugomis. Paprašė 20.000 rupijų. Sutarėm, kad mokėsim 10.000 ir buvom labai savim patenkinti. Įtarimą sukėlė tik jo kolegos sveikinimus primenantys šūksniai. Kelionė truko apie 13 sekundžių. Tiek prireikė nuvažiuoti šimtą metrų. 10.000 Indonezijos rupijų lygi 0.70€. Tai reiškia, kad tarifas – keli eurai už kilometrą. Toks ir godiems Vilniaus oro uosto taksistams pasirodytų solidus. Jokiu būdu nekaltinam verslumo stoka nesiskundžiančio vairuotojo. „Apsišovėm” patys. Kartais verta „paruošt namų darbus” ir pasidomėti kainomis iš anksto.

Į BALIO SOSTINĘ – DENPASARĄ

Kelto „Java-Balis“ bilietas kainavo 0.30€ žmogui. Išsilaipinom Gilimanuko uoste. Nuo Gilimanuko iki Balio salos sostinės Denpasaro – keturios valandos kelio. Prieš kelionę užsukau į kioską vandens. Vienintelis ten buvęs žmogus buvo neregys senolis nekalbantis angliškai. Nemokėdamas paaiškinti ko noriu išėjau tuščiom rankom. Visus 128 kilometrus į Denpasarą važiavom senu surūdijusiu autobusiuku. Buvom vieninteliai užsieniečiai visam autobuse. Lietuviški keliai sunkiai tikpo. Pakeliui į Denpasarą nieko ypatingo nenutiko. Kraštovaizdis gražus, bet niekuo neįpatingas. Lygiai toks pat kaip Sumatroj ar Javoj.

KODĖL VANDENYNE NIEKAS NESIMAUDO

Denpasare apsistojom vienam iš viešbutukų, toliau nuo miesto centro. Viešojo transporto sistema Baly gana primityvi. Įtarėm, kad Tuktukų vairuotojai už paslaugas prašo per daug, o taksi vairuotojai nesiteikė pavežt už nustatytą įkainį. Mėgino suderėt sau palankesnį atlygį, todėl paslaugų atsisakėm. Po kelių mėnesių kelionės norėjosi tylos ir ramybės, o tai Denpasare dalykas retas. Šiek tiek atsikvėpėm išsitiesę paplūdimy. Keista buvo tik tai, kad tokią karštą dieną vandenyje nematėm nei vieno žmogaus. Paskui paaiškėjo kodėl.

Į BALĮ GRĮŠTI NETRAUKIA

Dešimtys darbuotojų grėbliais grėbė ir nešė krūvas šiukšlių. Tolygus jų sluoksnis gulėjo paskleistas palei visą pakrantę. Mąstėm, koks pašėlęs vakarėlis turėjo įvykti, kad po jo liktų tiek atliekų. Pasirodo jokio vakarėlio nebuvo. Daiktus palikom saugot kelioms poilsiautojoms ir susiruošėm maudytis. Nei kelių neapsėmus kaip reikiant supykino. Kiekvienam kvadratiniam metre plaukiojo bent vienas plastikinis maišelis, vystyklas ar butelis. Aplink kojas, it medūzos, vyniojosi įvairios atliekos. Laikraščiai, skardinės, vystyklai ir visas kitas „brudas” nuolat buvo išplaunamas Indijos vandenyno bangų į krantą, o naktį kilus potvyniui turbūt ir vėl pasiglemžiamas. Tai viena svarbiausių priežasčių, kodėl į Balį grįžt netraukia.

SUGRIUVO MŪSŲ PLANAI

Likus dviem dienom iki skrydžio tapo aišku, kad laikas galvot naują planą. Variantų buvo įvairių. Svarstėm galimybę vykti į Rytų Timorą – mažytę valstybėlę, dar žinomą Timor Leste vardu. Galiausiai nusprendėm, jog geriausia būtų jei aš į Australiją keliaučiau vienas, o Kamilė atvyktų iškart gavusi Australijos vizą. Tada dar nežinojom, kad išsiskirsim ilgiau nei mėnesiui.  Viza leido būt Indonezijoj tik 30 dienų, kurios jau ėjo į pabaigą. Kamilė susisiekė su mūsų draugais Malaizijoj ir susitarė, kad kol lauks vizos, apsistos pas juos. Į skirtingus lėktuvus Denpasaro oro uoste įsėdom beveik tuo pačiu metu – pirmąją Šv. Kalėdų dieną. Išvakarėse pavalgėm Kūčių vakarienę.

IŠSISKYRIMAS VISAM MĖNESIUI

Keliaut į Australiją planavom nuo pat pradžių. Ketinom ten bent kažkiek užsidirbt sekantiems kelionės mėnesiams. Turėjom pakeleivingais automobiliais iš Perto keliauti į Sidnėjų, o iš ten skristi į Pietų Ameriką. Po švenčių, Australijoj susiradau trumpalaikį darbą. Praleidus kelias dienas su draugais ir sudalyvavusi malaizietiškose vestuvėse Kamilė išvyko į Malaizijos sostinę Kvala Lumpūrą, kur po kurio laiko taip pat gavo darbą. Apie visa tai papasakosim kitą kartą. „Kelionė į Vakarų Australiją„.

KATEGORIJOS

Share This

Dalintis

Dalintis straipsniu su draugais