MUŠTYNĖS AJUTAJA TRAUKINIŲ STOTYJE

Belaukdami traukinio į Čiangmajų kaip reikiant išalkom. Prieš akis – 13 valandų kelias. Kamilė liko saugot daiktų, o aš išėjau ieškot parduotuvės. Grįžau, kaip Kamilė sako, „pasišokinėdamas“ ir pro grupelę pareigūnų prasibroviau į stotį. Viskas buvo kaip palikau, tik Kamilės žvilgsnis kitoks, akys didesnės. „Neįsivaizduoji kas nutiko“ sakė ji. Nujaučiau, kad kažkas negero. Pasirodo Kamilę išgąsdino muštynės traukinių stotyje. Kas geriau nei ji pati galėtų apie tai papasakot…

KAMILĖS JOKŠAITĖS KELIONIŲ DIENORAŠTIS

Tautvydas trumpam paliko mane traukinių stotyje saugoti kuprinių, o pats IŠėjo į parduotuvę nupirkti maisto kelionei. Atsisėdus ant suoliuko į dienoraštį užsirašinėjau dienos įvykius. Po kurio laiko pastebėjau, kad praeiviai renkasi prie traukinio stoties langų, lyg būtų labai kažkuo susidomėję. Žmonių skaičius greitai išaugo, pačiai norėjosi palikti kuprines ir eiti pasmalsauti. Netoliese stovėjęs, taipogi kuprines besaugojantis keliautojas, Šveicaras pasiramščiuodamas bandė įžvelgt, kas vyksta už traukinio stoties langų. Visai netyčia pasilenkusi į priekį, per žmonių minią pamačiau, kaip vidutinio amžiaus vyras smogė tiesiai į veidą savo bendraamžiui. Bam! Smūgis… ir varžovas gulėjo ant žemės.

Girdėjau kaip šaukė moterys, kaip vyrai šaukė policijos pagalbos, norėdami numalšinti miesto centre užsimezgusį konfliktą. Po kelių sekundžių įvykiai persikėlė į pačią traukinių stotį. Žmonės lakstė į visas puses su vaikais lyg bandytų slėptis nuo gręsiančio pavojaus. Mačiau, kaip koridoriumi nubėgo vyras visus užpuldinėdamas ir nesiorientuodamas, kokios lyties varžovą renkasi. Staiga stotis liko visiškai tuščia, tik aš ir kolega Šveicaras. Paklausius, kas čia vyksta, jis gana ramiai, bet su nerimu akyse atsakė: muštynės!

Tuo metu žmonės lakstė aplinkui ir rėkė, o aš nežinodama ką daryti, persimečiau fotoaparato dėklą per petį, apsikabinau kompiuterį ir buvau pasiruošuti bėgti. Jaučiau, kad vyras gali pradėti siautėti ir centrinėje traukinių stoties dalyje. Begalo išsigandau, turbūt todėl, kad buvau viena. Žinoma pradėjus lakstyti policijai, nusiraminau. Pro šalį einantis apsaugos darbuotojas, pamatęs dideles iš išgąsčio mano akis, ramiai rankom pamojavo, jog viskas valdoma. Matyt muštynės traukinių stotyje įprastas dalykas.

Tai truko gal pora minučių, tačiau atrodė lyg amžinybė. Netrukus iš paruotuvės pasišokinėdamas grįžo Tautvydas.  ,,Kodėl mane palikai?“: kaltindama jį pasitikau. Man papasakojus visą istoriją, nepatenkintu veidu pareiškė: ,,Kodėl visos linksmybės vyksta, kai aš kažkur išeinu?“. Na, man linksma tikrai nepasirodė. Vėl įsitikinau, kad kiekvienoje šalyje gali nutikti visko.

KATEGORIJOS

Share This

Dalintis

Dalintis straipsniu su draugais