• Naktis Kosice (Košice)

    Pokalbis su pareigūnais Kosice traukinių stotyje

    Paskutinį įrašą paskelbiau būdamas Kosice (Košice) – didžiausiame mieste rytų Slovakijoje. Sėdėjau antrame traukinių stoties aukšte, kaip pro mane sparčiu žingsniu praėjo ir į trečią aukštą pakilo du policijos pareigūnai ir stoties darbuotojas. Kamilė buvo vienintelis žmogus tuo metu buvęs trečiame aukšte. Supratau, kad kažkas negerai…

    – Ar galiu jums padėti? – paklausiau Kamilę užkalbinusio pareigūno.

    – Iš kur esate ir kur keliaujate ? – rūsčiu balsu paklausė jis.

    – Iš Lietuvos. Rytoj važiuosime į Vengriją.

    – Kur jūsų bilietai, kurią valandą išvykstate?

    – Dar neturime. – atsakiau.

    – “We have a problem. “– pareiškė pareigūnas – Parodykite pasus

     -… O.. iš Lietuvos… Tai turite laisvai kalbėti rusiškai (tuomet prakalbo rusų kalba).

     – Geriau angliškai  – atsakėme me ir pareigūnas sumurmėjo nepatenkintas.

      Paklausiau pareigūno ar mes padarėme ką nors neleistino. Pasirodo policininkus į talką pasikvietė stoties darbuotojas.  Jam kilo įtarimas jog mes neturime bilietų, o po dvyliktos valandos stotyje leidžiama būti tik asmenims artimiausiu metu išvykstantiems traukiniu.

    Pareigūnas galimai patikėjo, kad ryte ketiname važiuoti traukiniu į Vengriją. Jis kurį laiką kalbėjosi su stoties sargu ir šiam nenusileidus pareiškė jog turime palikti patalpas (atrodė jog sako tai apgailestaudamas). Su “iškilminga” palyda palikome stotį. Jau minėtas “labiau šnekus” pareigūnas pasivedė mus į vietą, kur niekas mūsų nemato ir kuri galimai nepatenka į filmavimo kamerų matomumo lauką. Jau visai kitu, maloniu ir padėti norinčio žmogaus tonu, patarė mums ”Štai ten yra hostelis. Pernakvokite ir ateikite ryte. Išvykti galite rytiniu straukiniu. Naktį tikriname ar visi turi bilietus, nes taip saugome keleivius nuo vagių…” Padėkojome jam ir patraukėme suoliuko link apsvarstyti tolimesnį veiksmų planą…

    Paaiškinsiu, kodėl buvome traukinių stotyje jei neketinome važiuoti traukiniu. Prieš tai šauni slovakų porelė pavežė mus apie šimtą kilometrų. Klausė kur geriausia mus išleisti. Reikėjo pasikrauti elektroninius prietaisus ir reikėjo interneto, taigi atsakėme jog labiausiai tiktų McDonalds ar panaši įstaiga. Pasakėme ir šventa. Atvežė į  tą McDonalds, kurį Kosice geriausiai žinojo – esantį pačiame centre, šalia autobusų stoties. Padarėme bendrą nuotrauką ir atsisveikinome.

    Žmonės pavežę mus į Kosice

    Norint stabdyti mašinas svarbu išeiti iš miesto. Iki tam tinkamos vietos buvo septyni kilometrai kelio. Kadangi buvo vakaras išmintingiau atrodė palaukti ryto. Autobusų stotis dirbo iki vienuoliktos valandos vakaro. Iki vienuoliktos valandos ten ir buvome. Kuprines pasidėjome po laiptais. Iš vienos pusės jas jaugojo siena, iš kitos laiptai, iš trečios berods informacijos centro kabina, o iš kitvirtos pusės kuprines užtvėrėme suolu ant kurio įsitaisiau aš. Kamilė užsnūdo ant suolo esančio priešais, o aš pradėjau rašyti straipnį.

    Neilgai trukus įtarimą ėmė kelti ganėtinai tvarkingai atrodanti moteris, su savo kelioniniu lagaminiu nuolat sukanti ratus. Po kurio laiko (galbūt atsitiktinai, o gal ir ne), būtent tada kai stotyje buvome tik mes su Kamile ir ji, “gerbiamoji” įsidrasino prieiti ir užkalbinti. Kaip supratau, kalusė ar vieta šalia mūsų neužimta. Kaip jau minėjau stotyje buvome vieni ir buvo dar koks šimtas laisvų vietų. “Only English” atsakiau ir moteriškė nustebusi atsitraukė.

    Praėjo kokia valanda iki antro jos mėginimo pasirodymo. Kamilė visdar snūduriavo, kai ji priėjo ir angliškai paklausė kiek dabar valandų. Devynios keturiasdešimt atsakiau. Gerbiamoji “nesuprato” ir pasilenkusi pakreipė mūsų kompiuterį “norėdama pažiūrėti pati”. Situacija truputį kėlė šypseną. Vienintelis jai pasiekiamas brangesnis daiktas buvo kompiuteris, kurį laikiau savo rankose. Prie kompiuterio prijungtas krovėsi menkavertis mano mobilusis telefonas, pridengtas kepure. Veikiausiai jis ir buvo jos taikinyje. Jau nevaldydamas šypsenos sekiau jos veiksmus. Manau ji tai suprato ir “pasižiūrėjusi kiek valandų” prisėdo šalia nors aplinkui buvo daugybė kitų vietų. Perkėliau telefoną į kitą pusę toliau nuo jos. “Kelkis Kamile. Ji kažką sugalvojo” – pasakiau. Abu stebėjom akis įbedę į savo naują “draugę” kol galiausiai ši matyt tiek dėmesio susilaukti nepratusi, tempdama lagaminą ant ratelių paliko stotį. Tą vakarą ji jokiu autobusu neišvažiavo, o mes laimei mes nieko nepasigedome.

    Vienuoliktą valandą persikėlėme iš Kosice autobusų stoties į traukinių stotį. Jokios informacijos apie stoties uždarymą nakčiai neradome, todėl ketinome ten sulaukti ryto ir keliauti toliau. Dvykiltą valandą nutiko jau minėti įvykiai su stoties darbuotoju ir pareigūnais. Kadangi nuomotis hostelio nenorėjome, pavalgėme ir patraukėme automobilių stabdymui tinkamos vietos link. Navigacija rodė septynis kilometrus…

    Daugiau nuotykių tą vakarą nepatyrėme. Kol pasiekėme tikslą pailsėti sustojome kokius septynis kartus. Palikę miestą dairėmės tinkamos vietos palapinei. Visur kukurūzų laukai. Kadangi švinta apie penktą valandą ryto, išsitraukėme kilimėlius, miegmaišius ir dvi valandas nusnūdome po atviru dangumi kokie trisdešimt metrų nuo pagrindinio kelio.

    Komentarai
    Post Tagged with ,
Comments are closed.