• Nuostabus miestas Stambulas

    Kelionė į Stambulą

    Tautvydas Šlevas ir Kamilė Jokšaite Stambule

    Į Stambulą atvykome autobusu iš Bulgarijos pajūrio miesto Burgas. Kelionė (Burgas – Stambulas) truko 8 valandas. Pasienyje patikrinimas praėjo sklandžiai. Buvo patikrinti mūsų pasai ir praskenuotos kuprinės (visai kaip oro uoste). Autobuse buvo likęs maišiukas su kitais mūsų daiktais, bet niekas į vidų tikrinti nelipo.

    Vaizdai pro langą labai nežavėjo. Daug kur kraštovaizdis pasirodė esantis panašus į lietuviškąjį. „Užmušinėdami“ laiką žiūrėjom filmus įgarsintus turkiškai. Žiūrėjom filmą „Pono Byno atostogos“ su aktoriumi Rovanu Atkinsonu, nes jam suprantamas įgarsinimas nereikalingas. Pasirodo Kamilė šio filmo buvo nemačiusi. Man tai buvo koks septintas kartas.

    Stambulas – didelis miestas

    Miestas pasirodė esantis milžiniškas. Svarstėm kiek dienų turėtume skirti norėdami išeiti iš jo pėsti. Į stambuko stotį atvykom apie dešimtą vakaro. Apėmė nerimas. Buvom sustoję kelis kartus. Visur daug autobusų, daug šurmulio. Žmonės tai išlipa tai įlipa – neaišku kur išlipti mums.

    Galų gale išsilaipinus galva ėmė suktis dar labiau. Tūkstančiai žmonių šaukiantių, lekiančių, siūlančių prekes ar paslaugas. Svaigino stiprūs kvapai, iš visų pakampių sklido turkiška muzika.

    Nepavyko rasti bevielio interneto. Anksčiau pravažiuotose šalyse visose stotyse, degalinėse ir beveik visose kavinėse būdavo bevielis WiFi internetas. Stambule situacija sunkesnė. Tolumoje pamatėm prekybos centro ženklą. Ten ir pasukome.

    Didelis prekybos centras jau užsidarinėjo. Kadangi paskutinį kartą buvom valgę pries devynias valandas prisėdom pailsėti ir pasistiprinti. Prie interneto (nors ir lėto) prisijungėm vienoje iš kavinių. Pastebėjau jog asmenukių („Selfių“) ir asmenukių lazdų naudojimo mados Stambule užbujojusios kaip ir Europos šalyse. 😀

    Stambulo viešbučiai Booking.com svetainėje pasirodė brangūs. Pigesni hosteliai buvo toliau nuo centro. Neliko nieko kito kaip eiti į metro stotį ir važiuoti arčiau kokio parko kur galėtume prigulti ant žolės (tokių gulinėtojų čia pilni parkai) arba važiuoti į vietas kurias iš pradžių planavome aplankyti kitą dieną. Metro stotyje žmonės buvo labai draugiški. Buvo panašu, kad turkams buvo malonu ir įdomu mums padėti. Paaiškino kur vertėtų važiuoti, ką toliau daryti, nesitikėdami jokio atlygio. Žinoma nevisi tokie, tiesiog mums pasisekė.

    Išlipome stotelėje už kelių kilometrų. Tai buvo gerokai pigesnis rajonas. Švietė užrašai „Hotel“ vos ne ant kiekvieno pastato. Užsukom į pirma pasitaikiusį. Kaina už dvivietį kambarį nakčiai – 120 Turkijos lirų. Tai maždaug 35 eurai. Tiek daug už nakvynę dar nesame mokėję, bet nuovargis baigė mus įveikti. Laimei greta stovėjusiame viešbutyje kambario kaina tebuvo šimtas lirų. Ten ir pasilikome nors turbūt paieškoję būtume radę dar pigiau.

    Nuotykiai Stambule

    Kitą dieną viešbutį palikome apie vienuoliktą valandą. Pailsėjus Stambulas atrodė daug gražesnis ir įdomesnis. Šimtai mažyčių parduotuvėlių. Minios žmonių. Net ir dieną prieš tai erzinę turkų prekybininkų riksmai mums nepavargusiems tapo egzotiškai malonūs. Kamilės akys spindėjo kaip žiburiukai. Sakė „Su mama dabar taaaiiip apsipirktume…“. Užsukęs į vieną elektronikos parduotuvėję grotuvo iPod Touch įkroviklį nusipirkau už tris eurus. Lietuvoje tai būtų nerealu.

    Iš visų pusių šūksniai „Come.. Prease.. My brother.. My friend… Best price… Only for you…“ . Sustojome pavalgyti turkiškų kebabų. Nuo lietuviškųjų skyrėsi tuo jog mėsa pasirodė tikra. Tikrai nenusivylėme, bet sumokėjome po dešimt lirų (lietuviška kaina), o paaiškėjo, kad už kelių šimtų metrų galėjome nusipirkti už šešias liras.

    Kelionė į Stambulą

    Kamilė Jokšaitė su skara

    Aplankėme Mėlynąją mečetę. Kamilė užėjo į vidų, o aš pasilikau pavėsyje rašyti straipsnio. Grįžusė sakė labai patiko. (Išvardino daug gerų būdvardžių, kurių visų nei nepamenu… 😀 ).

    Sutikom vyruką, kuris nuostabiai nuvalė man batus už penkias liras. O buvo taip, kad šis gudročius (gal netyčia, o gal ir tyčia) pametė batų šepetį. Mes kaip geri piliečiai sušukom jam, kad palauktų ir atidavėm jo brangų įrankį. Šis puolė dėkoti, klausė iš kur esame ir turbūt apsimestinai linkčiojo vaizduodamas, kad žino kur ta Lietuva (nors daug turkų tikrai žino). Atsidėkodamas pasiūlė nuvalyti man batus. Bevalydamas paklausė kur ketiname eiti. „Grand bazaar“ atsakėme. „Oi.. Ten per brangu… Merginai labai tiktų odinė striukė už geriausią kainą… Kaiptik žinau vieną parduotuvę“ ir būdamas didžiu geradariu pasisiūlė mus palydėti. Nei ketinom pirkti nei ką bet iš mandagumo sekėm. Ėjom ėjom ir galo nesimatė. Turbūt jei būtume apsipirkę ir jam kapeika kita būtų nubyrėjusi. Kadangi vistiek nieko pirkti nesiruošėm, o vyriškis darėsi vis įkyresnis, pasielgėm kaip ir dera suaugusiems garbingiems žmonėms – jam nusisukus pasipustėm padus į priešingą pusę :D. Viskas būtų gerai jei ne kalnas. Su kuprinėmis greit nepalipsi, o vyriškis sportiškas. Kaipmat per visą kvartalą atsivijo mus kartodamas „My brother… My brother…“. Pasakiau, kad pinigų neturime, o šis dar įkyriau kvietė į parduotuvę. Galų gale matydamas, kad nieko nebus drėbtelėjo „ …Shoes money“ (pinigai už batus), mat batų valymas pasirodo buvo visai ne padėkos ženklas. Už blizgančius batus užsiprašė aštuonių lirų. Daviau penkias, kad atstotų ir galėtume eiti toliau, nes nebuvo panašu, kad ketintų mus palikti ramybėje. Ilgainiui gal ir savo draugų aplinkinių „klestinčių verslininkų“ pagalbos būtų sulaukęs. Dabar jau po laiko susimąstau kaip kolega būtų reagavęs, jei jam pareikalavus pinigų už batų nuvalymą būčiau paprašęs pinigų už šepetį… 😀 Pamoka kitam kartui.

    Vėliau nusprendėm pasivaikščioti pakrante. Ant akmenų deginosi šimtai vyriškių ir nei vienos vietinės moters, o ir atvykėlės turistės tebuvo kokios dvi. Kamilei tai kėlė pasipiktinimą. Man – ne taip jau labai… 😀

    Keliautojas Tautvydas Šlevas

    Bosforo sąsiauris - Stambulas

    Pakrante ėjome bent kilometrą. Nuolat kartoju ir vėl pakartosiu… karštis čia alinantis, ne tik man žiemos mylėtojui, bet ir Kamilei. Pavėsio beieškodami atsitiktinai užsukome į didžiulį nuostabaus grožio parką. Sekančias kelias valandas praleidome gulėdami medžių pavėsyje ir stebėdami praeinančius žmones. Vietinių turkų matėme dvejopų: konservatyvių (moterys įsisupusios į juodus rūbus taip, kad tik akys matosi) ir ne tokių konservatyvių („vakarietiškų“). Daug porelių vaikščiojo susikibę už rankų ir niekas jų neteisė. Kiekvienas pagal savo įsitikinimus. Ore tvyrojo keptų ir virtų kukurūzų kvapas. Praeinantys prekybininkai siūlė tai kavos ar arbatos, tai riestainių, tai paprasčiausio vandens, kurio kiek begertum, tokiu oru vis atrodo maža.

    Pažintis su Gurcanu

    Nakvoti ketinome pas Gurcaną – 26 metų jaunuolį iš Couchsurfing. Šis buvo išvykęs su draugais į gamta, bet žadėjo dešimtą vakaro atvažiuoti mūsų, kadangi miestas klaidus – patiems susigaudyti sunku, o ir manta nepadeda. Turėjau dar šiektiek vietinės valiutos. Palikęs Kamilę ilsėtis išėjau paieškoti konors vakarienei. Pasirodo patekom į brangų ir itin turistų mėgstamą rajoną. Viskas labai brangu. Gatvės prekeivis prekevęs vaisiais už kilogramą bananų norėjo dviejų su puse euro. Tokius pinigus plėšdamas gerbiamasis turėtų pirmiausia investuoti į tikslesnes svarstykles, nes įdėjus porą vaisių jau rodė kilogramą. Paburbuliavęs įdėjo ir trečią – šios vistiek rodė kilogramą. Taip greitai pasakiau „No thank you“ ir nuėjau taip greitai, kad šis nei sureaguoti nespėjo. Tikiu liko labai nepatenkintas…

    Pusė vienuolikos vakaro atvyko Gurcanas. Pirmą akimirką jį išvydę supratom, kad linksmas ir draugiškas vyrukas. Gurcanas grįžęs iš pasibuvimo su draugais automobilį  paliko namuose ir atvažiavo mūsų metro. Keliaudami pas jį į namus iki perkėlos važiavome metro, o per Bosforo sąsiaurį, skiriantį Europą ir Aziją, plaukėme keltu. Naktinis Stambulas nepamištamas. Tiek šviesų, tiek keltų ir laivų, virš dvidešimt milijonų stambulo gyventojų ir mes su Kamile – mažosios Lietuvėlės vaikai.

    Gurcanas buvo labai malonus. Jautėmės lyg jį seniai pažinotume. Pasakojom apie savo kelionę, o jis pasakojo mums apie save. Gurcanas programuotojas. Jis kuria iOs ir Android programėles. Jo šeima gyvena Ankaroje, bet jis studijavo Stambulo universitete. Buvo išvykęs į Švediją pagal studentų mainų programą. Turbūt šauniausia jo sukurta programėlė leidžia būnant namuose labai patogiai iš įvairių parduotuvių katalogų užsisakyti prekių ir šios greitai atvežamos. Gatvėse matėme daug autobusiukų su šios programėlės reklamomis. Šaunu pamaniau. Ateitis neabejotinai priklauso programuotojams…

    Ekskursijos Stambule

    Išsimiegojom geriau nei viešvutyje. Mums ir ant grindų miegoti būtų patikę – svarbu po stogu, o čia dar ir nusimaudyti ir skalbimo mašina išsiskalbti rūbus turėjome progą. Miegojome ilgokai. Pusryčiauti ėjome į Gurcano mėgstamą restoraną pakrantėje. Paprašėme jo mums kąnors užsakyti, mat turkiškuose patiekaluose nesame žinovai. Viskas buvo tikrai skanu. Labai maloniai nustebino padavėjas, atnešęs ir ant stalo pastatęs dvi vėliavėles: Turkijos ir Lietuvos. Net šilta širdyje pasidarė.Istanbul-cafe_lithuanian-turkish-flag

    Lietuviška ir Turkiška vėliavos

    Esame dėkingi, nes tiek už pusryčius tiek už visas ekskursijas ir netgi kitos dienos autobuso į Ankarą bilietus sumokėjo Gurcanas. Jis mums sakė „Jūs esate mano svečiai. Jūsų pinigai čia nepriimtini“. Buvom daugiau nei maloniai nustebinti. Mūsų naujas draugas prižadėjo ateityje mus aplankyti Lietuvoje.

    Visą dieną apžiūrinėjome Stambulą. Beveik dvi valandas plaukiojome kanalu skiriančiu Europinę ir Azijinę Stambulo dalis. Po pasiplaukiojimo aplankėme Sultonų rūmus, kuriuose keletą metų gyveno pats Atatiurkas – Turkijos respublikos įjūrėjas bei pirmasis jos prezidentas, dar vadinamas „tautos tėvu“.  Kamilė turėjo  progą įsivaizduoti, kad ji karalienė su puošnia suknia pokylių salėje, o aš susimąsčiau, kad man tokie rūmai būtų nepraktiškai perdideli.

    Stambulas 12

    Vakaras

    Grįžę į namus valgėme turkiškus patiekalus ir kalbėjomės apie „Rocky“ ir kitus filmus. Sėdėjom su Kamile ir svarstėm kaip mums pasisekė, kad susipažinom su šiuo žmogumi. Pasisėdėję ėjom miegoti, nes kitą dieną reikėjo anksti keltis.

    Turkijos vėliavos

    Komentarai
Comments are closed.