PAGALIAU ATVYKSTAM Į AZIJĄ!

8 ilgi mėnesiai

Ir štai, autostopu ir autobusais įveikę 5 Europos šalis, iš Lietuvos atvykom į Turkiją. Ši šalis kasdieną stebino savo turtais, o turistų nepramintuose takuose sutikti žmonės – beribėmis savo širdimis. Iš anksto neturėdami aiškaus plano, Azijoj praleidom 8 ilgus mėnesius. Per juos aplankėm 10 viena už kitą spalvingesnių valstybių, įskaitant ir legendomis ir mitais apipintą – paslaptingąjį Iraną. Apie tai skaitykit kituose mūsų kelionės dienoraščio įrašuose.

3 dienos didžiausiame Turkijos mieste

Šį kartą papasakosim apie savo nuotykius neįtikėtinai milžiniškame, 15 mln. gyventojų turinčiame Stambule ir mūsų viešnagę pas bičiulį turką Gurcaną Yavuzą. Taip pat Jūsų laukia nuotaikingas Kamilės filmukas apie tris dienas, praleistas didžiausiame Turkijos mieste.

 

Stambulas – vartai į Aziją

Į Stambulą atvykom iš Burgaso – miesto Bulgarijoj prie Juodosios jūros. Kelionė autobusu truko 8 valandas. Patikrinimas Bulgarijos – Turkijos pasienyje praėjo sklandžiai. Pareigūnai pavartė pasus. Dabar net keista prisiminti, kokie tušti jie buvo. Tie patys pareigūnai praskenavo kuprines. Kiti mūsų daiktai liko autobuse, bet niekas jų netikrino. 

Vaizdai pro langą labai nežavėjo. Kraštovaizdis atrodė panašus į lietuvišką. Laiką užmušinėjom žiūrėdami filmą „Pono Byno atostogos“ su mano mėgstamiausiu visų laikų komiku – Rovanu Atkinsonu. Mano nuostabai – Kamilė šio filmo dar nebuvo mačiusi. Neįtikėtina!!!

Stambulas

Tikras šokas ramiam europiečiui

Miestas pasirodė esąs milžiniškas. Įdomu kiek dienų butų reikėję išeiti iš jo pėstiems. Į stambuko stotį atvykom apie dešimtą vakaro. Apėmė nerimas. Autobusas kelis kartus sustojo. Visur minios žmonių, daug šurmulio. Žmonės tai išlipa, tai įlipa. Kur išlipti mums?

Galų gale atvykom į pagrindinę stotį. Tūkstančiai žmonių: šaukiantių, lekiančių, siūlančių prekes ir paslaugas. Svaiginančiai stiprūs kvapai – tikras šokas jautriai europiečio nosiai. Iš visų pakampių sklindanti turkiška muzika.

Nemokamo bevielio interneto stotyje nebuvo. Buvo metas apie tokį pamiršti keliems artimiausiems mėnesiams. Anksčiau pravažiuotose šalyse bevielis WiFi internetas buvo beveik kiekvienoj degalinėj ir kiekvienam prekybos centre. Stambule situacija priešinga.

Tolumoj pamatę prekybos centrą, link jo ir nupėdinom. Didelis prekybos centras jau užsidarinėjo. Paskutinį kartą valgę pries devynias valandas prisėdom pasistiprint. Prie interneto (neįtikėtinai lėto) prisijungėm vienoje iš kavinių. Pastebėjom, kad asmenukių („Selfių“) mados Stambule užbujojusios net labiau nei Europoj.

Kur nakvoti nežinia…

Stambulo viešbučiai Booking.com svetainėj brangūs. Pigesni hosteliai buvo toliau nuo centro. Neliko nieko kito kaip eiti į metro stotį ir važiuoti arčiau kokio parko.

Valstybė: Turkijos vėliava Turkija
Provincija: Stambulo provincija
Meras: Kadir Topbaş
Gyventojų (2016): 14 365 000
Plotas: 1 831 km²
Tankumas (2016): 7 845 žm./km²
Commons-logo.svg Vikiteka: Stambulas
Kirčiavimas: Stambùlas (Istanbùlas, sen. Bizántijus, Konstantinòpolis)

Ten nors būtų galima prigult ant žolės. Kaip paskui įsitikinom, tokių gulinėtojų Stambule pilna ant kiekvieno kampo. Kitas variantas – važiuoti į vietas, kurias planavom aplankyti kitą dieną.

Metro stotyje žmonės buvo draugiški. Turkams malonu ir įdomu padėti atvykėliams. Atsitiktinai sutikti žmonės, nesitikėdami jokio atlygio paaiškino, kur vertėtų važiuoti, ką toliau daryt. Žinoma turbūt ne visi jie tokie. Mums tiesiog pasisekė.

Išlipom stotelėj už kelių kilometrų. Tai buvo gerokai pigesnis rajonas. Užrašai „Hotel“ švietė vos ne ant kiekvieno pastato. Užsukom į pirma pasitaikiusį. Kaina už dvivietį kambarį nakčiai – 120 Turkijos lirų, o tai yra maždaug 35 eurai. Tiek daug už nakvynę dar nesame mokėję, bet nuovargis baigė mus įveikti. Greta stovėjusiame viešbutėlyje kaina tebuvo šimtas lirų. Ten ir pasilikom,nors veikiausiai ilgiau paieškoję būtume radę pigiau.

Mūsų nuotykiai Stambule

Kitą dieną viešbutį palikom apie vienuoliktą valandą. Pailsėjusiems Stambulas atrodė daug gražesnis ir įdomesnis. Šimtai mažyčių parduotuvėlių, it skruzdėlytės po vas zujančios minios žmonių. Net anksčiau erzinę turkų prekybininkų riksmai pailsėjus tapo egzotiškai malonūs. Kamilės akys spindėjo kaip žiburiukai. Sakė „Su mama dabar taaaiiip apsipirktume…“. Užsukęs į vieną elektronikos parduotuvėję grotuvo iPod Touch įkroviklį nusipirkau už tris eurus. Europoj tai būtų nerealu.

Iš visų pusių šūksniai „Come.. Prease.. My brother.. My friend… Best price… Only for you…“ . Sustojom pavalgyt turkiškų kebabų. Nuo lietuviškųjų skyrėsi tuo, kad mėsa pasirodė tikra. Tikrai nenusivylėm, bet sumokėjom po dešimt lirų (lietuviška kaina). Paskui paaiškėjo, kad už kelių šimtų metrų galėjom nusipirkt už šešias.

Mėlynoji mečetė

Aplankėm Mėlynąją mečetę. Kamilė užėjo į vidų, o aš pasilikau pavėsyje rašyti straipsnio. Grįžusi sakė labai patiko. Išvardino daug gerų būdvardžių, kurių visų nei nepamenu… 😀

Kelionė į Stambulą
Mėlynoji mečetė

Stambulo turgavietės sukčius

Sutikom vyruką, kuris nuostabiai nuvalė man batus už penkias liras. O buvo taip… Šis gudročius (gal netyčia, o gal ir tyčia) pametė batų šepetį. Mes kaip geri piliečiai sušukom jam ir atidavėm jo brangų įrankį. Šis puolė dėkoti, klausė iš kur esame ir turbūt apsimestinai linkčiojo vaizduodamas, kad žino kur ta Lietuva (nors daug turkų tikrai žino). Atsidėkodamas pasiūlė nuvalyti batus. Bevalydamas paklausė kur ketiname eiti. „Grand bazaar“ atsakėme. „Oi.. Ten per brangu… Merginai labai tiktų odinė striukė už geriausią kainą… Kaip tik žinau vieną parduotuvę“ ir būdamas didžiu geradariu pasisiūlė mus palydėti. Nei ketinom pirkti nei ką, bet iš mandagumo sekėm. Ėjom ėjom ir galo nesimatė. Turbūt jei būtume apsipirkę ir jam kapeika kita būtų nubyrėjusi. Kadangi vistiek nieko pirkti nesiruošėm, o vyriškis darėsi vis įkyresnis, pasielgėm kaip ir dera suaugusiems garbingiems žmonėms – jam nusisukus pasipustėm padus į priešingą pusę :D. Viskas būtų gerai jei ne kalnas. Su kuprinėmis greit nepalipsi, o vyriškis sportiškas. Kaipmat per visą kvartalą atsivijo mus kartodamas „My brother… My brother…“. Pasakiau, kad pinigų neturime, o šis dar įkyriau kvietė į parduotuvę. Galų gale matydamas, kad nieko nebus drėbtelėjo „ …Shoes money“ (pinigai už batus), mat batų valymas pasirodo buvo visai ne padėkos ženklas. Už blizgančius batus užsiprašė aštuonių lirų. Daviau penkias, kad atstotų ir galėtume eiti toliau, nes nebuvo panašu, kad ketintų palikti ramybėje. Ilgainiui gal ir savo draugų „klestinčių verslininkų“ pagalbos būtų sulaukęs. Dabar jau po laiko susimąstau kaip kolega būtų reagavęs, jei jam pareikalavus pinigų už batų nuvalymą būtume paprašęs pinigų už šepetį… Galvojat pasimokėm? Tikrai ne. Visus tuos mėnesius buvom apgauti vėl ir vėl. Bet nieko baisaus, nes visa tai – vieno didelio nuotykio dalis.

Pakrantėje – vien vyrai

Vėliau nusprendėm pasivaikščioti pakrante. Ant akmenų deginosi šimtai vyriškių ir nei vienos vietinės moters, o ir atvykėlės turistės tebuvo kokios dvi. Kamilei tai kėlė pasipiktinimą. Man – ne taip jau labai… 😀 Pakrante ėjom bent kilometrą. Nuolat kartoju ir vėl pakartosiu… karštis Stambule alinantis ne tik man – žiemos mylėtojui, bet ir Kamilei.

Seniausias Stambulo parkas

Beieškodami pavėsio, atsitiktinai užsukom į didžiulį nuostabaus grožio Gulhane parką, dar vadinamą karališkuoju sodu. Sekančias kelias valandas praleidom medžių pavėsyje ir stebėdami praeinančius žmones. Vietinių turkų matėm dvejopų: konservatyvių (moterys įsisupusios į juodus rūbus taip, kad tik akys matosi) ir ne tokių konservatyvių („vakarietiškų“). Daug porelių vaikščiojo susikibę už rankų ir niekas jų neteisė. Kiekvienas pagal savo įsitikinimus. Ore tvyrojo virtų ir keptų kukurūzų kvapas. Praeinantys prekybininkai siūlė tai kavos ar arbatos, tai riestainių, tai paprasčiausio vandens, kurio kiek begertum, tokiu oru vis atrodo maža.

VIEŠNAGĖ PAS TURKĄ GURCANĄ

Nakvoti ketinom pas Gurcaną – 26 metų vaikiną, su kuriuo susipažinom keliautojams skirtoje svetainėje Couchsurfing.com. Gurcanas buvo išvykęs su draugais į gamtą, bet žadėjo dešimtą valandą vakaro atvažiuoti mūsų pasiimti. Kadangi miestas klaidus – patiems susigaudyti sunku, o ir manta situacijos nepalengvina. Turėjau dar šiek tiek vietinės valiutos. Kol Kamilė ilsėjosi išėjau paieškoti ko nors vakarienei. Pasirodo patekom į brangų ir itin turistų mėgstamą rajoną.

Du kartus tą pačią dieną lietuvio neapgausi

Gatvės prekeivis prekevęs vaisiais už kilogramą bananų norėjo dviejų su puse euro. Tokius pinigus plėšdamas gerbiamasis turėtų pirmiausia investuoti į tikslesnes svarstykles, nes pasvėrus porą vaisių šios jau rodė kilogramą. Paburbuliavęs įdėjo ir trečią – svarstyklės vistiek rodė tiek pat. Pasakiau „No thank you“ ir nuėjau taip greitai, kad prekeivis nei sureaguoti nespėjo. Tikiu liko labai nepatenkintas…

Kas tas Gurcanas?

Pusė vienuolikos vakaro atvyko Gurcanas. Pirmą akimirką jį išvydę supratom, kad tai linksmas ir draugiškas vyrukas. Gurcanas grįžęs iš pasibuvimo su draugais automobilį  paliko namuose ir atvažiavo mūsų metro. Keliaudami pas jį į namus iki perkėlos važiavom metro, o per Bosforo sąsiaurį, skiriantį Europą ir Aziją, plaukėme keltu. Naktinis Stambulas stulbinantis. Tiek šviesų, tiek keltų ir laivų, dvidešimt milijonų stambulo gyventojų (kartu su priemiesčiais) ir mes su Kamile – mažos Lietuvėlės vaikai.

Gurcanas buvo labai malonus. Jautėmės lyg jį seniai pažinotume. Pasakojom apie savo kelionę, o jis pasakojo mums apie save. Gurcanas programuotojas, kuriantis iOs ir Android programėles. Jo šeima gyvena Ankaroje, bet jis studijavo Stambulo universitete. Buvo išvykęs į Švediją pagal studentų mainų programą. Turbūt šauniausia jo sukurta programėlė leidžia būnant namuose labai patogiai iš įvairių parduotuvių katalogų užsisakyti prekių, kurios atvežamos tiesiai į namus. Gatvėse matėm daug autobusiukų su šios programėlės reklamomis. „Šaunu“ pamaniau. Ateitis neabejotinai priklauso programuotojams…

Ekskursija po Stambulą

Išsimiegojom geriau nei namuose. Mums ir ant grindų miegoti būtų patikę – svarbu po stogu, o čia dar ir nusimaudyti ir skalbimo mašina išsiskalbti rūbus turėjom progą. Miegojom ilgokai. Pusryčiauti ėjome į Gurcano mėgstamą restoraną Bosforo sąsiaurio pakrantėje. Paprašėme jo mums ką nors užsakyti, mat turkiškuose patiekaluose nesame žinovai. Viskas buvo tikrai skanu. Labai maloniai nustebino padavėjas, netikėtai ant stalo pastatęs dvi vėliavėles: Turkijos ir Lietuvos. Net šilta širdyje pasidarė.

Esam dėkingi, nes tiek už pusryčius tiek už visas ekskursijas ir netgi kitos dienos autobuso į Ankarą bilietus sumokėjo Gurcanas. Jis mums kartojo „Jūs esate mano svečiai. Jūsų pinigai čia nepriimtini“. Buvom daugiau nei maloniai nustebinti. Naujasisn draugas prižadėjo ateity mus aplankyti Lietuvoje.

Sultonų rūmai

Visą dieną apžiūrinėjom Stambulą. Beveik dvi valandas plaukiojom Bosforo sąsiauriu, skiriančiu Europinę ir Azijinę Stambulo dalis. Po „Bosforo turo“ aplankėm Sultonų rūmus, kuriuose keletą metų gyveno pats Atatiurkas – Turkijos respublikos įjūrėjas bei pirmasis jos prezidentas, dar vadinamas „tautos tėvu“.  Kamilė turėjo  progą įsivaizduoti, kad ji karalienė su puošnia suknia pokylių salėje, o aš mąsčiau, kad tokie rūmai būtų nepraktiškai perdideli.

Grįžę į namus valgėme turkiškus patiekalus ir kalbėjomės apie legendinį filmą „Rokis“, kuriame vaidina visiems gerai žinomas aktorius Silvestras Stalonė. Pasirodo šis filmas Gurcano mėgstamiausias. Sėdėjom su Kamile ir svarstėm, kaip mums pasisekė, kad susipažinom su šiuo žmogumi…

Kita stotelė – Turkijos sostinė Ankara

Toliau mūsų laukė kelionė į Turkijos sostinę Ankarą, kurioje kryžiaus kelius nuėjom, norėdami gauti Irano vizą. Būtent apie tuos vargus ir papasakosim kitą kartą…

ANEKDOTAS APIE TURKUS:

Ateina rusas į diskoteką Turkijoje, apsivilkęs ryškius marškinėlius su užrašu “Turkai turi 3 problemas”. Iškart prisistato turkas ir pareikalauja pasiaiškinti dėl įžulumo.
– Štai pirma turkų problema, – dėsto rusas. – Jūs kuriate problemą
lygioje vietoje ir esate agresyvus.
Turkas išbėga įpykęs į kiemą. Po kiek laiko rusas išeina į lauką parūkyti, kur jo laukia burys įsiutusių turkų.
– Ateik čia, gaidį. Tuoj mes tau paaiškinsim, kas turi problemų, –
rėkia pirmasis turkas.
– Antroji turkų problema, – toliau dėsto rusas. – Jūs nesavarankiski ir visada prisikviečiat būrį draugų, nes vieni nieko nesugebat.
– Dabar tai tau šakės, vaikine, – tarė turkai ir išsitraukė peilius.
– Ir trečioji turkų problema.. – šypteli rusas. – Jūs į susišaudymus visada ateinat su peiliais.

KATEGORIJOS

Share This

Dalintis

Dalintis straipsniu su draugais