• Nuotykiai su iraniečiais. Batumi, Gruzija

    Dienos tikslas buvo pasiekti Gruziją (Batumi miestą). Pirmas žingsnis – palikti Trabzoną, o tam mums reikėjo atsidurti priešingoje Trabzono pusėje. Pirmą kartą šios kelionės metu stojome stabdyti automobilių būdami priešingoje miesto pusėje.

    Sustojo vyriškis nepanašus į vietinius gyventojus. Mėginau paaiškinti, kad traukiam Gruzijos link, bet niekaip nepavyko suprasti kur važiuoja jis. „Lipkite“ rodė vairuotojas. Taip ir padarėme.

    Tautvydas kalba su vairuotoju. Turkija, Trabzon

    Vėl  ta pati rutina: parodėme žemėlapį su mūsų kekionės maršrutu, papasakojom apie ateities planus. Kolega negalėjo patiketi, todėl paskambino draugui  laisvai kalbančiam angliškai ir liepė pasakoti jam viską ką papasakojome jam. Šis buvo nemažiau nustebęs, sakėsi norintis keliauti kartu ir krykštaudamas linkėjo mums sėkmės, o paskui paaiškino vairuotojui, kad mums reikia patekti į priešingą miesto pusę, norint autostopu keliauti į Batumi Gruzijoje.

    Keliaujant autostopu per Turkiją

    Sekantis sustojo didelio sunkvežimio vairuotojas. Drauge su vairuotoju įmetėm mūsų kuprines į priekabą ir sulipom į kabiną. Joje buvo jaukiau nei kambaryje. Važiavome keturiese: mes su Kamile vairuotojas Ali ir Kerim, šiektiek kalbantis angliškai. Vyručiai pasitaikė linksmi ir noriai bendraujantys. Vairuotojas rodė į savo pilvą ir ženklais teisinosi jog jis toks užaugęs dėl sėdimo darbo. Kamilė nuo jo neatsiliko baksnodama į maniškį (kurį aš pats esu linkęs vadinti optimaliu).

    Kelyje iš Trabzono į Batumi Gruzijoje

    Išlipome prie Rize miesto, prieš tai su pakeleiviais tapę Facebook draugais ir sėdome pietauti prie pat pagrindinio kelio. Kamilė sušuko „Ten Pavelas ir Valentina“. Ji buvo teisi. Pavelas ir Valentina, tai keliautojai iš Ukrainos, į Turkiją atkeliavę dviračiais. Juos sutikę buvome Samsun mieste (prieš kokius 450 kilometrų). Jie kaip ir mes keliavo į Gruziją. Atsisveikinom ir palinkėjom vieni kitiems sėkmės.  Atsisveikinom ir palinkėjom vieni kitiems sėkmės. Kas žino, gal dar susitiksim…

    Dviračiais aplink Juodąją jūrą keliaujantys dviratininkai Valentina ir Pavelas

    turkai-rize-mieste-Turkijoje

    Atsitiktinai sutikti žmonės netoli Turkijos – Gruzijos pasienio, „padėję“ stabdyti automobilius :DD

    Tą dieną Turkijoje teko pasivažinėti su dar dviem vairuotojais kol atsidūrėme prie Gruzijos sienos. Paskutinysis vairuotojas žadėjęs pavežėti mus tik iki sekančio miestelio, nuvežė kokius penkis kartus daugiau. Eilėje prie pasų kontrolės stovėjo daugiau nei šimtas žmonių. Daug jų lipo iš autobusų ir ketino papildyti minią. Tam tikra prasme sienos kirtimas taip pat buvo iššūkis, nes skubantys vyručiai pečiais stumdydamiesi įnirtingai veržėsi siaurų vartelių link. Nepadėjo nei pasienio pareigūnų prašymai elgtis kultūringiau, ne dejuojančios moterys ar verkiantys nuo mamų minioje atsiskyrę vaikai. Visomis kitomis prasmėmis, kirsti sieną buvo paprasta. Pareigūnas tikrinęs mano pasą antspaudu dirbo taip greitai, kad žmonių minioje gerokai atsilikęs nuo Kamilės, prie pasų kontrolės postų ją aplenkiau ir dar turėjau bent penkias minutes palaukti, kadangi stojome į skirtingas eiles.

    Gruzinai vyrai pakaitomis prašė leisti pakilnoti Kamilės kuprinę, kiekvienas norėdamas sau pačiam ar greta stovintiems bičiuliams įrodyti koks yra stipruolis. Visi linkčiojo žiūrėdami į Kamilę apsikabinusią meškutį Keviną su pagarba akyse. Kai kurie netgi liepė savo moterims išbandyti savo jėgas. Po šių apeigų gruzinams parūpo iš kur šioji auksaplaukė stipruolė. „Litva… Litva…“ nuaidėjo aplinkinių balsai.

    Kelias nuo Turkijos – Gruzijos pasienio iki artimiausio miesto Batumi eina prie pat jūros. Vienoje pusėje Juodoji  jūra, o kitoje statūs uolingi kalnų šlaitai. Kadangi sparčiai temo, o juodi lietaus debesys ir kylantis vėjas pranašavo audra skubiai reikėjo rasti vietą nakvynei. Vienas iš variantų buvo nakvoti viename iš daugelio aplinkinių hotelių/motelių/hostelių, kurie būtų negailestingai nugręžę varganas mūsų pinigines. Antra išeitis – statytis palapinę prie pat jūros kranto. To daryti artėjant įnirtingai audrai visiškai nesinorėjo. Trečias variantas – stabdyti automobilius važiuojančius į Batumi. Pasirinkom trečią variantą ir po kelių minučių jau sėdėjome jaukiame automobilyje už lango siaučiant audrai. Vairuotojas su sūnumi angliškai temokėjo gal du žodžius. Laimei rusiškai mes su Kamile mokėjom bet tris kartus daugiau. Bendromis jėgomis išsiaiškinom, kad pirma važiuosime paimti vairuotojo draugo, o tuomet mus nuveš į Trabzono viešbutį.

    Draugas pasitaikė puikiai mokantis anglų kalbą, mat teko išmokti ketverius metus gyvenant Graikijoje. Ten jam patiko, o štai Gruzijoje sunkiau. Jis vienintelis dirbantis šeimoje, o kainos jo gimtojoje šalyje nėra mažos. Stebino statybų gausa. Gruzinas paaiškino, kad Europos bei Rusijos turtuoliai graibsto Batumi nekilnojamą turtą. Ant vieno iš aukščiausių Batumi matytų pastatų matėme užrašą, kad 1 kv.m kaina prasideda nuo 2300 dolerių.

    Tą dieną įsitikinom, kad nereikėtų valiutos keisti pačioje pirmoje pasitaikiusioje keitykloje. Skirtumai kiek galima gauti iškeitus eurą į Gruzijos larius įspūdingi. Vienoje keitykloje už eurą gali gauti 2.1, o kitoje gatvės pusėje esančioje – 2.55 lario.

    Užėjome į pirmą pasitaikiusį viešbutuką su vargana iškaba, mat tokie dažniausiai būna pigiausi. Šeimininkė užsiprašė 70 larių. Mums tai buvo per brangu. Išėjom ieškoti pigesnio kambario arba vietos palapinei, kai neilgai trukus mus atsivijo ta pati šeimininkė šaukdama „50 larių“. Lietuviškai su Kamile susitarėm, kad kiekvienas iš kišenės ištrauksim po 20. Paaiškinom gerbiamajai, kad tiek teturim ir šioji sutiko priimti mus už 40 gruzijos larių (t.y. apie 17 eurų). „Dažniausiai būna šimtas, bet šį kartą išnuomosiu už keturiasdešimt“ paaiškino. Kambarys pasitaikė erdvus ir tvarkingas, o kondicionierius džiugino tokiu tvankiu oru. Rusiški filmai džiugino gerokai labiau nei iki tol turkiški, o ir šiaip Batumi nesiskiria nuo Europos miestų. Galbūt šalies gilumoje skirtumai išryškėja labiau – dar nežinau.

    Kitą  dieną pradėjom nuo maudynių Juodojoje jūroje. Netoliese milžiniškoje vievoje stovėjo nemažai palapinių. Gaila, kad tos vietos neradome anksčiau – nebūtų reikėję mokėti už nakvynę.

    Gliaudėm dar Turkijoje iš vieno vairuotojo gautus lazdyno riešutus, kai vienas iš greta poilsiavusių vyrų pasiteiravo ar neturime žiebtuvėlio. Užsimezgė pokalbis. Netrukus prisijungė ir Shahram (Šahramo) draugai. „Kai atvyksite į Irano sostinę Teheraną, aš jums padėsiu“ kalbėjo Šahramas . Pasirodo visi jie iraniečiai į Gruziją automobiliu atvykę atostogauti.

    Susitikimas su Shahram ir kitais iraniečiais

    Vienas iš iraniečių vardu Džalalas (Jalal) pakvietė mus pietų. Džalalą draugai vadino mamyte, nes šis ir gamino valgyti ir vairavo automobilį ir tvarkė daug kitų buities reikalų. Irano žmonėms įprasta valgyti susėdus visiems ant didelio kilimo. Anksčiau Turkijoje sutiktas iranietis Farzadas neapgavo, kad stalo (kilimo) centre galime tikėtis didelio kalno ryžių. Kiekvienas patiekalas Irane turi savo pavadinimą. Juos europiečiui įsiminti sunku, bet tikimės, kad būdami Irane netik išmoksime pavadinimus, bet ir išsiaiškinsim, kaip tuos patiekalus gaminti. Su šiais vyručiais valgėm ne paskutinį kartą, o prieš tai iranietiškų patiekalų ragavom būdami svečiuose pas Farzadą ir galime pasakyti, kad visi jie buvo vienas už kitą skanesni. Prieš tai ragauti turkiški patiekalai ne visi buvo priimtini lietuviškiems skrandžiams. Į kai kuriuos iš jų mūsų organizmai sureagavo „atitinkamai“. 😀

    Lietuvių ir Irano žmonių pietūs. Gruzija, Batumi

    Amir, Jalal, Mojtaba, Shahram, Kamilė, Tautvydas ir Naser :))

    Po pietų tapome iraniečių kaimynais ir įsikūrėme greta jų. Palmės, Juodoji jūra už šimto metrų ir iš visų pusių skambanti muzika ir dainos, atliekamos tokių pačių keliautojų kaip mes. Tiesa pakrantė visiškai nepanaši į Baltijos jūros pakrantę. Batumi paplūdimiai „dengti“ ne smėliu o akmenimis. Vos įžengus į vandenį vandens jau iki kaklo, o atsimušusios į krantą bangos tempia gilyn į jūrą. Tikrai ne pati tinkamiausia vieta maudytis jei nemokate plaukti.

    Greta stovyklavo vyras iš Azerbaidžano sostinės Baku atvykęs senu, bet labai tvarkingu „Žiguliuku“. Keliauja jis vienas. Namie jo laukia žmona ir dukra. Vyriškis užsiminė, kad nori aplankyti Turkiją, kurioje dar nėra buvęs ir grįš namo pas šeimą.

    Žiguliukas iš Azerbaidžano

    Vakarienę taip pat valgėme svečiuose pas bičiulius iš Irano. 🙂 Šį kartą prisijungė vyriškis iš Azerbaidžano Mechdi. Irane alkoholis uždraustas. Nors nelegaliai jo nusipirkti įmanoma, daug Irano žmonių alkoholio visiškai nevartoja… bent jau kol nevakarieniauja kartu su žmogumi iš Azerbaidžano :D.

    Vakariene Batumi Gruzijoje. Susitinka Iranas, Lietuva ir Azerbaidžanas

    Kitą dieną draugiškieji Iraniečiai išvyko. Atsisveikindami padovanojome jiems lietuvišką suvenyrą, o šie prisaikdino, kad atvykę į Iraną skambinsime. Atsisveikinti visada sunku ir nemalonu, bet neabejojome, kad dar susitiksime tik nemanėme, kad tai nutiks taip greit. Vakarė išėjome ieškoti Batumi McDonald’s restorano, kuris laikomas vienu įspūdingiausių McDonald’sų pasaulyje. Grįžę radome Džalalą (mamytę) ir Šahramą laukiančius mūsų jau gerą valandą. „Nusprendėme prieš kelionę gerai pailsėti ir išsinuomavome didelį trijų kambarių butą – vietos užteks visiems“ paaiškino Šahramas. Šito tai tikrai nesitikėjome 😀 Dar viena maloni staigmena. Prisijungė iš Azerbaidžanietis Mechdi.

    Praleidom su šiais vyručiais dar dvi dienas. Per tas dienas patyrėm tiek smagių akimirkų, kad kelių straipsnių neužtektų papasakoti. Turbūt tai perteikia Kamilės filmukas. Neišvengėme ir beveik kasdien girdimo klausimo „Kiek laiko jūs susituokę?“ 😀

    Irane mūsų kelionė atrodytų neįprasta prieš tai nesusituokus. Ten ir už rankos laikyti moterį gatvėje griežtai draudžiama – nebent namuose ir tik tada jei ji tavo žmona. Žinoma jaunimas slapstosi kaip ir visur pasaulyje. Farzadas yra pasakojęs, kad Irane jo draugus (draugę ir draugą) policija užtiko vienus kartu leidžiant laiką. Vyriškiui buvo pasakyta „Tu vesi šią merginą arba sėsi į kalėjimą“. Taip šie ir susituokė be laimės. Išsiskirti įmanoma, bet skyrybų atveju vyras turi sumokėti didelius mokesčius ar baudą (nežinau kaip įvardinti).

    Po kelių dienų praleistų su šiais gerais žmonėmis, atsisveikinti tapo dar sunkiau. Smagu žinoti, kad dar susitiksime būdami Irano sostinėje Teherane. Iraniečiai grįžo į tėvynę, azerbaidžanietis Mechdi iškeliavo į Turkiją, o mes tęsėme kelionę autostopu. Sekantis miestas – Kutaisi.

    Kelionė autostopu aplink pasaulį

    Komentarai
Comments are closed.