KELIONĖ Į BATUMĮ

Neplanuota kelionė autostopu į Gruziją

Dienos tikslas buvo pasiekti Batumį – trečią pagal dydį Gruzijos miestą, esantį netoli Turkijos – Gruzijos pasienio. Trabzone sustojo vyriškis nepanašus į vietinius turkus. Mėginom paaiškint, kad keliaujam į Gruziją, bet niekaip nepavyko suprasti kur važiuoja jis. „Lipkite“ rodė vairuotojas. Taip ir padarėm.

Kelionė į Batumį

Nepatikėjo

Vėl  ta pati rutina: parodėm žemėlapį su kekionės maršrutu, papasakojom apie ateities planus. Kolega negalėjo patiket, todėl paskambino draugui  laisvai kalbančiam angliškai ir liepė papasakoti jam viską ką pasakojome jam. Šis buvo ne mažiau nustebęs. Prisipažino norintis keliaut kartu ir krykštaudamas palinkėjo sėkmės. Paskui paaiškino vairuotojui, kad mums reikia patekti į priešingą miesto pusę, norint autostopu keliauti į Batumį Gruzijoje.

Vairuotojas pavežęs iš Trabzono

Koks pilvas yra optimalus?

Sekantis sustojo sunkvežimio vairuotojas. Drauge su vairuotoju sumetėm kuprines į priekabą. Kabinoje buvo jaukiau nei kambaryje. Važiavom keturiese: mes su Kamile vairuotojas Ali ir jo draugas Kerimas, šiektiek kalbantis angliškai. Vyručiai pasitaikė linksmi ir noriai bendraujantys. Vairuotojas rodė į savo pilvą ir ženklais teisinosi jog jis toks užaugęs dėl sėdimo darbo. Kamilė nuo jo neatsiliko baksnodama į maniškį (kurį aš pats esu linkęs vadinti optimaliu).

Nejaugi tai Valentina ir Pavelas?

Prie Rizės keliai išsiskyrė. Pietavom prie pagrindinio kelio, kai Kamilė sušuko „Ten Pavelas ir Valentina!“. Ji buvo teisi. Pavelas ir Valentina, tai keliautojai iš Ukrainos, aplink Juodąją jūrą keliaujantys dviračiais. Anksčiau juos buvom sutikę Samsune, už kokių 450 kilometrų į Vakarus. Apie tai jau esam pasakoję. Jie, kaip ir mes važiavo į Gruziją. Atsisveikinom ir palinkėjom vieni kitiems sėkmės.  Kas žino, gal dar susitiksim…

Dviratininkai iš Ukrainos

Beprotybė Turkijos – Gruzijos pasieny

Kol atvažiavom prie Turkijos – Gruzijos sienos, pasivažinėjom su dar dviem vairuotojais. Paskutinysis prižadėjo pavežt tik iki sekančio miestelio, bet nuvežė kokius penkis kartus daugiau. Eilėj prie pasų kontrolės punkto stovėjo daugiau nei šimtas žmonių. Dar kelios dešimtys jų lipo iš autobusų ir ketino papildyt laukiančiųjų gretas. Tam tikra prasme sienos kirtimas taip pat buvo iššūkis. Skubantys vyrai stumdydamiesi pečiais įnirtingai veržėsi siaurų vartelių link. Nepadėjo nei pasienio pareigūnų prašymai elgtis kultūringiau, ne dejuojančios moterys ar verkiantys minioje nuo mamų atsiskyrę vaikai. Visomis kitomis prasmėmis, kirsti sieną buvo paprasta. Pareigūnas tikrinęs mano pasą antspaudu dirbo taip greitai, kad prieš tai gerokai atsilikęs nuo Kamilės, prie pasų kontrolės postų ją aplenkiau ir dar turėjau bent penkias minutes palaukt.

Stipruolė iš Lietuvos

Gruzinai pakaitomis prašė leisti pakilnoti Kamilės kuprinę, kiekvienas norėdamas šalia stovintiems bičiuliams įrodyt kas čia stipriausias. Visi linkčiojo žiūrėdami į Kamilę, apsikabinusią meškutį Keviną, su pagarba akyse. Kai kurie net liepė savo moterims išbandyti jėgas. Po šių apeigų gruzinams parūpo iš kur šioji auksaplaukė stipruolė. „Litva… Litva…“ nuaidėjo aplinkinių balsai.

Kelionį į Batumį

Kelias nuo Gruzijos pasienio iki Batumio vingiuoja šalia jūros. Vienoje pusėje Juodoji  jūra, o kitoje statūs uolingi kalnų šlaitai. Kadangi sparčiai temo, o juodi lietaus debesys ir kylantis vėjas pranašavo audrą, skubiai reikėjo rasti vietą nakvynei. Vienas iš variantų buvo nakvoti viename iš daugelio aplinkinių hotelių/motelių/hostelių, kurie būtų negailestingai nugręžę varganas mūsų pinigines. Antra išeitis – statytis palapinę prie pat jūros kranto. To daryti artėjant įnirtingai audrai visiškai nesinorėjo. Kaip paskui paaiškėjo – Valentina ir Pavelas būtent taip ir pasielgė. Trečias variantas – stabdyti automobilius važiuojančius į Batumį.

Pasirinkom paskutinį variantą ir po kelių minučių jau sėdėjom jaukiame automobilyje už lango siaučiant audrai. Vairuotojas su sūnumi angliškai temokėjo gal du žodžius. Laikei rusiškai mes su Kamile mokam po kokiu keturis. Bendrom jėgom išsiaiškinom, kad pirma važiuosim paimti vairuotojo draugo, o tuomet būsim nuvežti į Batumio centrą.

Kol vieni lobsta – kiti skursta

Vairuotojo draugas pastaikė puikiai kalbantis angliškai. Teko išmokt ketverius metus gyvenant Graikijoj. Ten jam patiko, o štai Gruzijoje sunkiau. Jis vienintelis dirbantis šeimoje, o kainos Gruzijoj nėra mažos. Stebino statybų gausa. Gruzinas paaiškino, kad Europos ir Rusijos turtuoliai graibsto Batumio nekilnojamąjį turtą. Ant vieno iš aukščiausių Batumio pastatų matėm užrašą – 1 kv.m kaina prasideda nuo 2300 dolerių.

Šį kartą jau tikrai pasimokėm

Tą dieną įsitikinom, kad nereikia valiutos keisti pačioj pirmoj pasitaikiusioj keitykloj. Skirtumai kiek galima gauti iškeitus eurą į Gruzijos larius žymūs. Jei vienoj keitykloj už eurąsiūlo 2.1, tai kitoj gatvės pusėj esančioje – 2.55 lario.

DERYBŲ MENAS

Užėjom į pirmą pasitaikiusį viešbutuką su vargana iškaba. Tokie dažniausiai būna pigiausi. Šeimininkė užsiprašė 70 larių. Mums tiek per brangu. Išėjom ieškot pigesnio kambario arba vietos palapinei, kai atsivijo ta pati šeimininkė, šaukdama „50 larių“. Lietuviškai su Kamile susitarėm, kad kiekvienas iš kišenės ištrauksim po 20. Paaiškinom gerbiamajai, kad tiek teturim ir šioji sutiko priimti mus už 40 gruzijos larių (t.y. apie 17 eurų). „Dažniausiai būna šimtas, bet šį kartą išnuomosiu už keturiasdešimt“ paaiškino. Kambarys pasitaikė erdvus ir tvarkingas, o kondicionierius gaivino tokiu tvankiu oru. Rusiški filmai džiugino gerokai labiau nei iki tol turkiški, o ir šiaip Batumis nesiskiria nuo Europos miestų. Galbūt šalies gilumoje skirtumai išryškėja labiau. Sužinosim netrukus.

KAIP SUSIPAŽINOM SU IRANIEČIAIS

Kitą  dieną pradėjom nuo maudynių Juodojoje jūroje. Netoliese, milžiniškoj pievoj stovėjo keletas palapinių. Gaila, kad tos vietos neradom anksčiau – nebūtų reikėję mokėt už nakvynę. Gliaudėm Turkijoj iš mokytojo Faruko gautus lazdyno riešutus, kai vienas iš netoliese poilsiavusių vyrų pasiteiravo ar neturim žiebtuvėlio. Užsimezgė pokalbis. Netrukus prisijungė ir to vyriškio Šahramo draugai. „Kai atvyksite į Irano sostinę Teheraną, aš jums padėsiu“ patikino Šahramas . Tada dar nežinojom, kad galų gale nuvykę į Iraną susitiksim su šiais linksmais vyrukais ir vėl, bet apie tai kitą kartą…

Pažintis, kurios nepamiršim

Vietoj stalo – kilimas

Vienas iš iraniečių vardu Džalalas pakvietė mus pietų. Džalalą draugai vadino mamyte, nes šis ir valgį gamino ir vairavo automobilį ir tvarkė daug kitų buities reikalų. Irano žmonėms įprasta valgyti susėdus ant kilimo. Anksčiau Turkijoj sutiktas iranietis Farzadas neapgavo sakydamas, kad kilimo centre galim tikėtis didelio kalno ryžių. Kiekvienas patiekalas Irane turi savo pavadinimą. Juos europiečiui įsiminti sunku, bet tikimės, kad būdami Irane ne tik išmoksime pavadinimus, bet ir išsiaiškinsim, kaip tuos patiekalus gaminti. Su šiais vyručiais valgėm ne paskutinį kartą, o prieš tai iranietiškų patiekalų ragavom būdami svečiuose pas Farzadą ir galime pasakyti, kad visi jie buvo vienas už kitą skanesni. Turkiški patiekalai deja ne visi buvo priimtini lietuviškiems skrandžiams. Į kai kuriuos iš jų organizmai sureagavo „atitinkamai“.

Prarasi budrumą – pražudys

Po pietų tapome iraniečių kaimynais – palapinę pasistatėm greta jų. Palmės, Juodoji jūra ir už šimto metrų ir iš visų pusių skambančios dainos, atliekamos tokių pačių keliautojų kaip mes. Tiesa pakrantė visiškai nepanaši į Baltijos jūros pakrantę. Batumio paplūdimiai „dengti“ ne smėliu, o juodais akmenimis. Vos įžengus į vandenį jo jau iki kaklo, o atsimušusios į krantą bangos negailestingai tempia gilyn į jūrą. Tikrai ne pati tinkamiausia vieta maudytis jei nemokat plaukti.

Azerbaidžanietis Mehdi

Netoliese stovyklavo Mehdi – vyras iš Azerbaidžano sostinės Baku, atvykęs senu, bet tvarkingu „Žiguliuku“. Keliavo jis vienas, kol žmona ir dukra laukė namie. Mehdi užsiminė, kad nori aplankyti Turkiją, kurioje dar nėra buvęs, o tada jau grįš namo pas šeimą. Vakarienę, kaip ir pietus,  taip pat valgėm kartu su draugais iš Irano.

Stovyklavietė Batumyje. Lietuviai, iraniečiai ir azerbaidžanietis

Šį kartą prisijungė Mehdi. Irane alkoholis uždraustas. Nors nelegaliai jo nusipirkti įmanoma, daug iraniečių alkoholio visai nevartoja… bent jau kol nevakarieniauja kartu su žmogum iš Azerbaidžano. Nuotraukoje: Kamilė, Modžtaba, Džalalas, Amiras, Naseras, Šahramas, Mehdi ir Tautvydas.

Automobilis Žiguli

Netikėta staigmena

Kitą dieną draugiškieji Iraniečiai išvyko. Atsisveikindami padovanojom jiems lietuvišką suvenyrą, o šie prisaikdino, kad atvykę į Iraną skambinsime. Atsisveikinti visada sunku ir nemalonu, bet neabejojom, kad dar susitiksime tik nemanėm, kad taip greit. Vakare grįžę iš McDonaldo Džalalą (mamytę) ir Šahramą radom laukiančius daugiau nei valandą. „Nusprendėm prieš kelionę gerai pailsėti ir išsinuomavom didelį trijų kambarių butą – vietos užteks visiems“ paaiškino Šahramas. Šito tai tikrai nesitikėjom. Dar viena maloni staigmena. Prie mūsų prisijungė iš Azerbaidžanietis Mehdi. Nesitikėjom, kad praleisim su šiais vyručiais dar dvi dienas. Per tą laiką patyrėm tiek smagių akimirkų, kad pusdienio neužtektų papasakot. Turbūt nuotaiką perteikia Kamilės filmukas.

Kiek laiko mes susituokę?

Neišvengėme ir beveik kasdien girdimo klausimo „Kiek laiko jūs susituokę?“ 😀 Irane mūsų kelionė atrodytų neįprasta. Ten ir už rankos laikyti moterį gatvėje griežtai draudžiama – nebent namuose ir tik tada jei ji tavo žmona. Žinoma jaunimas slapstosi, kaip ir visur pasaulyje. Farzadas yra pasakojęs, kad Irane jo draugus policija užtiko vienus kartu leidžiant laiką. Vyriškiui buvo pasakyta „Tu vesi šią merginą arba sėsi į kalėjimą“. Taip šie ir susituokė ir ilgai, nelaimingai gyveno. Išsiskirti įmanoma, bet tokiu atveju vyras turi sumokėti didelius mokesčius ar baudą – nežinau kaip įvardint.

Kelionė į Gruziją

SPIRITO GĖRIMO YPATUMAI GRUZIJOJ

Tokia ta mūsų kelionė į Batumį ir pažintis, kurios turbūt niekada neužmiršim. Per kelias paskutines dienas atsisveikint tapo dar sunkiau. Smagu žinoti, kad susitiksim atvykę į Teheraną, o kol kas iraniečiai turėjo grįžt į tėvynę, azerbaidžanietis Mechdi iškeliavo į Turkiją, o mes tęsėme kelionę autostopu į Gruzijos gilumą. Sekanti stotelė Kutaisis – antras pagal dydį Gruzijos miestas. Apie Gruzijos kanjonus, nakvynę pas keistą gruziną ir naminukės gėrimo ypatumus papasakosim kitame kelionių blogo įraše – „Gruzijos kalnai ir kanjonai. Kelionė į Kutaisį

ANEKDOTAS APIE GRUZINĄ:

Važiuoja traukinio kupė gruzinas, žydas ir ukrainietis. Gruzinas krepšius atsegė, ištraukė mėsos, vaisių, vyno, žodžiu, padengė stalą kaip per tikra puotą ir sako žydui:

– Sėsk prie stalo, pavalgysim, išgersim, pabendrausim.

Žydas galvoja: „Aha, dabar kviečia, o kai pavalgysiu, išgersiu, pareikalaus susimokėti, o aš pinigų neturiu. Ims ir išprievartaus!“ O garsiai sako:

– Ne, ačiū, aš sotus.

Tada gruzinas kviečia ukrainietį:

– Prisėsk – pavalgysim, išgersim, pabendrausim.

Ukrainietis galvoja: „Prisigersiu, prisivalgysiu, o pinigų tai neturiu, susimokėti negalėsiu. Ims ir išprievartaus. Nors, antra vertus, išgėrus vyno jėgų atsiras, gal kaip nors apsiginsiu“. Ir prisėdo.

Kai abu privalgė ir prigėrė, gruzinas ir sako:

– Na, pavalgei, prigėrei?

– Iki soties.

– Vyno išgėręs turbūt labai stiprus jautiesi?

– Jėgų užtenka!

– Labai gerai! Palaikyk žydelį…

KATEGORIJOS

Share This

Dalintis

Dalintis straipsniu su draugais