KOMAS - IRANO VATIKANAS

RELIGINGIAUSIAS IRANO MIESTAS

NEPLANUOTA KELIONĖ Į KOMĄ – RELIGINĮ IRANO CENTRĄ

Visose Irano autobusų stotyse darbuotojai vienodai įkyrūs – šaukia „Tehraaan… Kashaaan… Isfahaaan… Shiraaaz…“, mėgina užstoti tau kelią ir atspėti kur ketini keliaut. Pagavę kokį turistą, veda jį prie savo kelionių agentūros stalo, kur vargšas nusiperka turbūt ne patį pigiausią bilietą, o medžioklis gauna komisinius. Geriausia apsimesti, kad nekalbi angliškai ir tokių geradarių vengti. Mes ilgainiui ištobulinom savo pačių sugalvotą techniką – jie mums šaukia „Tehraaan… Kashaaan… Isfahaaan“, o mes jiems dar garsiau atgal „Vilniuuus…, Kaunaaas…, Skuodaaas…, Linkuvaaa…, Rimkūnų kaimaaas…“. Vargšai net krūpteli ir nustebę bei persigandę traukiasi iš kelio tokiems keistuoliams.

Išdurti Kašane

Praėjusį kartą pasakojom apie kelionę į Teheraną ir keistas diskusijas apie sovietmetį su vietiniais. Po poros dienų Teherane atvykom į Kašaną. Girdėjom, kad šis tūkstantmečius egzistuojantis, tik skirtingais vardais vadintas miestas nepakankamai įvertinamas turistų, bet turi daug istoriškai įdomių vietų. Vargais negalais atsikratę reto įkyrumo taksi vairuotojo paskambinom vyrukui, žadėjusiam mus priimti nakvynei. Pilietis sąkėsi esantis itin užsiėmęs ir prašė palaukti vakaro kol baigsis darbas. Nusipirkom pusantro kilogramo vynuogių ir smagiai įsitaisėm parkelyje, pietaujančių žmonių apsuptyje. Po poros valandų vyrukas parašė žinutę, kad mūsų priimti negali, nes yra pernelyg užimtas, bet jo draugas mus priimtų už pinigus. Įžvelgėm klastą ir užmačias užsidirbt, todėl atsisakėm.

Pažintis su Paryžiaus universiteto dėstytoju

Neilgai trukus priėjo Sayedas – vyriškis parke su savo broliu gėręs arbatą. Trumpai sušnekus, pakvietė prisijungti. Buvom apsisprendę kelionėj kuo dažniau sakyti „Taip“. Šis kartas ne išimtis. Pasirodo Sayedas daug metų dirba mechanikos dėstytoju paryžiaus universitete, o į gimtąjį Iraną grįšta mėnesiui laiko kiekvienais metais. Grįšti turi didelę priežastį – Irane Sayedo laukia šeši broliai su šeimomis.

Sayedas ir jo brolis lankėsi Kašane, nes turėjo dalyvauti teismo posėdy. Vyrai stengėsi ištaisyti savo brolio padarytas klaidas. Šis be jų žinios nesažiningiems žmonėms leido naudotis visiems broliams priklausančiu sunkvežimiu, o šie supjaustė kabiną ir kitais būdais jį „modifikavo“ . Žalą atlygint atsisakė.

Svečiuose pas Sayedą

Neilgai trukus buvom pakviesti į Sayedo ir jo brolių namus Kome (Qom), garsėjančiame savo religinėmis mokyklomis. Dar Komas žinomas ir dėl to, kad jame gyveno ir studijavo garsusis Irano revoliucijos vadas ir dvasinis lyderis Ajatola Chomeinis. Žinoma, neturėdami kur nakvoti, pasiūlymą priėmėm. Aplankę Kašano tvirtovę ir greta vidury dykumos esančio milžiniško šiuolaikiško prekybos centro atsigėrę arbatos, senutėliu, Irane gamintu automobiliu Saipa, išvykom į Komą.

Vakarienei broliai pagamino iranietišką troškinį su ėriuko mėsa ir daržovėm. Skystimą valgėm kaip sriubą, o visa kita dėjom tiesiog ant duonos paplotėlio. Vakarienės metu paklausėm vyrų apie kitą tuose namuose gyvenantį brolį „Is he going to eat with us?“ (Ar jis vakarieniaus su mumis?), o šie į klausimą atsakė klausimu „He or it?“ (Jis ar tai), taip savo brolį prilygindami daiktui. „Mūsų brolis toks tingus, kad palesinęs vištas turi numigt bent kelias valandas. Vištų lesinimas jam visos dienos darbas“ juokaudami kvatojosi broliai. Miegojom ant namo stogo. Tai turbūt buvo viena jaukiausių nakvynės vietų per visą kelionę. Visose pusėse galėjom stebėt miesto žiburius, o atsigulę – žvaigždėtą dangų. Kas gali būti geriau?

„Ji protingesnė už mus abu“

Kitą dieną pavyko su tingiuoju broliu susipažinti artimiau. Sayedo patarimu, patys pakvietėm jį pusryčių. Šis susinepatoginęs po kurio laiko atėjo. Vyrukas pasirodė tam tikra prasme „ne iš kelmo spirtas“ – turintis anglų kalbos magistro laipsnį, bet niekada nedirbęs pagal specialybę. Vienu metu pataisė mano gramatinę klaidą ir pastebėjo, kad Kamilė už mane protingesnė. Kadangi aš dėl to neturiu nei menkiausios abejonės dar pridėjau „Ji protingesnė už mus abu“.

Mes ne musulmonai

Po pusryčių Sayedas aprodė miestą. Apžiūrėję visas grožybes ėjom apsipirkt. Žmonės buvo tokie draugiški, kad turėjom nuolat stoti ir pasakot kas tokie esam ir iš kur atvykom. Vienas berniukas pasiteiravo, koks yra mūsų tikėjimas ir labai stebėjosi, kad mes ne musulmonai.

Kas privertė Kamilę piktintis?

Viename iš atokių skersgatvių pora vyriškių panoro kartu nusifotografuoti. Prie jų prisijungė vis daugiau ir daugiau foto modelių. Nutiko ir vienas nemalonus, bet kartu ir šmaikštus epizodas. Kaip žinia, vyrai Irane visada pirmiausiai kreipiasi į vyrus. Buvo toks nutikimas, kai pro šalį motociklu važiavęs vyriškis nepastebėjo Kamilės ir ją kliudė. Taip nutikus akimirksniu ėmė atsiprašinėti manęs „Atsiprašau pone… Atleiskit pone…“. Kamilė taip įsiuto, kad net pamiršo fizinį skausmą ir garsiai lietuviškai ėmė piktintis „Alio. Aš čia. Gal aš nematoma?! Į mane atsitrenkei ar į jį?“

Kam ta antis?

Antį nupirkom dovanų namuose laukiančiam „tingiąjam“ broliui , nes žinojom, kad auginti naminius paukščius vienas iš nedaugelio jo hobių.

Sayedo brolis

Gavęs dovaną ir antrą kartą pakviestas valgyti Sayedo brolis tapo atviresnis. Papasakojo apie savo ir kitų septynių brolių jaunystę (vienas iš jų jau miręs) ir apie savo pomėgius. Žinoma kiekviename žingsnyje svaidė sarkastiškus juokelius ir mėgino pašaipiai „įkąsti“. Vienas iš jo klausimų buvo ar Lietuva atsiskyrė nuo Tarybų Sąjungos savo noru ar todėl, kad „amerikonai liepė“. Pastariesiems jis akivaizdžiai jaučia neapykantą, nors jaunystėj studijavo Jungtinėse Amerikos Valstijose. Sakė „Iš ten grįžau tapęs daug blogesniu žmogum“. Sayedas ir jo vyresnysis brolis – visiškai skirtingos asmenybės. Sayedas mandagesnis, taktiškesnis ir atviresnis. Brolis gana uždaras ir sarkastiškas, bet buvo įdomu bendrauti su abiem.

PASKUTINĖ DIENA KOME

Seksualumo dievaitė

Paskutinę dieną vėl išėjom pasivaikščiot. Šį kartą kur buvus kur nebuvus prisistatė vietinė mergina. Ši angliškai kalbėti nemokėjo, bet supratom, kad nori kartu pasivaikščioti ir pasidaryti keletą nuotraukų. Sayedas vertėjavo, o mergina kuo toliau tuo atrodė keistesnė. Iš pradžių vilkėjusi moterišką religinį apdarą – burką, paskui ją nusirengė ir paprašė seksualios nuotraukos (pirštas prie lūpų). Atsisveikindama paprašė paskelbti ją internete ir komentare parašyti, kad jos elektroninis paštas yra „asieskauvyro@gmail.com“.

Atsitiktinė pažintis su afganais

Atsisveikinę su mergina, patraukėm aplankyt dar vienų Komo maldos namų. Prie įėjimo į kiemą Kamilė buvo užkalbinta ne iranietiškų bruožų merginos. Pasirodo panelė afganiškos kilmės, o į mečetę atvažiavo kartu su tėčiu ir seserimis. Nespėjom nei susivokt, kaip kartu su Sayedu buvom pakviesti į šių šiltų žmonių namus ir vaglėm skanius pietus. Planuotas poros valandų apsilankymas užsitęsė aštuonias valandas. Laikas skriejo nepastebimai.

Vienos iš seserų sūnelis atsinešė parodyt savo mokyklines priemones. Afganų vaikams Irane labai nelengva. Jie, nors ir gimę Irane, toli gražu neturi tokių pačių teisių, kaip iraniečiai. Mažyliui, po ilgų šeimos pastangų, buvo duotas leidimas lankyti mokyklą ir šis tiesiog spinduliavo laime. Naujausiomis žiniomis – berniukui mokslai puikiai sekasi.

Atsisveikinimas

Pažintis su šia šeima buvo vienas iš įsimintiniausių nuotykių kelionėje po Iraną. Aidėjo juokas ir nuo šypsenų skaudėjo žandikaulius. Kamilei merginos padovanojo dvi skaras, o senąsias prisaikdino sudegint – nepakankamai madingos. Viena iš dovanotų skarų buvo šilkinė. Gal juokais, o gal ir ne Kamilė sakė ketina ateityje iš jos pasidaryti nuometą vestuvinei suknelei.

Tai tokie mūsų nuotykiai religingiausiame Irano mieste – Kome. Toliau mūsų nuotykiai kelsis į patį žymiausią Irano miestą – Isfahaną. Ne vienas iranietis sakė „Isfahanas ir Širazas niekuo nenusileidžia Stambului“. Atėjo laikas įsitikinti tuo patiems. Apie tai skaitykit sekančiuose mūsų kelionių dienoraščio įrašuose. Straipsnyje „Širazas – istorinis Irano miestas“ sužinosit, kokią susidarėm nuomonę apie Iraną.

ANEKDOTAS APIE IRANIEČIUS:

Trys amerikiečiai ir trys iraniečiai inžinieriai važiuoja traukiniu į konferenciją. Stotyje visi trys amerikiečiai nusiperka po atskirą bilietą, o iraniečiai tik vieną vienintelį.

„Kaip trise ketinat važiuoti traukiniu turėdami tik vieną bilietą?“, nustebo vienas amerikietis.

„Žiūrėkit ir mokykitės“, atsakė iraniečiai.

Visi inžinieriai sulipo į traukinį. Amerikiečiai atsisėdo į savo vietas, o visi iraniečiai sulindo į tualetą. Vos tik traukinys pajudėjo – prisistatė konduktorius. Patikrinęs amerikiečių bilietus pasibeldė į tualeto duris „Bilietėlį prašyčiau“. Durys vos vos prasivėrė ir išlindo bilietėlis. Konduktorius užmetė akį ir nužingsniavo toliau.

Amerikiečiai stebėjosi ir pritarė, kad mintis geniali. Po konferencijos ir jie nusprendė tuo pačiu būdu pataupyti pinigus. Trise nusipirko tik vieną bilietą, o iraniečiai, jų nuostabai, nepirko nei vieno.

„Kaip gi keliausit be bilieto?“, klausė nustebę amerikiečiai.

„Tuoj pamatysit“, atsakė vienas iš iraniečių.

Visiems sulipus į traukinį, amerikiečiai sugužėjo į vieną tualeto kabiną, o iraniečiai į kitą. Traukiniui pajudėjus, vienas iranietis tyliai išsliūkino ir pasibeldė į amerikiečių duris „Bilietėlį prašyčiau“…

KATEGORIJOS

Share This

Dalintis

Dalintis straipsniu su draugais