KELIONĖ Į RUMUNIJĄ

SUGRIUVĘ STEREOTIPAI | KELIONĖS NUOTYKIAI

Kelionė į Rumuniją autostopu. Ar saugu?

Turbūt kiekvienas esat girdėję, kad Rumunijoj daug čigonų, daug vagių? Įdomu ar į Rumuniją keliauti saugu ir ką reikia žinoti keliaujant autostopu? Ar tiesa, kad visi rumunai yra čigonai? Apie tai ir kalbėsim šiame ir kituose straipsniuose apie savo kelionę į Rumuniją. Šį kartą šiek tiek papasakosim apie savo patirtį, kodėl atsibudom arklių apsupty ir koks miestas Rumunijoj pretenduoja į vieną ramiausių aplankytų miestų per visus tuos 11 mėnesių. Perskaitykit iki galo.

Kodėl taip norėjom keliauti į Rumuniją?

Visi tie stereotipai susiję su saugumu ir vagystėmis, su čigonais ir pakvaišusiais Rumunijos vairuotojais ir taip kurstė smalsumą. Mūsų bičiuliui Ištvanui pasiūlius apsilankyti legendomis apipintame Transilvanijos regione, pamatyti garsiojo Vlado Tepešo Drakulos pilį, susipažinti vietiniais gyventojais ir įsitikinti, kad ne viskas yra taip, kaip žmonės sako, smalsumas užsiliepsnojo pragariškom liepsnom. Ar verta paklausyti kelionėje sutiktų žmonių ir saugotis rumunų? Ar gręsia pavojus sėdant į svetimo žmogaus automobilį? Šie klausimai nedavė ramybės. Tai ir buvo pagrindinė mūsų varomoji jėga visos kelionės metu – klausimai, į kuriuos atsakymus nusprendėm rasti patys.

Rytas čigonų tabore: kas anksčiausiai atsikėlė, tas gražiausiai apsirengė.

TOLESNI KELIONĖS TIKSLAI

Būna žmonės klausia „kaip detaliai buvot susiplanavę kelionę prieš išvykdami?“ Atsakymas paprastas – per keletą artimiausių mėnesių norėjom pasiekti Australiją ir ten užsidirbti pinigų tolesnei avantiūrai. Kaip ten nukaksim – jokio skirtumo.

Vienintelė šalis, kurią būtinai norėjom aplankyti pakeliui į Australiją – legendomis ir mitais apipintas Iranas. Bet kurios šalies, būtinybei esant, būtume atsisakę – tik ne Irano. Kelias iš Rumunijos į Iraną aiškus – per Bulgariją ir Turkiją. Norint keliauti į Iraną, reikalinga turistinė viza. Ją gauti ketinom Turkijoj, kuri ir pati kaip reikiant viliojo.

Tikslas artimiausioms dienoms

Dar visai neseniai ketinom į Bulgariją per Rumuniją keliauti trumpiausiu keliu. Planai pasikeitė, kai mūsų naujas bičiulis Ištvanas iš Vengrijos patarė aplankyti Transilvanijos regioną – Grafo Drakulos namus. Prieš iš jo namų Ištvanas pasakojo „Daug žmonių kerta Rumuniją trumpiausiu keliu, todėl susidaro apie šią šalį labai iškreiptą nuomonę. Ten nėra kalnų, čigonų Rumunijos pietuose irgi gerokai daugiau nei kitur. Nusikalstamumas irgi didelis. Neaplankyti kitų regionų ir sakyti „Buvau Rumunijoj“ – nuodėmė. Kiekvienas Rumunijos regionas savaip turtingas. Vienas įdomiausių – Transilvanija, turtinga savo istorija ir gamtos turtais. Ten gyvena mano draugas. Jis jums padės.“ Transilvanija ir buvo mūsų planuose artimiausioms dienoms, o šiai dienai turėjom kažkaip nusigauti į Kluž – Napoką (rumun. Cluj Napoca). Apie tai ir pasakosim toliau.

KELIONĖS DIENORAŠTIS: PIRMA DIENA RUMUNIJOJ

Praėjusią naktį į Oradėją atvykom vėlai. Nakvojome nedideliame jaukiame viešbutyje. Už 20 eurų gavom kambarį viešbutyje su didžiuliu baseinu. Turėjom progą pasikraut prietaisus, išsiskalbt rūbus (ne ežere). Viešbutyje būti galėjom iki 12 valandos. šnaudojom kiekvieną minutę. Kamilė sumontavo filmuką, kurį matėt praėjusiame straipsnyje.

Dvyliktą valandą palikome viešbutį ir pasišokinėdami nužingsniavom į miesto pakraštį. Didelių miestų stengiamės vengti, nes išeiti iš jų sunku. Dar kartą įsitikinom. Nors taksi kainos Rumunijoj nedidelės, nusprendėm eiti pėsti.

Per porą valandų pasiekėm Oradėjos pakraštį. Sustojom pailsėt degalinėj. Būtent tada sužinojau jog mano senas draugas ketina vykti į Bulgariją per Rumuniją ir galėtų pavežt, tačiau tektų per kelias valandas nusigauti į kitą Rumunijos miestą, esantį į pietus nuo Oradėjos. Tai vargu ar buvo realu, o ir maršrutas labai neįdomus. Būtų tekę atsisakyt Transilvanijos. Viską pasvėrę pasilikom prie ankstesnio plano.

Šachmatų olimpiadoje buvo diskvalifikuota čigonų komanda – arklius vogė…

Ar lengva po Rumuniją keliauti autostopu?

Vos ištiesus ranką sustojo prancūzas su mikroautobusiuku. Sekasi mums su tais prancūzais. Buvo smagu jog sustojo žmogus iš „saugios“ šalies, nes apie Rumuniją ir jos gyventojus prisiklausėm būtų ir nebūtų dalykų. Nors nesam linkę turėt išankstinių nusistatymų, pasamonėje tos iš piršto laužtos legendos jau buvo išleidusios daigelį.

Prancūzas, nors ir sunkokai kalbėjo angliškai, pasirodė įdomus žmogus. Gimtinėje jis studijuoja mediciną, o į Klužą – Napoką vyko aplankyti draugės, gyvenančios Rumunijoj jau visus metus. Pakeliui mūsų naujas draugas pamokė kelių rumuniškų žodžių, kuriuos ir pats buvo kątik išmokęs iš garso įrašų. Vyrukas rodė pirštu į šieno kupetas ir klausė ar  ir mes turim „tuos kalnus“ savo šalyyje.

Į Klužą atvykom jau temstant. Pasidarėm porą nuotraukų: vieną su mūsų bičiuliu, o kitą šalia Cluj Napoca katedros. Pastarąją iškart nusiuntėm savo draugui Ištvanui. Išsiuntę pavalgėm naminės dešros, kurią įdėjo Ištvano mama, o desertui – batonas ir Ištvano bitučių suneštas akacijų medus. Po tokios vakarienės aplankėm vietinį McDonald’s restoraną ir internetu rezervavome kambarį vienuose iš Klužo – Napokos svečių namų. Palapinės trečiam pagal dydį šalies mieste niekaip nepasistatysi. Iki svečių namų pasivakščioti teko apie tris kilometrus.

kelionė į rumuniją autostopu
Kelionė po pasaulį. Tautvydas Šlevas ir Kamilė Jokšaitė

Klužas – Napoka

Klužas – Napoka (rumun. Cluj Napoca), tai miestas centro šiaurinėje Rumunijoje, Transilvanijoje, prie Mažojo Samošo upės, esantis už 323 km nuo sostinės Bukarešto. Taip pat Kluž – Napoka yra trečiasis pagal dydį šalies miestas ir svarbus pramoninis, istorinis ir kultūrinis regiono centras.

Miestas pakerėjo savo ramybe ir saugumo jausmu. Turintis savitą dvasią, jaukus ir švarus. Visai ne tai ką tikėjomės rasti Rumunijoje! Abu sutikom, kad vertėtų Klužą aplankyt ateityje. Šį kartą ilgai užsibūti ir kaip reikiant pažinti miesto negalėjom.

Nesusipratimas

Atvykus į svečių namus jau po vidurnakčio. Pasitiko aukšta tvora ir skarda aklinai užkalti vartai. Nepavyko nei prisibelsti nei prisiskambinti. Paaiškėjo, kad prisiskambinti negalėjau, nes naudojau netinkamą kodą. Jau mąsčiau kur reiks nakvoti, bet Kamilė buvo ryžtingą ir nuėjo ieškoti pagalbos pas kaiminystėje gyvenusį žmogų, kuris pasirodė esantis studentas iš Izraelio. Šis garantavo,kad jokių svečių namų apylinkėse tikrai nėra (jis čia gyveno jau kelis metus), bet dėl visa ko sutiko paskambinti ant vartų flomasteriu užrašytu numeriu. Atsiliepęs ponas nuoširdžiai atsiprašė jog mums teko laukti ir pažadėjo prisistatyt per dešimt minučių. Savininkas pasirodė labai malonus. Pasisiūlė panešt Kamilės kuprinę. Labai neprieštaravom. Visada sakiau – nori padėt – duok žmogui darbo. Kambariukas maloniai nustebino. Šviesios gaivios spalvos, steriliai sutvarkytas. Tai tik patvirtina, kad apie knygą nereikia spręsti iš viršelio. 

Antroji diena

Pasiklydom Kluže

Antrą dieną praleidom ieškodami išėjimo iš Kluž – Napokos, keliaudami į Turdą ir eilinį kartą ieškodami vietos palapinei, saugios nuo įtartinų žmonių, kuriuos ten sutikom.

Ieškodami kelio iš Klužo pasiklydom – miestas didelis, o navigacija Rumunijoj stebuklingai neveikė. Užsukom į degalinę, norėdami prisijungt prie interneto. Neilgai trukus prisistatė degalinės darbuotojas ir pasisiūlė padėti. Kamilė paaiškino, kokie mūsų artimiausi planai ir žmogaus akys sublizgėjo iš nuostabos. Kaip mat pasiūlė prisėsti ir palaukti – gal jam pavyks suorganizuoti mums nakvynę kitame mieste. Kamilę pavaišino ledais, o mane Corona alumi.

Kamilė valgo ledus Kluž Napokoje, Rumunijoje
Ar saugu keliauti po Rumuniją

Gerasis žmogus pasirodo vengriškos kilmės, bet gyvena Rumunijoj. Kilęs jis iš vengriškojo Rumunijos regiono, kuriame išgirsti kažką kalbant rumuniškai retenybė. Būtent ten mes ir vykom.

Deja, nakvynės ateinančiai nakčiai taip ir negavom, bet susilaukėm daug patarimų, kaip ir kur geriau tranzuoti, ko tikėtis tame vengriškajame regione. Davė telefono numerį ir paragino kreiptis ištikus bėdai.

Sugriuvę stereotipai apie Rumuniją

Kaip atsibudom arklių kaimenės apsuptyje

Nuvykę į Turdą, vėl ėjom per miestelį pėsti. Karštis alino visą dieną, o ir vietos nakvynei ieškot teko ilgai. Palapinę pasistatėm ganykloje. Ganyklų Rumunijoje daug, o ir ganomos gyvulių bandos senoviškai – piemenų pagalba. Pastarieji, kiek mes jų matėme dažniausiai būdavo čigonai.

Pabudom pažadinti artėjančių piemenų šūksnių. Tikėjomės, kad banda praeis pro šalį, bet kanopų bildesys ir žvengimas artėjo. Kaip mat buvom apsupti. Vienas arklys ėmė ružšnot mūsų žalią palapinę.

Arkliai ir palapinė
Rumuniškų arklių kaimenė

Piemetys angliškai nemokėjo nei žodelio, o ir draugiškai nusiteikę nepasirodė. Nei jie, nei gaujos jiems priklausiusių šunų. Pakavomės daiktus kuo greičiau ir nešėm muilą, kol koks brisius neįsisegė į sėdynę. Įsimintinas nuotykis.

Kaip atsibudom arklių kaimenės apsuptyje

VISA TIESA APIE RUMUNIJĄ

  • Ar saugu po Rumuniją keliauti autostopu ? Ir taip, ir ne. Atsakysim taip – lygiai tiek pat saugu kaip ir visur kitur. Svarbu suprasti, kad rumunų kultūra skiriasi nuo mūsų. Skiriasi ir mentalitetas, nusistovėjusios nerašytos taisyklės. Bijantiems kišenvagių pasakysime tik tiek – visur galioja ta pati universali ir sena kaip pasaulis taisyklė – svarbiausia neišsiskirti. Su 20 kilogramų kuprine ant pečių ir šviesia veido oda neišsiskirt Rumunijoj sunku, todėl šią taisyklę galima pakoreguoti – svarbu nespinduliuoti prabanga. Taip pat gerbti vietinius ir verčiau neturėti išankstinių nusistatymų. Juk nemalonu, tais atvejais, kai mažiau išsilavinę užsieniečiai vadina mus rusais ar mano, kad esam iš trečiojo pasaulio šalies.
  • Ar visi rumunai čigonai? Net keista kiek daug yra manančių, kad rumunai yra čigonai. Teko girdėti vieną žmogų sakant „Taip yra todėl, kad priešingai nei Vokietijoj, Prancūzijoj, Austrijoj, Vengrijoj ar Lenkijoj – Rumunijoje jie nebuvo išžudyti. Prieš Pirmąjį Pasaulinį karą, čigonų daugiau buvo Vokietijoj ir Lenkijoj nei Rumunijoj ir Bulgarijoj“. Kitaip sakant, ne – rumunai nėra čigonai. Iš tikro čigonai yra kilę iš Šiaurės Vakarų Indijos. Iš ten migruoti pradėjo prieš tūkstantį metų ir pasklido beveik po visą pasaulį.

Kad prieš keliaudami į Rumuniją, geriau susidarytumėt nuomonę apie šią šalį, turėtumėt paskaityti apie mūsų nuotykius autostopu keliaujant į Murkurėja Čiuką (rumun. Miercurea Ciuc) ir į didingąjį Brašovą (rumun. Brasov). Apie tai papasakosim kitą kartą.

ANEKDOTAS APIE RUMUNĄ:

Eina rumunas palei ežero krantą, ant pečių dvi 10 kilogramines, dar gyvas, lydekas neša. Staiga iš krūmų iššoka inspektorius:
– Aha! Pakliuvai su įkalčiais brakonieriau!!!
– Nepatikėsit, bet aš tas lydekas nuo vaikystės pažįstu ir auginu.
– Kaip tai?
– Nusipirkau kadaise ikrų indelį, atidarau, o ten 2 mailiai spurda. Įleidau į stiklinę – atsigavo. Ir pradėjau aš juos auginti, maitinti. Paaugo – perkėliau į trilitrinį, po to į kubilą, dar vėliau – į vonia. O kai vonioje nebetilpo paleidau į ežerą. Prieidavau prie kranto, sušvilpdavau – atplaukdavo.
– Negali būti….
– Netiki, galiu parodyti. Va, paleisiu, švilptelsiu ir jos atplauks.
– Nu rodyk…
Brakonierius paleido lydekas, o tos išsyk ir nėrė gilyn. Stovi, rūko…
Inspektorius:
– Tai švilpk.
– O kam?
– Kad lydekas pašauktum.
– Kokias lydekas???

KATEGORIJOS

Share This

Dalintis

Dalintis straipsniu su draugais