• Savanorystė Australijoje. Gyvenimas su australų šeima. 


    Perte praleidau visą savaitę. Atėjo metas keliauti toliau. HelpX.net svetainėje susisiekiau su ūkininku, gyvenančiu 420 kilometrų į pietus nuo Perto atokioje sodyboje netoli Denmark miestelio. Į vos 2.3 tūkstančio gyventojų turintį Denmarką nuvykau pakeleivingais automobiliais (tiksliau vienu pakeleivingu automobiliu), nors ūkininkas Danielius ir siūlėsi sumokėti už 100 AUD kainuojantį autobuso bilietą.

    Iš Perto centro į miesto pakraštį važiavau traukiniu. Taip gera buvo negirdėt Azijai būdingų pypsėjimų, vairuotojų šūksnių. Neprėjus nei pusvalandžiui sustojo mergina važiuojanti būtent į Denmarką.

    Vairuotoja buvo 27 metų, ką tik iš pusę metų trukusios kelionės po Indiją grįžusi jogos trenerė, važiuojanti į Denmarką lankyti draugės.

    Danielių perspėjau, kad kol apsireikšiu turbūt ateis vakaras, o atvykau 1 valandą dienos. Atsisveikinau su geradare ir laukiau kol Danielius atsiųs vairuotoją. Paskui sužinojau, kad tą dieną Perte kepino 42 laipsnių karštis. Pasisekė laiku ištrūkti.

    Australija. Saulėlydis prie vandenyno

    Neilgai trukus atvyko Danieliaus žmona Simona (Simone) ir dukra Hana (Hannah). Simona tuo metu laukėsi 7 vaikelio. Didelės šeimos Australijoj nėra retas dalykas.

    Danieliaus ir Simonos namuose gyvenau vienas atskirame pastate. Turėjau savo kambarį, valgomąjį – virtuvę su pilnu maisto šaldytuvu, tualetą. Nuo tos dienos, kai Danielius įsigijo ūkį, savanorių iš kitų šalių turėjo ne vieną šimtą. Dėl tos priežasties, tas pastatas vadinamas „Savanorių namu”. Prieš atvykstant Danielius perspėjo, kad Kamilė turės gyventi gretimam kambary, o ne kartu su manimi – mat jie krikščionys. 

    Pasidėjęs daiktus ėjau susipažinti su kitais šeimos nariais – aukštu plačiapečiu Danieliumi, už tėtį ne silpniau atrodančiu barzdyla universiteto studentu Ezrajumi (Azariah), sumaniu nenuorama Džesajumi, sesytėmis Ebani ir Reičele bei pagranduku Džosajumi. Iškart buvau pavaišintas dviguba porcija keptos žuvies su daržovėmis. Danielius pažadėjo, kad ir mane vieną dieną į žvejybą atviruose vandenyse pasikvies. 

    Dirbdavau dažniausiai 3 – 4 valandas per dieną, anksti ryte arba pusę laiko ryte pusę vakare. Pirmosiomis dienomis krūvis buvo itin mažas. Danielius sakė „Tu savanoris. Negaliu tavęs išnaudoti”. 

    Įprastai dienotvarkė būdavo tokia: 

    1. Keldavausi 5 valandą, nes tokiu laiku keltis esu įpratęs, o miegoti einu anksti
    2. „Savanorių name” pavalgydavau pusryčius ir likdavo sočiai laiko knygai paskaityti, pasivaikščioti ar internete panaršyti
    3. Darbą pradėdavom 7 ar 8 valandą. Priklausydavo nuo to, kokia būdavo orų prognozė. Karštą dieną dirbti pradėdavom anksčiau.
    4. 10 valandą būdavo trumpa „laikas arbatai” pertrauka (tea time), dažniausiai trunkanti 20 minučių. Danielius ir Hana kiekvieną laisvą minutę žiūrėdavo kriketą. Kriketas turbūt pats populiariausias sportas Australijoje.
    5. 11 ar 12 (priklausomai nuo to kada pradėdavom darbą) eidavom pietauti. Pietaudavau kartu su visa šeima jų namuose. O ir šiaip galėjau bet kada užeiti ir valgyti bet ką ką rasdavau visada pilname šaldytuve.
    6. Po pietų dirbdavo tik Danielius ir keli jo vaikai ar samdomi darbuotojai, kurių būdavo 2 arba 3. Danieliui priklauso 15 hektarų daržovių ūkis. Jokių kviečių, miežių ar rapsų. Daug rankų darbo, bet darbai nesudėtingi: sodinukų sodinimas, daržovių skynimas, rūšiavimas, pakavimas ir t.t.
    7. Visą likusią dienos dalį galėdavau leist kaip tinkamas. Artimiausias miestelis buvo už 18 kilometrų. Į „civilizaciją” važiuodavom savaitgaliais.
    8. Vakarienę kokius šešis kartus per savaitę gamindavo Simona. Kartą per savaitę gamindavom maistą patys kiekvienas sau. Kartais (dažniausiai po žvejybos) Danielius kepdavo žuvį. Prieš vakarienę vienas iš šeimos narių būtinai sukalbėdavo maldą, o po vakarienės Danielius iš Biblijos ar kitos knygos paskaitydavo ištrauką ir ją pakomentuodavo. Galiu pasakyt klausydamas ne kartą spirgėjau it vandens lašas karštame aliejuje. Nesutikau bent su trečdaliu jo komentarų, bet buvau svečias svetimuose namuose, todėl stengiausi „būt savo vietoj”. Vakarui baigiantis vėlgi buvo meldžiamasi savais žodžiais. Dažniausiai vieną vakarą meldžiasi „mergaitės”, o kitą „berniukai”. 
    9. Miegoti eidavom anksti. Dažniausiai 8 – 9 valandą. 8 valandą vakaro Australijoj tamsu „nors į akį durk”, nors gruodžio, sausio ir vasario mėnesiais ten vasara. Dėl šios priežasties vaikai visada būdavo namie – sausio mėnesį jiems vasaros atostogos. 

    Šeštadienis  man ir vaikams būdavo išeiginė, o Simona keldavosi 6 ryto ir važiuodavo į Albanio ūkininkų turgų prekiauti daržovėmis. Albanis (Albany) – rajono centras, turintis 34 tūkstančius gyventojų. 9 ryto Danielius nuveždavo ten ir mane. Eidavau į biblioteką, kur dažniausiai rasdavau Ezrajų sėdintį su ausinėmis. Ezra kurdavo elektroninę muziką. Namie savo namelyje ant ratų jis turėjo savo mini įrašų studiją su būgnais, gitaromis ir kitais instrumentais. 

    Mažieji savaitgaliais turėdavo įvairių užsiėmimų: kas plaukiodavo baseine, o kas lankė džiudžitsu treniruotes. Kartais po pietų važiuodavom į paplūdimį. Kartą net pavyko užfiksuoti tokį naminį gyvūnėlį. Pakeistas sekiojo šeimininkus, kaip koks šuniukas.

    Sekmadieniais dviem automobiliais važiuodavom į bažnyčią. Pirmiausiai iškraudavom maisto bankui skirtas daržoves iš mašinos, tada eidavom sveikintis su pastoriais, kitais bendruomenės nariais. Maisto bankui Danielius atiduoda visą daržovių perteklių: tiek tas, kurių parduoti nepavyksta, tiek tas, kurios dėl savo formos pardavimui netinkamos.

    Albanyje mačiau daugybę bažnyčių: katalikų, anglikonų, berods netgi liuteronų ir t.t., bet nuo pat pirmos akimirkos supratau, kad ši bažnyčia kitoka. 

    Pamenu kartą dirbant Simona leptelėjo „Katalikai nėra krikščionys. Tai kita religija. Jie laiko save krikščionimis, bet tai klaidinga”. Jaučiau, kaip kraujas ima kaisti, bet pyktis blogas patarėjas. Nutariau pasidomėti tokio požiūrio priežastimis daugiau. Pasidomėjau daugiau apie tai, kaip 11 amžiuje katalikų ir protestantų bažnyčios atsiribojo viena tuo kitos, kaip, kilus nesutarimams tarp Anglijos karaliaus Henriko VIII ir Romos popiežiaus, gimė anglikonų (ankstyvųjų protestantų) atšaka ir t.t. Galiausiai radau informacijos apie Australijoje gyvenančius krikščionis, nepriskiriančius save nei vienai atšakai – laikančius save tiesiog krikščionimis. Visas tas savaites mėginau išsiaiškinti, kuo jų bažnačia kitokia, bet vis dar negaliu drąsiai to komentuoti, bet apie vieną skirtumą galiu papasakoti. Dar iš tikybos pamokų laikų pamenu „yra vienas Dievas trijuose asmenyse: Dievas tėvas, Dievas sūnus ir Dievas Šventoji dvasia”. Gyvendamas su australais pastebėjau, kad jie apie šiuos trejybės narius galvoja, kaip apie visiškai atskirus, jokiu būdu ne, kaip apie vieną Dievą trijuose asmenyse. 

    Trumpai apie pamaldas. Tik atvykę į bažnyčią gerdavom arbatą ir šnekučiuodavomės. Per pamaldas, jeigu taip galima pavadinti, pastorius ar koks kitas gerbiamas bendruomenės narys skaitydavo pamokslą. Kas penkiolika minučių muzikinė grupė atlikdavo garbinti Dievą skirtas dainas. Gaila dėl techninių kliūčių negaliu parodyti filmuotos medžiagos. Muzika, dainos ir bendravimas su arbatos puodeliu rankose kūrė puikią atmosferą. Deja, pamokslai šiek tiek kėlė pasipiktinimą. Pirmus tris savaitgalius spirgėjau klausydamasis kalbų susijusių su Donaldu Trampu (tiek teigiamų tiek neigiamų), neapykantą kurstančių pamokslų apie musulmonus (ne vien apie „Islamo valstybės” narius ir panašius tipelius, bet aplamai apie visą jų pasaulį) lyg apie velnio kūrinį. Bandžiau tame procese įžvelgti „šventumo”, bet nesugebėjau.

    Per tas kelias savaites girdėjau daug neteisybės apie mūsų aplankytus kraštus, iš žmonių, niekad net nebuvusių, manančių, kad Australija – tobulybės sinonimas, o visur kitur – pavojai ir badas. Kartą bažnyčioj viena moteris netgi pasiteiravo apgailestaujančiu tonu „Girdėjau Europa jau nebe tokia, kokia buvo anksčiau… Ar tai tiesa?”, kad ir ką tai reikštų. Sutikau ir tokių, kurie stebino savo beribiu žingeidumu, meile, pozityvumu ir kitomis vertybėmis. Australija sukėlė dvejopus jausmus ir sukrėtė iki sielos gilumų.

    Dienos bėgo, o dėl vizos naujienų nebuvo. Atvykęs į Australiją paskambinau į informacijos centrą. Laukti kol kažkas atsilieps reikėjo gal pusvalandį. Darbuotoja atsisakė suteikti informacijos. Teisiškai nebuvau įgaliotas tvarkyti Kamilės reikalus. Kamilė prisiskambint negalėjo, nes numeris buvo skirtas tik skambučiams iš Australijos, o ji tuo metu buvo Malaizijoj. Vėgli skambinau ir laukiau gal valandą, kad galėčiau paklausti tarptautinio numerio. Galų gale Kamilei pavyko susisiekti, bet naudos iš to nebuvo. Patarė laukti. Sakė, kad iki šešių savaičių trunkantis procesas yra visiškai normalus.

    Kitą dieną Kamilė apsilankė Australijos ambasadoj. Ambasados darbuotojai apgailestavo, kad niekuo negali padėti, nes paraiškas vizoms gauti pildėm internetu. Patikrinę sistemoje patvirtino, kad tebevyksta dokumentų tikrinimo procesas ir taip pat patarė laukti.

    Savanorystė Australijoje. Gyvenimas su Australų šeima

    Praėjus mėnėesiui laiko, ilgiau laukti negalėdami, sukurpėm naują planą artimiausiai ateičiai. Danieliaus ūkyje darbavausi visą mėnesį. Atsiradus daugiau darbo ir vaikams pradėjus eiti į mokyklą pavyko užsidirbti lėktuvo bilietams ir smulkioms išlaidoms, Danielius finansavo mano gyvenimo išlaidas (internetas, higienos priemonės, pietūs kai būdavau Albanyje ir t.t.). 

    Kamilė tuo metu dirbo viename Kuala Lumpuro viešbučių. Apie tai papasakosiu kitą kartą. Ten ji sutiko dešimtis keliautojų grįštančių iš Vietnamo, Laoso ir Kambodžos. Šios šiek tiek panašios, bet kartu ir tokios skirtingos valstybės visiems patiko. Pasiklausius įdomių istorijų gimė noras pažinti jas patiems. (Smalsumą kurstė ir legendos apie pilstomą alų Vietname po 10 euro centų už bokalą).

    Techniniai viešbučio brėžiniai, braižyti programa Autodesc Autocad

    Kamilės darbo stalas Kuala Lumpure.  Kol aš darbavausi Australijoj, ji braižė viešbutuko planus, atliko kitus darbus.

    Apie planus išvykti papasakojau Danieliui ir jo šeimai ir nusipirkom bilietus: vieną iš Perto į Kuala Lumpurą ir du iš Kuala Lumpuro į Luang Prabangą, esantį Laoso šiaurėje. Vėliau dėl tam tikrų aplinkybių Kambodžos teko atsisakyti, bet šiuo metu būdami Vietname ir jau praleidę Laose beveik visą mėnesį galime pasakyti, kad iš šių kraštų į Lietuvą parsivešim daug įdomių istorijų ir gražių prisiminimų. 

    Su Danieliumi ir jo nuostabia šeima atsisveikinau Vasario 2 dieną. Bilietą nusipirkau vasario trečiai, taigi turėjau vieną dieną nutranzuoti į Pertą. Simona pavežė iki Albanio ir vėl pajutau kelionės jaudulį. Buvau laimingas, energija liejosi per kraštus. Žinojau, kad tuoj pamatysiu Kamilę ir vėl leisimės į kelią. 

    Pirmasis sustojo pusamžis vyriškis su traktoriaus didumo visureigiu, iki langų aplipusiu raudonu Australijos moliu. Kaubojaus skrybėlė, languoti marškiniai ir stiprus australietiško akcento prieskonis. Kol važiavom 155 kilometrus  į Kojonupo miestelį, žmogus papasakojo, kaip jaunystėje autostopu keliavo po visą Australiją. „Pinigų nebuvo, o keliauti norėjosi. Norėjau nuotykių…” pasakojo jis. Šiuo metu vyriškis dirba statybose. Į objektus tenka važinėti visame žemyne.

    Kojonupe stovėjau pakelėj švilpaudamas virš valandos. Niekas nestojo, atrodė akys nuo kaitros išsilydys ir išvarvės iš akiduobių, bet nuotaika vistiek buvo puiki. Svajojau apie maudynes viename iš Australijos paplūdimių. 

    Tolumoje pamačiau iš šalutinio keliuko į pagrindinį kelią įsukantį automobilį. Maniau taip ir nurūks į priešingą pusę, bet ne – pamatė mane per galinio vaizdo veidrodėlį ir sustojo. Sekundę pasvarstęs prisiartino.

    Vos įsėdus žmogus rėžė „Žinai kokia didžiausia problema su jumis „hitchhikeriais”? Ogi ta, kad kai jus pavežu paskui savaitę mirties kvapas neišsivadėja… neaišku kokiuos krūmuos jūs ten nesiprausę miegat…” Padariau išvadą, kad žmogelis pasitaikė linksmas ir pasiteiravau „Tikiuosi mano kvapas nosies neriečia?” Laimei tąryt buvau nusiprausęs ir paskutiniu metu pagriovėj nenakvojau. 😀 „Nesijaudink. Tu atrodai pakenčiamas” atsakė jis.

    Kolega pasirodė esąs ūkininkas, kuriam priklauso virš tūkstančio hektarų žemės ir banda galvijų. Paklausiau kiek kviečių prikulia iš vieno hektaro. Sakė 2-3 tonas. Kartais mažiau. Rapsų – vos 1 toną. Ir tai jeigu tais metais būna pakankamai lietaus. Didžioji dalis žemių išvis augalininkystei netinkamos. Išgirdęs, kad Lietuvoje tokių grūdinių kultūrų ūkių yra ir po 50 ir po 1000 hektarų ūkininkas tik pakraipė galvą netikėdamas, kad turint vos 50 ha žmogui įmanoma išsimaitinti prie bažnyčios išmaldos neprašant, nekalbant apie visą šeimą. „50 hektarų Lietuvoj yra daugiau nei 200 Australijoj” atsakiau jam.

    Manduroje (Mandurah) pasukom savais keliais: aš į traukinių stotį, o jis į Manduros sveikatos centrą. Paskutinius 72 kilometrus iki Perto centro įveikiau traukiniu, nes temperatūra pakilusi virš 40°C tapo pavojinga sveikatai. Prieš tai dar teko gerai pabėgioti paskui važiuojantį automobilį su kuprine ant pečių, kai prisiminiau, kad jame palikau telefono įkroviklį. 

    Kol atvažiavau į oro uostą atėjo vakaras. Po mėnesį trukusios dietos „valgau kiek noriu kada noriu” teko grįžti prie pupelių ir kukurūzų. Jei atvirai buvau to paprastumo pasiilgęs, o gerai pailsėjęs nuo kelionės ir atgavęs 5 kilogramus vėl troškau nuotykių.

    Laukti reikėjo iki ketvirtos ryto. Kadaise skaičiau Ričardo Bransono autobiografiją ir įžengęs į oro uostą supratau kaip jam pavyko susilaukti tokios sėkmės. Matyt jo sėkmė slypi smulkiose detalėse. Bransono „Virgin” oro linijos, užvaldžiusios trečdalį Perto oro uosto, pagalvojo apie kiekvieną smulkmeną. Netgi apie patogius minkštus raudonus gulimus suoliukus. Nors nebuvau jų klientas, išmiegojau ant vieno iš jų iki ryto it namuose ir kupinas jėgų įsėdau į lėktuvą skrendantį į Kuala Lumpurą. Apie susitikimą su Kamile, kelionę į Laosą ir kitus nuotykius papasakosiu kitą kartą. 🙂 

    Atrodo tiek daug liko nepapasakota: nei apie Australijos gyvates, nei apie tai, kaip 20km nukulniavau į Denmarką, nei apie kitus sutiktus žmones. Tai vis todėl, kad didžioji dalis vaizdinės medžiagos įkalinta neveikiančiame kompiuteryje, kuris amžių amžius taisomas ir nepataisomas. Sekančiuose straipsniuose pasakosim apie Kamilės nuotykius Malaizijoj ir pirmąsias dienas širdžiai mielame Laose. 🙂

    Komentarai
Comments are closed.