AUTOSTOPU PER VAKARŲ AUSTRALIJĄ

Perte praleidau visą savaitę. Atėjo laikas keliaut toliau. HelpX.net susisiekiau su ūkininku Danielium, gyvenančiu už 420km. į pietus, atokioj sodyboj, netoli Denmark miestelio. Į vos 2.3 tūkstančio gyventojų turintį Denmarką važiavau autostopu, nors Danielius ir siūlėsi sumokėt 100 AUD  autobuso bilietą.

Perto centro į pakraštį važiavau traukiniu. Taip gera buvo negirdėt Azijai būdingų pypsėjimų, vairuotojų šūksnių. Vos ištiesiau ranką, sustojo mergina, važiavusi tiesiai į Denmarką. Vairuotoja buvo 27 metų jogos trenerė, ką tik grįžusi iš pusės metų kelionės po Indiją. Paskui sužinojau, kad tą dieną Perte kepino 42 laipsnių karštis. Pasisekė laiku ištrūkt.

GYVENIMAS AUSTRALŲ ŠEIMOJE

Neilgai trukus atvyko Danieliaus žmona Simona ir dukra Hana. Simona tuo metu laukėsi 7 vaikelio. Didelės šeimos Australijoj nėra retas dalykas. Danieliaus ir Simonos namuose gyvenau atskirame pastate. Turėjau savo kambarį, valgomąjį – virtuvę su pilnu maisto šaldytuvu, tualetą. Nuo tos dienos, kai Danielius įsigijo ūkį, savanorių iš kitų šalių turėjo ne vieną šimtą. Dėl tos priežasties, tas pastatas vadinamas „Savanorių namu”. Prieš atvykstant Danielius perspėjo, kad Kamilė turės gyventi gretimam kambary, o ne kartu su manimi – mat jie krikščionys. 

Pasidėjęs daiktus ėjau susipažint su namiškiais – aukštu plačiapečiu Danieliumi, už tėtį ne silpniau atrodančiu barzdyla universiteto studentu Ezrajumi, sumaniu nenuorama Džesajumi, sesytėmis Ebani ir Reičele bei pagranduku Džosajumi. Iškart buvau pavaišintas dviguba porcija keptos žuvies su daržovėm. Danielius pažadėjo, kad ir mane vieną dieną pasiims į žvejybą atviruose vandenyse.

DIENOTVARKĖ AUSTRALŲ ŪKYJE

Dirbau dažniausiai 3 – 4 valandas per dieną, anksti ryte arba pusę laiko ryte pusę vakare. Pirmosiomis dienomis krūvis buvo itin mažas. Danielius sakė „Tu savanoris. Negaliu tavęs išnaudot”.

Įprastai dienotvarkė būdavo tokia: 

  1. Keldavausi 5 valandą, nes tokiu laiku keltis esu įpratęs, o miegoti einu anksti.
  2. „Savanorių name” pavalgydavau pusryčius ir likdavo sočiai laiko knygai paskaityt ar pasivaikščioti.
  3. Darbą pradėdavom 7 – 8 valandą ryto. Priklausydavo nuo to, kokia orų prognozė. Karštą dieną dirbti pradėdavom anksčiau.
  4. 10 valandą būdavo trumpa „laikas arbatai” pertrauka, dažniausiai trunkanti 20 minučių. Danielius ir Hana kiekvieną laisvą minutę žiūrėdavo kriketą. Kriketas turbūt pats populiariausias sportas Australijoj.
  5. 11 ar 12, priklausomai nuo to kada pradėdavom darbą, eidavom pietaut. Pietaudavau kartu su visa šeima jų namuose. O ir šiaip galėjau bet kada užeit ir valgyt bet ką ką rasdavau šaldytuve.
  6. Po pietų dirbdavo tik Danielius ir keli jo vaikai ar samdomi darbuotojai, kurių būdavo 2 arba 3. Danieliui priklauso 15 hektarų daržovių ūkis. Jokių kviečių, miežių ar rapsų. Daug rankų darbo, bet darbai nesudėtingi: sodinukų sodinimas, daržovių skynimas, rūšiavimas, pakavimas ir t.t.
  7. Visą likusią dienos dalį galėjau leist kaip tinkamas. Artimiausias miestelis buvo už 18 kilometrų. Į „civilizaciją” važiuodavom savaitgaliais.
  8. Vakarienę kokius šešis kartus per savaitę gamindavo Simona. Kartą per savaitę gamindavom maistą patys kiekvienas sau. Kartais Danielius kepdavo žuvį. Prieš vakarienę vienas iš šeimos narių būtinai sukalbėdavo maldą, o po vakarienės Danielius iš Biblijos ar kitos knygos paskaitydavo ištrauką ir ją pakomentuodavo. Galiu pasakyt klausydamas ne kartą spirgėjau it vandens lašas karštame aliejuje. Nesutikau bent su trečdaliu jo komentarų, bet buvau svečias svetimuose namuose, todėl stengiausi „būt savo vietoj”. Vakarui baigiantis vėlgi buvo meldžiamasi savais žodžiais. Dažniausiai vieną vakarą meldžiasi „mergaitės”, o kitą „berniukai”.
  9. Miegot eidavom anksti. Dažniausiai 8 – 9 valandą. 8 valandą vakaro Australijoj tamsu „nors į akį durk”, nors gruodžio, sausio ir vasario mėnesiais ten vasara. Dėl šios priežasties vaikai visada būdavo namie – sausio mėnesį jiems vasaros atostogos.

Savaitgalio veikla

Šeštadienis  man ir vaikams būdavo išeiginė, o Simona keldavosi 6 ryto ir važiuodavo į Olbanio ūkininkų turgų prekiaut daržovėm. Olbanis (angl. Albany) – rajono centras, turintis 34 tūkstančius gyventojų. 9 ryto Danielius nuveždavo ten ir mane. Eidavau į biblioteką, kur dažniausiai rasdavau Ezrajų sėdintį su ausinėmis. Ezrajus kurdavo elektroninę muziką. Namie savo namelyje ant ratų jis turėjo savo mini įrašų studiją su būgnais, gitaromis ir kitais instrumentais. Mažieji savaitgaliais turėdavo įvairių užsiėmimų: kas plaukiodavo baseine, o kas lankė džiudžitsu treniruotes. Kartais po pietų važiuodavom į paplūdimį. 

KATALIKAI NĖRA KRIKŠČIONYS

Sekmadieniais dviem automobiliais važiuodavom į bažnyčią. Pirmiausiai iškraudavom maisto bankui skirtas daržoves, tada eidavom sveikintis su pastoriais, kitais bendruomenės nariais. Maisto bankui Danielius atiduoda visą daržovių perteklių: tiek tas, kurių parduoti nepavyksta, tiek tas, kurios dėl savo formos pardavimui netinkamos. Albanyje mačiau daugybę bažnyčių: katalikų, anglikonų, berods netgi liuteronų ir t.t., bet nuo pat pirmos akimirkos supratau, kad ši bažnyčia kitoka. 

Pamenu kartą dirbant Simona leptelėjo „Katalikai nėra krikščionys. Tai kita religija. Jie laiko save krikščionimis, bet tai klaidinga”. Jaučiau, kaip kraujas ima kaisti, bet pyktis blogas patarėjas. Nutariau pasidomėti tokio požiūrio priežastimis daugiau. Pasidomėjau daugiau apie tai, kaip 11 amžiuje katalikų ir protestantų bažnyčios atsiribojo viena tuo kitos, kaip, kilus nesutarimams tarp Anglijos karaliaus Henriko VIII ir Romos popiežiaus, gimė anglikonų (ankstyvųjų protestantų) atšaka ir t.t. Galiausiai radau informacijos apie Australijoje gyvenančius krikščionis, nepriskiriančius save nei vienai atšakai – laikančius save tiesiog krikščionimis. Visas tas savaites mėginau išsiaiškinti, kuo jų bažnačia kitokia, bet vis dar negaliu drąsiai to komentuoti, bet apie vieną skirtumą galiu papasakoti. Dar iš tikybos pamokų laikų pamenu „yra vienas Dievas trijuose asmenyse: Dievas tėvas, Dievas sūnus ir Dievas Šventoji dvasia”. Gyvendamas su australais pastebėjau, kad jie apie šiuos trejybės narius galvoja, kaip apie visiškai atskirus, jokiu būdu ne, kaip apie vieną Dievą trijuose asmenyse.

Trumpai apie pamaldas. Tik atvykę į bažnyčią gerdavom arbatą ir šnekučiuodavomės. Per pamaldas, jeigu taip galima pavadinti, pastorius ar koks kitas gerbiamas bendruomenės narys skaitydavo pamokslą. Kas penkiolika minučių muzikinė grupė atlikdavo garbinti Dievą skirtas dainas. Gaila dėl techninių kliūčių negaliu parodyti filmuotos medžiagos. Muzika, dainos ir bendravimas su arbatos puodeliu rankose kūrė puikią atmosferą. Deja, pamokslai šiek tiek kėlė pasipiktinimą. Pirmus tris savaitgalius spirgėjau klausydamasis kalbų susijusių su Donaldu Trampu (tiek teigiamų tiek neigiamų), neapykantą kurstančių pamokslų apie musulmonus (ne vien apie „Islamo valstybės” narius ir panašius tipelius, bet aplamai apie visą jų pasaulį) lyg apie velnio kūrinį. Bandžiau tame procese įžvelgti „šventumo”, bet nesugebėjau.

Per tas kelias savaites girdėjau daug neteisybės apie mūsų aplankytus kraštus, iš žmonių, niekad net nebuvusių, manančių, kad Australija – tobulybės sinonimas, o visur kitur – pavojai ir badas. Kartą bažnyčioj viena moteris netgi pasiteiravo apgailestaujančiu tonu „Girdėjau Europa jau nebe tokia, kokia buvo anksčiau… Ar tai tiesa?”, kad ir ką tai reikštų. Sutikau ir tokių, kurie stebino savo beribiu žingeidumu, meile, pozityvumu ir kitomis vertybėmis. Australija sukėlė dvejopus jausmus ir sukrėtė iki sielos gilumų.

LAIKAS GRĮŽT PAS KAMILYTĘ

Praėjus mėnesiui , ilgiau laukt negalėdami, sukurpėm naują planą chuliganą. Danieliaus ūkyje darbavausi visą mėnesį. Atsiradus daugiau darbo ir vaikams pradėjus eiti į mokyklą pavyko užsidirbti lėktuvo bilietams ir smulkioms išlaidoms, Danielius finansavo gyvenimo išlaidas (internetas, higienos priemonės, pietūs kai būdavau Olbanyje ir t.t.).

NAUJAS PLANAS CHULIGANAS

Kamilė tuo metu dirbo viename Kvala Lumpūre. Braižė viešbučio planus, organizavo merginų vakarus trečiadieniais ir .t.t. Apie tai papasakosiu kitą kartą. Ten ji sutiko dešimtis keliautojų grįštančių iš Vietnamo, Laoso ir Kambodžos. Šios šiek tiek panašios, bet kartu ir tokios skirtingos valstybės visiems patiko. Pasiklausius įdomių istorijų gimė noras pažinti jas patiems. Smalsumą kurstė ir legendos apie pilstomą alų Vietname po 10 euro centų už bokalą. Planas artimiausiai ateičiai – Laosas, Kambodža, Vietnamas.

AUTOSTOPU ATGAL Į PERTĄ

Su Danieliumi ir jo nuostabia šeima atsisveikinau Vasario 2 dieną. Bilietą nusipirkau vasario trečiai, taigi turėjau vos vieną dieną nutranzuoti į Pertą. Simona pavežė iki Olbanio ir vėl pajutau kelionės jaudulį. Buvau laimingas, energija liejosi per kraštus. Žinojau, kad tuoj pamatysiu Kamilę ir vėl leisimės į kelią.

Pirmasis sustojo pusamžis vyriškis su traktoriaus didumo visureigiu, iki langų aplipusiu raudonu Australijos moliu. Kaubojaus skrybėlė, languoti marškiniai ir stiprus australietiško akcento prieskonis. Kol važiavom 155 kilometrus  į Kojonupo miestelį, žmogus papasakojo, kaip jaunystėje autostopu keliavo po visą Australiją. „Pinigų nebuvo, o keliauti norėjosi. Norėjau nuotykių…” pasakojo jis. Šiuo metu vyriškis dirba statybose. Į objektus tenka važinėti visame žemyne.

Kojonupe švilpaudamas stovėjau virš valandos. Niekas nestojo, o jau atrodė, kad akys nuo kaitros išsilydys ir išvarvės iš akiduobių, bet nuotaika vistiek buvo puiki. Svajojau apie maudynes vienam iš Australijos paplūdimių, kai tolumoj pamačiau iš šalutinio keliuko į pagrindinį kelią įsukantį automobilį. Maniau taip ir nurūks į priešingą pusę, bet ne – pamatė mane per galinio vaizdo veidrodėlį ir sustojo. Sekundę pasvarstęs prisiartino atbulomis.

Vos įsėdus žmogus rėžė „Žinai kokia didžiausia problema su jumis tranzuotojais? Ogi ta, kad kai jus pavežu paskui savaitę mirties kvapas neišsivadėja… neaišku kokiuos krūmuos jūs ten nesiprausę miegat…” Padariau išvadą, kad žmogelis pasitaikė linksmas ir pasiteiravau „Tikiuosi mano kvapas nosies neriečia?” Laimei tą rytą buvau nusiprausęs ir paskutiniu metu pagriovėj nenakvojau. „Nesijaudink. Tu atrodai pakenčiamas” atsakė kandusis australas.

Kolega pasirodė esąs ūkininkas, kuriam priklauso virš tūkstančio hektarų žemės ir banda galvijų. Paklausiau kiek kviečių prikulia iš vieno hektaro. Sakė 2-3 tonas. Kartais mažiau. Rapsų – vos 1 toną. Ir tai jeigu tais metais būna pakankamai lietaus. Didžioji dalis žemių išvis augalininkystei netinkamos. Išgirdęs, kad Lietuvoje tokių grūdinių kultūrų ūkių yra ir po 50 ir po 1000 hektarų ūkininkas tik pakraipė galvą netikėdamas, kad turint vos 50 ha žmogui įmanoma išsimaitinti prie bažnyčios išmaldos neprašant, nekalbant apie visą šeimą. „50 hektarų Lietuvoj yra daugiau nei 200 Australijoj” atsakiau jam. Žemė kelis sykius derlingesnė.

Manduroj pasukom savais keliais: aš į traukinių stotį, o jis į Manduros sveikatos centrą. Paskutinius 72 kilometrus iki Perto centro įveikiau traukiniu, nes temperatūra pakilusi virš 40°C tapo pavojinga sveikatai. Prieš tai dar teko gerai pabėgioti paskui važiuojantį automobilį su kuprine ant pečių, kai prisiminiau, kad pas australą palikau telefono įkroviklį. Kol atvažiavau į oro uostą, atėjo vakaras. Po mėnesį trukusios dietos „valgau kiek noriu kada noriu” teko grįžt prie pupelių dietos. Jei atvirai, buvau to paprastumo pasiilgęs, o gerai pailsėjęs ir atgavęs 5 kilogramus, vėl troškau nuotykių.

Laukti reikėjo iki ketvirtos ryto. Kadaise skaičiau verslininko Ričardo Bransono autobiografiją ir įžengęs į oro uostą supratau, kaip jam pavyko susilaukti tokios sėkmės. Matyt jo sėkmė slypi smulkiose detalėse. Bransono „Virgin” oro linijos, užvaldžiusios trečdalį Perto oro uosto, pagalvojo apie kiekvieną smulkmeną. Netgi apie patogius minkštus raudonus gulimus suoliukus. Nors nebuvau jų klientas, išmiegojau ant vieno iš jų iki ryto it namuose ir kupinas jėgų įsėdau į lėktuvą, skrendantį į Kvala Lumpūrą.

PASLAPTINGASIS LAOSAS LAUKIA MŪSŲ

Atrodo tiek daug liko nepapasakota: nei apie Australijos gyvates, nei apie sutiktus žmones. Tai vis todėl, kad didžioji dalis vaizdinės medžiagos įkalinta neveikiančiame kompiuteryje. Toliau pasakosim apie Kamilės nuotykius Malaizijoj ir pirmąsias dienas širdžiai mielame Laose, vienuolynų ir šventyklų apsupty. Toliau skaitykite „Luang Prabangas – Laoso kultūros centras„.

KATEGORIJOS

Share This

Dalintis

Dalintis straipsniu su draugais