SAVARANKIŠKA KELIONĖ Į JORDANIJĄ

„Ačiū Jums“ padėkojo stiuardesė nežinia už ką ir maloni šiluma pasitiko mus vos iškišus nosį pro lėktuvo duris. „Pagaliau“ vos girdimai sukuždėjo Kamilė, tokia išsekinta lietuviško šaltuko, bet su vilties ugnele akyse. „Maniau šios dienos nesulauksiu!“ garsiai mąstė ji. Savo ištikimą mašiniuką palikę kantriai laukti vienoje apsnigtų Vilniaus gatvių, po 4 ilgų valandų padangių aukštybėse buvom pasveikinti šilto arabiško vakaro. Taip prasidėjo pirmoji mūsų savarankiška kelionė į Jordaniją. Sakau „pirmoji“, nes tikėtina, kad bus ir antroji. Nuotykių kupina kelionė domina ir Jus? Ką daryti, norintiems prisijungti prie sekančios ekspedicijos į Jordaniją, papasakosiu netrukus.

Viliuosi, kad kukli mūsų patirtis pravers planuojantiems savo savarankišką kelionę. Per sekančias kelias minutes sužinosite, kokie likimo vingiai paskatino mus pakeisti kelionės planus ir kokias Jordanijos vietas aplankyti pavyko. Papasakosime, kur buvo palaidotas Mozė ir kur nufilmuotas „Marsietis“, kokie Jordanijos kelių eismo ypatumai ir kas kėsinosi pasiųsti mūsų draugą asiliuką anapilin. Kaip mokėdami detaliau aprašysim visus linksmus nutikimus, kuriuos patyrėm, skonius, kvapus ir garsus, kurių gausybe pasitiko ši arabų šalis. Straipsnio pabaigoje pasidalinsime praktiniais patarimais: kaip nuvykti iš Amano oro uosto į miesto centrą, kur galima išsinuomoti automobilį ir kokias Jordanijos vietas verta aplankyti. Kartai geriau vieną kartą parodyti, nei dešimt papasakoti, todėl pažintį su Jordanija paįvairins nuotaikingi Kamilės filmukai. Daugiau filmukų pamatys sekantys „Kamilės ir Tautvydo kelionės“ kanalą.

1 DIENA

„PASAKYKIT ŽMONAI, KAD JI GALI ĮŽENGTI Į ŠALĮ“

Pasų kontrolės pareigūnai pasitiko su plačia šypsena ir staigmenomis. „Ar tai Jūsų žmona?“ vienas iš jų pasiteiravo manęs. „Mano“ ilgai nelaukęs atsakiau jam. Kam gi rūpi, kad oficialios vestuvės dar priešaky, kai širdyje vyras ir žmona esam jau seniai. Buvau maloniai pakviestas žengti per liniją Jordanijos pusėn ir prisijungti prie ten jau kuris laikas stovyniuojančio kolegos keliautojo iš Lietuvos. Deja mūsų „žmonoms“ taip nepasisekė. Suprask – pasirodė įtartinos ir reikalaujančios papildomos patikros. Tai skaniai prunkštėm su likimo broliu, kol mūsų nustebusios damos buvo palydėtos į gėdos kampelį, kol visas pulkas ūsuotų dėdžių iš visų pusių apžiūrinėjo jų pasus. Praėjus akimirkai kitai vienas iš pareigūnų, besišypsodamas draugiškai it senas bičiulis, priėjo prie mūsų ir dar kartelį pasiteiravo „Ar tai Jūsų žmonos?“ Negi sakysiu, kad dar nevisai, kai prieš akimirką linksėjau it kumeliukas. „Mūsų“ sutartinai atsakėme jam. Po nejaukios tylos minutėlės uniformuotas bičiulis atidėvė mums merginų pasus tardamas „Pasakykit žmonoms, kad jos gali įžengti į šalį“. Pasijutome turintys neribotą galią ir nieko nelaukę pamojome joms ranka, duodami leidimą…

„GAL NORĖTUMĖTE KELIAUTI KARTU?“

Amano oro uostas įsikūręs už valandos kelio nuo miesto centro. Autobusu atbildėję į centrinę Tabourburo autobusų stotį dar valandžiukę trukom kol nužingsniavom į hostelį. Taip malonu vėl pajusti šiltą vėjelį, taip neįprasta įpusėjus žiemužei užuosti švelnius augmenijos kvapus. Amanas – miestas ant septynių kalvų. Gatvelės vingiuotos – viena už kitą įdomesnės. Oras lengvas, tarytum kupinas gėrio. Ausis kutena neįkyrūs miesto garsai. Pakeliui pastebėtos nakvynės vietos nesiliovė stebinusios pavadinimų įmantrumu. Mūsiškis hostelis vadinosi „Saulėtekio“. Net nuostabu, kaip tobulai nederėjo toks svajingai elegantiškas vardas su rūgščiu užsistovėjusių kojinių aromatu 10 lovų bendrabučio kambaryje. Pritrūkę deguonies, atgaivos ieškoti išskubėjom į kaljano dūmais persismelkusį foje, kur pailsinti po kelionės pavargusias kojas galėjom įsitaisę ant praėjusio tūkstantmečio pabaigą menančios sofutės, padabintos spalvingais raštais. „Iš kur esate?“ pasiteiravo tamsaus gymio vaikinukas. „Iš Lietuvos? Taip, Lietuvą puikiai žinau. Šalia Lenkijos. Visada domėjausi geografija. Aš pats esu iš Indijos, bet jau šešis metus gyvenu Jungtinėse Amerikos valstijose“ pasakojo jis. Pirminė pažintis truko penkioliką minučių. Reikia pripažinti ji apvertė visus kelionės planus aukštyn kojomis. Kaip matant sutikom palaikyti naujam bičiuliui kompaniją ir jau kitą dieną leistis į kelionę nuomotu automobiliu prie Negyvosios jūros. Tiesa, dėl tokių pokyčių perniek nuėjo iš anksto už antrą nakvynę sumokėti pinigai, bet prisiminus tą net ir galiūnus parklupdantį užrūgusį kojinių kvapą piršosi tik viena mintis – bala nematė…

2 DIENA

NEBO KALNAS – VIETA, KUR PALAIDOTAS MOZĖ

Gaivus dykumų vėjas kėsinosi nusviesti nuo kelio kompaktišką it dvi degtukų dėžutės mūsų automobiliuką. Vinguriavimas kalvų šlaitus apraizgiusiais keliukais veikė raminančiai. Nejučia susimąstėm apie baltas pusnis, po kurias dar taip neseniai braidėm tėvynėje. Jordanijoje vienintelis baltas dalykas – vienas kitas kalkėmis nudažytas namukas, įsikūręs natūralios geltono tinko spalvos brolių apsupty. Pirmasis už vairo atsisėdo mūsų bičiulis iš Indijos. Kas kelis kilometrus įsitaisę pareigūnų būreliai uoliai tikrino pravažiuojančius vietinius automobilius, bet vos išvydę atvykėlių veidus – mojo ranka linkėdami gero kelio. Jordanišką eismą būtų galima pavadinti tvarkinga sumaištimi. Pratusiems prie šiltnamio sąlygų vakariečiams reikia valandžiukės priprasti.

Kelionę po Jordaniją pradėjome nuo Nebo kalno. Legenda byloja, kad būtent į jį kadaise užkopęs Mozė pažvelgė į pažadėtąją žemę. Taip pat sakoma, kad Nebo kalne yra Mozės kapavietė. Tiesa, jį palaidojo pats Dievas, todėl tiksli kapavietės vieta nėra žinoma. Nuo viršukalnės atsiveria puikus vaizdas, aplankyti vilioja 4a. statytos Mozės bazilikos liekanos ir puikiai išsaugotos grindų mozaikos. 2000 m. Nebo kalną aplankė popiežius Jonas Paulius II, o 2009 m. Benediktas XVI. Mūsų bičiulis iš Indijos neslėpė džiaugsmo atvykęs į šią istorinę vietą. Krikščionybė – trečia ar ketvirta religija pagal tikinčiųjų skaičių Indijoje. Jis – vienas iš kelių procentų Indijos krikščionių.

NEGYVOJI JŪRA – NETIKUSI VIETA SKANDINTIS

Kadaise teko girdėti posakį, kad Negyvojoje jūroje aptinkamos tik dvi gyvybės formos: bakterijos ir turistai. Tai, kas vadinama Negyvąja jūra iš tikro yra giliausias pasaulyje druskingas ežeras, kurio vanduo yra kokius 10 kartų druskingesnis nei mūsų senutės Baltijos. Besimaudančio žmogaus kūnas nematomų jėgų rodos stumte stumiamas į paviršių. Paskęsti tiesiog neįmanoma, nebent antgamtiškos valios dėka sugebėtum priversti save pakankamai ilgai plūduriuoti žemyn veidu ar kaip višta priburbuliuotum per užpakalį. „Negyvosios jūros dumblas, turi sveikatai naudingų savybių“ porino mūsų bičiulis. „Mineralinis dumblas pasižymi didele mikroelementų koncentracija, neutralizuoja toksinus, maitina odą.

Visoje pakrantėje gausu „valdiškų“ maudymosi vietų, kur už atitinkamą mokestį gali mirkyti sėdimąją šiame druskos tirpale į valias. Netikėtai užklydome į atokią vietelę, kur išdidžiai stoviniavo vienišas kupranugaris. Netoliese išvydom iš kelių lentigalių ir paklodžių suręstą pašiūrę. Pašiūrėje darbavosi brandaus amžiaus vyriškis. Aplink ratus suko iki pat ausų murzinas berniukas blizgančiomis akimis. Už mašinos pasistatymą, maudynes, skardinę dumblo ir arbatą apsukrūs verslininkai paprašė 5 dinarų (6). Ko tik nepadarysi dėl tokios atrakcijos. Jei neklystu, pirmą kartą Negyvojoje jūroje besimaudančio žmogaus fotografiją išvydau vaikystėje. Tuomet šie kraštai atrodė it nepasiekiami toliai…

WADI MUSA – VARTAI Į VIENĄ IŠ NAUJŲJŲ PASAULIO STEBUKLŲ

Dvi valandas riedėjom kalnų keliukais visiškoje tyloje. Vaizdingas maršrutas vertė sunerimti. Beliko viltis, kad vairuotojas gebės atsispirti šioms grožybėms ir užsisvajojęs nenudardės kur į prarają. Nuomotas automobiliukas, nors ir naujas, dėl silpnos širdelės vaitojo iš paskutiniųjų. Porą kartų išklydom iš kelio. Užsukom pasižvalgyti, kaip kaimo žmoneliai gyvena. Smėlis, balti ar smėlio spalvos žemaūgiai nemukai, juodai apsitaisiusios damos ir kiek laisviau pasidabinę vyriškiai, basi vaikai ir vienas kitas asiliukas. Sutikom ir piemenėlį, genantį avių bandą. Ramiai keliu pėdino nuo šeimininkų pabėgęs kupranugaris. Kupranugarius Jordanijoje panašu labai myli. Kiek teko pastebėti, elgiasi su jais pagarbiai, neveria į nosį žiedų. Smagu.

Nejučia užklupus sutemoms supratome, kad metas ieškotis nakvynės. Miestelis pavadinimu Wadi Musa puikiai tam tiko. Arabų kalboje Wadi reiškia slėnį ar daubą. Panašu, kad gyvenvietei plečiantis buvo apstatyta ne tik pats slėnis, bet ir aukštų kalvų šlaitai. Naktį, kai visi namukai įžiebia šviesos šaltinius – vaizdas išskirtinis. Užsukom nakvynės prašytis į kelis viešbutukus. Turistų daug, todėl savininkai derėtis nelinkę. Galiausiai užklydome į Mussa Spring (liet. Musos pavasario) viešbutį. Jaukų trivietį kambariuką gavom už 19 JOD (23,4 Eur), t.y. už 7,8 Eur žmogui. Tikiu galima rasti ir kažką, geriau, bet norėjosi eiti ilsėtis prieš sekančią dieną. Daugiau apie kainas Jordanijoje skaitykite straipsnelio pabaigoje. Kitos dienos planas – savo egzistencija stebinanti ir lietuvių ne be reikalo tokia mėgstama Petra ir nakvynė arabiškas pasakas primenančioje Wadi Rumo dykumoje.

3 DIENA

PETRA – NEGALIU PATIKĖTI, KAD TOKIA VIETA EGZISTUOJA!

Kur buvus, kur nebuvus atėjo trečioji mūsų savarankiškos kelionės po Jordaniją diena. Susitarę keltis 5 ryto buvom nustebinti, kaip sunku pažadinti mūsų bičiulį iš Indijos. Nors puodais ir keptuvėm grok – jokios reakcijos. Keli atsargūs mostai į petį suveikė geriau nei dešimt minučių be paliovos skambėjęs žadintuvas. Jautėmės it kokie šventieji, atšaukę žmogaus vizitą pas dangiškuosius angelus. Gera dienos pradžia – pusė darbo. Mūsų laukė ne tik dideli fiziniai iššūkiai, bet ir pastangos suvokti tai, kas nesuvokiama ir sutalpinti makaulėje tiek įspūdžių, kiek per vieną dieną apdoroti ji nepratusi. Mūsų laukė Petra – vienas iš 7 naujųjų pasaulio stebuklų.

7 NAUJIEJI PASAULIO STEBUKLAI

7 pasaulio stebuklai, tai garsiausi pasaulio statiniai, kurių sąrašą pasak kai kurių šaltinių dar II a. Pr. m. e. sudarė toks Antipatras iš Sidono. Taigi tie garsieji 7 pasaulio stebuklai yra Cheopso piramidė, Kabantieji Babilono sodai, Dzeuso šventykla Olimpijoje, Artemidės šventykla Efese, Halikarnaso mauzoliejus, Aleksandrijos švyturys bei Rodo kolosas. Šiems šedevrams švelniai tariant nepasisekė. Iki šių dienų išliko tik Cheopso piramidė. Tiesa yra ir kitas sąrašas. Sąrašas, kuriame puikuojasi taip vadinami 7 naujieji pasaulio stebuklai. Šis sąrašas – tikras kūdikėlis, lyginant su senuoju savo pusbroliu. Paskelbtas jis buvo 2007 m. privačios ne pelno siekiančios „New Open World“ korporacijos. Naujieji septyni pasaulio stebuklai yra šie: Didžioji kinų siena, jei kas nežinot – esanti Kinijoje (kaip netikėta!), Romos koliziejus, Tadžmahalas (Indijoje), Rio de Žaneiro Kristaus statula (Brazilijoje), Čičen Ica (Peru), Maču Pikču (Peru) ir galiausiai – Petros miestas Jordanijoje.

PUSRYČIAMS – KONFLIKTAI

Kas pusryčiams mėgsta skrebučius su „Nutella“ ir kavą, o kas – konfliktus. Petros lankytojų centre apsiginklavę detaliais žemėlapiais, nukulniavome link Siko tarpeklio, vedančio kalnuose įsukūrusio senovinio miesto link. „Jūs šiandien vieni iš pirmųjų“ pareiškė prie vartų sutiktas lankytojo centro darbuotojas. Žvarbus dykumų vėjelis stingdė rankų piršus ir kaip mat papuošė žandus raudoniu. Apėmė pakili nuotaika. Rodos taip seniai jutom tą nevaldomą ir tokį saldų troškimą tyrinėti. Nuo deguonies pertekliaus ore tiesiog sukosi galva. Apėmė nuojauta, kad ši diena bus nuostabi. Ir niekas nebūto sugebėjęs įtikinti, jog gali būti kitaip. Tačiau net prašmatniausias patiekalas gali pasirodyti prėskas be žiupsnelio druskos. Mums toks prieskonis buvo rytinis susidūrimas su beduinais.

Prie garsiojo Petros iždo sutikome kelis keliautojus iš Vokietijos ir Australijos. Mūsų bičiulis iš Indijos, kaip reikiant iš anksto pasiruošęs ir pasiskaitęs, suskubo pasidalinti su sutiktaisiais keliais patarimais, kaip patekti į vieną ar kitą vietą, kur fotografijos būtų gražiausios. Tai nepatiko vienam beduinui, mėginusiam tiems australams įsiūlyti gido paslaugas ir atitinkamai įkainotą pasijodinėjimą į vieną iš viršukalnių asiliuku. „Ten patekti galima tik su vietiniu gidu“ abejotinos teisybės teiginiais žarstėsi žmogus. „Ten galima užkopti pėsčiomis patiems“ paprieštaravo sumanusis indas. „Aš matau ką tu darai! Tu nori sužlugdyti mūsų verslą!“ žaibišku greičiu įniršo vietos verslininkas. Abu ėmė mikliai skeryčioti rankomis ir berte berti greitakalbes, nei vienas nenorėdamas nusileisti. Laimei, kaip greitai užsižiebė, taip ir užgeso.

Tiesa, ne vien mes žmonės retsykiais nesutariam. Šis už gero pusvalandžio sutiktas asiliukas taip pat matyt kažkuo užsitarnavo gentainių neapykantą, nes vienas jų pribėgo ir galinėmis kojomis stipriai žiebė į šoną net kelis kartus. Suprask – norėjo pasiųsti vargšą į prarają be bilieto atgalios. Bet kur tau pastumsi. Nei iš vietos. Ne veltui sako „Užsispyręs kaip asilas“. Agresijos akto motyvai neaiškūs. Kas žino – gal kuo nepasidalino.

PAMĄSTYMAI „NE VISAI Į TEMĄ“

Pirmą kartą apie Petrą išgirdau iš savo mėgstamiausio YouTube’rio ir keliautojo Gabrieliaus („Gabriel Traveler„). Vyrutis po pasaulį keliauja pastaruosius 30 metų. Pragyvenimui rašo knygas, šiek tiek užsiima internetine prekyba ir kuria YouTube filmukus. Būtent jis prieš porą metų paskatino vykti į Nepalą. Jau kuris laikas paklausti sutartinai atsakom, kad mėgstamiausia mūsų aplankyta šalis neabejotinai buvo Iranas. Antroje vietoje Nepalas ir Laosas. Manau nuo šiol pirmose vietose ras vietelę ir Jordanija. Žmonės ten mandagūs, linkę padėti, nors ir ne tokie šilti kaip persai. Kas be ko, turizmas atneša kraštui finansinį klestėjimą, bet žmogų sugadina.

Kuo gilyn į atokų kaimą – tuo žmonės draugiškesni. Petra ir Wadi Musos miestelis nėra geriausios vietos malonioms pažintims su vietiniais. Kaip bebūtų, pagrindinis verslininkų tikslas – uždirbti. Tiesa, pažintys su keliautojais iš įvairiausių pasaulio kampelių garantuotos. Sutikom keletą australų, visą pulką turistų iš Azijos šalių, labai daug lenkų ir vokiečių. Taip pat susidūrėm su šeimyna iš Lietuvos. kas žino, gal skridom tuo pačiu lėktuvu. Labiausiai įsiminė pažintis su porele iš Lenkijos. Visada malonu sutikti kaimyną. Užsiminė jog ketina kuriam laikui vykti į Iraną. Turėjom progą pasidalinti patirtimi, kas visada suteikia daug džiaugsmo. Ypač jei tai atgaivina malonius prisiminimus.

Kolegos iš kaimyninės šalies visai netyčia priminė vieną istoriją, kuri vargu ar buvo papasakota mūsų kelionių dienoraščiuose. Istorija susijusi tiek su Iranu, tiek su lenkais. Tai nutiko gūdžiais 2016 meteliais. Su Kamile tyrinėjom beribius Teherano parkus. Irane net labiau nei kitur populiaru laisvalaikiu žaisti stalo žaidimus. Labiausiai šachmatus. Kai kurie parko stalai netgi turi integruotą šachmatų lentą. Figurėles tiesa reikia atsinešti patiems. Jų deja mes neturėjom, bet gimė idėja iš akmenėlių pasidaryti šaškes. Ir taip, neprabėgus nei kelioms minutėms, džiaugėmės gaiviu rudenišku oru ir su didžiausiu pasigardžiavimu triaukšdami pastovėjusią duoną žaidėme šaškėmis. (Fotografijos darytos 2016 m. rugsėjį Teherane, Irane.)

Kur buvę kur nebuvę prie mūsų išdygo vienas vyriškis su žmona. Tądien daug patyrėm malonių pažinčių, bet ši įsiminė labiausiai. Prakalbom apie Couchsurfing.com – internetinę svetainę, per kurią kiekvieną dieną nakvynę svečiuose kraštuose susiranda dešimtys tūkstančių keliautojų. Ja Irane naudojomės ir mes. Sutuoktinių akys sužibo, o veidus papuošė nuoširdžios šypsenos. Pasirodo jų dukra – taip pat šios bendruomenės narė, kai dar gyveno su tėvais, nakvynei priėmusi ne vieną atvykėlį. Vienas toks buvo vaikinukas iš Lenkijos. Tarp jų netikėtai užsižiebė šilti jausmai ir vaikino viešnagė užsitęsė. Po kelių savaičių jaunuolis paprašė merginos tėvų leidimo ją vesti. Tai buvo labai netikėta. Pagal Irano papročius, jaunuolis užduodamas šį klausimą turi atvykti drauge su savo tėvais. Abi šeimos kartu diskutuoja apie ateitį ir viską apsvarsto. Dėl šios priežasties merginos tėtis atsakė „Sugrįžk su tėvais ir paklausk to dar kartą…“ Po šio pokalbio vaikinas paliko Iraną ir grįžo į tėvynę.

Praėjo metai. Gyvenimas tekėjo sena vaga. Vieną rytą nutiko netikėtas dalykas. Prie merginos ir jos tėvų durų pasirodė tas pats vaikinas, tik šį kartą jau su tėvais. Neilgai trukus pora susituokė ir susilaukė vaikų. Šiuo metu gyvena Lenkijoje. Tokia istorija praskaidrino dieną labiau nei aukštai danguje plieskianti saulutė. Vyriškis su žmoną palinkėjo mums geros kloties, atsisveikino ir ramiu žingsniu nužingsniavo savais keliais. Apie tai išgirdę mūsų naujieji pažįstami iš Lenkijos neslėpė nuostabos ir susijaudinimo. Akys degė troškimu aplankyti šią mitais apgaubtą šalį…

ĮDOMŪS FAKTAI APIE PETRĄ

  • Vietovardis Petra kildinamas iš graikų kalbos žodžio „Petros“ reiškiančio akmenį arba uolą.
  • Petra kadaise buvo senovinės Nabatėjų valstybės sostinė.
  • Norint pasiekti Petrą, pirmiausia reikia įveiktį maždaug 1 km. ilgio taką, vinguriuojantį siauru kanjonu.
  • Petra turi apie 800 uolose išgremžtų patalpų. Kai kurios iš jų tarnauja kaip tvartai beduinų ožkoms ir asiliukams.
  • 1812 m. Petrą atrado šveicarų keliautojas ir tyrinėtojas Liudvigas Burkhardas. Iki tol kelis šimtus metų Petra buvo laikoma dingusiu miestu (angl. „The Lost city“).
  • Kai kurių šaltinių teigimu, didžioji dalis senovinio Petros miesto vis dar tūno po žeme.

KĄ PAMATYTI PETROJE?

Ką pamatyti Petroje? Klausimas gali pasirodyti iš dalies juokingas. „Nuvažiuosit ir pamatysit“ pasakytų kitas. Prieš kelionę į Jordaniją iš principo šia tema daug neskaitėm ir nesidomėjom. Juk kaip smagu viską aiškintis vietoje. Kaip bebūtų, padarėm klaidą manydami jog antrą dieną Petroje veikiausiai nebūtų ką veikti. Apie taip vadinamą Jordanijos pasą (angl. Jordan Pass) ir lankytinų vietų bilietus papasakosiu netrukus, bet pradžiai norėčiau pabrėžti, kad jei būtume suvokę šios archeologinės vietovės mastą, veikiausiai būtume įsigiję kiek brangesnį Jordanijos pasą su leidimu po Petrą klaidžioti ne vieną, o dvi dienas. O erdvės klajonėms tikrai per akis.

„Užtenka ir vienos dienos“ pakomentuos vienas kitas… „Ir taip ir ne“ atsakytume mes. Taip, nes būdamas puikios sportinės formos ir turėdamas pakankamai užsidegimo, visais kalnų keliais keleliais ir tūkstančiais laiptelių sugebėtum praskrieti. Mes pasirinkome apžiūrėti tik tiek, kiek apžiūrėt sugebėjome žingsniuodami ramiu tempu, giliai kvėpuodami gaiviu kalnų oru, įvertindami kiekvieną patirtą emociją, paliesdami kiekvieną įdomesnę uolieną ar tų pačių beduinų siūlomą suvenyrą… Taip pat, nepraleidom nei vienos progos persimesti keliais žodžiais su kitais sielos bičiuliais spindinčiomis akimis. Raminom save mintimi, jog į Petrą dar grįšime su artimaisiais ir bičiuliais… Apsiginklavus tokia nuostata, galėtume pasakyti „taip“ – vienos dienos užtenka.

Jei vis dėl to užsidegimo skubėti stinga ar keliaujate su mažais vaikais, jei investuoti į pasijodinėjimą kupranugariu, žirgu ar asilu investuoti nesate linkęs, o sanariai karts nuo karto pareiškia turintys teisę į poilsį – tokiu atveju geriausia rinktis kiek brangesnį Jordanijos pasą, leidžiantį Petroje bimbinėti dvi dienas. Teko sutikti vieną fotografą iš Vokietijos. Jo teigimu, jo profesijos žmogui ir trijų dienų gali būti maža.

  • Al Khazneho iždinė (angl. Al Khazneh Treasury) – neabejotinai populiariausias architektūrinis šedevras visoje Petroje. Fotografija nesugeba pertaikti to jausmo, kuris užplūsta matant ją prieš akis. Yra tam tikras laiptuotas kalnų keliukas, vedantis į vieną viršukalnę, nuo kurios atsiveria iždinės vaizdas iš viršaus.
  • Ad Deir šventykla (angl. Ad Deir Monastery) – antra pagal populiarumą Petros vertybė. Kelias į ją – tikras iššūkis. Visų pirma reikia įveikti 800 laiptelių. Užduotį apsunkina kelios dešimtys įsigyti, kokią skarą ar akmenėlį bandančių įbrukti, beduinų. Nieko nepadarysi. Visiems iš kažko gyventi reikia. Egzistuoja alternatyvus kelias – galite joti asiliuku. Net nuostabu kaip eikliai, rodos be didelių pastangų, šie žavūs keturkojai visą dieną straksi aukštyn ir žemyn. Įdomus faktas apie Ad Deir – manoma, kad Bizantijos imperijos laikais ši senovinė šventykla atliko bažnyčios paskirtį.
  • Siko tarpeklis (arab. As Siq) – tarnauja kaip kilometro ilgio įėjimas į archeologinę teritoriją. Mėgstamas tiek Instagram’o entuziastų, tiek mėgėjų ramiai pasivaikščioti. Galiu spėti, kad dangų remiančios uolos puikiai vėsina karštą vasaros dieną ir atitolina turistams nosies nusvilimo momentą.
  • Romėnų amfiteatras (angl. Roman Theatre). Pasak kai kurių šaltinių, 600 m. pr. Kr. Petrą pastatė nabatėjų tautelė. Tai buvo jų šalies centras. Dėl įpatingai palankios pozicijos miestas atlaikė visus išpuolius net kelis šimtmečius. Kaip bebūtų, 106 m. vandens telkiniai buvo užnuodyti ir miestas krito prieš Romos imperijos kariuomenę. Amfiteatras – romėnų valdymo laikotarpiu pastatytas statinys.
  • Rūmų kapavietė (angl. Palace Tomb). Išvaizda ši didinga kapavietė primena rūmus. Nors amžiams bėgant sienos gerokai pažeistos gamtos veiksnių, tai vis dar yra vienas įspūdingiausių Petros statinių.
  • Kitos lankytinos vietos: Urno kapas, Karališkieji kapai, Qasr al Bint pastatas, Obelisko kapavietė, kolonų gatvė, Bizantijos bažnyčia ir t.t.
  • Petra naktį (angl. Petra by night). Nors patys nakties metu Petros nematėme, teko girdėti daug pagyrų. Dangaus karalystę užvaldžius sutemoms, beduinai uždega šimtus žvakučių. Žmonės ateina pabendrauti, pasiklausyti tradicinės muzikos ir atsigerti žolelių arbatos. Pasak mūsų bičiulio iš Indijos, norintys pamatyti Petrą naktį turi įsigyti atskirą bilietą. Jordanijos pasas šiuo atveju netinka.

ARABIŠKA NAKTIS WADI RUMO DYKUMOJE

„Būtų įdomu nakvoti Wadi Rume… Sako ten giedrą naktį matyti daugiau žvaigždžių nei kur kitur pasaulyje…“ garsiai susimąstė mūsų bendrakeleivis. Pasakyta – padaryta. Kaip reikiant pasistiprinę pakelės užeigoj už du Jordanijos dinarus (2.44€), nuriedėjom lengvai smėlio užpustytais dykumų keliais Wadi Rumo link.

Kelionė truko porą valandų. Vėjas taršė mūsų mašiniuką it pašėlęs. Elgėsi su juo lyg su nelauktu svečiu. Laimei sutikti žmonės buvo kur kas geraširdiškesni. Pirmoji proga tuo įsitikinti pasitaikė, kai pasiklydom beieškodami vienos stovyklavietės. Palengva tolom nuo pagrindinio kelio vis labiau ir labiau, o kelias tapo vis sunkiau pravažiuojamas. Rodės jau tuoj tuoj užklimpsim.

Po kurio laiko tolumoje pamatėm kaimą. Visi namai vienodi – baltos arba smėlio spalvos žemaūgės stačiakampės dėžutės. Aukštos molinės tvoros, kur ne kur žaidžiantys basi vaikai, pakelėse snūduriuojantys keturkojai Brisiukai. Sustojom pasiklausti kelio. Vienas daugiavaikės šeimos tėtis buvo labai malonus ir sutiko padėti. Visas pulkas vaikų nugulę mašiną siūbavo ją ir bandė pasistiebę pažiūrėti pro langą. Du europiečiai ir indas pasirodė pabiručiams itin įdomūs. Turbūt ne kasdienis reginys. Sužinojom tik tiek, kad stovyklavietės telefonas išjungtas. Galimai nebeegzistuoja. „Turėtumėte važiuoti į Wadi Rumo lankytojų centrą ir pasiklausti ten“ patarimo nepagailėjo mums žmogelis. Išreiškę nuoširdžią padėką, nutarėme taip ir padaryti.

Lankytojų centras buvo už 15 minučių kelio. Sumąstėm nesustoję šauti tiesiai pro vartus ir ieškoti artimiausios gyvenvietės. Planavome nakvynės ieškoti ten vietoj. Ne visiems planams lemta išsipildyti. Prie vartų buvom sustabdyti dviejų apsauginių. „Rezervaciją turit?“ paklausė jie. Pasukiojus galvą į kairę ir į dešinę susilaukėm paaiškinimo, kad tokiu atveju būtinai turime užeiti į Wadi Rumo dykumos lankytojų centrą ir susimokėti už nakvynę ten.

Už kelių minučių jau buvome lankytojų centre ir rūškanais veidais stovėjom įsistebeiliję į ant sienos pakabintą didžiulį kainoraštį. Prie mūsų priėjęs, tradiciniais arabiškais rūbais pasidabinęs, centro darbuotojas apakino plačia, gero nežadančia šypsena. „Padėkit man padėti Jums. Užsisakykit kitai dienai pasivažinėjimą po dykumą visureigiu ir nakvynei padarysiu nuolaidą“ iškalbingai nepigų pramogų paketą mėgino įsiūlyti gerbiamasis.

Kas bus kas nebus, bet studentas nepražus. Nusprendę su tokiu plėšikavimu vidury baltos dienos nesitaikstyti, sėdom į transporto priemonę ir pamėginom į saugomą teritoriją patekti dar kartą. Sargybiniai matyt mintyse padarė išvadą, kad lankytojų centre mūsų piniginės buvo sėkmingai ištuštintos ir pamojo ranka, linkėdami gero kelio. Matyt taktika pasiteisino, nes neilgai trukus niekieno netrukdomi privažiavom Wadi Rumo beduinų kaimelį, kur padoriai įkainotą nakvynę „susiderinti“ pavyko akimirksniu. Mašiną palikom vienoje iš siaurų kaimelio gatvelių ir įsėdom į senutėlį vieno vietinio vyruko visureigį. Dykumos stovyklavietė buvo įsikūrusi už 12 kilometrų. Laukė įsimintinas ir gana ekstremalus pasivažinėjimas bekraščiais smėlynais, komfortą mylinčiam bičiuliui iš Indijos pasibaigęs lengvu supykinimu…

ĮDOMŪS FAKTAI APIE WADI RUMO DYKUMĄ

  • Wadi Rumo dykuma užima 74,2 tūkst. hektarų teritoriją. Palyginimui, Vilniaus miestas užima apie 40,1 tūkst. hektarų plotą.
  • Kartais Wadi Rumas pravardžiuojamas „Marsu žemėje“. Raudonas smėlis ir stačios smiltainio uolos verčia jaustis esant svečiu kitoje planetoje.
  • Wadi Rume neretai filmuojamos Holivudo filmų Marso scenos. Keli tokie filmai: „Marsietis“ (2015), „Paskutinės dienos marse“ (2013)  ir „Raudonoji planeta“ (2000). Taip pat Wadi Rume filmuoti keli garsiojo 1962m. filmo „Arabijos Lorensas“ epizodai.
  • Manoma, kad Wadi Rumo dykumoje žmonės gyvena net 12 tūkstančių metų. Vieni įdomiausių Wadi Rumo gyventojų – thamudų genties žmonės, gyvenę maždaug prieš 2,8 tūkst. metų ir galimai giminingi Petrą pastačiusiems nabatėjams. Šiuo metu dykumoje pagrinde gyvena klajokliai beduinai. Žodis „beduinas“ arabų kalba reiškia „dykumos gyventojas“.
NAKTIS BEDUINŲ STOVYKLOJE

Ar esat patyrę tą jausmą tarytum dangus būtų lengvesnis nei visad? Ar teko kvėpuoti oru, tokiu tyru ir prisotintu deguonimi, kad rodos kiekvienas įkvėpimas geba pasiekti pačius kojų pirštų galiukus? Mirtina tyla ir tobulybė paprastume: štai kaip mus pasitiko paslaptinga Wadi Rumo dykynė. Senutėlaitis „Toyota“ markės automobilis stebino pravažumu. Stovyklavietę pasiekėm be didelių keblumų. „Ši palapinė jūsų. Kai pasidėsit daiktus ir apžiūrėsit stovyklavietę, ateikit į didžiąją palapinę. Neilgai trukus virėjas baigs gaminti vakarienę. Tiesa, jei paskubėsit – nuo to kalno pamatysit kaip leidžiasi saulė“ su tvarka trumpai supažindino stovyklavietės savininkas. Teritorijoje buvo trys didelės palapinės: virtuvė, valgomasis ir „arbatgėrio“. Priešais jas stirksojo visa eilė mažesnių – skirtų miegui.

Numetę daiktus liukso apartamentuose sumislijom pasilabinti su kitais stovyklavietės gyventojais. Kai įkišome nosis pro didžiosios palapinės duris, visi gėrė juodą arbatą. Kaip įprasta arabiškuose kraštuose, įsitaisėme ant žemės įrengtų sėdimų vietų. Aplink laužavietę, kurioje metaliniame arbatinuke įnirtingai kunkuliavo kvapni arbata, išsidėstę puslankiu sėdėjo mūsų mažasis draugas, porelė keliautojų iš Vokietijos, du vyrukai ir Olandijos, stovyklavietės savininkas su bičiuliu ir viena maloniai besišypsanti moteris iš Australijos. Sekančią valandą kalba sukosi apie tradicinius, siekiančius žemę beduinų apsiaustus, kurie pasirodo geriausios kokybės gaminami Saudo Arabijoje, bei apie tuo metu skambėjusią dainą „Habibi“…

Po valandžiukės buvom pakvieti vakarienės. Prieš pradedant ragauti garžiausius arabų patiekalus, šeimininkas trumpai papasakojo kaip šie buvo gaminami. Pasirodo mėsa gana ilgai kepė krosnyje giliai po smėliu. Vakarienės metu, kaip ir visą likusį vakarą, įvairiais būdais stengėsi pasireikšti vienas iš olandų. Vos kam nors nusukus akis į šalį šis žiūrovų dėmesį meistriškai susigražindavo tai įmantriomis balso variacijomis, tai kokiu garsiau nei įprasta pasidalintu juokeliu, tai pareiškimu jog su arabiškais rūbais Amsterdame jis būtų laikomas karaliumi…

KETVIRTA DIENA

SAFARIS WADI RUMO DYKUMOJE

Ryte pakilom su pirmais gaidžiais. Viduržiemio naktis dykumoje negailestinga. Žvarbus vėjas karts nuo karto atidarydavo prie Kamilės galvos buvusį mažytį medinį langelį ir išsklaidydavo paskutinius šilumos likučius. Pūkinės stiukės tokiomis sąlygomis mažai gelbėjo. Anksti keltis buvo vienas džiaugsmas. Pirmieji bundančios saulės spinduliai džiugino akis ir atgaivino sielą. Neilgai trukus iš patalų išsiropštė ir rytmečio miegą itin vertinantis indas. Vyrutis iškart suskubo pasiteirauti ar ir mums buvo taip šalta kaip jam. Rimtais veidais atsakėm jog ne ir kad šalta matyt buvo tik jam vienam. Nuostaba naivaus bičiulio veido nepaliko dar kurį laiką…

Pusryčiai buvo kiek kuklesni nei vakarienė. Labiausiai patiko saldumynai, kurių kiekvienas pasirodo turi tam tikrą pavadinimą. Pastarųjų nebuvom ragavę jau kelis mėnesius – mat šie niekaip netelpa į paskutiniu metu propaguojamos mitybos rėmus. Šį kartą padarėm išimtį. Kaip tokį kelią atvykęs į Jordaniją neparagausi arabiškų gardėsių?

Po pusryčių galvoje kirbėjo viena mintis – laukia didis nuotykis. Dar vakare suderinom su stovyklavietės šeimininku, kad šis suorganizuos mums kelionę visureigiu į dykumą. Nežinojom ko tiksliai tikėtis. Vienintelį kartą gyvenime safaryje buvau dalyvavęs kelionėje po Jungtinius Arabų Emyratus 2016m. pradžioje. Skirtumas toks, kad ten važinėjomės po geltono smėlio kopas. Jordanijoje tokių nėra. Bent jau ne Wadi Rume.

Neabejotini dykumos karaliai – senutėliai „Toyota“ ir „Mazda“ automobiliai. Šiolaikinio modelio visureigį pamatysi retai. Patokiai įsitaisėm ant priekaboje įrengtų suoliukų. Vairuotojas prižadėjo aprodyti keturias žymias dykumos vietas. Žinoma jų yra daug daugiau. Norint apžiūrėti viską reikia dviejų dalykų: daugiau laiko ir papildomos finansinės injekcijos pramogos organizatoriams.

UM FRUTH TILTAS

Vairuotojas rodos be jokių pastangų elegantiškai vinguriavo kitų visureigių pramintais takeliais. Reginį filmavau mažyte mūsų veiksmo kamera. Į kadrą pakliuvo ir ekipažo pilotas. Akimirką sunerimau, nes ne visi žmonės nori pakliūti į visiškai svetimų žmonių video įrašus. Laimei draugiškasis arabas tik linksmai nusišypsojo ir iškėlė nykštį prieš kamerą. Dykumą supo kažkoks nematomas teigiamas energijos laukas, rodos galintis net didžiausią niurzgalių priversti nusišypsoti ir įkvėpti to gėrio pilnus plaučius. Po gerų 20 minučių privažiavom pirmąją stotelę – Instagramo mylėtojų taip mėgstamą Um Fruth tiltą. Turiu pridurti, kad realybėje tiltas atrodo kur kas aukštesnis.

KHAZALIO KANJONAS

Khazalio kanjonas (angl. Khazali Canyon), tai labai siauras ir ilgas kajonas, nustebinęs tūkstantmečių senumo raižiniais ir užrašais ant sienų. Keliasdešimties metrų atkarpą galima apžiūrėti be didelių iššūkių. Toliau jau gali prireikti kopinėjimo uolomis gabumų ir specialios įrangos. Labiausiai nuliūdinęs dalykas – prie įėjimo ant akmens išraižytas užrašas „LIETUVA“, o po juo kiek mažesnis – „ŽALGIRIS“. Akimirkai pasidarė labai liūdna.

ŠIAIP AUKŠTA UOLA 😀

Pirma mintis – į viršų užbėgsim it eiklios gazelės. Kur tau… Pailsom jau po kelių sekundžių ir toliau ėjom vangiai lapnodami dideliais žingsniais. Viršūnėje sutikom jaunuolį su snieglente. Smalsu ar ji tokiomis sąlygomis efektyvi. Gaila taip žmogus ir neprisiruošė iki mums išvykstant pamėginti ja pasinaudoti. Tik stovėjo kopos aukščiausiame taške ir karingai žiūrėjo į apačią. Matyt kaupė drąsą šimtmečio įvykiui…

LORENSO VERSMĖ

Lorenso versmė (angl. Lawrence Spring) taip pavadinta garsiojo Arabijos Lorenso (T.E. Lawrence) garbei. Daug nesiplėsiu kas jis toks ir kokie šio išskirtinio žmogaus nuopelnai arabų kraštams, bet jei nesate šio vardo girdėję, labai rekomenduoju pažiūrėti 1962m. statytą filmą „Arabijos Lorensas“ (angl. Lawrence of Arabia). Dalis jo filmuota būtent čia – dabartinės Jordanijos teritorijoje, Wadi Rumo dykumoje. Šiuo metu prie Lorenso versmės įrengtos beduinų kupranugarių girdyklos, beveik nuolatos aplink sukiojasi koks būrelis turistų su įmantriais fotoaparatais. Už tam tikrą mokestį galima pajodinėti kupranugariu. Pastarieji čia itin liekni ir simpatiški. Nuostabu kaip toks elegantiškas gyvūnas gali būti toks ištvermingas ir atsparus alinančioms sąlygoms. Jei galėčiau rinktis kokiu gyvūnu atgimti, kitame gyvenime būčiau kupranugariu. Ne tuo kur nešioja dykumų klajoklių mantą ar naujų potyrių ieškančius turistus, o tuo kuris keliauja sau laisvas ir juokiasi iš bejėgės gamtos, kuri nieko negali jam padaryti…

KELIONĖ Į AMANĄ

Kadaise painiodavau Amaną su Omanu (kaip ir Slovakiją su Slovėnija). Dabar jau turbūt visam laikui prisiminsiu, kad Amanas yra Jordanijos Hašimitų karalystės sostinė ir didžiausias šalies miestas, o Omano sultonatas – valstybė pietvakarinėje Azijos dalyje, Artimuosiuose rytuose. Pastarosios dienos praskriejo greitai ir nepastebimai it švelnus pavasario vėjelis. Laikas kakojančių nelaukia, o tik juda pirmyn lyg koks niekada pailsėt nesustojantis traukinys. Atėjo metas kitu keliu grįžti į šiaurinę šalies dalį, kur mūsų bičiulio iš Indijos laukė ilgas skrydis namo.

Naujasis kelias atsipalaiduoti neleido. Jordanijos vairuotojų įpročiai kiek skiriasi nuo mūsiškių. Sunkiosios transporto priemonės kartais skrieja kosminiu greičiu, eismo juostas skiriančios linijos dažniausiai tik įsivaizduojamos mintyse, o lenkti vienodai įprasta tiek iš kairės, tiek iš dešinės. Lenkimas dažniausiai vyksta nerodant posūkių. Nepaisant visų šių niuansų, vietos vairuotojai gana kultūringi, garso signalas naudojamas gana retai ir būti šios automobilių srovės dalimi baisu nėra. Tiesiog tenka pasimokyti vietos nerašytų vairavimo taisyklių. Vienintelis kiek labiau neraminęs dalykas – mūsų kompaktiškas mašiniukas, lenkiamas gigantiškų sunkvežimių, buvo oro srovių mėtomas ir vėtomas į šalis lyg koks pūkelis.

Kelionė į Amaną truko keturias valandas. Du kartus sustabdė policijos pareigūnai, bet tik užmetė akis į lietuvišką vairuotojo pažymėjimą ir palinkėjo gero kelio. Kiek vėliau atsitiktinai sutiktas lietuvis minėjo, kad teoriškai mūsiškiai pažymėjimai ten tikti neturėtų. Bent jau mums problemų nekilo nei automobilių nuomos punkte, nei sustabdytiems kelių policijos. Galbūt vyriškio informacija kiek pasenusi. Jei turit patikimų žinių apie tai, pasidalinkite informacija komentarų skiltyje po straipsniu.

Grįžę į miestą, kurį palikome prieš kelias dienas, pirmiausia palydėjom bendrakeleivį į oro uostą. Žmogus užsiminė, kad ateityje norėtų nuvykti į Kapadokiją, garsėjančią „Fėjų kaminais“ ir galimybe paskraidyti oro balionu, džiaugiantis išskirtiniu kraštovaizdžiu. Atsisveikinę patraukėm miesto centro link, kur buvome užsirezervavę kambarį vienai nakčiai. Per tas kelias „poilsio“ valandas nejuokais sušąlom. Viešbučio Mansour Hotel „apartamentuose“ buvo žvarbiau nei lauke. Pro kiaurus langus langus traukė vėjas. Šeševiečiame kambaryje buvome vieni, bet nepadėjo nei tai, kad apsiklojom šešiomis antklodėmis ir užmigom su striukėmis. Prieš užmerkdami akis dar kurį laiką pasvajojom apie „Šviesų rytojų“…

5 DIENA – LANKYTINOS AMANO VIETOS

ŠVIESIAM RYTOJUI ATĖJUS

Po nakties dykumos palapinėje ir dar vienos „Mansour Hotel“ skersvėjuose atėjo metas karšto dušo paieškoms. Kiek paklaidžioję, it skruzdėlynas knibždančiomis Amano gatvėmis, atklydom į vieną viešbutį su didele iškaba „Normas Hotel“. Savininkas grėsmingu vardu Migdad ir ne ką mažiau grėsmingu arabiškai prikimusiu balsu pasirodė esąs išties malonus ir geras žmogus. Vyras pasiūlė kambariuką už padorią kainą. Kaip ir visuose panašaus lygio Amano viešbučiuose – interjeras praėjusio amžiaus, bet patalynė balta ir švari, o duše teka šiokia tokia karšto vandens srovelė. Už lango verda įdomus siauručio skersgatvio gyvenimas: vieni perka – kiti parduoda, retsykiais pasigirsta iš minaretų sklindantys musulmoniški garsai. Gaivus vėjelis iš šalia įsikūrusios kepyklėlės karts nuo karto atneša dievišką ką tik iš krosnies ištrauktų gardėsių kvapą. Viskas paprasta, bet tvarkinga. Ko daugiau reikia? Tą dieną mūsų laukė kelios lankytojų mėgstamos lankytinos Amano vietos…

AMANO ROMĖNŲ AMFITEATRAS

Kadaise tiek Amanas, tiek aplinkinės teritorijos priklausė Romos imperijai. Tiesa tais gūdžiais laikais miestas buvo vadinamas Filadelfija (angl. Phyladelphia). Amano romėnų amfiteatras pastatytas imperatoriaus Antonijaus Pijaus valdymo metais (138-161 po Kr.) Amfiteatras pastatytas taip, kad žiūrovų akys būtų apsaugotos nuo tiesioginių saulės spindulių. Vienu metu amfiteatre tilpdavo iki 6000 žiūrovų. Gana mažytis jei lygintume tarkim su Romos Koliziejumi, kuriame it silkės susispaudę sėdėdavo nuo 50 iki 85 tūkstančių žiūrovų. Tais laikais žiūrovai sėdėdavo ne bet kaip, o būdavo išskirstomi pagal kilmingumą, lytį ir tautybę. Kadangi turėjome taip vadinamą Jordanijos pasą (angl. Jordan Pass), bilieto pirkti nereikėjo.

AMANO CITADELĖ

Anot žodyno citadelė yra labiausiai išplėsta centrinė karinės tvirtovės dalis, pagrindinė miesto tvirtovė arba pilis. Tokią citadelę turi ir Amanas. Tiksliau – tai kas iš jos liko. Kol įlipom į citadelės kalvą, spėjom išgerti pakeliui nusipirktą arbatą. Mažyčių arbatinių ar kepyklėlių gausu visame mieste. Gyventojai jose neretai valgo pusryčius. Šviežia ir gardu. Prie pat vienos įžymiausių Amano lankytinų vietų tokių mažų versliukų nėra. Ten karaliauja rimti dėdės: barzdoti taksistai ir būrelis vietinių gidų, kurių kiekvienas čiulba net keliomis kalbomis. „Iš kur esat? Iš Lituanijos? Graži šalis!“ pagyras Lietuvai žarstė niekada čia nebuvę profesionalūs Amano citadelės gidai.

Kol užsikapanojom į viršų pradėjo telktis lietaus debesys. Pirmą kartą per penkias kelionės po Jordaniją dienas. Nuo citadelės kalvos atsiveria graži panorama, todėl smagu paieškot pažįstamų vietų. Lengviausia rasti Romos amfiteatrą, kuriame lankėmės visai neseniai. Pačioje citadelėje yra keli patys įsimintiniausi objektai ir saujelė smulkesnių. Pirmiausiai į akis krinta gigantiškos Heraklio šventyklos kolonos. Būrelis azijiečių turistų be atvangos kažką „pleškino“ savo profesionaliais fotoaparatais su įspūdingo dydžio objektyvais. Sunku patikėti kaip tos smulkios moterytės iš Kinijos geba tokį išlaikyti. Pasirodo jų dėmesį patraukė milžiniška, kaip manoma kadaise toje vietoje stovėjusios Heraklio statulos, ranka. Jei gūdžiais 1995-1999 kalendoriniais meteliais žiūrėdavote serialą „Heraklis“, kur šį mitologinį herojų vaidino amerikiečių aktorius Kevinas Sorbo, veikiausiai pamenate, kad heraklis buvo fenomenalia jėga pasižymėjęs pusdievis. Manoma, kad statula galėjo būti net 13 metrų aukščio. Daugiau citadelės vaizdelių išvysit Kamilės filmukuose mūsų Youtube kanale „Kamilės ir Tautvydo kelionės„.

JORDANIJOS ARCHEOLOGIJOS MUZIEJUS

Negaliu sakyti, kad atvykę į naują šalį pirmu taikymu skubam tiesiai į artimiausią muziejus. Dažnai juos paliekame pabaigai: po pažinčių su to krašto žmonėmis (jei šie parodo bent minimalų norą pažindintis), po gamtos, netgi po neplanuotų daugiavalandinių pasivaikščiojimų klaidžiomis miestų gatvėmis. Kaip bebūtų, kai kurie muziejai yra išskirtiniai. Jordanijos Archeologijos muziejus nėra išimtis. Kaip vienas gidas grupelei vakariečių sakė „Mūsų muziejus gal ir mažytis, bet labai turtingas“. Netrukom įsitikinti, kad vyriškis nemelavo. Dalis muziejaus artefaktų mena Bronzos amžių. Kai kurie eksponatai, kaip manoma, galimai buvo sukurti prieš 8000 metų. Nenuostabu, nes Amanas – vienas seniausių nuolatos apgyvendintų miestų pasaulyje. Jordanijos archeologijos muziejus, kaip ir Heraklio šventykla, įsikūręs Amano citadelės teritorijoje. Toje pačioje vietoje galima rasti ir Umayyad rūmų griuvėsius, Bizantijos laikų bažnyčios griuvėsius ir daug kitų įdomių dalykėlių.

ĮDOMŪS FAKTAI APIE AMANĄ

  • Dėl aukšto lygio medicinos paslaugų Amanas yra populiari „medicinos turizmo“ vieta.
  • Amanas vadinamas miestu ant 7 kalvų. Kadaise toks jis ir buvo. Teisybės dėlei reiktų pridurti, kad bėgant metams miestas sparčiai plėtėsi ir vis dar plečiasi. Šiuo metu didžiausias Jordanijos miestas yra išsidėstęs net ant 19 kalvų.
  • Amane registruota transporto ir logistikos kompanija Amarex yra viena didžiausių šios srities kompanijų pasaulyje po DHL, Fedex ir UPS.

6 DIENA – KELIONĖ Į DŽERAŠĄ

Nauja diena – nauji nuotykiai. Jei pirmoji kelionės pusė buvo labai aktyvi, tai antroji – kiek ramesnė. Taip norėjosi nuveikti ką įsimintino. Mašiniukas jau kuris laikas gražintas į nuomos punktą, o miesto centras apeitas penkis kartus. Ką veikti šiandien? Kur buvus, kur nebuvus šovė idėja pasinaudoti prieš porą dienų sutikto taksi vairuotojo patarimu ir aplankyti Džerašą (angl. Jerash) – vieną seniausių iki šių dienų išlikusių graikų-romėnų statybos miestų, esančių už Europos ribų. Iki senovinio Džerašo miesto – 55 kilometrai. Telieka važiuoti autobusu. Konkretaus tvarkaraščio nėra. Autobusai į Džerašą važiuoja iš centrinės Tabourburo autobusų stoties. Vairuotojas užkuria variklį tik tada, kai autobusas prisipildo. Vienas lenkas pasiguodė, kad laukia jau dvi valandas. „Kai toks gražus oras – smagu ir pasėdėti“ pagalvojom mes…

SENOVINIS MIESTAS DŽERAŠAS

Nežinia ko tikėtis. Kaip ir mes, taip ir kiti kelionių mylėtojai kartais nejučia sutirština spalvas: kartais visai nenoromis kažką perdaug išaukština ar pernelyg papeikia. Pasvarstėm, kad visi tie gražūs atsiliepimai apie Džerašą gali būti tik išpūstas burbulas, o įspūdingi vaizdai nuotraukose – gabių fotografijos meistrų sukurta iliuzija. Klydom. Pirmieji senovinio didmiesčio statiniai buvo atkasti vos prieš 70 metų. Prieš tai net kelis amžius juos dengė storas smėlio sluoksnis. Dabar visa archeologinė teritorija driekiasi 1,600 metrų. Išlikusios ištisos akmeninės gatvės, šventyklų liekanos, senovinis hipodromas, kur kadaise vykdavo karietų lenktynės. Išliko ir kelios dešimtys kolonų. Ne veltui nuo seno Džerašas vadinamas Tūkstančio kolonų miestu. Kiti Džerašo vardai: Jerasho, Antioch, Gerasa, Viduriniųjų Rytų Pompėja.

Šimtmečiams bėgant ir valdovams keičiantis – keitėsi ir pats miestas. Ilgainiui kai kurios šventyklos buvo „pakrikštytos“ bažnyčiomis, kažkuriuo metu didžiulis hipodromas tapo amfiteatru, kur kurį laiką kovėsi gladiatoriai. Visa tai nuodugniai aprašyta informacinėse lentose, išsidėsčiusiose visoje teritorijoje. Viskas būtų idealu jei ne vietos versliukų įkyrumas – ne toks kaip Stambulo turguje ar Irano autobusų stotyje, bet gerokai ryškesnis nei Jordanijos sostinėje ar šalies pietuose. Anksčiau į tai nekreipdavom dėmesio. Damar matyt esam tokiems dalykams jautresni. Taip išeina, kad kaip metams bėgant keitėsi Džerašas, taip po truputį keičiamės ir mes. Retsykiais norisi daugiau tylos ir ramybės.

Gera žinoti, kad kažkur dar yra vietų, kur eksponatai nėra apjuosti ryškia juosta ar papuošti ženklais „Negalima liesti“. Taip smagu prisėsti ant akmeninės plytos, kurią prieš tūkstančius metų uoliai skaptavo kažkoks į užmaršties liūną nugrimzdęs nežinomas meistras ir akimirką pasinerti į fantazijų pasaulį – įsivaizduoti, koks gyvenimas čia virė tada. Turbūt, kaip ir dabar, vaikai neklausydavo tėvų, manydami jog šie nieko nesupranta. Tėvai tuo metu svajingai prisimindavo jaunystę, kai „buvo geriau“. Vieni svajodavo apie duonos kąsnį, kiti – kaip metams pranoks turtais kaimynus, lyg kažkur tuos turtus galėtum išeidamas su savimi išsinešti…

7 DIENA – „NAMAI PRAGARAI – BE NAMŲ NEGERAI“

„Na ir savaitė“ susimąstėm pabudę anksti ryte. Rodos mintyse dar kartą viską išgyvenom. Ne tik pastarąsias dienas, bet ir praeities keliones. „Iranas, Nepalas…“ kartojame mes, paklausti kur patiko labiausiai. Praeis dar kiek laiko, kol viskas „nusės“, kol suprasim kas buvo tikrai nuostabu, o ką matėm pro rožinius akinius, kelionių laukimo prieš tai taip labai iškankinti. Savaitė praskriejo lyg malonus sapnas. Šiek tiek papasakojom, daugiau papasakosim prie arbatos puodelio, jei kada susitiksim. (Norėtum sekantį kartą į Jordaniją keliauti kartu? Parašyk mums.) Tai tokia ta mūsų savarankiška kelionė į Jordaniją. Laikas grįšti į mylimą Lietuvėlę. Žmonės sako, kad visur gerai, bet namuose geriausia. Turbūt taip ir yra, bet kartais ima atrodyti, kad visas pasaulis yra mūsų namai…

KĄ VERTĖTŲ ŽINOTI PLANUOJANT SAVARANKIŠKĄ KELIONĘ Į JORDANIJĄ

Jordanija – lietuvių mėgstamas kraštas. Jau kuris laikais į Jordaniją keliauti galima sprendant iš Vilniaus į Amaną. Anksčiau buvo įprasta keliauti sausuma iš Izraelio. Kartkartėmis kildavo įvairių keblumų. Visus straipsnius, kuriuos parašė užkietėję Lietuvos kelionių maniakai, sunku ir suskaičiuoti. Daugumų autorių negaili ir praktinių patarimų. Viena tokių tinklaraštininkių – nepataisoma keliautoja Goja. Vaizdingomis istorijomis mergina dalinasi kelionių bloge „Goja keliauja„. Kaip bebūtų, kad jau paskaitėt mūsų straipsnį iki galo, pasidalinsime keliais patirtimis ir mes. Gal kas pravers planuojant savo pačių kelionę.

PIGŪS BILIETAI – Kur įsigyti lėktuvo bilietus?

Pastaruoju metu pigiausius bilietus į Jordaniją siūlo „Ryanair“ kompanija. Gruodžio-sausio mėnesiais pasitaikydavo bilietų už mažiau nei 40€ už kelionė į Jordaniją ir atgal. Kurį laiką Kamilė ir aš negalėjome apsispręsti – keliauti į Gruziją, o iš jos į Armėniją ar į Jordaniją. Nutiko kaip tokiu atveju nutinka dažniausiai. Per vieną naktį pigūs bilietai į Jordaniją „Ryanair“ puslapyje buvo išpirkti, o bilietai į Gruziją pabrango du kartus. Visai netikėtai išsiaiškinome, kad Skrydis.lt dar turi ką pasiūlyti. Tai padėjo apsispręsti į kurią šalį keliauti.

KELIONIŲ DRAUDIMAS – Kur įsigyti kelionių draudimą?

Kelionių draudimas skrendant į Jordaniją – dalykas, kuriuo pasirūpinom vos įsigiję bilietus. Draudimų pasiūlymams palyginti naudojomės Draudimas.lt įrankiu. Priimtiniausias pasirodė „Lietuvos draudimo“ pasiūlytas variantas. Draudimo įmoka už dviejų žmonių draudimo paketą septynioms dienoms – 21,42€. Medicininių išlaidų ir repatriacijos draudimo suma – 100000€, nelaimingų atsitikimų draudimo suma – 5792€. Draudimo kainą draudimo bendrovės kiekvienam individualiam asmeniui paskaičiuoja atskirai pagal daugybę kriterijų.

JORDANIJOS VIZA – Ar reikalinga Jordanijos viza lietuvos piliečiams?

Įprastinė turistinė Jordanijos viza lietuviams kainuoja apie 50€. Jordanijos Paso (angl. Jordan Pass) turėtojams už vizą papildomai mokėti nereikia. Jordanijos Pasas tinka tik tokiu atveju jei jis įsigijamas prieš Jums atvykstant į šalį ir jei ketinate Jordanijoje paviešėti ne trumpiau nei 3 dienas.

JORDAN PASS – Kam reikalingas Jordanijos Pasas?

Jordanijos pasas (angl. Jordan Pass) tai tam tikras bilietas, kurį turintys asmenys į dalį Jordanijos lankytinų vietų gali patekti nemokėdami papildomų mokesčių. Jordanijos Pasą galima įsigyti oficialioje JordanPass.jo svetainėje. Jordanijos pasas Jums kainuo 70JOD, 75JOD arba 80JOD, priklausomai nuo to, kiek dienų ketinate praleisti Petroje. Lankytinos Jordanijos vietos, kur galima patekti su Jordanijos Pasu: Džerašas, Amano citadelė, Karako pilis, Pella, Jordanijos archeologijos muziejus ir daug kitų. Visą sąrašą rasite čia.

AMANO ORO UOSTAS – MIESTO CENTRAS – Automobilio nuoma Jordanijoje

Jei skrisite į Amano Karalienės Alijos tarptautinį oro uostą, vertėtų žinoti, kad jis įsikūręs už 35km nuo miesto centro. Taupūs keliautojai neretai renkasi į centrinę miesto dalį važiuoti Oro uosto autobusu (angl. Airport Shuttle). Bilietų pardavimo kasą rasite iš karto išėję iš atvykimų korpuso. Bilieto kaina 3,3JOD (4,09€). Toje vietoje teko lankytis tris kartus ir visada dirbdavo vis tas pats, lagaminus į bagažo skyrių įkelti padedantis, darbuotojas. Paskutinė autobuso stotelė – Centrinė Amano Tabourburo autobusų stotis. Jei vis dėlto ketinate Jordanijoje nuomotis automobilį, kviečiame užsukti į mūsų Facebook puslapį ir parašyti mums žinutę. Pasidalinsime patikimo automobilių nuomos punkto kontaktiniais duomenimis.

NAKVYNĖ – Kur nakvoti Jordanijoje?

Vietą nakvynei visada galima rasti Booking.com svetainėje. Svarbu rezervuoti kambarį nors vienai nakčiai, nes oro uosto pasų kontrolės punkte pareigūnams reikia pateikti pirmosios nakvynės vietos adresą. Kitoms naktims išankstinė rezervacija nebūtina. Ypač jei po Jordaniją keliaujate nuomotu automobiliu ir tiksliai nežinote, kuriame jos kampelyje norėsite paskelbti dienos pabaigą. Šiuo klausimu visada galima veikti improvizuotai. Kalbantis su viešbučio savininku tiesiogiai, visada galima paprašyti kainą nuleisti. Su Booking.com taip nepasiderėsi.

PINIGAI – Jordanijos valiuta

Jordanijos valiuta – Jordanijos dinaras. 1JOD lygus 1.24€. Pinigus galima išsikeisti valiutos keitykloje arba pasiimti iš bankomato. Oro uoste buvusioje keitykloje mums buvo primygtinai siūloma į Jordanijos dinarus išsikeisti net 1200€. Darbuotojai išsijuosę tvirtino, kad Jordanija yra beprotiškai brangi šalis ir su mažesne suma savaitę laiko niekaip neišsiversime. Tokių gąsdinimų klausyti neverta. Bent jau mums tokios sumos neprireikė nei iš tolo. Kaip ir bet kur pasaulyje viskas priklauso nuo konkretaus keliaujančiojo poreikių.

KAINOS – Kokios kainos Jordanijoje?

Pirmoji nakvynė „Sun Rise“ hostelio bendrabučio tipo kambaryje atsiėjo 8JOD. 9,84€ vienam žmogui. Trivietis kambarys Wadi Musa miestelyje kainavo 18JOD už naktį. Keliavome trise. Kaina vienam žmogui – 7,38€. Nakvynė beduinų stovykloje su sočia vakariene ir pusryčiais – 45JOD trims žmonėms. Kaina vienam žmogui – 18,6€. Labai gausūs pietūs Hašemo restorane (angl. Hashem Restaurant) pačiame Amano centre – 4,5JOD dviems žmonėms. Meniu: humusas, falafeliai,  lėkštė šviežių daržovių, lėkštė raugintų daržovių, dubenėlis troškinio, kalnas duonos paplotėlių ir gardi juodoji arbata su mėtos šakele. Kaina vienam žmogui – 2,79€. Daugiausiai pietūs kainavo jaukiame šeimos restoranėlyje, kurį aptikome kelyje tarp Negyvosios jūros ir Wadi Musos miestelio. Itin sotūs pietūs išskirtinėje aplinkoje kainavo 7JOD, t.y. 8.68€ žmogui. Geriamą vandenį pirkome parduotuvėje. 1,5l vandens butelio kaina miesto parduotuvėje 0,3-0,5JOD, atokiose ar turistų gausiai lankomose vietose 1-2JOD. Autobuso, važiuojančio maršrutu „Tabourburo autobusų stotis – Džerašas“, bilieto kaina – 1JOD (1,24€). Kai kurie taksi vairuotojai yra linkę naudotis turistų naivumu. Geriausia alternatyva – „Uber“.

MĖGSTI PAVALGYTI? – Maistas Jordanijoje

Jordanija nuo seno garsėja garžiais valgiais. Paliksime patiems išsiaiškinti kas yra kas ir tik trumpai paminėsime keletą mėgstamiausių Jordanijos patiekalų. Žinomiausi yra Kamilės favoritai falafeliai, mano mėgstamas humusas, labneh, tabbouleh, arabiškos salotos, manakish, mujadara, shawarma, mansaf, šiškebabai ir t.t. Taip pat labai platus saldumynų pasirinkimas. Viskas tiesiog tirpsta burnoje. Labiausiai paplitę yra hareeseh ir zarb. Jų galima paragauti kiekvienoje Amano kepyklėlėje. Toliau skaitykite – „Savarankiška kelionė į Kiprą„.

ĮDOMŪS FAKTAI APIE JORDANIJĄ

  • Pilnas Jordanijos vardas – Jordanijos Hašemitų karalystė.
  • Dominuojanti religyje šioje arabų Jordanijoje yra Šiitų Islamas. Pagal analitinio instituto „Legatum“ 2010 m. paskelbtą gerovės indeksą, tik mažiau nė pusė jordaniečių reguliariai lanko religines apeigas (apie 40 %). Šis rodiklis yra vienas mažiausių arabų šalyse bei visame Islamo pasaulyje.
  • Kitaip nei kitos arabų šalys, Jordanija neturi naftos telkinių.
  • Jordanijoje sakoma, kad perdėtas vaikų gyrimas gali prišaukti nelaimę, todėl tėvai tai daro gana retai.
  • Dauguma Jordanijoje sutiktų moterų nešiojo skarą, bet priešingai nei Irane, ji nėra privaloma.

Irano ir Vakarų pasaulio nesantaikos istorija

IRANO IR VAKARŲ PASAULIO NESANTAIKOS PRIEŠISTORĖ 1911m. liepos 19d. prie Prancūzijos okupuoto Maroko krantų pasirodė kaikas grėsmingo. Tai buvo tiems laikams labai ypatingas laivas, dislokuotas vokiečių kariuomenės. Kuo jau toks ypatingas? Ogi tuo, kad galėjo plaukti...

Kas būna, kai Irano vyrai be žmonų pailsėt išvažiuoja?

KELIONĖ Į DŽALALO GIMTINĘ Šahramas ir Džalalas - mūsų draugai, su kuriais susipažinom, keliaudami po Gruziją. Smagu, kad pasitaikė proga paskutines dienas Irane praleist su šitais jaunatviškais vyručiais. Džalalas pasiūlė apsilankyt jo gimtąjame miestelyje, netoli...

Kelionės po Iraną pabaiga. Kaip išgyvent su 5$ per dieną?

KELIONĖS PO IRANĄ PABAIGA Kelionė autobusu iš Bušehro į Teheraną truko 18 valandų. Atstumas - apie 1100 km. Vienas bendrakeleivis pavaišino vakariene. Ant duonos tepėm trintas bulves su virtu kiaušiniu. Labai populiarus užkandis Irane. Grįžtant į šalies šiaurę,...

Bušeras – kaip Kamilė Persijos įlankoj su rūbais maudėsi

KAS MUS TRAUKĖ Į TĄ KARŠTYBĘ? Bušehras (Bushehr) – miestas Persijos įlankos pakrantėje, pasižymintis karštu ir drėgnu klimatu. Jau likus šimtui kilometrų iki Bušero sudvejojom „Ka mes padarėm?“, „Gal apsisukim“. Jei termometro stulpelis Bušehre rodo 35 - jausmas lyg...

Persepolis – Persijos imperijos sostinė

PERSEPOLIS - PERSIJOS IMPERIJOS SOSTINĖ Persepolis pradėtas statyti 518 m. pr. Kr. karaliaus Darijaus Didžiojo. Tas pats Darijus Didysis po kelių metų perkėlė sostinę iš Pasargadų į Persepolį. Tais laikais patys persai miestą vadino Parsa - persų miestu. Graikiškai -...

Širazas – istorinis Irano miestas. Mūsų nuomonė apie Iraną

ŠIRAZAS - 4000 METŲ ISTORIJOS Negandos Širazo neįveikė Manoma, kad Širazui daugiau nei 4000 metų. Širazo vardas minimas dantiraščio įrašuose, rastuose pietvakarinėje miesto dalyje. Manoma, kad įrašai buvo padaryti 2000 m. prieš Kristų. Seniausi pasaulyje vyno pėdsakai...

SEKITE TAUTVYDĄ

KATEGORIJOS

SEKITE MUS

Share This

Dalintis

Dalintis straipsniu su draugais