ŠIRAZAS – 4000 METŲ ISTORIJOS

Negandos Širazo neįveikė

Manoma, kad Širazui daugiau nei 4000 metų. Širazo vardas minimas dantiraščio įrašuose, rastuose pietvakarinėje miesto dalyje. Manoma, kad įrašai buvo padaryti 2000 m. prieš Kristų. Seniausi pasaulyje vyno pėdsakai buvo rasti ant 7000 metų senumo molio šukių, rastų Zagroso kalnuose, į šiaurę nuo Širazo. Miestas garsėja savo vynu, architektūriniais paminklais ir tuo, kad tūkstančius metų miestą kankinusios maro epidemijos, žemės drebėjimai, sausros, potvyniai ir badmečiai nesugebėjo palaužti gyventojų.

Moteriški derėjimosi įgūdžiai

Į vieną seniausių Persijos imperijos miestų  atvykom vėlai naktį. Atsitiktinai sutikom kelis pirmyn atgal bimbinėjančius lenkus. Pasiūlė sėsti į vieną taksi ir pataupyt pinigus. Verslūs Irano taksistai gali padėt bet kokiu klausimu. Patars, kur geriausias viešbutis, parduotuvė ar gydytojas. Žinoma nuveš pas draugą ar partnerį, mokantį komisinius už kiekvieną užverbuotą klientą. Mūsų vairuotojas – ne išimtis. Derėjimąsi palikau tam, kas turi įgimtų įgūdžių – Kamilei ir vienai iš lenkaičių. Tuo tarpu mes su vyrukais nesikišom ir „saugojom daiktus“ lauke. Merginos pasirodė ne iš kelmo spirtos. Už dvivietį kambarį sumokėjom 400000 rialų – apie 9 eurus.

Shiraz Ali ebn Hamza šventykla

Susisiekėm su Mahometu iš Couchsurfingo. Susitarėm, kad porai dienų pas jį apsistosim. Kol Mahometui baigsis darbas turėjom gerą pusdienį. Labiausiai svajojom aplankyt Ali ebn Hamza šventyklą. Pasirodo, Ali ebn Hamza, tai milžiniškas kapas, 19 amžiuje pastatytas Emirui Ali – Šacho Cherago sūnėnui.

Visus daiktus turėjom palikt saugykloj, o praėjus apžiūrą apsaugos pareigūnai liepė laukt gido. Mat be jo palydos draudžiama fotografuoti, bet ir šiaip vargu ar turėjom galimybę jo atsisakyt. Kaip bebūtų, sėkmė gauti nemokamą gidą nusišypso nekasdien. Susipažinom su vidutinio amžiaus sutuoktiniais iš Belgijos. Pasirodo kai kurie belgai netgi žino Lietuvą. Žinojo ir tai, kad mūsų šalis didesnė už jų, o tai jau gerokai paglostė savimeilę. Eidamos į šventyklą mūsų damos privalėjo apsisiaust čadorais – musulmoniškais moteriškai rūbais, dengiančiais visą kūną.

Gerą valandą gidė rodė kiekvieną Ali ebn Hamzos kampelį. Buvom pakviesti į jos kabinetą. Ten dirbęs kolega pavaišino persiška arbata. Tarp belgo ir iraniečio užsimezgė diskusija apie istoriją ir religiją. Iranietis pasakojo apie Irako – Irano karą ir apie tai, kaip tuo metu vakarai rėmė Iraką. „Karai vyksta dėl politikų ir aukšto rango valdančiųjų asmenų interesų – ne dėl eilinių paprastų žmonių, bet per karus paprasti žmonės nukenčia daugiausiai. Iraniečiai taiki tauta ir nekenčia karo, jie mėgsta atvykėlius ir myli savo svečius. Visi nesutarimai vyksta dėl politikų žaidimų. Apie musulmonų tikėjimą jis kalbėjo taip: „Daugybę metų gyvenau JAV ir visą tą laiką kiekvieną sekmadienį vaikščiojau į bažnyčią. Vaikščiojau į jūsų bažnyčią, nes norėjau sužinoti apie ją ir mokytis iš jūsų tikėjimo. Apie krikščionybę žinau beveik viską. Musulmonas esu ne todėl, kad juo gimiau, o todėl, kad pasirinkau šį tikėjimą. Tai nebuvo aklas pasirinkimas, tiesiog šis tikėjimas man priimtiniausias.“

Svečiuose pas parduotuvės savininką

Aplankę Ali ebn Hamzos šventyklą, su visom kuprinėm nulingavom ieškot parduotuvės. Tokios prduotuvės, kokias turim Europoj, kur po vienu stogu gali nusipirkti visko, Irane retenybė. Vienas pardavėjas turi duonos, o kitas vynuogių. Beieškodami pasiklydom painiuose gyvenamojo rajono gatvėse. Nepažįstamas senukas pakvietė į savo kiemą. Kaip paskui paaiškėjo – norėjo parodyt savo balandžius. Aš, kaip buvęs balandžių augintojas, o Kamilė, kaip ištikima visų pasaulio gyvūniukų ir paukščiukų mylėtoja, buvom labai laimingi. Irane veislinių balandžių auginimas populiarus užsiėmimas.

Galiausiai radę išėjimą iš labirinto, aptikom prekybos centrą. Deja – parduodami vien rūbai. Kamilė liko saugot daiktų, o aš tęsiau maisto paieškas. Nežinojom, kad nuo 2 iki 4 valandos prekybos centras užsidaro. Tokios pietų pertraukos Irane populiarios, nes tai karščiausias dienos metas. Panašu į Ispanijos siestas, su kuriomis už 7 mėnesių susidūrėm 800 kilometrų eidami Šv. Jokūbo keliu.

Man grįžus pagrindinis prekybos centro įėjimas jau buvo uždarytas. Pasukau link šoninio, kai mane iš tolo pamatęs apsauginis visas išsišiepęs pribėgo rodydamas du sukabintus pirštus, taip klausdamas „draugės ieškai?. Per visa prekybos centrą pasikeisdami mane lydėjo tai vienas, tai kitas apsaugos darbuotojas. Tarpusavį kalbėjosi per raciją. Su paskutiniuoju teko pabėgėt, nes tolumoj švystelėjo tolstantis mūsų meškiukas Kevinas, pakabintas ant kuprinės.

Pasirodo Kamilė susipažino su vienos parduotuvės savininku ir jo šeima. Šis pakvietė mus į svečius, o jo žmona pavaišino desertu – spageti primenančiais „makaronais“ su ledais. Tėtis pasirodo Kyokushin Karate juodo diržo meistras. Pademonstravo porą kovos su įsivaizduojamu priešininku elementų. Dvi jo dukrytės taip pat užsiima šiuo sportu.

Svečiuose pas Mahometą

Mahometas mūsų atvažiavo vakare. Tą vakarą susipažinome su jo šeima, valgėm iranietiškus patiekalus, kalbėjomės apie keliones. Buvom pakviesti į Mahometo vestuves. Apmaudu, bet po kelių mėnesių paaiškėjo – vestuvės buvo atšauktos. Mahometą paliko sužadėtinė.

MŪSŲ NUOMONĖ APIE IRANĄ

Per tris kelionės mėnesius įsitikinom, kad visos religijos gražios ir turi ko išmokyt net nereligingus. Šimtą kartą kartojom ir dar tūkstantį pakartosim, kad Iranas nuostabi šalis su šilčiausiais žmonėmis. Tie žmonės myli savo svečius beveik taip kaip savo šeimos narius, o jų kultūra viena seniausių ir turtingiausių pasaulyje. Istorijos vingiai taip susiklostė, kad jiems sunku atvykti ir papasakoti apie save į vakarų pasaulį – daug sunkiau nei mums nuvykti pas juos, todėl mitai ir stereotipai užgožia teisybę, bet vieną dieną tos durys prasivers ir pamatysime kokie darbštūs, išmintingi ir mylintys žmonės jie yra.

Iki atvykstant į Iraną prisiklausėm pačių įvairiausių nebūtų dalykų. Žinoma, jie turi problemų vadovybės lygmenyje, nes tam tikri asmenys Irane tam tikrais būdais valdžioje laikosi remiami geriausiu atveju vos pusės gyventojų ir religija galimai perdaug įsivėlusi į politiką, nors šie dalykai beveik niekada negali darniai žengti koja kojon kartu. Daugelis tai mato, daugelis nepritaria, bet kolkas situacija palankiai nesusiklostė, kad kas nors pasikeistų teigiama linkme. Kaip bebūtų, iš kelių negerų dalykų politikos lygmenyje negalima spręsti apie eilinius paprastus žmones. Viena karta keičia kitą ir geriausias ateities pranašas turbūt šiandienos jaunimas, o Irano jaunimas atviras naujovėms, energingas ir norintis mokytis iš likusio pasaulio, nesmerkia kitatikių ir jų neniekina, o tiesiog pripažįsta, kad visi esame skirtingi.

Norintys keliauti į šią šalį tai ir padarykit. Baimė dėl saugumo visiškai nepagrįsta ir kaipmat subyrės į šipulius vos ten nuvykus. Prieš keletą metų vaikinui ir merginai bendrauti gatvėje buvo neįprasta, o dar ankščiau – draudžiama, bet šiuo metu tai nieko nebestebina. Viešbučiuose vietiniai norintys miegoti viename kambaryje su sutuoktiniu privalo įrodyti santuoką, bet turistams tai negalioja. Nusikalstamumas labai mažas, o saugumo jausmas stipresnis nei bet kur kitur, įskaitant ir Europos šalis. Kainos palyginus su mūsiškėmis nedidelės, o maistas skanus ir įvairus. Lankytinų vietų ir per kelių metų atostogas išžvalgyti nespėsit. Kaip žinia įdomiausia leisti laiką su eilinėmis Iraniečių šeimomis. Apie tai, kaip Iranas atrodė prieš tapdamas Islamo Respublika skaitykit „Irano ir Vakarų pasaulio nesantaikos istorija„.

ĮDOMŪS FAKTAI APIE PERSIJOS IMPERIJĄ:

  • Senoji Persijos imperija dar žinoma Achmenidų imperijos vardu.
  • Pirmoji pasaulyje laisvių chartija buvo sudaryta Persijos imperijoje, 539 m. pr. Kr., karaliaus Kyro Didžiojo įsakymu.
  • Imperatoriškoji sargyba buvo vadinama „10 tūkstančių nemirtingųjų“. Kaskart vienam iš jų žuvus, į jo vietą būdavo skiriamas kitas. Bendras nemirtingųjų skaičius niekada negalėjo būti mažesnis nei 10 tūkstančių.

KATEGORIJOS

Share This

Dalintis

Dalintis straipsniu su draugais