ŠV. JOKŪBO KELIAS. 729 KILOMETRAI PĖSČIOMIS PER ISPANIJĄ

Šv. Jokūbo kelias (ispn. Camino de Santiago), tai kelias vedantis į Santjago de Kompostelą (ispn. Santiago de Compostela) – miestą Ispanijoje, kuriame kaip manoma ilsisi Jėzaus Kristaus apaštalo Švento Jokūbo palaikai. Kadaise Astūrijos karaliaus Alfonso II įsakymu ant Jokūbo kapo buvo pastatyta koplyčia, aplink kurią įsikūrė gyvenvietė, ilgainiui išaugusi į miestą. Jau tūkstantį metų piligrimai traukią į Santjagą: kas dėl religinių, kas dėl kitų priežasčių. Po daugiau nei aštuonių mėnesių praleistų Azijoje ir sugrįžę į Europą, pėsčiomis įveikti Šv. Jokūbo kelią nusprendėme ir mes.

CAMINO DE SANTIAGO. TRUPUTIS ISTORIJOS

Pirmą kartą apie Šv. Jokūbo kelią sužinojom prieš porą metų, perskaitę lietuvaitės Kristinos Stalnionytės knygą „Kelias į Santjago de Kompostelą“. Pirmuosiuose knygos puslapiuose autorė pasakoja legendą, kaip po Jėzaus Kristaus nukryžiavimo, jo apaštalai metė burtus kur kuriam lemta skleist savo mokytojo išmintį. Jokūbui teko Iberijos pusiasalis (dabartinė Ispanija), kur ilgus metus jis mokė krikščionis ir statė bažnyčias. Tik 44m. po Kristaus jis grįžo į tėvynę, kur valdovo Erodo Egripos įsakymu jam buvo nukirsta galva. Pasak legendos, Šv. Jokūbo mokiniai jo kūną atplukdė į Galiciją ir palaidojo Libredono kalno papėdėje. Bėgo šimtmečiai ir viskas pasimiršo, bet IX a. pradžioje atsiskyrėlis Pelagijus atrado kapą, kuriame marmuriniame sarkofage ilsėjosi Jokūbo palaikai.

PASEKĖM KRISTINOS PAVYZDŽIU

Šv. Jokūbo kelią Kristina įveikė 2006 metais. Iš daugybės galimų maršrutų ji pasirinko taip vadinamą „Prancūzų kelią“ (ispn. Camino Frances), besitesiantį apie 800 kilometų iš Saint Jean Pied de Port, esančio Prancūzijoje, iki pat Santjago de Kompostela. Pasekėm Kristinos pavyzdžiu, tik dėl tam tikrų priežasčių kelionę pradėjom ne Saint Jean Pied de Porte, o Pamplonoj, taip iš maršruto išbraukdami žygį per Pirėnų kalnus. Galų gale atvykus į Santjagą mums buvo išduotas „Atstumo sertifikatas“, kuriame buvo teigiama, kad įveikėm 729 kilometrus. Įvertinus visus išklydimus iš kelio ir tai, kad kartais eidavom ne trumpesniu, o ilgesniu, bet įdomesniu keliu, veikiausiai nužingsniavom apie 800 kilometrų.

JOKŪBO KELIO PRADŽIA

Viena iš priežasčių, kodėl nusprendėm įveikt „Camino de Santiago“ buvo ta, kad planai užsidirbti Australijoj žlugo Kamilei negavus vizos. Kelionei skirtos lėšos ėjo į pabaigą, o dar norėjosi nuveikti kažką įsimintino. Šv. Jokūbo kelias tam puikiai tiko.

PAMPLONA

Svarbiausia buvo kaip nors grįžt į Europą, o ten jau „kaip nors“… Kokiam Europos užkampy bebūtum, Lietuva nebetoli – galima ir autostopu parvažiuoti. Beveik iš paskutinių lėšų nusipirkom bilietus iš Vietnamo sostinės Hanojaus į Madridą. Nepaisant to, kad arabų oro linijos (Qatar Airways) tikrai puikios, po 25 valandas trukusios kelionės su 2 persėdimais (Bankoke ir Dohoje) nejuokais pavargom. Nepaisant to, net nusileidus Madride poilsis artimiausiu metu „nenusišvietė“, palaukę kelias valandas sėdom į autobusą, važiuojantį į Soriją (Ispn. Soria). Ten persėdom į kitą autobusą, važiuojantį į Pamploną, garsėjančią kasmetiniu bėgimu nuo bulių. Atvykom pirmą valandą nakties. Siautė žvarbus drėgnas vėjas, buvo vos 6 laipsniai šilumos. Pamplona (bask. Iruñea, Iruña) – miestas Ispanijoje, Navaroje, 92 km nuo San Sebastiano ir 407 km nuo Madrido. Manoma, kad Pamplonos (Iruno) miestą – tvirtovę įkūrė romėnų generolas Pompėjus. Nuo IX iki XII amžiaus navarų valstybė buvo žinoma kaip Pamplonos karalystė.

BĖGIMAS NUO BULIŲ

Šiais laikais Pamplona geriausiai žinoma dėl kasmetinio „Bėgimo nuo bulių“ festivalio. Kai kurie sako, kad tai pats pavojingiausias nuotykis, kurį galima patirti Ispanijoje. Nepaisant to, šimtai žmonių tai daro kiekvienais metais. Festivalio metu į Pamploną atvyksta šimtai tūkstančių turistų. Tradicija gimė prieš kelis šimtus metų, kai ūkininkai turėjo surasti būdą, kaip įtūžusius bulius privilioti iš tvartų į koridos ringą. Jaunuoliai apsirišdavo raudona skara ir atlikdavo masalo funkciją. Bėgime nuo bulių dalyvauti gali kiekvienas pilnametis ir geros fizinės būklės asmuo. Pirmasis signalas skelbia startą bėgikams, o antrasis – bulių paleidimą. Tikslas – kuo ilgiau bėgti priekyje bulių ir išlikti gyviems. Visa trasa dažniausiai būna vos 826 metrų ilgio. Buliai bėga žaibiškai, todėl tai trunka vos apie 15 sekundžių. Kasmet festivalio metu apie 300 žmonių būna sužeidžiami. Oficialiais duomenimis, nuo 1910m. patyrę bulių įniršį, žuvo 15 žmonių. Kraupoka!

KAIP PASISTATĖM PALAPINĘ FORTE

Aplinkybių prispausti, palapinę išskleidėm vienintelėje šalia buvusioje tinkamoje vietoje – „Murallas de Pamplona“ forto gynybinę sieną juosiančiam griovyje. Viena įsimintiniausių nakvynės vietų per visus 11 kelionės mėnesių. Šaltis pažadino 5 valandą ryto. Pirmas darbas – nereikalingus daiktus išmesti, reikalingus persidėti į naujas, Vietname specialiai šiam žygiui pirktas, bet abejotinos kokybės kuprines. Senąsias paštu išsiuntėm namo, kartu su keliais kelionėj sukauptais suvenyrais.

OFICIALIAI PILIGRIMAI

Paštu išsiuntę nereikalingus daiktus į Lietuvą ir pasistiprinę trim kilogramais apelsinų, patraukėm link Pamplonos katedros. Būtent ten išduodami taip vadinami piligrimų pasai (ispn. Credential). Reikalingi jie  kaip įrodymas jog keliautojas tikrai įveikė Santiago kelią pėsčiomis, raitas ar važiuodamas dviračiu. Piligrimų nakvynės namuose, bažnyčiose ir pakelės užeigose bent kartą per dieną reikalinga gauti antspaudą. Tuomet, atėjus į Santjago de Kompostelą pasas būna pilnas ir pateikus jį piligrimų centre, išduodamas piligrimo diplomas (ispn. compostela) ir „atstumo sertifikatas“. Pamplonos katedroje neradus už pasų išdavimą atsakingo asmens, sumokėję po 2 eurus juos gavom greta įsikūrusioj aktyvaus laisvalaikio priemonių parduotuvėlėj „Caminoteca“. Ten pat mūsų naujuose pasuose buvo įspausti pirmieji antspaudai ir oficialiai tapom piligrimais.

KAS TA ALBERGĖ?

Kelią iš miesto radom nesunkiai. Visas maršrutas pažymėtas (dažniausiai geltonom) rodyklėm ir kriauklės simboliais. Neturėjom kur skubėt, todėl visos kelionės metu vidutiniškai per dieną nueidavom po 23-24 kilometrus (kartais 37, o kartais 2). Ant pečių nešėmės nemažai svorio: palapinę, ne itin kompaktišką kompiuterį ir t.t. Pirmą dieną nužingsniavom 6 kilometrus, iki artimiausio Cizur Menor miestelio. Laikas buvo pailsėt. Telefonas išsikrovė, todėl atėjom į pirmus pasitaikiusius piligrimų nakvynės namus – albergę (ispn. „albergue“), kur už nakvynę sumokėjom po 10 eurų. Sąvininkė (ispn. hospitaliero) patikino, kad Camino Frances kelyje beveik visose albergėse kainos panašios – 10-12 eurų už naktį. Pasirodo, tai ne visai tiesa. Savivaldybiniuose nakvynės namuose (ispn. albergue municipal) dažniausiai būdavo galima pernakvoti už 5-6 eurus. Privatūs žinoma brangesni. Nutarėm kas antrą naktį nakvoti palapinėj – kas antrą albergėse.

20KM. IŠ CIZUR MENOR Į PUENTE LA REINA

Antrai dienai užsibrėžėm tikslą iki pietų nueit apie 18 kilometrų į Puente la Reina („karalienės tilto“) miestelį, ten pailsėt, apsipirkt ir paėjus dar porą kilometrų, atokioj vietoj pasistatyt palapinę. Pajudėję 7  ryto toli gražu nebuvom pirmieji. Kai kurie piligrimai keliasi 5 valandą. Ypač tie, kurie nėra labai ištvermingi ir stiprūs, eina lėčiau ir sustoti pailsėt turi dažniau. Sutikom ir tokių, kurie keliasi itin anksti, norėdami per dieną nueit 40 kilometrų ir daugiau.

DĖL TOKIŲ AKIMIRKŲ BUVO VERTA KELIAUTI!

Pavasariška gaiva pripildė plaučius. Visos tos spalvos ir ryto tyla trumpam sukūrė iliuziją, kad vien gėris egzistuoja pasaulyje. Tai buvo viena laimingiausių kelionės akimirkų. Pusryčiauti sustojom po medeliu. Rodos tiek medis tiek pati žemė dalijosi savo gyvybės jėga. Tokios gardžios atrodė kasdienės pupelės ir toks skanus čiaupo vanduo. Dėl tokių akimirkų buvo verta keliauti.

„KARALIENĖS TILTAS“

Galiausiai atvykom į Puente la Reina. Miestą kadaise įkūrė riterių templierių ordinas. Būtent templieriai labiausiai saugojo Jokūbo keliu traukiančius piligrimus XII – XIV a. Žymiausi statiniai – tų pačių templierių pastatyta Nukryžiuotojo bažnyčia ir šešiaarkis Katalienės tiltas. Pasak legendos, pastarąjį saugo paslaptingas paukštis, skraidantis tarp arkų ar sukantis virš jo ratus. Paukštukų regėjom ne vieną. Kuris tas pagrindinis taip ir nesupratom.

ĮDOMŪS FAKTAI APIE ŠV. JOKŪBO KELIĄ:

  • Camino primitivo“ yra seniausias iš Šv. Jokūbo kelio maršrutų, o „Camino Frances“ – pats populiariausias. Juo mes ir ėjom.
  • Norėdamas gauti piligrimo pažymėjimą Kompostelą, privalai įveikti bent paskutinius 100km.
  • 200 tūkstančių piligrimų kasmet ateina į Santjago de Kompostelą ir gauna piligrimo pažymėjimus.
  • Piligrimo pase (ispn. Credential) kasdien turi būti padedamas bent vienas antspaudas arba 2 antspaudai, jei savąjį kelią pradedat Galicijoj.

Prieš susirasdami vietą palapinei, Paente La Reinoje, pirmą kartą po daugelio mėnesių, kaip reikiant apsipirkom. Likom patenkinti. Taupiesiems keliautojams (angl. budget travelers) tai turėtų būti aktualu. Pateikiame kai kurių produktų kainas. Labiausiai įsiminė vyno kainos. 1l. pigiausio vyno stikliniame butelyje kainavo vos 0.93€. Padarėm išvadą, kad Ispanija – puikiausia šalis jei neturi namų ar esi „užmynęs ant kamščio“ ir negali atminti. Alkoholio kainos nesikandžioja, o ir statusas tavo čia ne benamis, o visų gerbiamas piligrimas. Tereikia pėdinti metai iš metų Šv. Jokūbo keliu ir nakvoti bažnytinėse albergėse.

MAISTO KAINOS ISPANIJOJE:

  • 500g. pigiausio jogurto – 0.55€
  • 0.8kg. „Dia“ keksiukų – 0.99€
  • 1.5l. mineralinio vandens – 0.37€
  • 1l. 100proc. apelsinų sulčių – 0.59€
  • 1kg. „Dia“ sausainių – 0.95€
  • 400g. įvairių daržovių – 1.99€
  • Skardinė kukurūzų – 0.58€
  • 250g. dešros – 0.90€
  • 250g. žirnelių – 0.66€
  • 1l. pigiausio vyno popierinėje pakuotėje – 0.62€
  • 1l. pigiausio vyno stikliniame butelyje – 0.93€

ŽYGIS Į LOGRONJĄ IR KAMILĖS KELIŲ SKAUSMAI

Logronjas (ispn. Logroño) – mažai užsieniečiams žinomas, tačiau savito žavesio nestokojantis miestas prie Ebro upės. Prieš atvykdami į Logronją, užsukom į Los Arcos, Torres del Rio ir Vianą. Būtent Vianoje ir prasideda sekantis filmukas. Būtent ten ne juokais sunerimom dėl Kamilę kamavusių kelių skausmų, kurie ilgainiui tik stiprėjo. Po tiek mėnesių sanariai ėmė rodyt pirmuosius nuovargio ženklus. Paskui tuo klausimu netgi teko kreiptis į gydytojus.

Tą dieną nupėdinom beveik trisdešimt kilometrų. Paskutiniai aštuoni, nuo Vianos iki Logronjo, itin prailgo. Po pietų saulė kepino kaip reikiant. Porai valandų sustojom atsipūst medžio pavėsyje. Paskui vis stabteldavom kas penkiolika minučių. Beveik greta ėjo penkios moteriškės. Joms sustojus pailsėt – išsiveršdavom mes, sustojus mums – aplenkdavo jos. Tai tesėsi kol nusprendėm, kad tai dienai gana. Buvom girdėję, kad ne tam skirtose stovyklavietėse palapinėj nakvoti Ispanijoj draudžiama. Įsipatoginę šalikelėj laukėm vakaro, kad galėtume niekieno nepastebėti užkopt į kalvelę ir ten įsikurti nakčiai. Praėjusiems linkėjom „Buen kamino“ (liet. gero kelio). Vakarop tų praeinančių buvo vos vienas kitas. Dauguma jau kuris laikas ilsėjosi ar gurkšnojo vynelį vienoje iš užeigų, kurių Šv. Jokūbo kelias nestokoja.

Ilgiau pabendraut sustojo vienas piligrimas iš Italijos. „Ar žinot, kad Logronje yra nemokami svečių namai?“ pasiteiravo jis. Būtent ten vyrukas ir traukė. Paskui išsiaiškinom, kad tie „nemokami“ namai iš tikro visai nėra nemokami. Ispaniškai „albergue donativo“ vadinamos albergės, kuriose viskas vyksta aukų principu. Piligrimas, pernakvojęs tokiuose svečių namuose, o gal dar ir valdišką vakarienę pavalgęs, išeidamas įmeta į aukų dėžutę kiek gali. Vieni įmeta 5 eurus, o kiti gal ir visus 20. Tie paaukoti pinigai išleidžiami produktams, iš kurių gaminama sekanti vakarienė ir bendrai svečių namų egzistencijai palaikyti. Buvo ir tokių, kaip šis italas, laikiusių „albergue donativo“ nemokamais.

KAS TAS „ALBERGUE DONATIVO“?

Ilgiau pabendraut sustojo vienas piligrimas iš Italijos. „Ar žinot, kad Logronje yra nemokami svečių namai?“ pasiteiravo jis. Būtent ten vyrukas ir traukė. Paskui išsiaiškinom, kad tie „nemokami“ namai iš tikro visai nėra nemokami. Ispaniškai „albergue donativo“ vadinamos albergės, kuriose viskas vyksta aukų principu. Piligrimas, pernakvojęs tokiuose svečių namuose, o gal dar ir valdišką vakarienę pavalgęs, išeidamas įmeta į aukų dėžutę kiek gali. Vieni įmeta 5 eurus, o kiti gal ir visus 20. Tie paaukoti pinigai išleidžiami produktams, iš kurių gaminama vakarienė sekančios dienos piligrimams . Buvo ir tokių, kaip šis italas, laikiusių „albergue donativo“ nemokamais. Pirmą kartą į tokius valdiškus nakvynės namus užsukom už kokios savaitės ir paskui krimtomės, kam to nepadarėm anksčiau. Prižiūri juosdažniausiai vienuoliai ar kunigai. Kartais – šiaip savanoriai. Kadangi viskas ten vyksta aukų principu – nesijaučia jokios komercijos. Tuo metu privačiose albergėse gal ir daugiau patogumų, bet jų savininkai yra verslininkai, o juose nakvojantys piligrimai – klientai.

LOGRONJAS – ANT KITO MIESTO PELENŲ

Kur dabar patenkintas sau stovi Logronjas, kadaise buvo senovinis Varėjos miestas. Dar VI a. pirmtakę nušlavė vestgotų karalius Leovigildas. Praslinkus keliems šimtams metų ten įsikūrė Logronjo kaimelis. Neilgai žmoneliai ramiai pagyveno toj nelemtoj vietoj, nes XIa. kaimelis buvo sulygintas su žeme. Sakoma, kad tai padarė karžygys vardu Sidas. Koks linksmas narsaus karžygio vardas. Tais laikais, dabartinės Ispanijos teritorija buvo susiskaidžiusi į daugybę nedidelių karalysčių. Tokie karžygio Sido „žygdarbiai“ atkreipį jo brolio dėmesį. Taip jau susiklostė, kad Sido brolis buvo Leono karalius Alfonsas VI. Neapsikentęs jis pastatė tiltą per Ebro upę, apkuopė nusiaubtas apylinkes ir stengėsi tas apylinkes kuo tankiau apgyvendint. Kaip liaudies išmintis byloja, „kuo daugiau chebros, tuo lengviau nuo žulikų apsigint“.

114KM. Į BURGOSĄ

Visas Šv. Jokūbo kelias eina per dešimtis mažyčių miestelių ir tik per kelis didelius miestus. „Camino frances“ maršrute patys svarbiausi yra jau aplankyti Pamplona ir Logronjas bei kažkur tolumoje laukiantys mūsų – Burgosas, Leonas ir Santjago de Kompostela. Įveikus pirmuosius 90 kilometrų iš Pamplonos į Logronją, iki sekančios rimtos stotelės mūsų laukė šiek tiek ilgesnė atkarpa – 114 kilometrų. Burgose ketinom apsilankyti pas gydytojus, nes Kamilės kelių skausmai tapo rimta kliūtimi žygiui.

SUNKUS SPRENDIMAS

28 kilometrai nuo Logronjo iki Nacheros (ispn. Najera) buvo itin varginantys. Turėjom pripažint skaudžią tiesą – ilgiau taip tęstis negalėjo. Nutarėm, kad vienintelė išeitis norint tęst kelionę – leisti Kamilės keliams pailsėt. Taip jau nutiko, kad netoliese užmatėm autobusų stotį. Ilsėdamiesi prie Nacheros tilto, surezgėm planą chuliganą. Nusprendėm tą vakarą pasistatyt palapinę užmiestyje, o ryte grįžt į Nacherą ir tęst kelionę atskirai – aš pėsčias, o Kamilė autobusu. Kita stotelė – Santo Domingo de la Calzada.

KAIP APLENKTI PUSŠIMTĮ PILIGRIMŲ, PER 3 VALANDAS?

Sekančią naktį norėjom pailsėt svečių namuose. Mirtinai reikėjo išsiskalbt rūbus ir nusipraust po karštu dušu. Nakvodami palapinėj šildydavomės žvakėmis. Galiu pasakyt stebėtinai efektyvi technika. Rytais būdavo nuo 3 iki 7 laipsnių šilumos ir labai drėgna. Nei termo rūbų, nei gerų miegmaišių neturėjom. Jei rimtai, tai aš miegmaišio neturėjau išvis. Pasirodo viena vienintelė žvakė puikiai geba kovoti su drėgme, o būtent ji ir sukelia didžiausią šalčio pojūtį.

Mūsų duomenimis Santo Domingo de la Calzada turėjo vieną vienintelę albergę mums priimtina kaina. Norint pataupyti žvakes, reikėjo paskubėt, kol buvo laisvų vietų. Dauguma piligrimų dieną pradeda dar prieš švintant ir skuba užsiimti lovą sekančiame punkte. Mums diena prasidėjo gerokai vėliau. Iš stovyklavietės apie 2 kilometrus žingsniavom atgal į autobusų stotį. Piligrimai vis mojo ranka ir rodė, kad ne į tą pusę einam. Stotyje sunkiausius daiktus palikau Kamilei ir kelioms valandoms mūsų keliai išsiskyrė. Susitarėm susitikt Santo Domingo stoty po kelių valandų. Paskui Kamilė pasakojo, kad piligrimų prisėdo pilnas autobusas. Pasirodo, kai kurie atvyksta į Ispaniją ir išsiima „piligrimo pasą“, kuris suteikia teisę nebrangiai pernakvoti piligrimų namuose. Tada ramiai sau turistauja, iš taško į tašką keliaudami autobusu. Taip pat būna, kad piligrimai neturi kitos išeities. Ką tu žmogau padarysi, kai visas padas – vientisa žaizda ar nuo nepatogių batų ir ilgų kilometrų baigia nukrist kojų nagai.

21 kilometrą įveikiau per tris su puse valandos. Pirmoji atkarpos dalis kilo į viršų, o antroji – leidosi žemyn. Kol pasiekiau Santo Domingo de la Calzadą, aplenkiau 60 potencialių kandidatų į paskutines albergės lovas. Kai susitikom sutartoj vietoj, paaiškėjo, kad skubėjau be reikalo. Tų svečių namų, kuriuose ketinom apsistoti, neradom. Matyt vietoj jų atidaryti kiti, kuriuose lovų buvo virš dviejų šimtų. Kamilė pasakojo apie linksmą nutikimą, įvykusį vos įlipus į autobusą. O buvo taip, kad vairuotojas niekaip negalėjo suprasti, kur ši norėjo važiuoti. Kamilė vis kartojo „Santos Dominges… Santos Dominges…“. Laimei, kažkokiu netikėtu būdu, vairuotojui nušvito, kad kalbaeina apie Santo Domingo de la Calzadą.

Būtent tame nedideliame miestelyje sutikom net du lietuvius. Su pirmąja lietuvaite susipažinom tiesiog prekybos centre. Pardavėja skenavo mūsų prekes, kai vietoje ekrane švietusios 8€ sumos atsirado apvalus nuliukas. Nespėjom suprasti kas nutiko, kai prie mūsų prisistačiusi moteris prakalbo lietuviškai „Viskas gerai. Aš jau sumokėjau…“. Pasirodo, lietuvaitė ten gyvena virš 12 metų ir atsitiktinai išgirdo pažįstamą kalbą. Su kitu tėvynainiu susipažinom albergėje. Vyrukas priėjo pasisveikint ir papasakojo linksmą istoriją, kaip nusprendė, kad atėjo laikas gyventi sveikiau.

„Dar visai neseniai svėriau šimtą dvidešimt kilogramų. Dabar vos apie šimtą. Atsipeikėjau, kai ne savo noru nusifilmavau laidoje „Farai“. Kažkur linksminausi, kai gerokai padauginęs alkoholio sugalvojau nueiti į klubą. Žinoma manęs niekas neįleido, todėl sukėliau skandalą. Atvažiavo policija ir mane suėmė. Kai ryte pabudau nuovadoje, viena pareigūnė juokėsi ir klausė ar pamenu, kaip ten patekau. Paaiškėjo, kad buvau nufilmuotas „Farų“. Paskambinau jiems, bet nepavyko susitarti, kad medžiaga būtų ištrinta. Laimei vaizdo įraše užmaskavo veidą. Bet blogiausia ne tai. Blogiausia, kad sulaikymo metu bandžiau pabėgti. Tiksliau aš „bėgau“ uždusęs it ruonis išmestas į krantą, o mane pasivijo jauna pareigūnė, einanti vos sparčiau nei įprastai. Tai buvo ženklas, kad atėjo laikas mesti svorį ir keisti gyvenimo būdą.“

ŠV. JOKŪBO KELIO STATISTIKA

  • 52% piligrimų yra vyrai, o 48% moterys.
  • 91% piligrimų Švento Jokūbo keliu eina pėsti, o 8% jį įveikia dviračiais. Likęs 1% keliauja kitais būdais: joja žirgais, asilais ir t.t.
  • 27% Jokūbo kelio piligrimų yra jaunesni nei 30 metų. 55% priklauso amžiaus grupei nuo 30 iki 60 metų.
  • Net 63.37% piligrimų eina populiariausiu „Camino Frances“ maršrutu, kuriuo žygiavome ir mes.
  • 44.71% piligrimų yra ispanai. Kiek teko girdėti, jie netgi įsirašo šį nuotykį į CV.

KAIP Į BURGOSO KATEDRĄ UŽ DYKĄ PATEKOM

Atsikapstę į Burgosą, tiesiu taikymu nukulniavom į ligoninę. Nei viena darbuotoja nekalbėjo angliškai, bet kažkaip vieni kitus supratom. Kamilės kelius apžiūrėjus daktarytė patarė pailsėt dvi dienas, išgert ibuprofeno ir tęst kelionę. Po kelių savaičių grįžusi namo, Kamilė rado laišką su sąskaita iš Burgoso ligoninės – 50€. Pinigai galima sakyti išmesti į balą. Dviejų dienų poilsio keliams žinoma mažai, bet ilgiau nelabai galėjom sau leist. Pirmąją naktį apsistojom valstybiniuose svečių namuose, turinčiuose kelis šimtus lovų. Naktį koks šimtas piligrimų garsiai kvatojosi, išgirdę patį keisčiausią knarkimo atvejį pasaulyje. Tokios kelionės metu visko prisižiūri ir prisiklausai. Antrai nakčiau persikėlėm į privačius svečių namus, turinčius vos 12 lovų. Dažniausiai valstybinėse albergėse pasilikt ilgiau nei vienai nakčiai nėra leidžiama. Susipažinom su piligrimu, atėjusiu iš pačios Romos apie 1800km. Kiek vėliau sutikom kitą įdomų tipelį, kuris iš Vokietijos pėsčias įveikė visą Švento Jokūbo kelią ir jau keliavo atgal.

Viešnagės metu aplankėm vieną gražiausių visos kelionės metu regėtų architektūros šedevrų – Burgoso Švč. Mergelės katedrą, į kurią patekom visiškai nemokamai. Mokesčio išvengėm ne piktybiškai, o visiškai atsitiktinai. Visų pirma – net nenutuokėm, kad įėjimas kainuoja. Antra – pasirodo įėjom per išėjimą ir niekas to nepastebėjo.

174 KM. Į LEONĄ

Nuo Pamplonos iki Burgoso buvom nužingsniavę apie 204 kilometrus. Iki sekančio didelio miesto Leono – 174 km. Laukė gamtiškai neįdomi ir gana monotoniška kelio atkarpa. Padėtį pagerino tai, kad susipažinom su pora šaunių lietuvių ir viena charizmatiška japoniuke. Tai nutiko Kastrocherise (ispn. Castrojeriz) – istoriškai svarbiame miesteliuke, 42km. už Burgoso. Tokį atstumą įveikėm per vieną dieną. Naktis buvo drėgna ir šalta. Ispanijos prekybos centruose nesunku rasti 98 procentų spirito. Vieną buteliuką buvom nusipirkę naktims kaip ši. Iš skardinės pasidarėm spiritinę viryklę ir užkaitėm vandenį. Jam užvirus, supylėm į plastikinį butelį, o šį įvyniojom į audeklą ir šildėmės pasikišę po rūbais. Net ir tokia technika daug laimės neteikė, kai buvo taip drėgna. Ryte nutarėm pasidaryt išeiginę ir apsistot Kastrocheriso svečių namuose.

LIETUVĮ IŠ NORFOS MAIŠELIO PAŽINSI

Per vieną mėnesį Švento Jokūbo kelyje sutikom daugiau lietuvių, nei per visus aštuonis mėnesius prieš tai. Pažintis Kastrocherise buvo gana juokinga. Kamilė prausėsi, kai išgirdo du vyrukus, plaunančius rūbus kriauklėje, kalbant lietuviškai. Nieko jiems nesakiusi atėjo pas mane. Šiek tiek vėliau vienas lietuvių praėjo pro mus, nešinas Norfos maišeliu. Pasivijau jį ir pasiteiravau „Kur čia Norfa?“.

Vaikinų vardai Jurgis ir Linas. Prieš atvykdami į Ispaniją vyručiai buvo ką tik baigę savanorišką devynių mėnesių tarnybą kariuomenėje. Šv. Jokūbo kelias Linui ir Jurgiui buvo puiki vieta apmąstyti ko norėtų siekti toliau ir susipažint su visu būriu pozityvumu spinduliuojančių žmonių iš viso pasaulio. Ilgainiui paaiškėjo, jog Jurgio brolis buvo mano pažįstamas. Kokia maža ta Lietuvėlė… Taip pat Kastrocherise sutikom vieną anglą, pavaišinusį mus pietumis. Vyrukas Šv. Jokūbo keliu ėjo jau antrą kartą. Dėl kūno sudėjimo žmogus buvo gavęs didžiojo obuolio pravardę. Nepamiršiu, kaip didysis obuolys tiesiai šviesiai paklausė ar nebijom, kad Putinas užims Lietuvą. Ach tas britų humoro jausmas…

Kitas malonus nuotykis, suteikęs didelę dozę teigiamų emocijų, buvo pažintis su japoniuke Hitomi. Nuo pat pirmos dienos Hitomi ėjo kartu su Jurgiu ir Linu. Išvydusi mus pasakė „Lietuviai pasirodo tikrai labai mėgsta „Camino de Santiago. Sutinku čia jūsų tiek daug“. Tąkart jos dvi su Kamile net mankštą padarė. Įveikusi Šv. Jokūbo kelią Hitomi lankėsi Lietuvoje, kur viešėjo pas Jurgį ir Liną. Sakė, kad mūsų šalis graži ir jai patiko.

KILOMETRAS PO KILOMETRO ARTĖJAM PRIE SANTJAGO

Nepajutom, kaip pasiekėm pusiaukelę tarp Pamplonos ir Santjago de Kompostelos. Kelioms dienoms apie Kamilės kelių poilsį pamiršom. Susiradus tiek naujų bičiulių, autobusu važiuoti nesinorėjo. Per keletą ateinančių dienų aplankėm ne vieną įsimintiną miesteliuką. Sahagunas (ispn. Sahagun) į atmintį įsirėžė labiausiai. Mažiau nei tris tūkstančius gyventojų turintis miestelis dvelkė senais laikais. Gelsvo akmens maldos namai ir dešimtys kitų, ne vieną šimtą metų skaičiuojančių architektūros paminklų kūrė įspūdį, kad persikėlėm į žilą senovę. Savo ryškiomis aprangomis pasidabinę piligrimai tokioje vietoje atrodė nenatūraliai. Nakvojom, tikrąja to žodžio prasme, bažnyčioje. Pirmame aukšte buvo įrengtas muziejus ir bendruomenės susitikimų salė, o antrame – piligrimams skirta virtuvė, dušai ir keli šimtai lovų su švariomis antklodėmis. Kuo toliau tuo dažniau apsistodavom svečių namuose.

LEONAS

Atėjo metas, kai numalšinti kelių skausmo nepadėjo nei ibuprofenas. Brolis Kamilę perspėjo, kad nuo dažno šio vaisto vartojimo skrandyje gali atsirasti žaizdų. Ir vėl teko pereiti prie plano B. Sahagune išsiskyrėm dviem dienoms. Kamilė autobusu išvažiavo į Leoną, o aš pusantros dienos ėjau pėsčias. Nuo Sahaguno iki Leono – 54 kilometrai. Iš bėdos, eidamas kokas 14 valandų, būčiau distanciją įveikęs per pirmą dieną. Tokiu atveju, galų gale prięjęs Leoną, bučiau turėjęs naktį praleist gatvėje. Nutarėm, kad geriau bus jei pirmą dieną nužingsniuosiu 36 kilometrus iki Mansilla de las Mulas, o kitą dieną atsikelsiu anksti ir likusius 18 kilometrų nueisiu iki Kamilei paliekant Leono valstybinius piligrimų namus. Viskas būtų gerai, bet pora valandų pavėlavau. Svečių namuose viena močiutė ispaniškai paaiškino, kad matė mano „čiką“ (ispn. chica – mergaitė), bet ji išėjo. Daugiausiai šansų rast Kamilę buvo prie Leono katedros. Ten ir patraukiau ir kaip paskui paaiškėjo – neapsirikau. Kamilė šildėsi saulės spinduliuose Leono katedros aikštėje. Pastaroji grožiu mažai nusileido per amžius Burgose rymančiai seseriai.

IŠSVAJOTOJI GALISIJA. AR TIKRAI TAI GRAŽIAUSIAS REGIONAS ISPANIJOJE?

Kad Galisija (ispn. Galicia) gražiausias Ispanijos regionas sugalvojom ne patys. Taip pasakė keliautojai, išmaišę ne vieną Šv. Jokūbo kelio maršrutą. Kalbant bendrai apie visą „camino frances“, daugiausiai gerų atsiliepimų buvom girdėję apie dvi Šv. Jokūbo kelio atkarpas. Pirmoji – prasidedanti Saint Jean Pied de Porte Prancūzijoj besitęsianti per Pirėnų kalnus į Ispaniją, o antroji – vingiuojanti per Galisijos regioną. Galimybę pamatyti pirmąją praradom, kai dėl finansinių priežasčių žygį nusprendėm pradėti Pamlonoj. Laimei Galisija buvo jau visai netoli. Paskutinės stotelės, prieš paliekant Kastilijos ir Leono sritį ir įžengiant į išsvajotąją Galiciją, buvo Hospital de Orbigo ir Astorga.

Hospital de Orbigo garsus akmeniniu viduramžių laikų tiltu. Šioje vietoje, prie Orbigo upės, viduramžiais įsikūrė kaimelis. 16a. riteriai hospitalerai sugalvojo čia pastatyti piligrimų ligoninę (hospital). Nuo to laiko gyvenvietę imta vadinti Hospital de Orbigo (Orbigo ligoninė). Astorga – gerokai didesnis miestelis, žymus savo šokoladais ir Astorgos pilimi. Ten sutikti piligrimai perspėjo, kad kitą rytą gerokai pašals. Buvo tikimasi minusinės temperatūros. Šilčiausias rūbas, kokį turėjo Kamilė, buvo plonas mėlynas džemperiukas. Aš teturėjau keletą marškinėlių ir vėjo perpučiamą rūbą nuo lietaus, lengvai telpantį į kišenę. 18:45 išėjom ieškoti drabužių parduotuvės. 18:55 vieną radom. Visos kitos buvo seniai užsidariusios, o ši dirbo iki 19:00. Pačiupom porą šilčiausių rūbų, kokius pavyko rasti. Man – storą džemperį su kapišonu ir pašiltinimu, o Kamilei – šiltus languotus „medkirčio“ marškinius ilgomis rankovėmis. Ryte buvo -3°C.

Iki Santjago de Kompostelos liko vos 250 kilometrų. Žymiausiu tarpiniai miestai šioje atkarpoje buvo Ponferadas (ispn. Ponferrada) ir Sarija (ispn. Sarria). Jautėm, kad kelionė ėjo į pabaigą. Šv. Jokūbo kelias buvo paskutinis mūsų nuotykis, prieš vykstant namo. Kerinti galisijos gamta užgožė miestų grožį. Kraštovaizdis pasikeitė akimirksniu. Kalnai, tyras oras ir besiganantys galvijai.

ĮDOMŪS FAKTAI APIE GALISIJĄ

  • Galisija – autonominis regionas šiaurės vakarų Ispanijoje.
  • Didžioji dalis Galisijos regiono gyventojų (apie 80 %) vis dar moka senovinę galisų kalbą, kuria nekalbama niekur kitur pasaulyje. Ši kalba šiek tiek panaši į portugalų, o išsivystė ji – Galisijos karalystės egzistavimo laikais.
  • Švento Jokūbo kelias baigiasi galisijoje esančiame Santjago de Kompostela mieste.
  • 1495 metais buvo įsteigtas Santjago universitetas, kuris veikia iki šių dienų. Tai nutiko treji metai po to, kai Kolumbas atvyko į Galisiją, kad praneštų apie Amerikos atradimą.
  • Panašu, kad Galisijos gyventojai labai mėgsta degintis saulėje ir švęsti. Galisijoje suskaičiuojama apie 750 paplūdimių, o festivalių regione per metus surengiama net 4000.

SVEČIUOSE PAS VIENUOLIUS

Kaip jau minėjom, svečių namai Šv. Jokūbo kelyje būna kelių tipų. Pagrindinės kategorijos dvi: privatūs ir „savivaldybiniai“ (ispn. municipal). Antrosios kategorijos svečių namuose šeimininkauja savanoriai. Dažniausiai šį garbingą darbą dirba žmonės, kuriems Švento Jokūbo kelias yra it natrieji namai. Jie būna įveikę vieną ar kelis maršrutus, kartais, net kelis kartus. Būna, piligrimais rūpinasi kunigai ar vienuoliai. Vienuose tokiuose vienuolių globojamuose svečių namuose, būdami Galisijoje, nakvojom ir mes. Nuotykis ne iš maloniųjų. Žinoma, viskas buvo tvarkinga ir švaru, vienuoliai net vakarienę paruošė, bet vistiek sklido kažkokia neigiama energija. Ypač iš vieno konkretaus brolio. Vienas iš vienuolių atrodė šaltas ir rūstus, lyg kas per prievartą jį ten laikytų. Kas žino, gal taip ir buvo. Tai buvo „albergue donativo“ – svečių namai, kurių išlaikymas paremtas aukų principu. Kitaip sakant – kiek gali tiek paaukoji. Ryte, prieš visiems išeinant, brolis įsitaisė prie išėjimo ir rūsčiu žvilgsniu sekė, ar ne per mažai kiekvienas „aukoja“. Iš dalies galima suprasti. Ne kam kitam, o jam turbūt vėliau reikia visu svečių namų ūkiu pasirūpinti, sekančiai vakarienei produktus pirkti. Kaip bebūtų, atmosfera nekokia. Nešėm mieles kuo greičiau.

Visiškai kitaip sutikti buvom kitame miestelyje. Gaila, kad laikas iš atminties ištrynė miesteliūkščio pavadinimą, bet prisiminimai apie vietos jaukumą išliko. Dažniausiai albergės atsidaro po pietų. Šį kartą irgi ruošėmės viešėti „bažnytiniuse“ svečių namuose. Kol laukėm 14 valandos, užsukom į greta buvusią bažnytėlę. Sudūlėję šimto metų senumo suolai ir  krėslai, vaško kvapas ir vos vienas kitas, pro mažyčius langelius prasiskverbiantis šviesos spindulėlis, krintantis ant kuklaus medinio altoriaus, kūrė magišką atmosferą. Sutikom žilą amerikietį seneliuką, einantį Šv. Jokūbo keliu jau antrą kartą. „Praėjusį kartą čia užsukti nepavyko. Girdėjau, kad ši vieta nuostabi“ sakė jis. Atėjus laikui, svečių namai atvėrė duris ir mus pasitiko vidutinio amžiaus moterytė švelniu balsu ir švytinčia šypsena. „Sveiki atvykę!“ tarė ji. „Aš Amerikietė. Čia dirbu savanoriškai. Kaip matot, mūsų svečių namai įsikūrę vienuolyno pastate. Parodysiu, kur jūsų lovos ir dušai. 16 valandą mišios, o 17 – visi susirinksime svetainėje prie židinio ir susipažinsime. Bus arbatos ir šviežių sausainių, kuriuos iškeps mūsų vienuolis virėjas“. Pagaliau, po tiek laiko – namų jaukumas. Šalti kambariai neatrodė problema, kai jaukiai įsitaisėm svetainėje prie židinio. Buvo australų, buvo amerikiečių ir britų, buvo airis ir buvom mes – lietuviai. Viena šauniausių kelionės akimirkų!

„METAI – TIK SKAIČIUS!“ PASAKĖ 83 METŲ KELIAUTOJA

„Viena būrėja man atskleidė, kad praėjusiame gyvenime ėjau Švento Jokūbo keliu ir čia miriau… Visa širdimi tikiu, kad tai tiesa, todėl atėjau pabaigti pradėtą darbą…“ pasakojo jaunyste spinduliuojanti 83 metų moteris, vardu Siriya Ibiza. „Vardą pasikeičiau prieš kelis metus. Ibiza – vieta, kurioje gyvenu, o Sirija – mano dvasinis vardas, reiškiantis spindesį, švytėjimą“ tęsė pasakojimą ji. „Esu anglė, bet jau kurį laiką gyvenu Ibizos saloje. Atvykau ten ieškoti iššūkių. Laisvalaikiu daug keliauju, rašau knygas. Esu vegetarė ir valgau tik ekologišką maistą. Dalį jo užsiauginu pati. Daugiausiai laiko praleidžiu apsupta jaunų, pozityvių žmonių“. Sirija paprašė papasakoti apie savo keliones. Sakė, parašys apie tai savo knygoje. Kai užsiminėm, kad lankėmės Nepale ir ateityje norėtume eiti į žygį Anapurnos maršrutu aplink Himalajų kalnus, Sirija palinksėjo „Būtinai taip ir padarykit. Aš tuo keliu ėjau, kai man buvo 67“. Mums net akys ant kaktos iššoko. Atsisveikindama pridūrė „Mano vaikai jau seniai mano, kad jų mama išsikraustė iš proto. Tai, kad nusprendžiau eiti Šv. Jokūbo keliu, jų įsitikinimą tik dar labiau sustiprino. Jie dar nežino, kad Santjago de Kompostela – ne pabaiga. Eisiu iki pat Finisteros, kadaise vadintos pasaulio pakraščiu…“

 

SANTJAGO DE KOMPOSTELA

Po mėnesio kelyje atvykom į Santjago de Kompostelą (ispn. Santiago de Compostela) – miestą, kuriame pasak legendos palaidotas Šv. Jokūbas. Nors Santjagas ir nėra pats didžausias Galisijos miestas, bet tikrai pats lankomiausias. Vietos gyventojai mėgsta pasigirti, kad Santjage stovi vienas seniausių viešbučių pasaulyje – Hostal dos Reis Católicos. Taip pat, Santjago de Komposteloje 12 amžiuje parašytas vienas pirmųjų kelionių vadovų. „Codex Calixtinus“ buvo pirmasis vadovas piligrimams, einantiems Šv. Jokūbo keliu. 1993 metais miestas buvo įtrauktas į UNESCO pasaulinio paveldo sąrašus.

KELIONĖS PABAIGA

Piligrimų centre mums buvo išduotos kompostelos – tam tikri piligrimų pažymėjimai. Papildomai paprašėm išrašyti atstumo sertifikatą. Anot jo, įveikėm 729 kilometrus. Daug pamatėm, daug ko išokom. Žinoma, įdomiausi buvo žmonės sutikti pakeliui. Dar ilgai prisiminsim lenką, tvirtinusį, kad Adomas Mickevičius yra jų. Dar ilgai neužmiršim savo bičiulių Jurgio, Lino ir Didžiojo Obuolio, nerimavusio, kad mus gali užkariauti Putinas. Neabejotinai atmintyje išliks ir 83 metų keliautoja Sirija, spinduliavusi negęstančia jaunyste. Apsilankėm Santjago de Kompostelos katedroje ir prisėdom ant suoliuko dar kartą apie viską pamąstyti. Vienas kitas piligrimas tęsė žygį ir ėjo toliau į Finisterą – pasaulio kraštą. Mes, kurį laiką patylėję ir apie viską pagalvoję, nusprendėm vieningai – laikas namo…

Ėjai Šv. Jokūbo keliu? Pasidalink savo istorija komentaruose. 🙂

Steemit socialinis tinklas ir Steem kriptovaliuta

STEEMIT SOCIALINIS TINKLAS KAS YRA STEEMIT? Įdomu kas yra Steemit? Norite sužinoti kuo Steemit.com skiriasi nuo Facebook, Twitter Reddit ir kitų socialinių tinklų? Smalsu, kokie Steemit pranašumai lyginant su šiais galiūnais ir kokį vaidmenį Steemit egzistensijoje...

Įdomūs faktai apie Pakistaną

ĮDOMŪS FAKTAI APIE PAKISTANĄ 2017 m. duomenimis Pakistane gyveno 207.774.520 gyventojų. Pagal gyventojų skaičių Pakistanas yra šeštoje vietoje pasaulyje. Penktoje vietoje - Brazilija, o septintoje - Nigerija. Karačis - Pakistano finansų centras ir didžiausias šalies...

Įdomūs faktai apie Egiptą

ĮDOMŪS FAKTAI APIE EGIPTĄ Vienas dvidešimtmetis Egiptietis savo dukterį pavadino Facebook. Pilnas mergaitės vardas - Facebook Jamal Ibrahim. Taip tėtis norėjo pagerbti socialinio tinklo "Facebook" reikšmę 2011m. Egipto revoliucijoje. Egiptas gali pasigirti didžiausiu...

Įdomūs faktai apie Rusiją

ĮDOMŪS FAKTAI APIE RUSIJĄ Rusija yra didžiausia šalis visoje žemėje. Rusijos plotas - 17.098.242km² (neįskaitant Krymo). Beveik toks pat, kaip planetos Plutono (17.950.000 km²). Rusija turi apie 144mln. gyventojų. Maždaug 73.8% šios milžinės populiacijos gyvena...

Įdomūs faktai apie Škotiją

ĮDOMŪS FAKTAI APIE ŠKOTIJĄ Dabartinės Škotijos teritorija apgyvendinta jau tūkstančius metų. 43m. romėnai sėkmingai įsiveržė į Britaniją ir nuolatos kariavo su vietiniais kaledoniečiais (senovės škotais). Maždaug 13a. Aukštutinėje Škotijoje įsitvirtino klanų sistema....

Įdomūs faktai apie Indiją

ĮDOMŪS FAKTAI APIE INDIJĄ 20 ĮDOMIŲ FAKTŲ APIE INDIJĄ Indija turi trečią pagal dydį kelių tinklą ir antrą pagal dydį geležinkelių tinklą, kuriame dirba apie 1,3 mln. žmonių. Per vieną dieną Indijos traukiniais važiuoja apie 25 mln. žmonių. Tas pats lyg pavėžinti visą...

Irano ir Vakarų pasaulio nesantaikos istorija

IRANO IR VAKARŲ PASAULIO NESANTAIKOS PRIEŠISTORĖ 1911m. liepos 19d. prie Prancūzijos okupuoto Maroko krantų pasirodė kaikas grėsmingo. Tai buvo tiems laikams labai ypatingas laivas, dislokuotas vokiečių kariuomenės. Kuo jau toks ypatingas? Ogi tuo, kad galėjo plaukti...

Kaip užsikrėtėm niežais atokiam Laoso kaime?

KELIONĖ Į TAD LO KAIMĄ Į Tad Lo atvykom iš anksto neplanavę. Praėjusį kartą pasakojom apie nuotykius vietoj, vadinamoj "4000 salų". Grįžę į Paksę ir nuėję į Vietnamo ambasadą sužinojom, kad mūsų naujos Vietnamo vizos ims galiot tik po šešių dienų. Atsitiktinai...

Share This

Dalintis

Dalintis straipsniu su draugais