ŠV. JOKŪBO KELIAS. 724 KILOMETRAI PĖSČIOMIS PER ISPANIJĄ

Šv. Jokūbo kelias (ispn. Camino de Santiago), tai kelias vedantis į Santjago de Kompostelą (ispn. Santiago de Compostela) – miestą Ispanijoje, kuriame kaip manoma ilsisi Jėzaus Kristaus apaštalo Švento Jokūbo palaikai. Kadaise Astūrijos karaliaus Alfonso II įsakymu ant Jokūbo kapo buvo pastatyta koplyčia, aplink kurią įsikūrė gyvenvietė, ilgainiui išaugusi į miestą. Jau tūkstantį metų piligrimai traukią į Santjagą: kas dėl religinių, kas dėl kitų priežasčių. Po daugiau nei aštuonių mėnesių praleistų Azijoje ir sugrįžę į Europą, pėsčiomis įveikti Šv. Jokūbo kelią nusprendėme ir mes.

CAMINO DE SANTIAGO. TRUPUTIS ISTORIJOS

Pirmą kartą apie Šv. Jokūbo kelią sužinojom prieš porą metų, perskaitę lietuvaitės Kristinos Stalnionytės knygą „Kelias į Santjago de Kompostelą“. Pirmuosiuose knygos puslapiuose autorė pasakoja legendą, kaip po Jėzaus Kristaus nukryžiavimo, jo apaštalai metė burtus kur kuriam lemta skleist savo mokytojo išmintį. Jokūbui teko Iberijos pusiasalis (dabartinė Ispanija), kur ilgus metus jis mokė krikščionis ir statė jiems bažnyčias. Tik 44m. po Kristaus jis grįžo į tėvynę, kur valdovo Erodo Egripos įsakymu jam buvo nukirsta galva. Pasak legendos, Šv. Jokūbo mokiniai jo kūną atplukdė į Galiciją ir palaidojo Libredono kalno papėdėje. Bėgo šimtmečiai ir viskas pasimiršo, bet IX a. pradžioje atsiskyrėlis Pelagijus atrado kapą, kuriame marmuriniame sarkofage ilsėjosi Jokūbo palaikai.

PASEKĖM KRISTINOS PAVYZDŽIU

Šv. Jokūbo kelią Kristina įveikė 2006 metais. Iš daugybės galimų maršrutų ji pasirinko taip vadinamą „Prancūzų kelią“ (ispn. Camino Frances), besitesiantį apie 800 kilometų iš Saint Jean Pied de Port, esančio Prancūzijoje, iki pat Santjago de Kompostela. Pasekėm Kristinos pavyzdžiu, tik dėl tam tikrų priežasčių kelionę pradėjom ne Saint Jean Pied de Porte, o Pamplonoj, taip iš maršruto išbraukdami žygį per Pirėnų kalnus. Galų gale atvykus į Santjagą mums buvo išduotas „Atstumo sertifikatas“, kuriame buvo teigiama, kad įveikėm 724 kilometrus. Įvertinus visus išklydimus iš kelio ir tai, kad kartais eidavom ne trumpesniu, o ilgesniu, bet įdomesniu keliu, veikiausiai nužingsniavom apie 800 kilometrų.

JOKŪBO KELIO PRADŽIA

Viena iš priežasčių, kodėl nusprendėm įveikt „Camino de Santiago“ buvo ta, kad planai užsidirbti Australijoj žlugo Kamilei negavus vizos. Kelionei skirtos lėšos ėjo į pabaigą, o dar norėjosi nuveikti kažką įsimintino. Šv. Jokūbo kelias tam puikiai tiko.

PAMPLONA

Svarbiausia buvo kaip nors grįžt į Europą, o ten jau „kaip nors“… Kokiam Europos užkampy bebūtum, Lietuva nebetoli – galima ir autostopu parvažiuoti. Beveik iš paskutinių lėšų nusipirkom bilietus iš Vietnamo sostinės Hanojaus į Madridą. Nepaisant to, kad arabų oro linijos (Qatar Airways) tikrai puikios, po 25 valandas trukusios kelionės su 2 persėdimais (Bankoke ir Dohoj) nejuokais pavargom. Nepaisant to, net nusileidus Madride poilsis artimiausiu metu „nenusišvietė“, palaukę kelias valandas sėdom į autobusą, važiuojantį į Soriją (Ispn. Soria). Ten persėdom į kitą autobusą, važiuojantį į Pamploną, garsėjančią kasmetiniu bėgimu nuo bulių. Atvykom pirmą valandą nakties. Siautė žvarbus drėgnas vėjas, buvo vos 6 laipsniai šilumos. Pamplona (bask. Iruñea, Iruña) – miestas Ispanijoje, Navaroje, 92 km nuo San Sebastiano ir 407 km nuo Madrido. Manoma, kad Pamplonos (Iruno) miestą – tvirtovę įkūrė romėnų generolas Pompėjus. Nuo IX iki XII amžiaus navarų valstybė buvo žinoma kaip Pamplonos karalystė.

KAIP PASISTATĖM PALAPINĘ FORTE

Aplinkybių prispausti palapinę išskleidėm vienintelėje, šalia buvusioje, tinkamoje vietoje – „Murallas de Pamplona“ forto gynybinę sieną juosiančiam griovyje. Viena įsimintiniausių nakvynės vietų per visus 11 kelionės mėnesių. Šaltis pažadino 5 valandą ryto. Pirmas darbas – nereikalingus daiktus išmesti, reikalingus persidėti į naujas, Vietname specialiai šiam žygiui pirktas, bet abejotinos kokybės kuprines. Senąsias paštu išsiuntėm namo, kartu su keliais kelionėj sukauptais suvenyrais.

OFICIALIAI PILIGRIMAI

Paštu išsiuntę nereikalingus daiktus į Lietuvą ir pasistiprinę trim kilogramais apelsinų, patraukėm link Pamplonos katedros. Būtent ten išduodami taip vadinami piligrimų pasai (ispn. Credential). Reikalingi jie  kaip įrodymas jog keliautojas tikrai įveikė Santiago kelią pėsčiomis, raitas ar važiuodamas dviračiu. Piligrimų nakvynės namuose, bažnyčiose ir pakelės užeigose bent kartą per dieną reikalinga gauti antspaudą. Tuomet, atėjus į Santjago de Kompostelą pasas būna pilnas ir pateikus jį piligrimų centre išduodamas piligrimo diplomas (ispn. compostela) ir „atstumo sertifikatas“. Pamplonos katedroje neradus už pasų išdavimą atsakingo asmens, sumokėję po 2 eurus juos gavom greta įsikūrusioj aktyvaus laisvalaikio priemonių parduotuvėlėj „Caminoteca“. Ten pat mūsų naujuose pasuose buvo įspausti pirmieji antspaudai ir ofocialiai tapom piligrimais.

KAS TA ALBERGĖ?

Kelią iš miesto radom nesunkiai. Visas maršrutas sužymėtas (dažniausiai geltonom) rodyklėm ir kriauklės simboliais. Neturėjom kur skubėt, todėl visos kelionės metu vidutiniškai per dieną nueidavom po 23 kilometrus (kartais 37, o kartais 2). Ant pečių nešėmės nemažai svorio: palapinę, ne itin kompaktišką kompiuterį ir t.t. Pirmą dieną nužingsniavom 6 kilometrus, iki artimiausio Cizur Menor miestelio. Laikas buvo pailsėt. Telefonas išsikrovė, todėl atėjom į pirmus pasitaikiusius piligrimų nakvynės namus – albergę (ispn. „albergue“), kur už nakvynę sumokėjom po 10 eurų. Sąvininkė (ispn. hospitaliero) patikino, kad Camino Frances kelyje beveik visose albergėse kainos panašios – 10-12 eurų už naktį. Pasirodo tai visiškai netiesa. Valstybiniuose nakvynės namuose (ispn. albergue municipal) dažniausiai būdavo galima pernakvoti už 5-6 eurus. Privatūs žinoma brangesni. Nutarėm kas antrą naktį nakvoti palapinėj – kas antrą albergėse.

20KM. IŠ CIZUR MENOR Į PUENTE LA REINA

Antrai dienai užsibrėžėm tikslą iki pietų nueit apie 18 kilometrų į Puente la Reina („karalienės tilto“) miestelį, ten pailsėt, apsipirkt ir paėjus dar porą kilometrų, atokioj vietoj pasistatyt palapinę. Pajudėję 7  ryto toli gražu nebuvom pirmieji. Kai kurie piligrimai keliasi 5. Ypač tie, kurie nėra labai ištvermingi ir stiprūs, eina lėčiau ir sustoti pailsėt turi dažniau. Sutikom ir tokių, kurie keliasi itin anksti, norėdami per dieną nueit 40 kilometrų ir daugiau.

DĖL TOKIŲ AKIMIRKŲ BUVO VERTA KELIAUTI!

Pavasariška gaiva pripildė plaučius. Visos tos spalvos ir ryto tyla trumpam sukūrė iliuziją, kad vien gėris egzistuoja pasaulyje. Tai buvo viena laimingiausių kelionės akimirkų. Pusryčiauti sustojom po medeliu. Rodos tiek medis tiek pati žemė dalijosi savo gyvybės jėga. Tokios gardžios atrodė kasdienės pupelės ir toks skanus čiaupo vanduo. Dėl tokių akimirkų buvo verta ryžtis keliauti.

„KARALIENĖS TILTAS“

Galiausiai atvykom į Puente la Reina. Miestą kadaise įkūrė riterių templierių ordinas. Būtent templieriai labiausiai saugojo Jokūbo keliu traukiančius piligrimus XII – XIV a. Žymiausi statiniai – tų pačių templierių pastatyta Nukryžiuotojo bažnyčia ir šešiaarkis Katalienės tiltas. Pasak legendos, pastarąjį saugo paslaptingas paukštis, skraidantis tarp arkų ar sukantis virš jo ratus. Paukštukų regėjom ne vieną. Kuris tas pagrindinis taip ir nesupratom.

ĮDOMŪS FAKTAI APIE ŠV. JOKŪBO KELIĄ:

  • Camino primitivo“ yra seniausias iš Šv. Jokūbo kelio maršrutų, o „Camino Frances“ – pats populiariausias. Juo mes ir ėjom.
  • Norėdamas gauti piligrimo pažymėjimą Kompostelą, privalai įveikti bent paskutinius 100km.
  • 200 tūkstančių piligrimų kasmet ateina į Santjago de Kompostelą ir gauna piligrimo pažymėjimus.
  • Piligrimo pase (ispn. Credential) kasdien turi būti padedamas bent vienas antspaudas arba 2 antspaudai, jei savąjį kelią pradedat Galicijoj.

Prieš susirasdami vietą palapinei, Paente La Reinoje, pirmą kartą po daugelio mėnesių, kaip reikiant apsipirkom. Likom patenkinti. Taupiesiems keliautojams (angl. budget travelers) tai turėtų būti aktualu. Pateikiame kai kurių produktų kainas. Labiausiai įsiminė vyno kainos. 1l. pigiausio vyno stikliniame butelyje kainavo vos 0.93€. Padarėm išvadą, kad Ispanija – puikiausia šalis jei neturi namų ar esi „užmynęs ant kamščio“ ir negali atminti. Alkoholio kainos nesikandžioja, o ir statusas tavo čia ne benamis, o visų gerbiamas piligrimas. Tereikia pėdinti metai iš metų Šv. Jokūbo keliu ir nakvoti bažnytinėse albergėse.

MAISTO KAINOS ISPANIJOJE:

  • 500g. pigiausio jogurto – 0.55€
  • 0.8kg. „Dia“ keksiukų – 0.99€
  • 1.5l. mineralinio vandens – 0.37€
  • 1l. 100proc. apelsinų sulčių – 0.59€
  • 1kg. „Dia“ sausainių – 0.95€
  • 400g. įvairių daržovių – 1.99€
  • Skardinė kukurūzų – 0.58€
  • 250g. dešros – 0.90€
  • 250g. žirnelių – 0.66€
  • 1l. pigiausio vyno popierinėje pakuotėje – 0.62€
  • 1l. pigiausio vyno stikliniame butelyje – 0.93€

ŽYGIS Į LOGRONJĄ IR KAMILĖS KELIŲ SKAUSMAI

Logronjas (ispn. Logroño) – mažai užsieniečiams žinomas, tačiau savito žavesio nestokojantis miestas prie Ebro upės. Prieš atvykdami į Logronją, užsukom į Los Arcos, Torres del Rio ir Vianą. Būtent Vianoje ir prasideda sekantis filmukas. Būtent ten ne juokais sunerimom dėl Kamilę kamavusių kelių skausmų, kurie ilgainiui tik stiprėjo. Po tiek mėnesių, būtent Ispanijoj savariai ėmė rodyt pirmuosius nuovargio ženklus. Paskui tuo klausimu teko kreiptis į gydytojus, bet apie tai papasakosim vėliau.

Tą dieną nupėdinom beveik trisdešimt kilometrų. Paskutiniai aštuoni, nuo Vianos iki Logronjo, itin prailgo. Po pietų saulė kepino kaip reikiant. Porai valandų sustojom atsipūst medžio pavėsyje. Paskui vis stabteldavom kas penkiolika minučių. Beveik greta ėjo penkios moteriškės. Joms sustojus pailsėt – išsiveršdavom mes, sustojus mums – aplenkdavo jos. Tai tesėsi kol nusprendėm, kad tai dienai gana. Buvom girdėję, kad ne tam skirtose stovyklavietėse palapinėj nakvoti Ispanijoj draudžiama. Įsipatoginę šalikelėj laukėm vakaro, kad galėtume niekieno nepastebėti užkopt į kalvelę ir ten įsikurti nakčiai. Praėjusiems linkėjom „Buen kamino“ (liet. gero kelio). Vakarop tų praeinančių buvo vos vienas kitas. Dauguma jau kuris laikas ilsėjosi ar gurkšnojo vynelį vienoje iš užeigų, kurių Šv. Jokūbo kelias nestokoja.

Ilgiau pabendraut sustojo vienas piligrimas iš Italijos. „Ar žinot, kad Logronje yra nemokami svečių namai?“ pasiteiravo jis. Būtent ten vyrukas ir traukė. Paskui išsiaiškinom, kad tie „nemokami“ namai iš tikro visai nėra nemokami. Ispaniškai „albergue donativo“ vadinamos albergės, kuriose viskas vyksta aukų principu. Piligrimas, pernakvojęs tokiuose svečių namuose, o gal dar ir valdišką vakarienę pavalgęs, išeidamas įmeta į aukų dėžutę kiek gali. Vieni įmeta 5 eurus, o kiti gal ir visus 20. Tie paaukoti pinigai išleidžiami produktams, iš kurių gaminama sekanti vakarienė ir bendrai svečių namų egzistencijai palaikyti. Buvo ir tokių, kaip šis italas, laikiusių „albergue donativo“ nemokamais.

KAS TAS „ALBERGUE DONATIVO“?

Ilgiau pabendraut sustojo vienas piligrimas iš Italijos. „Ar žinot, kad Logronje yra nemokami svečių namai?“ pasiteiravo jis. Būtent ten vyrukas ir traukė. Paskui išsiaiškinom, kad tie „nemokami“ namai iš tikro visai nėra nemokami. Ispaniškai „albergue donativo“ vadinamos albergės, kuriose viskas vyksta aukų principu. Piligrimas, pernakvojęs tokiuose svečių namuose, o gal dar ir valdišką vakarienę pavalgęs, išeidamas įmeta į aukų dėžutę kiek gali. Vieni įmeta 5 eurus, o kiti gal ir visus 20. Tie paaukoti pinigai išleidžiami produktams, iš kurių gaminama vakarienė sekančios dienos . Buvo ir tokių, kaip šis italas, laikiusių „albergue donativo“ nemokamais. Pirmą kartą į tokius valdiškus nakvynės namus užsukom už kokios savaitės ir paskui krimtomės, kam to nepadarėm anksčiau. Prižiūri juosdažniausiai vienuoliai ar kunigai. Kartais – šiaip savanoriai. Kadangi viskas ten vyksta aukų principu – nesijaučia jokios komercijos. Tuo metu privačiose albergėse gal ir daugiau patogumų, bet jų savininkai yra verslininkai, o juose nakvojantys piligrimai – klientai.

LOGRONJAS – ANT KITO MIESTO PELENŲ

Kur dabar patenkintas sau stovi Logronjas, kadaise buvo senovinis Varėjos miestas. Dar VI a. pirmtakę nušlavė vestgotų karalius Leovigildas. Praslinkus keliems šimtams metų ten įsikūrė Logronjo kaimelis. Neilgai žmoneliai ramiai pagyveno toj nelemtoj vietoj, nes XIa. kaimelis buvo sulygintas su žeme. Sakoma, kad tai padarė karžygys vardu Sidas. Koks linksmas narsaus karžygio vardas. Tais laikais, dabartinės Ispanijos teritorija buvo susiskaidžiusi į daugybę nedidelių karalysčių. Tokie karžygio Sido „žygdarbiai“ atkreipį jo brolio dėmesį. Taip jau susiklostė, kad Sido brolis buvo Leono karalius Alfonsas VI. Neapsikentęs jis pastatė tiltą per Ebro upę, apkuopė nusiaubtas apylinkes ir stengėsi tas apylinkes kuo tankiau apgyvendint. Kaip liaudies išmintis byloja, „kuo daugiau chebros, tuo lengviau nuo žulikų apsigint“.

114KM. Į BURGOSĄ

Visas Šv. Jokūbo kelias eina per dešimtis mažyčių miestelių ir tik per kelis didelius miestus. „Camino frances“ maršrute patys svarbiausi yra jau aplankyti Pamplona ir Logronjas bei kažkur tolumoje laukiantys mūsų – Burgosas, Leonas ir Santjago de Kompostela. Įveikus pirmuosius 90 kilometrų iš Pamplonos į Logronją, iki sekančios rimtos stotelės mūsų laukė šiek tiek ilgesnė atkarpa – 114 kilometrų. Burgose ketinom apsilankyti pas gydytojus, nes Kamilės kelių skausmai tapo rimta kliūtimi žygiui.

SUNKUS SPRENDIMAS

28 kilometrai nuo Logronjo iki Nacheros (ispn. Najera) buvo itin varginantys. Turėjom pripažint skaudžią tiesą – ilgiau taip tęstis negalėjo. Nutarėm, kad vienintelė išeitis norint tęst kelionę – leisti Kamilės keliams pailsėt. Taip jau nutiko, kad netoliese užmatėm autobusų stotį. Ilsėdamiesi prie Nacheros tilto, surezgėm planą chuliganą. Nusprendėm tą vakarą pasistatyt palapinę užmiestyje, o ryte grįžt į Nacherą ir tęst kelionę atskirai – aš pėsčias, o Kamilė autobusu. Kita stotelė – Santo Domingo de la Calzada.

KAIP APLENKTI PUSŠIMTĮ PILIGRIMŲ, PER 3 VALANDAS?

Sekančią naktį norėjom pailsėt svečių namuose. Mirtinai reikėjo išsiskalbt rūbus ir nusipraust po karštu dušu. Nakvodami palapinėj šildydavomės žvakėmis. Galiu pasakyt stebėtinai efektyvi technika. Rytais būdavo nuo 3 iki 7 laipsnių šilumos ir labai drėgna. Nei termo rūbų, nei gerų miegmaišių neturėjom. Jei rimtai, tai aš miegmaišio neturėjau išvis. Pasirodo viena vienintelė žvakė puikiai geba kovoti su drėgme, o būtent ji ir sukelia didžiausią šalčio pojūtį.

Mūsų duomenimis Santo Domingo de la Calzada turėjo vieną vienintelę albergę mums priimtina kaina. Norint pataupyti žvakes, reikėjo paskubėt, kol buvo laisvų vietų. Dauguma piligrimų dieną pradeda dar prieš švintant ir skuba užsiimti lovą sekančiame punkte. Mums diena prasidėjo gerokai vėliau. Iš stovyklavietės apie 2 kilometrus žingsniavom atgal į autobusų stotį. Piligrimai vis mojo ranka ir rodė, kad ne į tą pusę einam. Stotyje sunkiausius daiktus palikau Kamilei ir kelioms valandoms mūsų keliai išsiskyrė. Susitarėm susitikt Santo Domingo stoty už kelių valandų. Paskui Kamilė pasakojo, kad piligrimų prisėdo pilnas autobusas. Pasirodo, kai kurie atvyksta į Ispaniją ir išsiima „piligrimo pasą“, kuris suteikia teisę nebrangiai pernakvoti piligrimų namuose. Tada ramiai sau turistauja, iš taško į tašką keliaudami autobusu. Taip pat būna, kad piligrimai neturi kitos išeities. Ką tu žmogau padarysi, kai visas padas – vientisa žaizda ar nuo nepatogių batų ir ilgų kilometrų baigia nukrist kojų nagai.

21 kilometrą įveikiau per tris su puse valandos. Pirmoji atkarpos dalis kilo į viršų, o antroji – leidosi žemyn. Kol pasiekiau Santo Domingo de la Calzadą, aplenkiau 60 potencialių kandidatų į paskutines albergės lovas. Kai susitikom sutartoj vietoj, paaiškėjo, kad skubėjau be reikalo. Tų svečių namų, kuriuose ketinom apsistoti, neradom. Matyt vietoj jų atidaryti kiti, kuriuose lovų buvo virš dviejų šimtų. Kamilė pasakojo apie linksmą nutikimą, įvykusį vos įlipus į autobusą. O buvo taip, kad vairuotojas niekaip negalėjo suprasti, kur ši norėjo važiuoti. Kamilė vis kartojo „Santos Dominges… Santos Dominges…“. Laimei, kažkokiu netikėtu būdu, vairuotojui nušvito, kad kalbaeina apie Santo Domingo de la Calzadą.

Būtent tame nedideliame miestelyje sutikom net du lietuvius. Su pirmąja lietuvaite susipažinom tiesiog prekybos centre. Pardavėja skenavo mūsų prekes, kai vietoje ekrane švietusios 8€ sumos atsirado apvalus nuliukas. Nespėjom suprasti kas nutiko, kai prie mūsų prisistačiusi moteris prakalbo lietuviškai „Viskas gerai. Aš jau sumokėjau…“. Pasirodo, lietuvaitė ten gyvena virš 12 metų ir atsitiktinai išgirdo pažįstamą kalbą. Su kitu tėvynainiu susipažinom albergėje. Vyrukas priėjo pasisveikint ir papasakojo linksmą istoriją, kaip nusprendė, kad atėjo laikas gyventi sveikiau.

„Dar visai neseniai svėriau šimtą dvidešimt kilogramų. Dabar vos apie šimtą. Atsipeikėjau, kai ne savo noru nusifilmavau laidoje „Farai“. Kažkur linksminausi, kai gerokai padauginęs alkoholio sugalvojau nueiti į klubą. Žinoma manęs niekas neįleido, todėl sukėliau skandalą. Atvažiavo policija ir mane suėmė. Kai ryte pabudau nuovadoje, viena pareigūnė juokėsi ir klausė ar pamenu, kaip ten patekau. Paaiškėjo, kad buvau nufilmuotas „Farų“. Paskambinau jiems, bet nepavyko susitarti, kad medžiaga būtų ištrinta. Laimei vaizdo įraše užmaskavo veidą. Bet blogiausia ne tai. Blogiausia, kad sulaikymo metu bandžiau pabėgti. Tiksliau aš „bėgau“ uždusęs it ruonis išmestas į krantą, o mane pasivijo jauna pareigūnė, einanti vos sparčiau nei įprastai. Tai buvo ženklas, kad atėjo laikas mesti svorį ir keisti gyvenimo būdą.“

ŠV. JOKŪBO KELIO STATISTIKA

  • 52% piligrimų yra vyrai, o 48% moterys.
  • 91% piligrimų Švento Jokūbo keliu eina pėsti, o 8% jį įveikia dviračiais. Likęs 1% keliauja kitais būdais: joja žirgais, asilais ir t.t.
  • 27% Jokūbo kelio piligrimų yra jaunesni nei 30 metų. 55% priklauso amžiaus grupei nuo 30 iki 60 metų.
  • Net 63.37% piligrimų eina populiariausiu „Camino Frances“ maršrutu, kuriuo žygiavome ir mes.
  • 44.71% piligrimų yra ispanai. Kiek teko girdėti, jie netgi įsirašo šį nuotykį į CV.

KAIP Į BURGOSO KATEDRĄ UŽ DYKĄ PATEKOM

Atsikapstę į Burgosą tiesiu taikymu nukulniavom į ligoninę. Nei viena darbuotoja nekalbėjo angliškai, bet kažkaip vieni kitus supratom. Kamilės kelius apžiūrėjus daktarytė patarė pailsėt dvi dienas, išgert ibuprofeno ir tęst kelionę. Po kelių savaičių grįžusi namo, Kamilė rado laišką su sąskaita iš Burgoso ligoninės – 50€. Pinigai galima sakyti išmesti į balą. Dviejų dienų poilsio keliams žinoma mažai, bet ilgiau nelabai galėjom sau leist. Pirmąją naktį apsistojom valstybiniuose svečių namuose, turinčiuose kelis šimtus lovų. Antrai nakčiau persikėlėm į privačius. Dažniausiai valstybinėse albergėse pasilikt ilgiau nei vienai nakčiai nėra leidžiama.

Viešnagės metu aplankėm vieną gražiausių visos kelionės metu regėtų architektūros šedevrų – Burgoso Švč. Mergelės katedrą, į kurią patekom visiškai nemokamai. O mokesčio išvengėm ne piktybiškai, o visiškai atsitiktinai. Visų pirma – net nenutuokėm, kad įėjimas kainuoja. Antra – pasirodo įėjom per išėjimą ir niekas to nepastebėjo.

174 KM. Į LEONĄ

Nuo Pamplonos iki Burgoso buvom nužingsniavę apie 204 kilometrus. Iki sekančio didelio miesto Leono – 174 km. Laukė gamtiškai neįdomi ir gana monotoniška kelio atkarpa. Padėtį pagerino tai, kad susipažinom su pora šaunių lietuvių ir viena charizmatiška japoniuke. Tai nutiko Kastrocherise (ispn. Castrojeriz) – istoriškai svarbiame miesteliuke, 42km. už Burgoso. Tokį atstumą įveikėm per vieną dieną. Naktis buvo drėgna ir šalta. Ispanijos prekybos centruose nesunku rasti 98 procentų spirito. Vieną buteliuką buvom nusipirkę naktims kaip ši. Iš skardinės pasidarėm spiritinę viryklę ir užkaitėm vandenį. Jam užvirus, supylėm į plastikinį butelį, o šį įvyniojom į audeklą ir šildėmės pasikišę po rūbais. Net ir tokia technika daug laimės neteikė, kai buvo taip drėgna, o žvakės baigėsi. Ryte nutarėm pasidaryt išeiginę ir apsistoti Kastrocheriso svečių namuose.

KATEGORIJOS

Share This

Dalintis

Dalintis straipsniu su draugais