• Trabzon

    Kelionė į Trabzon

    Keliauti autostopu Turkijos šiaurinėje dalyje nesunku. Kaip patirtis byloja, vairuotojai noriai stoja ir yra linkę padėti. Iš Samsun į Trabzon keliauti buvo vienas malonumas. Pirmasis šioje kelio atkarpoje sustojęs vairuotojas buvo mokytojas Farukas.

    turkas Farukas Ordu mieste

    Farukas noriai bendravo, pasakojo apie apylinkes ir klausėsi mūsų istorijos. Kaip ir dauguma turkų labai norėjo padėti. Pakeliui sustojome pakelės restorane. Galiu pasakyti tokių skanių kotletų dar nesame valgę. Daržovės priminė užaugintas namuose, o ne tas beskones menkavertes iš parduotuvės. Porcijos taip pat džiugino.

    Bevalgydami klausinėjome apie gretimus miestus, nes jau buvo laikas rūpintis kur praleisime naktį. Farukas plakate kabančiame ant sienos rodydamas svarbiausias vietas pasakojo apie Ordu – miestą kuriame gyvena. Nusprendėme jame praleisti naktį, o kitą dieną tęsti kelionę į Trabzon.

    Dėl turkų ir iraniečių svetingumo jau senokai buvo tekę nakvoti palapinėje. Ordu nebrangaus viešbučio neradome. Farukas apgailestavo, kad norėtų mus pakviesti į savo namus, bet jo žmona nesutinka. Atsisveikindamas padovanojo melioną ir maišą lazdyno riešutų, kuriuos paskui nusivežėme į pačią Gruziją.

    Ordu kaip ir kituose Turkijos miestuose, esančiuose ant Juodosios jūros kranto „musulmoniški garsai“ skambėjo gerokai rečiau ir tyliau, nei centrinės Turkijos miestuose. Šiose vietuose lankosi daug turistų, todėl daugiausiai lankomi pajūrio ruožai sutvarkyti. Nedžiugina tik pilkšvai nešvarus pajūrio smėlis.

    Atkeliavome į Ordu Tautvydas ir Kamile

    Be abejonės vienas iš tų idealiai sutvarkytų paplūdimio kampelių mums netiko – susiradome tokį, kuriame plastiko smėlyje daugiau nei savartyne. Pliusas tas, kad dviejų šimtų metrų spinduliu buvome vieni ir nebuvo panašu, jog kažkas tokioje nuošalioje vietoje galėtų sutrikdyti miegą apart gamtos. O gamta tą naktį parodė įniršį. Žaibai raižė dangų iš visų pusių, o griaustinis persmelkdavo kūną iki sielos gelmių. Turbūt mūsų mažytė palapinė buvo pačiame audros centre.

    Ryte pabudome vėlai. Už gero šimto metrų įsikūrė matyt nuolat keliaujantys ir gyvenamąją vietą keičiantys žmonės margais rūbais. Vaikučių visas pulkas nuskubėjo į jūrą maudytis, o juos prižiūrinčios moterys su visomis žemę siekiančiomis sukniomis sekė iš paskos.

    Apsiniaukęs dangus Pakeliui į Trabzoną

    Autostopu nuvykti į Trabzon buvo dar paprasčiau. Deja mus vežęs žmogus nekalbėjo angliškai. Kaip bebūtų minimaliai susišnelėti pavyko tarptautinių ženklų ir žodžių dėka. „Litvanija – Trabzon – autostop“ supranta visi. Vairuotojas negalėjo patikėti. Juk nuo namų mus skyrė 4000 kilometrų. Išgirdęs apie tolesnius planus išvis neteko amo.

    Po kurio laiko pareiškė „dabar mes valgysime“ ir sustojęs pakelės užeigoje užsakė mums visiems metro ilgio turkiškų picų, dvi lėkštes raugintų kopūstų, arbatos ir gaiviųjų gėrimų. Pats „vakarėlio šeimininkas“ mums padėti nesiryžo tik rodė „valgykit valgykit“.

    Po tokių sočių pietų važiavome toliau. Neilgai trukus ekipažą sustabdė policija. Tokie reidai čia labai dažni. Stabdo netgi autobusus ir tikrina keleivių dokumentus. Užsieniečių pareigūnai stengiasi ilgomis procedūromis nevarginti. Kamilė neteisingai supratusi išlipo iš automobilio, kad pasiimtų iš bagažinėje esančios kuprinės pasą. Pareigūnas liepė grįšti, bes mes su Kamile turkiškai kalbam ir suprantam prastai. Vairuotojas sunerimo, o su juo sunerimau ir aš. Policija čia ginkluota automatiniais ginklais ir į kiekvieną tavo judesį linkusi reaguoti įtariai. Skubinom Kamilę grįšti į automobilį. Vairuotojas paaiškino pareigūnui „turist“ ir šis numojęs ranka pareiškė jog mūsų dokumentų nereikia.

    Trabzon

    Po kelių valandų trukmės kelionės pasiekėme Trabzon. Vargais negalais pavyko susitarti su vairuotoju, kad mus išleis prie „Otogara“ (autobusų stoties). Atsisveikinti su tokiu žmogumi visada liūdna. Apsikeitėm kontaktais ir gavę dovanų kokakolos atsisveikinome prieš tai prisaikdinti, kad jei ištiks bėda skambinsime. „Turkey – problem – kol – emeil“ pasakė vairuotojas ir nuvažiavo.

    Ne pirmas kartas kai artėjant vakarui patenkame į didelį miestą, kur palapinės nepasistatysi. Nakvynės Couchsurfing.com svetainėje rasti nepavyko, tačiau vienas žmogus pažadėjo priimti sekančią naktį. Už šešiasdešimt turkijos lirų (18 eurų) išsinuomavome tvarkingą kambarį bendrabučio tipo nakvynės namuose. Įsitikinome, kad vietine valiuta mokėti geriau. Jei būtume panorėję atsiskaityti eurais, būtų tekę pakloti 20 eurų.

    Parduotuvėse Turkijoje nekartą pajutome, kad esame sekami darbuotojų apsivilkusių „civilių“ rūbais. Matyt jiems atrodo įtartini tipai atėję apsipirkti su kuprinėmis. Kartais su tokiais sekliais mėgstame pažaisti ir išsiskiriame. Oi smagu stebėti, kaip šie uolieji mūsų šešėliai pasimeta, nežinodami kurį sekti.

    Trabzon, kaip ir kitus Turkijoje, džiugina vaisių kainos. Eilinį kartą už pusantro euro persikų ir vynuogių gavome pilną kuprinę. Kas gali būti geriau vakare nei sultingi vaisiai ir naujause Starkaus ir Radzevičiaus kelionių serija. 🙂

    Kitą dieną gavome nemenkai paklaidžioti su visa savo manta. Kadaise maniau, kad mano gimtasis miestelis labai nuobodus, kadangi aplink jį – vien lygumos, bet dabar galiu pasakyti, kad tai labai gerai. Trabzon išsidėstęs kalnuotoje vietovėje. Visą laiką arba kopi į viršų arba neri žemyn. Krūvis raumenims didelis.

    Žmogus iš „CouchSurfing.com“ paskambino ir paaiškino kaip nuvykti į jo namus. Deja lengviau pasakyti nei padaryti. Angliškai kalba vos vienas kitas „išrinktasis“, o viešasis transportas važiuoja mūsų akimis be jokios tavrkos. Gatvėje aidi automobilių signalai, o trijų juostų keliu neretai būna važiuojama šešiomis eilėmis. Pėsčiųjų perėja vairuotojams nieko nereiškia, kaip ir jų nebuvimas nieko nereiškia pėstiesiems. Mums belaukiant progos kirsti kelią vienas automobilis nemenku greičiu trenkėsi į kitą, o šis pariedėjęs žiebė į priešais stovintį trečią. Laimei nors policijai skambinti neteko. Ši stovėjo prie pat nelaimingųjų.

    Pagrindinis viešasis transportas Trabzon – mikroautobusiukai. Ant popieriaus lapo užsirašę turkiškai kur mums reikia nuvykti, įlipome į vieną iš jų. Vienas iš keleivių paėmė sąsiuvinį man išrankų ir parodė vairuotojui. Teliko laukti, kada šis lieps išlipti. Už kelionę sumokama irgi mūsų akimis be jokios tvarkos ir neaiškios sumos. Vieni keleiviai siunčią per rankas vairuotojui pinigus, o kiti atgal gražą. Bilietai neegzistuoja.

    Šeimininkas pasitaikė gabus muzikantas ir muzikos dėstytojas vietiniame universitete. Butas erdvus ir modernus. Prasitarė apie mums juokingą nuomos kainą. Už keturių kambarių butą naujos statybos name, mieste dydžiu primenančiu primenančiame Vilnių, šeimininkas moka du šimtus dolerių už mėnesį. Vilniuje už tokią kainą vargu ar rasi ir perpus mažesnį.

    Vakarienė Trabzone

    Pas šį žmogų praleidome dvi dienas. Maistą gamindavome beveik visada kartu. Galiu pasakyti drauge gaminti tikrai įdomu. Tik porą kartų gaminome su Kamile tik dviese, kol kolega mums grojo gitara ir dainavo.

    Didžiausią įspūdį paliko tai jog per keliasdešimt dienų per kurias namų šeimininkas buvo užsiregistravęs CouchSurfing.com svetainėje, nakvoti priėmė jau apie trisdešimt žmonių.

    Žaidžiame "Call of duty" pas žmogų priėmusį mus Trabzon mieste

    Trečioji diena prasidėjo netaip smagiai. Kažkas man įkrito į akį ir nuslinko giliai po akies voku. Nemačiau kitos išeities kaip ieškoti pagalbos vietinėse medicinos įstaigose. Vienoje iš tokių įstaigų, man beieškant žmogaus, kuris kalbėtų angliškai savanoriškai prisistatė vietinis anglų kalbos dėstytojas. „Ne problema“ pasakė jis ir nuvedė prie gydytojo kabineto. „Pasakyk kas siuntė. Gydytojas mano draugas. Turėji palaukti apie valandą, kol grįš iš pietų“. Laukėm gal dvi, o gal ir tris valandas. Minios žmonių tai suko ratus aplinkui. Angliškai Trabzon ligoninės darbuotojai nekalbėjo. Nežinojau net kaip susimokėti. Paprašęs vienos atsitiktinai sutiktos moters pavertėjauti, buvau nusiųstas išsitirti regėjimą, nepaisant to, kad tenorėjau išsiimti po akies voku pasislėpusį antikūnį. „Vistiek reikia prieš einant pas gydytoja“ tvirtino darbuotojai.

    Vienas iš pacientų užkalbino vokiškai. Atsakiau, kad suprantu tik angliškai ir rusiškai. „Putin Putin“ neteisingai suprato aplinkiniai, palaikydami mane rusu. „No no… Litvanija“. „Aaa… Litvanija…“ tęsėme pokalbį. Per visą koridorių nuskambėjo kuždesiai „Litvanija… Litvanija… Litvanija…“

    Kelis kartus mėginant paklausti gydytojo sekretorės, kada bus galima pasimatyti su gydytoju ši šypsojosi ir rodė pirštu, kad sėsčiaus ir laukčiau. Praėjus gal daugiau nei valandai po priverstinio akių patikrinimo užėjau į sekretorės kabinetą. Šį kartą pastebėjau dar vienas duris ir pasukau tiesiai link jų. Viduje sėdinčiam vyresnio amžiaus vyrui papasakojau savo istoriją ir pasirodo šis vyriškis be jokių atpažįstamų mediko atributų ir buvo ilgai lauktasis gydytojas, kuris beje puikiai kalbėjo angliškai.

    Plačiai atsimerkiau. Šis atitraukė mano akies voką ir po trumpos apžiūros su pirmo pasitaikiusio dokumento kampu išėmė antikūnį. Tuomet uždėjo ant peties sunkią ranką ir paklausė „Sportuoji?“ atsakiau, kad taip – šiektiek sportuoju. „O aš boksininkas :D“ rodė savo didelį kumštį gydytojas, juokdamasis iš pačių gilumų sklindančių galingu balsu. „Sėkmės bičiuli“ palinkėjo jis ir paplojo per nugarą savo tėviška rankele, kad vos plaučių neiškosėjau. J „Beje, lašink kurį laiką šiuos lašus…“ Už visą šią procedūrą ir akių lašus nesumokėjau nei cento, nors manau, kad paprastai tai nebūna nemokama.

    Pakeliui į namus prisėdom ant šaligatvio paragauti anksčiau minėtų pigesnių už vandenį vaisių. Mus pastebėjo greta esančios baldų parduotuvės darbuotojas. „Prisėskit šalia mūsų. Pavaišinsime kava ar arbata“ kvietė jis. Mes žinoma tokio polinkio kažko atsisakyti neturime.

    Ir vėl kartojosi ta pati istorija. Vėl rodėle žemėlapį su pažymėtu mūsų įveiktu maršrutu, vėl pasakojom tuos pačius nutikimus. Kadangi pagrindinis pašnekovas laisvai kalbėti angliškai nemokėjo, naudojomės „Google vertėjo“ svetaine. Tai tik dar vienas įrodymas, kaip šiais laikais keliavimą palengvina išmaniosios technologijos.

    Turkas pakvietęs mus arbatos

    Greitai prisirinko visas pulkelis Trabzono baldų parduotuvėje dirbančių vyrų, o smalsuolės moterys žiūrėjo pro langą. Vienas iš vyriškių paklausė ką valgysime. Kadangi turkiškas meniu mums dar nėra gerai pažįstamas paprašėme išrinkti už mus. Taigi atsitiktinai ir papietavome ir atsigėrėme šaltų gaivinamųjų gėrimų.

    Invisus Mundi Trabzon mieste su svetingaisiais turkais

    Susitikimą vainikavo turkų dovana Kamilei. Pasirodo tuose kraštuose (ypatingai Trabzon  mieste)gyvenantys  turkai yra užkietėję futbolo fanatikai. Jų dovana buvo šiltas raudonas chalatas su Trabzono futbolo komandos simboliu. Niekaip nepavyko turkams pasakyti, kad mūsų kuprinėse nėra laisvos vietos. Paskui su mus priėmusiu nakvynei turku internete radome informaciją, kad šio chalato kaina viršija penkiasdešimt eurų.

    Turkų dovana Kamilei

    Tai tiek trumpai apie mūsų apsilankymą Trabzone. Sekančią dieną sužinojome, kad mūsų „authorisation“ kodai, reikalingi Irano vizai gauti, atkeliaus dar negreitai taigi nusprendėme apsilankyti Gruzijoje. Lietuviams vykstantiems į Gruziją vizos nereikia jei vizito trukmė neviršija devyniasdešimties dienų. Buvome girdėję, kad gruzinai lietuvius mėgsta, o ir Juodosios jūros pakrantė labiau sutvarkyta ir tinkamesnė turistams nei turkiškoji.

    Trabzonas mums kaip miestas nepatiko – daug šiukšlių ir nejauku. Labiausiai liūdino maisto pakuotėmis nusėta pakrantė. Kaip bebūtų prisiminimų iš šio miesto turime gražių. Visi jie susiję su maloniais žmonėmis.

    Kitą kartą papasakosiu apie kelionę į Gruziją, kuri žinoma neapsiėjo be nuotykių bei apie dienas praleistas trečiame pagal dydį Gruzijos mieste Batumi. Vėl sutikome dviratininkus iš Ukrainos Valentiną ir Pavelą, apie kuriuos rašiau anksčiau. Pirmosios dienos Gruzijoje buvo vienos įsimintiniausių per visas penkias savaites kelyje. Ir vėl dėkingi esame žmonėms iš Irano…

    Komentarai
    Post Tagged with , , , ,
Comments are closed.