• Vengrija

    Atvykstame į Vengriją

    Atsikėlėme penktą valandą ryto. Miegojome dvi valandas. Kadangi palapinės nestatėme, o miegojom po atviru dangumi, keliauti toliau pasiruošėme labai greitai.

    Buvome visai netoli Slovakijos – Vengrijos sienos. Sustojęs mus pavežti žmogus važiavo į miestelį esantį už dviejų kilometrų nuo sienos, bet išgirdęs apie mūsų planus autostopu ir kitais taupiais būdais keliauti po pasaulį visus metus,  jis pavežė mus iki pat Vengrijos.

    „Brangioji, aš sumažinau vaikus“ ir maloni staigmena

    Nors buvo rytas, oras buvo alinantis. Šiomis dienomis neretai vidurdienį pavėsyje termometras rodo 33 laipsnius. Juokais užsiminiau jog galėtų žmonės kokį kartą pasisiūlyti pavežti ir neprašomi. Beveik tą pačią akimirką mus užkalbino jaunuolis, panašus į pagrindinį aktorių vaidinusį filme „Brangioji, aš sumažinau vaikus“. Paaiškėjo jog važiuoja į Budapeštą ir ieško pakeleivių. Pasisiūlė mus pavežti daugiau nei šimtą kilometrų už penkis eurus. Pasitarę atsisakėme, kadangi taupome kiekvieną centą (laukia dar ilgas kelias). „No problem. Sėskite, važiuojam“ atsakė „sumažinęs vaikus“. Buvom maloniai nustebinti.

    Pakeliui papasakojom apie savo ketinimus, o jis apie savuosius. Pasirodo jis didelis keliavimo dviračiais entuziastas, jau nemažiai valstybių apkeliavęs. Artimiausiu metu ketina dviračiais su žmona apkeliauti ir Lietuvą bei Latviją. Davėme savo kontaktinius duomenis, kad jiems lankant mūsų šalį reikalui esant kreiptūsi. Dar vienas šaunus žmogus.

    Dar vienas iššūkis

    Mūsų keliai išsiskyrė kelyje Budapest – Debrecen. Išlipome didelėje Shell degalinėje. Kitoje magistralinio kelio pusėje stovėjo identiška degalinė. „No problem. Pereikit į kitą kelio pusę ir kaipmat rasit kas paveš“ – patarė vairuotojas. Deja lengviau pasakyti nei padaryti. Automobilių srautas gerokai rimtesnis už kada nors matytą Lietuvoje, juostas skiriantis bortelis su nemenku paaukštinimu, o pareigūnai pavyzdingai dirba savo darbą. Esant tokiam automobilių srautui kirsti magistralinį kelią nesaugu. Priėjus arti kelio apsižiūrėti akimirksniu užkalbina vienas iš daugelio tuo metu degalinėje buvusių motociklais atvažiavusių pareigūnų. Pastarasis nelabai kalbantis angliškai. „No go, no go“ paaiškino jis. Paaiškinau jog mane sudomino netoli kelio pastatytas SOS pagalbos telefonas. Supratęs jog kelio kirsti neketinu pareigūnas nuvažiavo.

    Turėjome kelias išeitis: laukti nakties ir tikėtis jog automobilių srautas naktį sumažėja iki „nepavojingo“ lygio (žinomą tokiu būdu pereiti magistralinį kelią, o ypač su kuprinėmis visada pavojinga), prašyti vairuotojų pavežti kelis kilometrus iki vietos, kurioje galimai galėtume pereiti į kitą pusę arba laukais laukeliais tuos kelis kilometrus įveikti pėstiems. Pirmąjį variantą atmetėme kaip nesaugų, o ir sėdėti dešimt valandų nenorėjome. Antrasis variantas nepasiteisino, kadangi dauguma vengrų važinėja beveik pilnais ar visai pilnai ekipažais, o ir vietą kurią nužiūrėjome žemėlapyje neaiški. Didelis klausimas ar tinkama pereiti į kitą pusę. Pusvalandį paklausinėję išėjome pėsti.

    Ilgai eiti neteko. Už kokio kilometro priėjome kukurūzų lauką. Kamilė liko saugoti kuprinių kol nuėjau apsižiūrėti ar galimas tolesnis praėjimas. Palei patį kelią eiti negalėjome nes lygiagrečiai magistralės tvora. Laimei kukurūzų lauke tikrąja to žodžio prasme nušvito šviesa tunelio gale. Tai buvo gelžbetoninis meleoracijos tunelis vedantis į kitą kelio pusę. Pakviečiau Kamilę ir kurį laiką džiaugsmingai pašūkavom.

    Meleoracijos tunelis po magistraliniu keliu

    Persinešę kuprines į kitą tunelio pusę vėl turėjome rinktis kuriuo keliu eiti: brautis per kukurūzų lauką (žinoma netinkantis variantas tiek mums tiek ūkininkui), eiti per ražienas katik nukultu lauku ar eiti švariu grioviu lygiagrečiai magistralės. Pasirinkome trečiąjį kelią. Peršokome tvorą, kuri toje vietoje nebuvo aukšta ir pasišokinėdami nužingsniavome degalinės link kur pailsėję tesėme pakeleivingų automobilių stabdymą.

    Automobilius stabdėme prie išvažiavimo iš degalinės. Kamilė stabdė važiuojančius vienu keliu, o aš kitu. Sustojo automobilis. Nuskubėjau link jo, kai šis ėmė ir nuvažiavo. Padarėm išvadą jog sustojo ne man, o Kamilei. 😀 Procedūrą kartojome, kol sustojo žmogus sutikęs mus pavežti iki Nyiregyhaza miesto. Nuo jo į Debrecen‘ą jau visai netoli.

    Linksmasis prancūzas

    Šį kartą mūsų išgelbėtojas buvo prancūzas, važiuojantis į Nyiregyhazą aplankyti mamos. Puikus žmogus, bet negaliu nepaminėti jog išvaizda panašus į aktorių Dž. Stathamą, o charakterių į Rovaną atkinsoną. Visą kelią kartojo Kamilei jog ji „Top model. Top model“ tą „model“ tardamas kažkaip prancūziškai. Pajuokauti jis taip pat mėgo, pavyzdžiui paleisti vairą ir sudėti rankas it maldai. Kadangi sėdėjau gale sėkmingai užsimerkęs „miegojau“ kadangi kolega pasitaikė itin draugiškas. Nuolat teiravosi mūsų ar gerai sureguliuotas kondicionierius, ar muzika groja ne per garsiai.  Po kurio laiko pavargstu nuo nesibaigiančio linksėjimo ir šypsojimosi. Suprantama, taip jis parodė jog rūpinasi mumis. Puiku, kad Kamilė tokios ydos neturi ir sėkmingai vystė pokalbį (iš dalies angliškai, iš dalies ženklų kalba, o prancūzas žinoma kalbėjo prancūziškai). Teko žmogui paaiškinti, kad Lietuva nėra rusijos dalis ir kad „netgi“ turi savo kalbą. Deja jis toks buvo ne vienintelis per tą trumpą mūsų kelionės laikotarpį.

    Mus pavežęs prancūzas

    bendra nuotrauka su prancūzu Vengrijoje

    Atvykę į Nyiregyhaza buvome išleisti miesto centre. Prieš atsisveikindami padarėme su maloniuoju prancūzu bendra nuotrauką, pamatęs mūsų kelionės draugą mešiuką Keviną, jis atsinešė pažaisti savo koalą ir tigriuką. 😀 Atsisveikinę papildėme maisto ir vandens atsargas ir patraukėme ieškoti nakvynės vietos.

    Nakvynė prie ežero

    Kadangi praėjusią naktį miegojome tik dvi valandas, jautėme pasekmes. Apie šešis kilometrus ėjome link navigacijoje „nusižiūrėto“  ežero, nežinodami ar rasime prie jo tinkamą vietą nakvynei. Radome. Įsikūrėme puikioje vietoje visai šalia ežero. Ežero vanduo nuplovė nuovargį.Toliau – kasdienė vakarinė rutina. Atsigėrėme sausu spiritu užvirintos arbatos, pasitarėme ką veiksime kitą dieną ir saldžiai užmigom.

    ezeras

    Pliušinis meškiukas Kevinas

    Komentarai
    Post Tagged with , , ,
Comments are closed.