AUTOSTOPU Į VENGRIJĄ

Jei kada lankėtės Vengrijoj, turbūt sutiksit, kad vengrų ne tik kalba niekuo nepanaši į kitas Europos kalbas, bet ir charakteris labai savitas. Norit keliauti autostopu po Europą? Domina ką reikia žinoti autostopu keliaujant į Vengriją? Pasakosim apie kelionę autostopu per Vengriją link Rumunijos sienos, apie pakvaišusį prancūzą vairuotoją ir kaip radom vietą nakvynei prie apleisto ežero.

Senele Vengrija – mes jau čia!

Išmiegoję Košicėj prie magistralės po atviru dangum, atsikėlėm penktą ryto. Po atviru dangum numigom apie 2-3 valandas. Kadangi palapinės nestatėm, į kelionę susiruošėm rekordiškai greitai. Buvom netoli Slovakijos – Vengrijos sienos. Pirmas sustojęs žmogus planavo važiuoti į miestelį esantį už dviejų kilometrų, bet išgirdęs apie mūsų planus keliauti po pasaulį visus metus,  pavežė iki pat Vengrijos. Gera pradžia – pusė darbo.

Brangioji, aš sumažinau vaikus

Rytas buvo tvankus. Prakaitas plaukė uželiais. Juokais užsiminiau, kad galėtų žmonės kokį kartą pasisiūlyti pavežti patys. Beveik tą pačią akimirką užkalbino jaunas vaikinas, panašus į pagrindinį aktorių, vaidinusį filme „Brangioji, aš sumažinau vaikus“. Važiavo jis į Budapeštą ir ieškojo pakeleivių. Būtų mus pavežęs daugiau nei šimtą kilometrų už penkis eurus. Pasitarę atsisakėm, kadangi privalėjom taupyt kiekvieną centą. Pati kelionės pradžia. Laukė dar ilgas kelias. „No problem. Sėskite, važiuojam“ atsakė „sumažinęs vaikus“. Maloniai nustebom.

Pakeliui papasakojom apie savo ketinimus, o jis apie savuosius. Pasirodo jis didelis keliavimo dviračiais entuziastas, jau nemažiai valstybių apkeliavęs. Artimiausiu metu ketina dviračiais su žmona keliauti po Lietuvą ir Latviją. Davėm savo kontaktinius duomenis, kad lankydamiesi Lietuvoj, reikalui esant kreiptųsi.

Autostopu į Debreceną

Melioracijos tuneliais

Išlipom didelėj „Shell“ degalinėj kelyje Budapeštas – Debrecenas. Kitoj magistralinio kelio pusėj stovėjo identiška degalinė. „Pereikit į kitą pusę ir kaipmat rasit kas paveš“ – patarė vairuotojas. Deja lengviau pasakyt nei padaryt. Automobilių srautas gerokai rimtesnis už lietuvišką, juostas skiriantis bortelis su nemenku paaukštinimu, o pareigūnai pavyzdingai dirbo savo darbą. Švelniai tariant – nesaugu. Priėjau arčiau kelio apsižiūrėti. Akimirksniu užkalbino vienas iš daugelio tuo metu degalinėje buvusių policijos pareigūmų. Angliškai kalbėjo sunkiai. „No go, no go“ šūktelėjo. Apsimečiau, kad sudomino netoli kelio pastatytas SOS pagalbos telefonas. Supratęs, kad kelio kirsti neketinu, pareigūnas nuvažiavo.

Turėjom kelias išeitis: laukti nakties ir tikėtis, kad automobilių srautas naktį sumažės iki mažiau grėsmingo lygio, prašyti vairuotojų pavežti keliolika kilometrų iki vietos, kurioje pereiti į kitą pusę galėtume saugiai arba laukais laukeliais pėdint tolyn ir tikėtis, kad išeitis pasirodys pati. Pirmąjį variantą atmetėme kaip nesaugų, o ir sėdėti dešimt valandų nenorėjome. Antrasis variantas nepasiteisino, kadangi dauguma vengrų važinėja beveik pilnais ar visai pilnai ekipažais. Pusvalandį paklausinėję išėjom pėsti.

Ilgai eiti neteko. Už poros kilometrų priėjom kukurūzų lauką. Kamilė liko saugot kuprinių kol nuėjau ieškoti praėjimo . Eiti palei kelią negalėjom. Lygiagrečiai magistralės stovėjo tvora. Kukurūzų lauke, tikrąja to žodžio prasme, nušvito šviesa tunelio gale. Tai buvo gelžbetoninis melioracijos tunelis, vedantis į kitą kelio pusę. 

Persinešėm kuprines į kitą tunelio pusę ir vėl turėjom rinktis: brautis per kukurūzų lauką (netinkamas variantas nei mums, nei ūkininkui) ar eiti grioviu lygiagrečiai magistralės. Pasirinkome antrą kelią. Peršokom tvorą, kuri toj vietoj nebuvo aukšta ir pasišokinėdami nužingsniavom į degalinę. Laikas keliauti autostopu į Debreceną.

Tranzavimo ypatumai

Tranzavom prie išvažiavimo iš degalinės. Kamilė stabdė važiuojančius vienu keliu, o aš kitu. Sustojo automobilis. Nuskubėjau link jo, kai šis ėmė ir nuvažiavo! Padarėm išvadą jog sustojo ne man, o Kamilei. 😀 Procedūrą kartojom, kol sustabdėm  prancūzą, važiavusį į  Nyredhazą (veng.  Nyíregyháza). Nuo ten į Debreceną jau visai netoli.

Nori pamatyti viską savo akimis? Šios dienos įvykius rasi Kamilės sukurtame filmuke „Traveling around the world. Hitchhiking in Hungary“ (Kelionių blogas. Kelionė autostopu Vengrijoje). Pirmosios 1min. 53s.

Linksmasis prancūzas

Šį kartą mūsų išgelbėtojas buvo prancūzas, važiuojantis į Nyredhazą aplankyti mamos. Puikus žmogus. Negaliu nepastebėt, kad išvaizda stebėtinai panašus į aktorių Dž. Stathamą, o charakteriu į Rovaną Atkinsoną. Visą kelią kartojo Kamilei jog ši „Top model. Top model“ tą „model“ tardamas kažkaip prancūziškai su paminkštinta „l“. Pajuokauti jis taip pat mėgo – pavyzdžiui paleist vairą ir sudėt rankas it maldai. Pamatęs mūsų kelionės draugą meškiuką Keviną, prancūzas net pašoko iš laimės ir nuskubėjo kažką atsinešti iš bagažinės. Pasirodo, tai buvo jo pliušinė Koala. Vyriškis ėmė imituoti jų glamones ir prancūziško bučinio garsus. „Aha“ prisiminęs sušuko jis ir grakščiai stryktelėjo atgal prie automobilio iš kurio ištraukė dar vieną savo kelionės kompanioną – Tigriuką. Laimei neprasidėjo „žaidimai trise“…

Linksmasis prancūzas

Lietuva – ne Rusijos dalis

Linksmasis prancūzas nuolat teiravosi mūsų ar gerai sureguliuotas kondicionierius, ar muzika groja ne per garsiai. Vėl, ir vėl, ir vėl. Suprantama, taip jis stengėsi parodyti, kad mumis rūpinasi. Kadangi sėdėjau gale, sėkmingai apsimečiau miegančiu, kadangi bičiulis pasitaikė itin šnekus. Kamilei teko visas darbas vystyti pokalbį: iš dalies angliškai, iš dalies ženklų kalba. Prancūzas žinoma kalbėjo prancūziškai. Teko žmogui paaiškint, kad Lietuva nėra Rusijos dalis ir netgi turi savo kalbą. Tokių nežiniukų per ilgus kelionės mėnesius sutikom ne vieną.

Kelionė autostopu į Vengriją

Atvykstam į Nyredhazą

Nyredhazoj išlipom pačiam miesto centre. Prieš atsisveikindami pasidarėme bendrą nuotrauką ir pasukom į maisto parduotuvę. Laikas pasipildyt maisto atsargas ir ieškoti vietosm pasistatyti palapinei. Į Debreceną atvyksim rytoj iš ryto.

Nakvynė prie ežero

Praėjusią naktį miegojom tik dvi valandas. Jautėmės nekaip Apie šešis kilometrus ėjome link navigacijoje „nusižiūrėto“  ežero. Nežinojom ar vieta tinkama nakvynei.

Vargais negalais atkulniavom. Prasibrovę pro vešlius spygliuotus krūmus radom ramų kampelį. Netoliese buvo namelis be langų ir durų – turbūt kadaise tarnavo kaip vasarnamis. Ežero vanduo nuplovė nuovargį. Toliau – kasdienė vakarinė rutina: atsigėrėm sausu spiritu užvirintos arbatos, užkrimtom konservų. Rytojus buvo paruošęs staigmeną. Tada dar nežinojom, kad kitas 3 dienas praleisim svečiuose pas vengrus.

Vengrijos ežeras

ANEKDOTAS:

Amerikietis keliauja po Europą.

– Kur mes?
– Paryžiuje, mesje. – Sako vairuotojas.
– Velniop smulkmenas! Kokioje mes valstybėje?

 

KATEGORIJOS

Share This

Dalintis

Dalintis straipsniu su draugais