• Nepaprasti Vengrijos žmonės. Mūsų nuotykiai Vengrijoje

    Pažintis su Vengrijos žmonių svetingumu

    Sekančią dieną po jau minėtų įvykių nenutiko nieko ypatingo.  Atsikėlę ėjome tris kilometrus iki vietos tinkamos automobilių važiuojančių į Debrecen‘ą stabdymui. Kelias valandas praleidome degalinėje. Ilsėjomės, pildėm dienoraščius.

    Į Debreceną atvykome apie 16 valandą. Mus atvežęs žmogus gerokai išklydo iš maršruto, kol rado mums tinkamiausią vietą. Bevažiuojant prasitarė, kad būdami mūsų su Kamile metų ir jie su žmona buvo užkietėję keliautojai. Dabar kelionėms tenka pasakyti „ne“, nes namie kasdien grįžtančio laukia keturi vaikai. Atsisveikindamas padovanojo mums akacijų medaus ir palinkėjo sėkmės.

    Debreceną turėjome kirsti pėsčiomis. Dešimt kilometrų nuėjome gana greitai. Buvome sustoję pailsėti. Degalinėje vieno jauno rumuno klausėme ar galėtų mus pavežti į Rumuniją. Labai mandagiai atsakė „Maybe not. Please understand“. Nakvynei įsikūrėme iškart palikę Debreceną. Palapinę pasistatėme nukultame lauke. Nuo pagrindinio kelio mus skyrė miškelis. Galiu pasakyti puikiai išsimiegojome. Gal todėl jog labai laukėme kada kirsime Rumunijos sieną.

    Keliautoja

    Pažintis su vengrų svetingumu

    Sekančią dieną prasidėjo neužmirštami įvykiai. Visą dieną tiesiog fenomenaliai sekėsį. Iš Debreceno važiavome į Berretyoujfalu miestelį – paskutinį didesnį miestelį kelyje į Rumuniją. Mus pavežęs žmogus nelabai teigiamai užsiminė apie Rumuniją. Patarė jog kelionei per ją išsinuomotume automobilį. Pavežė mus daugiau nei žadėjo.

    Vos išlipus ir iškėlus nykštį sustojo žmogus pas kurį gyvenome tris dienas – Dr.  Zsiros Istvan (daktaras Žirošas Ištvanas). Šis žmogus neabejotinai vienas šauniausių mano sutiktų žmonių. Vos įsėdome į automobilį paklausė ką ketiname pamatyti Rumunijoje. Man nespėjus dorai nei išsižioti tarė “… Dabar taip… Man reikia užsukti pas mamą, nes kišenėje turiu daug pinigų. Tuomet paimsime mano mamą ir važiuosime į Oradea (Rumunijoje) kartu…“. Negalėjome patikėti. Žinome sutikome.

    Ištvano mama nuostabi. Vos mums atvykus padengė stalą, pagamino išsiilgto karšto maisto. Įdėjo mums į kelionę naminės saliami dešros, mineralinio vandens, Ištvano bičių sunešto medaus ir milžinišką kepalą duonos. Nepajutome kaip greitai bėgo laikas. Kalbėjomės apie Vengriją, Lietuvą. Ištvano mama paaiškinome jog Lietuva nėra Rusijos dalis ir kad mes turime savo kalbą. Keliaudami pastebėjome, kad daug vyresnio amžiaus žmonių mano jog Lietuva yra Rusijos dalis.

    Trumpai papasakosiu apie Ištvaną. Jam 35 metai. Kolkas nevedęs, bet turi draugę su kuria žada kurti šeimą. Budapešte baigė veterinarijos mokslus. Be šios veiklos dar užsiima žemės ūkiu: augina bites, saulėgrąžas. Tai ir jo hobis ir nemenkas pajamų šaltinis. Ištvanas itin išsilavinęs ir apsiskaitęs žmogus. Didelis patriotas. Puikiai išmano ištoriją, geografiją. Turi jaunesnį brolį.

    Pasistiprinę, kartu su Ištvanu vykome į Oradeą miestą Rumunijoje, kuris kadaise buvo Vengrijos miestas. Pastebėjome jog pasienyje pareigūnai paklausė ar mes važiuojame autostopu. Ištvanas atsakė kad ne – mes jo svečiai.

    Oradea miestas nuostabus. Aplankėme katedrą, nesuskaičiuojamą daugybę bažnyčių ir kitų architektūros paminklų. Ištvanas paaiškino jog kadaise Vengrijai priklausė netik Oradea bet ir daug kitų teritorijų dabar priklausančių Rumunijai. Dėl šios priežasties dalis vengrų atsiliepia apie Rumuniją neigiamai. Paklaustas ką mano apie tai jog ketiname autostopu kirsti Romuniją, Ištvanas atsakė “Puiki mintis. Svarbu atsiminti kelis dalykus susijusius su saugumu ir viskas bus gerai.”

    Oradea miestas Rumunijoje

    Aplankius Oradea nutiko dar šaunesnis dalykas. Ištvanas pakvietė mus paviešėti pas jį dar porą dienų. Be abejonės sutikome. Buvome išsiilgę naminio maisto, norėjome susipažinti su Vengrijos istorija, jų kultūra ir papročiais.

    Aprašyti visko kas nutiko per kelias artimiausias dienas nepakaktų pusdienio. Atvykę į Ištvano namus nutarėme pasiilsėti pora valandų. Ištvanas turėjo nudirbti svarbiausius namų ūkio darbus. Po to suplanavome išvyką į gretimame miestelyje esantį restoraną vakarieniauti.

    Restoranas pasirodė erdvus ir labia jaukus. Ištvano rekomenduojami užsisakėme puikios svogūnų sriubos pateiktos duonos kepaliuke (be abejonės “indą” taip pat suvalgėme iki galo) ir jaučio skrandį su daržovėmis. Pastarasis supjaustytas juostelėmis ir pagardintas su įvairiais prieskoniais (labia gardus patiekalas). Vengrai mėgsta riebų maistą, o ir porcijos vertos pagarbos. Būtų pakakę ir sriubos…

    Po vakarienės sėdome į Ištvano visureigį ir patraukėme namo. Ištvanas prasitarė jog dar visai neseniai vairavo kompaktiškąjį Volkswagen Golf II, o visureigį Mitsubishi pirko kad pateisintų žmonių lūkesčius. “Man Golf patiko. Puiki taupi mašina. Kaip bebūtų žmonės laikė nesuvokiamu dalyku kaip ūkininkaujantis žmogus gali netrokšti iškeisti senutį automobilį į visureigį. Nusipirkus Mitsubishi visi pritardami linkčiojo…” Taip pat pridūrė “Draugas man kartą pasakė – jei pirkai automobile tik tam, kad įrodytum jog nesi ubagas – tu KVAILYS”.

    Antroji diena

    Antrąją viešnagės dieną atsikėlėme ir savarankiškai papusryčiavome. Ištvanas turėjo nudirbti namų ūkio darbus. Vakare buvo sakes “Šiandien aš pasiilsėjau, bet rytoj pamatysiu kokią žalą padarė mano tingumas…” Žinoma angliškai tai skambėjo geriau.

    Grįžus Ištvanui pusryčiavome antrą kartą. “Na ką jūs… Jūs valgot kaip katės. Pavalgykit su manimi”. Iki pažinties su vengrais maniau jog lietuviai nemažai valgo. Patikėkit – mums yra kur “tobulėti”. Po antrų pusryčių, prikimšę skrandžius išykome visai dienai į ekskursiją. Buvome nacionaliniame gamtos draustinyje. Labiausiai sužavėjo vengriški ilgaragiai jaučiai. Didingos būtybės.

    Ilgaragis vengriškas jautis

    Po pažinties su nacionaliniu gamtos drausiniu (viena iš daugelio vietų, kur dirba Išvanas), važiavome jo merginos. Pakeliui Ištvanas pasakojo apie Vengrijos istoriją, vengrų tautos kilmę, legendas ir kultūrą. Mes pasakojome apie Lietuvos istoriją. Kalbėjomės apie tiek lietuviams tiek vengrams gerai žinomą asmenybę Steponą Batorą ir jo gaminę. Bendraujant su tokiu įdomiu išsilavinusiu žmogumi laikas skriete skriejo. Kai nesikalbėjome, klausėmės Ištvano dainų: vengriškų, turkiškų, mongoliškų ir kitų. Apie aziją Ištvanas žino labai daug, mat vengrų tautos šaknys Azijoje. Tai paaiškina kodėl nemažai merginų (įskaitant Ištvano pusseserę)  turi azijietiškų bruožų: ryškius skruostikaulius ir siaurokas akis.

    Atvykę į svečius pas Ištvano merginą eilinį kartą sulaukėme vengriško svetingumo. Sėdome prie stalo pasistiprinti. Ištvano merginos mama teiravosi ar mes su Kamile kalbame vengriškai. Iš tų namų išvažiavome jau keturiese: mes su Kamile ir Ištvanas su savo išrinktąja.

    Tą dieną dar aplankėme kelis architektūros paminklus, valgėme kinų restorane, buvome dviejų hektarų botanikos sode su augalais iš įvairiausių pasaulio kampelių. Papasakojome svetingiesiems savodraugams apie lietuvių pagoniškąsias šaknis, apie tai kad mūsų pasakose įprasta brolelius lyginti su ažuolu, beržu ir uosiu, o seselė liepelė… Pasakojom apie senuosius mūsų dievus, papročius, lietuvių kalbos ypatumus. Ištvanui paklausus ar žinome kur yra Sibiras (mat aptikome ir Sibirietiškos augalijos) papasakojome apie mūsų senelių ir protėvių sąsajas su amžino įšalo žeme.

    Mini Vengrija

    Taip pat lankėmės “Mini Vengrijoje”. Tai didelėje teritorijoje atkurtas milžiniškas senosios Vengrijos (iki jai prarandant 66 procentus savo teritorijų) maketas su svarbiausiais architektūros paminklais.

    Grįžę į namus kokį penktąjį kartą pavalgėme ir pasidžiaugę dvidešimčia Ištvano banguotųjų papūgėlių nusprendėme eiti ilsėtis.

    Laikas atsisveikinti

    Išaušo paskutinioji diena, kurią ketinome praleisti su šiais sunkiai žodžiais nusakomo svetingumo žmonėmis. Prieš Ištvanui nuvežant mus į Rumunijos miestą Oradea, spėjome apsilankyti dviejuose muziejuose, apžiūrėjome Ištvanui priklausančius sodus ir daugiai nei šimto metų senumo namus, kuriuos jis ketina renovuoti.

    Visas tas dienas be nuolatinio žinių srauto dar gavome ir gerą juoko dozę. Vengrų humoro jausmas mums pasirodė labai artimas. Be problemų “skaldėme” lietuviškus juokelius, o Ištvanas ir jo artimieji vengriškus ir puikiai vieni kitus supratome.

    Dienai einant į antrą pusę dar kartą apsilankėme svečiuose pas Ištvano mamą. Jos pagaminti karšti patiekalai jau garavo ant stalo. Ištvanas ranka nubraižė Rumunijos regiono Transilvanijos žemėlapį, iš savo beribės atminties sužymėjo pagrindinius lankytinus architektūros paminklus, gražiausias vietas, nurodė kuriuose kraštuose kokių tautinių mažumų daugiausia (vengrų, vokiečių, čigonų), nubraižė pagrindinius traukinių maršrutus. Tai jam turime būti dėkingi, kad atsisakėme kirsti Rumuniją trumpiausiu ir mažiausiai įdomiu keliu, o nusprendėme geriau susipažinti su Transilvanija.

    Užrezervavę kambarį artimiausiai nakčiai Oradea mieste ir atsisveikinę su Ištvano mama, mergina ir broliu Lukaš išvykome į Rumuniją. Paskutiniai apsikeitimai istorijomis, paskutiniai pajuokavimai prieš atsisveikinant. Davėme Ištvanui paklausyti lietuviškųjų sutartinių, parodėme Trakų pilies nuotraukų.

    Oradea mieste išsilaipinome Vilniaus Gedimino prospektą primenančios gatvės pradžioje. Nuo ten į viešbutį ėjome pėsčiomis. Nepastebėjom kaip nuo Kamilės kuprinės atsikabino mūsų bendrakeleivis meškutis Kevinas. Laimei vienas jaunuolis pastebėjo ir pasivijęs jį mums gražino. Viešbutis maloniai nustebino. Kieme baseinas, kambariai jaukūs, o kaina labai nedidelė. Vilniuje suplyšusią sofa už tokią kainą išsinuomoti būtų sunkiau.

    Štai tokie mūsų nuotykiai Vengrijoje ir pažintis su nepaprastais jos žmonėmis…

    Nuostabūs Vengrijos žmonės

    Invisus Mundi

     

    Komentarai
Comments are closed.