3 DIENOS SVEČIUOSE PAS VENGRUS

Turbūt įdomu, kas privertė laikinai stabdyti kelionę ir pasilikt Vengrijoj dar trims dienoms? Šį kartą papasakosim apie Ištvaną – žmogų, kurį sutikom atsitiktinai ir kuris lėmė tokį mūsų apsisprendimą. Bet apie viską iš pradžių…

 

KILOMETRAS PO KILOMETRO JUDAM PIRMYN

Dar vienadiena

Sekančią dieną po paskutinių pasakotų įvykių, autostopu keliaujant per Vengriją, nenutiko nieko ypatingo.  Atsikėlę ėjom tris kilometrus iki vietos, tinkamos automobilių stabdymui. Sekantis tikslas – Debrecenas. Kelias valandas praleidom degalinėj. Ilsėjomės, pildėm dienoraščius.

Buvęs keliautojas

Į Debreceną atvykom 16 valandą. Vairuotojas gerokai išklydo iš maršruto, kol rado mums tinkamiausią vietą. Bevažiuojant prasitarė, kad būdami mūsų su Kamile metų ir jie su žmona buvo užkietėję keliautojai. Dabar kelionėms tenka pasakyti „ne“, nes namie grįžtančio tėvelio kasdien laukia keturi vaikai. Atsisveikindamas padovanojo mums akacijų medaus ir palinkėjo sėkmės.

Dovana keliautojams - akacijų medus

Pėstute per Debreceną

Debreceną turėjom kirsti pėsčiomis. Dešimt kilometrų nuėjom greitai. Porą kartų sustojom pailsėt, išmetėm kelis nereikalingus daiktus. Degalinėj vieno jauno rumuno paklausėm ar galėtų pavežti į Rumuniją. Labai mandagiai atsakė „Galbūt ne. Prašau supraskit…“ kad ir ką tai reikštų. Nakvynei įsikūrėm iškart palikę Debreceną. Palapinę pasistatėm nukultame lauke netoli oro uosto. Nuo pagrindinio kelio mus skyrė miškelis. Gulti ėjom geros nuotaikos. Labai laukėm kada kirsim Rumunijos sieną.

Keliautoja Kamilė Jokšaitė ilsisi

PAŽINTIS SU IŠTVANU

Apie Rumuniją atsiliepė neigiamai

Sekančią dieną prasidėjo neužmirštami įvykiai. Visą dieną sekėsi tiesiog fenomenaliai. Iš Debreceno važiavom į Berretyoujfalu – paskutinį didesnį miestelį kelyje į Rumuniją. Mus pavežęs žmogus apie Rumuniją atsiliepė neigiamai. Patarė kelionei išsinuomoti automobilį. Pavežė mus daugiau nei žadėjo.

Dėl tokių akimirkų verta keliauti

Vos iškėlus nykštį sustojo pati pirma mašina. Joje sėdėjęs žmogus  – daktaras Žirošas Ištvanas. Šis žmogus neabejotinai  buvo vienas šauniausių sutiktų žmonių per visus 11 mėnesių. Vos įsėdom į automobilį paklausė ką ketiname pamatyti Rumunijoje. Neįtikėtina! Nespėjus dorai nei išsižiot, Ištvanas tarė “… Dabar taip… Man reikia užsukti pas mamą, nes kišenėje turiu daug pinigų. Su manimi jiems nesaugu. Tuomet paimsime mano mamą ir važiuosime į Oradėją (Rumunijoje) kartu…“. Negalėjom patikėt. Žinoma sutikom.

Sutiko kaip savo vaikus

Ištvano mama nuostabi! Vos mums atvykus, padengė stalą, pagamino išsiilgto karšto maisto, įdėjo į kelionę naminės dešros, mineralinio vandens, Ištvano laikomų bičių sunešto medaus ir milžinišką kepalą duonos. Nepajutom, kaip greitai bėgo laikas. Kalbėjomės apie Vengriją, Lietuvą. Ištvano mamai paaiškinome jog Lietuva nėra Rusijos dalis ir kad mes turime savo kalbą. Apmaudu, bet daug kelionėje sutiktų vyresnio amžiaus žmonių manė, kad Lietuva Rusijoje.

Kas per vienas tas Ištvanas?

Trumpai papasakosiu apie Ištvaną. Jam 35 metai. Kolkas nevedęs, bet turi draugę su kuria žada kurti šeimą. Budapešte baigė veterinarijos mokslus. Be šios veiklos dar užsiima žemės ūkiu: augina bites, saulėgrąžas. Tai ir jo hobis ir pajamų šaltinis. Ištvanas itin išsilavinęs ir apsiskaitęs žmogus. Didelis patriotas. Puikiai išmano ištoriją, geografiją. Turi jaunesnį brolį. Daugiau apie mūsų kelionę į Vengriją autostopu ir viešnagę pas Ištvaną sužinosite pažiūrėję filmuką.

IŠVYKA Į ORADĖJĄ

Pasistiprinę, kartu su Ištvanu ir jo mama ivykom į Oradėją – miestą esantį Rumunijoje, netoli sienos su Vengrija. Pasienyje pareigūnai klausė Ištvano ar mes važiuojame autostopu. Ištvanas atsakė kad ne – mes jo svečiai.

Išvyka į Oradėją

Truputis istorijos

Oradėją aplankyti buvo verta. Aplankėm katedrą, nesuskaičiuojamą daugybę bažnyčių ir kitų architektūros paminklų. Ištvanas paaiškino, kad kadaise Vengrijai priklausė ne tik Oradėja, bet ir daug kitų teritorijų, dabar esančių Rumunijos teritorijoj. Dėl šios priežasties dalis vengrų atsiliepia apie Rumuniją neigiamai. Paklaustas, ką mano apie tai, jog ketiname autostopu kirsti Romuniją, Ištvanas atsakė “Puiki mintis. Svarbu atsiminti kelis dalykus susijusius su saugumu ir viskas bus gerai.”

Svečiuose pas vengrus

VENGRIJOS KULTŪRA, ISTORIJA, ŽMONĖS

Svetingi Vengrijos žmonės

Aplankius Oradėją nutiko dar šaunesnis dalykas. Ištvanas pakvietė paviešėti pas jį dar porą dienų. Be abejonės sutikom. Buvom pasiilgę naminio maisto, norėjom susipažinti su Vengrijos istorija, vengrų kultūra ir papročiais.

Pirmoji diena

Aprašyti visko kas nutiko per kelias artimiausias dienas nepakaktų pusdienio. Atvykę į Ištvano namus nutarėme pasiilsėti pora valandų. Ištvanas turėjo nudirbti svarbiausius namų ūkio darbus. Po to suplanavome išvyką į gretimame miestelyje esantį restoraną vakarieniauti.

Vengriškas maistas

Restoranas pasirodė erdvus ir labai jaukus. Ištvanui rekomendavus, užsisakėm puikios svogūnų sriubos, pateiktos duonos kepaliuke (be abejonės “indą” taip pat suvalgėme iki galo) ir jaučio skrandį su daržovėmis. Pastarasis supjaustytas juostelėmis ir pagardintas įvairiais prieskoniais (labai gardus patiekalas). Vengrai mėgsta riebų maistą, o ir porcijos vertos pagarbos. Būtų pakakę ir sriubos. Desertui ledainėje ragavom vengriškus ledus.

Tautvydas ir Ištvanas valgo ledus

Draugo pastebėjimas

Po vakarienės sėdom į Ištvano visureigį ir patraukėm namo. Ištvanas prasitarė jog dar visai neseniai vairavo kompaktiškąjį Volkswagen Golf II, o visureigį Mitsubishi pirko, kad pateisintų žmonių lūkesčius. “Man Golf patiko. Puiki taupi mašina. Kaip bebūtų, žmonės laikė nesuvokiamu dalyku, kaip ūkininkaujantis žmogus gali netrokšti iškeisti senutį Golfą į visureigį. Nusipirkus Mitsubishi visi pritardami linkčiojo…” Ištvanas taip pat pridūrė “Vienas draugas man kartą pasakė – jei pirkai automobilį tik tam, kad įrodytum jog nesi ubagas – tu KVAILYS”.

Antroji diena

Antrąją viešnagės dieną atsikėlėm ir savarankiškai papusryčiavom. Ištvanas tuo metu turėjo nudirbti namų ūkio darbus. Vakare buvo sakęs “Šiandien aš pasiilsėjau, bet rytoj pamatysiu kokią žalą padarė mano tingumas…” Žinoma angliškai tai skambėjo geriau.

Ekskursija į Nacionalinį gamtos draustinį

Grįžus Ištvanui pusryčiavom antrą kartą. “Na ką jūs… Jūs valgot kaip katės. Miau miau miau. Pavalgykit su manimi” juokėsi Ištvanas. Iki pažinties su vengrais maniau jog lietuviai nemažai valgo. Patikėkit – mums yra kur “tobulėti”. Po antrų pusryčių, prikimšę skrandžius taip vadinamu „kiaulės sūriu“, išykom visai dienai į ekskursiją. Aplankėm nacionalinį gamtos draustinį, kuriame dirba Ištvanas. Labiausiai sužavėjo vengriški ilgaragiai jaučiai. Didingos būtybės.

Vengriški ilgaragiai jaučiai

Po pažinties su nacionaliniu gamtos drausiniu (viena iš daugelio vietų, kur dirba Išvanas), važiavome pas jo merginą. Pakeliui Ištvanas pasakojo apie Vengrijos istoriją, vengrų tautos kilmę, legendas ir kultūrą. Mes pasakojom apie Lietuvos istoriją. Kalbėjomės apie tiek lietuviams tiek vengrams gerai žinomą asmenybę Steponą Batorą ir jo gaminę. Bendraujant su tokiu įdomiu ir išsilavinusiu žmogumi laikas skriete skriejo. Kai nesikalbėjom, klausėmės Ištvano dainų: vengriškų, turkiškų, mongoliškų ir kitų. Apie Aziją Ištvanas žino labai daug, mat vengrų tautos šaknys Azijoje. Tai paaiškina, kodėl nemažai merginų (įskaitant Ištvano pusseserę)  turi azijietiškų bruožų: ryškius skruostikaulius ir siaurokas akis.

Ir vėl vengriškas svetingumas

Svečiuose pas Ištvano merginą eilinį kartą sulaukėm vengriško svetingumo. Sėdom prie stalo pasistiprinti. Ištvano merginos mama teiravosi ar mes su Kamile kalbam vengriškai. Iš tų namų išvažiavome jau keturiese: mes su Kamile ir Ištvanas su savo išrinktąja.

Ąžuolas, beržas ir seselė Liepelė

Tą dieną dar aplankėm kelis architektūros paminklus, valgėm kinų restorane, buvome dviejų hektarų botanikos sode su augalais iš įvairiausių pasaulio kampelių. Papasakojome svetingiesiems savodraugams apie lietuvių pagoniškąsias šaknis, apie tai kad mūsų pasakose įprasta brolelius lyginti su ažuolu, beržu ir uosiu, o seselė liepelė… Pasakojom apie senuosius mūsų dievus, papročius, lietuvių kalbos ypatumus. Ištvanui paklausus ar žinome kur yra Sibiras (mat aptikome ir Sibirietiškos augalijos) papasakojome apie mūsų senelių ir protėvių sąsajas su amžino įšalo žeme.

Mažoji Vengrija

Taip pat lankėmės “Mažojoje Vengrijoje”. Tai didelėje teritorijoje atkurtas milžiniškas senosios Vengrijos (iki jai prarandant 66 procentus savo teritorijų) maketas su svarbiausiais architektūros paminklais. Grįžę namo kokį penktąjį kartą pavalgėm ir pasidžiaugę dvidešimčia Ištvano banguotųjų papūgėlių ėjom ilsėtis.

Mini Vengrija

Laikas atsisveikinti

Išaušo paskutinioji diena, kurią ketinome praleisti su šiais sunkiai žodžiais nusakomo svetingumo žmonėmis. Prieš Ištvanui nuvežant mus atgal į Oradėją, spėjom apsilankyti dviejuose muziejuose, apžiūrėjome Ištvanui priklausančius sodus ir daugiai nei šimto metų senumo namus, kuriuos jis ketina renovuoti.

Visas tas dienas be nuolatinio žinių srauto dar gavome ir gerą juoko dozę. Vengrų humoro jausmas mums pasirodė labai artimas. Be problemų “skaldėm” lietuviškus juokelius, o Ištvanas ir jo artimieji vengriškus ir puikiai vieni kitus supratom.

Dienai einant į antrą pusę dar kartą apsilankėm svečiuose pas Ištvano mamą. Jos pagaminti karšti patiekalai jau garavo ant stalo. Ištvanas ranka nubraižė Rumunijos regiono Transilvanijos žemėlapį, iš savo beribės atminties sužymėjo pagrindinius lankytinus architektūros paminklus, gražiausias vietas, nurodė kuriuose kraštuose kokių tautinių mažumų daugiausia (vengrų, vokiečių, čigonų), nubraižė pagrindinius traukinių maršrutus. Tai jam turime būti dėkingi, kad atsisakėme kirsti Rumuniją trumpiausiu ir mažiausiai įdomiu keliu, o nusprendėme geriau susipažinti su Transilvanija.

Užrezervavę kambarį artimiausiai nakčiai Oradea mieste ir atsisveikinę su Ištvano mama, mergina ir broliu Lukaš išvykome į Rumuniją. Paskutiniai apsikeitimai istorijomis, paskutiniai pajuokavimai prieš atsisveikinant. Davėme Ištvanui paklausyti lietuviškųjų sutartinių, parodėme Trakų pilies nuotraukų.

Kelionė į Vengriją
Tai tokie mūsų nuotykiai Vengrijoje ir pažintis su nepaprastais jos žmonėmis. Laikas keliauti į Rumuniją ir sugriauti visus stereotipus. Toliau mūsų kelionės bloge – kelionė atostopu per Rumuniją, rytas žirgų apsuptyje ir galiausiai, legendinio Grafo Tepešo Drakulos gimtinė – Transilvanija!

InvisusMundi.lt patarimai svečiams:

  • Būkite atsargus, atminkite, kad pavojinga zona prie stalo yra apskritimas, kurio spindulys yra lygus jūsų kaimyno kairės rankos ilgiui plius šakutes ilgis.
  • Jei esate svečiuose prie stalo ir nebežinote, kur yra kairė, bet dar prisimenate, kur yra dešinė, tai žinokite, kad peilį reikia laikyti pirmoje rankoje iš dešinės, o šakutę – antroje rankoje iš dešinės.
  • Jei šalia Jūsų prie šventinio stalo prisėdo žmogus su kitokiu mentalitetu, nepergyvenkite. Išgerkite su juo ir Jūsų mentalitetai susilygins.
  • Jeigu Jūs pajutot, kad Jūsų kelnės yra šlapios iki pat batų, o savo rankoje bokaląmatote vis dar pilną, tai viskas gerai – jūs neišpylėte brangaus gėrimo.
  • Jei Jūs nubudote nuo to, kad Jūsų kojų pirštai į kažką trinasi, o atsimerkęs matote bėgančių grindų vaizdus, žinokit, kad jus neša. Kovokit su tuo: garsiai išreikškit viską, ką galvojat apie aplinkinius ir pareikalaukit, kad įpiltų dar…

KATEGORIJOS

Share This

Dalintis

Dalintis straipsniu su draugais